Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M.-R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės D. M.-R. ieškinį atsakovui A. R. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.3. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytos aplinkybės padidina riziką, kad ir bylos eigoje atsakovas gali atlikti veiksmus, susijusius su dalies ginčo turto galimu perleidimu tretiesiems asmenims. Ieškovė ieškiniu prašo išreikalauti iš atsakovo 1/2 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/12 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), CK 3.70 straipsnio 4 dalies pagrindu, kurio taikymui iš esmės yra būtinos dvi sąlygos - nuo dovanojimo nėra praėję daugiau nei 10 m. ir dovanotas turtas nėra perleistas tretiesiems asmenims. Ieškovės vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, būtina byloje eliminuoti grėsmę, kad atsakovas, siekdamas išvengti tokio turto sugrąžinimo (ką neabejotinai turės padaryti, nes CK 3.70 straipsnio 4 dalies taikymui nereikia įrodyti nei atsakovo kaltės, nei kitų aplinkybių, išskyrus minėtas dvi, kurios ieškinio pateikimo metu abi egzistavo) gali tiesiog tą turtą perleisti, po ko sprendimas šioje dalyje iš viso nebegalės būti įvykdytas.

8.2. Vien aplinkybė, kad ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, dar nelemia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tam įtakos nedaro ir kokiais teisiniais pagrindais toks reikalavimas yra reiškiamas. Priešingas aiškinamas paneigtu? civilinės apyvartos stabilumą, iškreiptu? laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį bei neproporcingai apribotu? atsakovu? tokiose bylose teises. Prašydama pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė turi pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakovo nesąžiningumą, kuris lemtu? ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo riziką, t. y. patvirtintu? atsakovo veiksmus, nukreiptus į nekilnojamojo turto perleidimą. Šiu? aplinkybiu? ieškinyje kartu su procesiniu prašymu ieškovė nepateikė, taigi ir neįrodė.

8.3. Teisiniai pagrindai, kuriais yra ginc?ijami sandoriai, iš esmės prieštarauja vienas kitam, dėl to kyla abejonė dėl ieškovės pozicijos pagrįstumo bei siekiamu? tikslu? pareikštais reikalavimais. Pavyzdžiui, nors ieškovė sandorį ginc?ija kaip apsimestinį sandorį, kas reiškia, jog abi sandorio šalys turėjo valią sudaryti sandorį (tik kitokį, nei norėjo sudaryti iš tikru?ju?), taip pat tą patį sandorį ginc?ija ir kaip sandorį, sudarytą dėl susidėjusiu? sunku? aplinkybiu?, kas reiškia, kad valią sudaryti tokį sandorį turėjo tik viena sandorio šalis. Šios aplinkybės rodo, kad ne atsakovas, sudaręs su ieškove sandorius, buvo nesąžiningas, o priešingai – pati ieškovė elgiasi nesąžiningai, kuomet savo valia sudariusi sandorius su atsakovu vėliau juos ginc?ija, siekdama santuokos nutraukimo procese gauti nepagrįstą naudą.

8.4. Prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo nesąžiningumas turi būti susijęs su galimu vengimu įvykdyti teismo sprendimą, o ne su tais sandoriais, kurie yra ginčijami. Kaip matyti, ieškovė nenurodo ir neįrodo kokius nesąžiningus veiksmus po to, kai tarp šaliu? prasidėjo derybos dėl santuokos nutraukimo pasekmių (pavyzdžiui, atsakovas teisinės pagalbos šiuo klausimu kreipėsi prieš metus – 2024 m. vasario mėn.), atliko atsakovas. O ir negalėtu? nurodyti, nes jokiu? veiksmu? atsakovas neatliko, asmeninio turto neperleido, nors tą būtu? galėjęs padaryti, jeigu būtu? nesąžiningas.

8.5. Ieškovės įvardijamos aplinkybės – sveikatos būklė (depresija), ilgalaikis nedarbas, atsakovo ekonominis ir psichologinis spaudimas – bus svarbios nagrinėjant bylą iš esmės, sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti sandorius negaliojančiais. Šios aplinkybės nepatvirtina pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. kad dėl šių aplinkybių yra ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo rizika.

8.7. CK 3.70 straipsnio 4 dalis įtvirtina santuokos nutraukimo pasekmes, tačiau tai nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinis pagrindas, kaip nurodo ieškovė. Tuo atveju, jeigu teismas, nagrinėjantis bylą, šias dovanojimo sutartis pripažintu? negaliojančiomis, tai CK 3.70 straipsnio 4 dalies nuostata šalims būtu? neaktuali (netaikytina), nes nebūtu? laikoma, kad tarp šaliu? susiklostė dovanojimo teisiniai santykiai, t. y. kad ieškovė atsakovui padovanojo nekilnojamąjį turtą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. Apeliacijos objektas šioje byloje yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 11 d. nutarties, kuria buvo atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl rašytinių įrodymų

12. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė susirašinėjimo elektroniniu paštu su notaru medžiagą, kuria siekia paneigti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes apie tai, kad sudarant 2023 m. gegužės 19 d. dovanojimo sutartį viską su notaru derino tik atsakovas.

13. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas CPK 314 nuostatas bei tai, kad atsakovo pateiktų įrodymų turinys iš esmės nėra susijęs su apeliacinės instancijos teismo sprendžiamu klausimu dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. atsakovo pateiktame susirašinėjime nurodytos aplinkybės neturėjo įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje priėmimui, o gali turėti reikšmės nagrinėjant bylą iš esmės ir atsakant į ieškovės ieškinio reikalavimus, atsakovo pateiktų įrodymų nepriima ir, priimdamas šią nutartį, dėl jų nepasisako. Visi šalių į bylą pateikti įrodymai vertintini bylą nagrinėjant iš esmės.

Dėl atskirojo skundo argumentų

15. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – įrašo viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – taikymo, netinkamai įvertino galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo grėsmę, susijusią su tikėtinu atsakovo nesąžiningumu, kurį atskleidžia ieškinyje nurodytos aplinkybės apie atsakovo pasinaudojimą ieškovei nepalankia situacija (jos sveikatos būkle, nedarbu, atsakovo taikomu ekonominiu spaudimu ir kt.), sudarant vien tik atsakovui naudingus sandorius, dėl kurių beveik visas santuokoje ginčo šalių įgytas turtas atiteko atsakovui.

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).

17. Spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas preliminariai (prima facie) įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Pažymėtina, kad preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1502-178/2018). Taigi, pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos atskirai nepasisakė, tačiau iš skundžiamos teismo nutarties motyvų (kaip nurodė pirmosios instancijos teismas – byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, pagrindžiančių teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįvykdymo riziką) galima numanyti, kad pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – preliminaraus ieškinio pagrįstumo – buvimo. Klausimų dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nekelia ir atsakovas pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškinyje nurodytus argumentus bei juos pagrindžiančius dokumentus ieškinys negalėtų būti net tikėtinai pagrįstu, nėra, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas pagal prima facie doktriną – yra nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių padarytos išvados neturi prejudicinės galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).

19. CPK nuostatos neįtvirtina jokių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus / galimybę paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017).

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą perleidimo draudimo, nurodo, kad vienas iš ieškinio reikalavimų yra prašymas priteisti ieškovei 1/2 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir 1/12 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jeigu ginčo sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais ir, pritaikius restituciją, nurodytas turtas taptų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovės teigimu, tokio reikalavimo įgyvendinimas yra galimas tik tuo atveju, jei šio turto atsakovas nėra perleidęs. Kaip matyti iš ieškinyje nurodytų aplinkybių, ieškovė savo ieškinio reikalavimus dėl ieškinyje nurodytų sandorių pripažinimo negaliojančiais grindžia tuo, kad atsakovas darė ieškovei psichologinį, ekonominį spaudimą ir, pasinaudodamas nepalankiai ieškovei susiklosčiusiomis aplinkybėmis (sunkia psichologine būsena, darbo neturėjimu ir kt.), kurios, ieškovės teigimu, iš dalies susiklostė dėl netinkamo atsakovo elgesio, privertė ieškovę sudaryti jai nenaudingus sandorius, dėl kurių beveik visas santuokoje įgytas turtas atiteko atsakovui. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pasireiškiantį atsakovo veiksmais, nukreiptais į ginčo nekilnojamojo turto perleidimą.

21. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad byloje nėra aktualių faktinių duomenų apie atsakovo, kurio turtui ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, realius ketinimus šiuo metu perleisti ginčo turtą ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą. Kita vertus, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant / kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusį. CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre apie turto perleidimo draudimą – Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017).

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje poreikį taikyti paminėtą laikinąją apsaugos priemonę pagrindžia ieškinio dalykas – reikalavimas priteisti ieškovei konkretų ieškinyje nurodytą turtą, kurį ieškovė perleido atsakovui ginčo sandorių pagrindu. Tokiu atveju, kaip pagrįstai nurodyta ir ieškinyje, kyla būtinybė uždrausti perleisti nuosavybę į ginčo turtą tretiesiems asmenims, t. y. užkirsti kelią situacijos pokyčiams ar naujų ginčo objektu tapusio turto savininkų atsiradimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, be nurodytų aplinkybių, ieškinyje siekiama pagrįsti, jog atsakovas, veikdamas nesąžiningai, t. y. taikydamas ekonominį ir kt. spaudimą, pasinaudodamas nepalankiomis ieškovės gyvenimo aplinkybėmis, įkalbėjo ieškovę sudaryti ginčo sandorius, dėl kurių ieškovė neteko teisės į visą santuokos metu sutuoktinių įgytą turtą. Ieškovė, be kita ko, pateikė teismui psichologinio konsultavimo pažymą, kurioje nustatyta, kad ieškovė bandė prisitaikyti prie sutuoktinio reikalavimų, neatitinkančių ieškovės vertybių (sudaryti povedybinę sutartį, atlikti finansinius atsiskaitymus ir kt.), o tai galimai sukėlė ieškovei psichologines traumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste šie duomenys pakankamai patvirtina galimą atsakovo nesąžiningumą, siekiant, kaip nurodo ieškovė, vien jam naudingų turtinių tikslų. Kaip jau minėta, ši išvada darytina tik siejant ją su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo nustatymu ir neturi prejudicinės galios, todėl nedaro jokios įtakos tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui iš esmės.

23. Šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį ir į ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį – įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises į ginčo turtą padarymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė netrukdo savininkui įgyvendinti turimo ginčo nekilnojamojo turto naudojimo ir valdymo teisių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017). Jeigu atsakovas, kaip deklaruojama jo atsiliepime į atskirąjį skundą, iš tikrųjų nesiekia ir neketina ginčo nekilnojamojo turto šiuo metu perleisti, aptariama laikinoji apsaugos priemonė objektyviai niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti jo interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti atsakovo teisių. Ir atvirkščiai, atsakovo siekis išvengti tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo galėtų būti vertinama kaip papildomai pagrindžianti ieškovės argumentus, kad grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra visiškai eliminuota (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017).

24. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šiuo atveju nustatytos visos laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešajame registre apie nuosavybės teisės perleidimo draudimą – taikymo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarydamas tik lakonišką išvadą apie grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą šios savo išvados nemotyvavo ir dėl ieškinyje išdėstytų argumentų visiškai nepasisakė. Dėl nurodytų priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės: ieškovės reiškiamų reikalavimų užtikrinimui iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos taikyti laikinąją apsaugos priemonę - įrašo viešame Nekilnojamojo turto registre atlikimą apie atsakovui A. R. priklausančių 1/2 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir apie 1/12 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimą (CPK 144, 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

25. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsniu 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

ieškovės D. M.-R. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: ieškovės D. M.-R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškinio reikalavimams užtikrinti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašo viešajame valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre atlikimą apie atsakovui A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausančių 1/2 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir apie 1/12 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimą.

Nutartį išsiųsti vykdymui valstybės įmonei „Registrų centras“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.