Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N., jo gynėjo advokato Stasio Zabitos ir nuteistojo K. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį – 25 (dvidešimt penkioms) paroms arešto;

– pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, BK 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – terminas nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2017 m. vasario 20 d.

T. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendžiu ir T. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 18 (aštuoniolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, atliktas pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. K. G. ir T. N. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami kartu ir turėdami tikslą platinti nuo 2015 m. liepos mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio 6 d., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, T. N. parengus planą ir vadovavus labai didelio kiekio, t. y. 150,238 g, narkotinės medžiagos heroino neteisėtam įgijimui ir gabenimui, šią medžiagą K. G. neteisėtai įgijo iš tyrimo metu nenustatyto asmens (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai gabeno automobiliu „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į Panevėžį.

1.1. T. N. ne vėliau kaip 2015 m. liepos 31 d., tačiau tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Marijampolės pataisos namuose, esančiuose Sporto g. 7, Marijampolėje, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir laikydamasis konspiracijos, užmaskuotai mobiliojo ryšio telefonu bendraudamas su laisvėje esančiu K. G., parengė planą neteisėtai įgyti, gabenti, laikyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti. Paskui T. N. 2015 m. rugpjūčio 4 d. 18 val. 49 min. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino K. G. į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė nuvykti pas jo surastą asmenį, turint tikslą neteisėtai įgyti narkotinių medžiagų, ir tą pačią dieną 20 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) nusiuntė trumpąją SMS pranešimą K. G., kurioje nurodė su savimi turėti 12 750 Eur, kad atsiskaitytų už įgytas narkotines medžiagas. Tada K. G. tą pačią dieną, apie 22 val. 16 min., važiuodamas į nurodytą vietą, paprašė asmens, kuris už 12 750 Eur turėjo parduoti narkotinę medžiagą heroiną, telefono numerio, kurį T. N. jam nurodė.

1.2. Taip pat, tęsdami nusikalstamą veiką, 2015 m. rugpjūčio 5 d., 13 val. 30 min., T. N. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir, laikydamasis konspiracijos, K. G. užmaskuotai nurodė vykti neteisėtai įgyti narkotinės medžiagos heroino. K. G. vykdė šį neteisėtą nurodymą ir 2015 m. rugpjūčio 5 d., apie 21 val. 58 min., automobiliu „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį, t. y. 150,238 g, narkotinės medžiagos heroino. Paskui šią narkotinę medžiagą laikė paslėptą virš vairuotojo sėdynės, stogo lubose esančioje lentynos ertmėje, ir automobiliu „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno iš Vilniaus į Panevėžį iki 2015 m. rugpjūčio 6 d., 01 val. 15 min., kol A17 kelio atkarpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kurie automobilio kratos metu šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.

2. K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ir gabeno nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos metamfetamino.

2.1. K. G. 2015 m. rugpjūčio 5 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Panevėžio mieste, tačiau tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto asmens už 10 Eur neteisėtai įgijo nedidelį kiekį, t. y. 0,167 g, psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurią paslėpė automobilyje „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Paskui automobiliu šias medžiagas iš įgijimo vietos Panevėžyje neteisėtai gabeno į Vilnių, o iš Vilniaus – Panevėžio link iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. 01 val. 15 min., kol A17 kelio atkarpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo sustabdytas policijos pareigūnų, kurie automobilio kratos metu šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.

4.8. Taip pat, apelianto vertinimu, skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyta, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus atliko nuteistasis T. N.. Tai, kad 2015 m. rugpjūčio 4–5 d. galimai buvo perduota informacija K. G., t. y. kur jam nuvykti ir ką paimti, nepatvirtina, jog šią nusikalstamą veiką padarė būtent nuteistasis. Nenustatyta ir tai, kam priklausė pinigai, kurie buvo skirti narkotinėms medžiagoms įgyti ir kieno naudai šios medžiagos buvo įgytos.

6. Apeliacinio proceso metu nuteistųjų gynėjos prašo apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – nuteistųjų ir gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

7. Nuteistųjų K. G., T. N. ir jo gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl T. N. ir jo gynėjo Stasio Zabitos apeliacinių skundų

10. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuotas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas, keliamas šiam loginiam procesui, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais vadovaudamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėjamų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistųjų T. N. ir K. G. parodymus, tiek kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Nuteistųjų, įskaitant ir T. N., kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų atliktų veiksmų. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, daromų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius procesinius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, jų gynėjai ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai.

11. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu, visuma. BK 260 straipsnio 3 dalies, pagal kurią T. N. pripažintas kaltu, dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyti įrodinėtini objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, kuriais gali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra veika, t. y. neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas, ir nusikaltimo dalykas, t. y. labai didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Kaip jau minėta, baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėtis, kurią be objektyviųjų sudaro ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai (kaltė, tikslas, motyvas). BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia didelį ir labai didelį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba suvokia, kad jas neteisėtai parduoda ar kitaip platina, ir nori tai daryti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šiuo atveju kvalifikuojant veiką nėra būtina, jog asmuo žinotų tikslius šių medžiagų pavadinimus ir tikslų jų svorį. Pakanka to, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotine ir (ar) psichotropine medžiaga ir bendrais bruožais numanė šių medžiagų savybes ir kiekius, t. y. jog disponuoja būtent labai dideliu tokios medžiagos kiekiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72/2007, Nr. 2K-610/2012).

14. Baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami kriminalinės žvalgybos veiksmus, turėjo informacijos, jog nuteistasis K. G. gali disponuoti narkotinėmis medžiagomis, todėl Panevėžio apygardos teismas 2015 m. liepos 29 d. nutartimi Nr. S6-416 sankcionavo techninių priemonių panaudojimą, t. y. slaptą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą bei sekimą (t. 1, b. l. 167). Kriminalinės žvalgybos pareigūnai sekė nuteistąjį K. G. nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d. 19 val. 20 min. ir matė, kaip nenustatytas asmuo kažką perdavė nuteistajam K. G., o 2015 m. rugpjūčio 6 d. 1 val. 15 min. jo vairuojamą automobilį „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė Panevėžio rajone, sankryžoje Panevėžys–Ryga–Šiauliai, ir automobilyje atliko kratą, kurios metu virš vairuotojo sėdynės, lubose esančios lentynos ertmėje, buvo rasti paketai su balkšvos spalvos medžiaga (t. 1, b. l. 25–29, 168). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(5047)-IS1-5974 nustatyta, kad rasta narkotinė medžiaga heroinas, kurio masė 150,238 g (t. 1, b. l. 47–49).

15. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis K. G. pripažino, kad iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ir gabeno automobilyje „Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastą narkotinę medžiagą heroiną, tačiau neigė, kad jos įsigijimą organizavo T. N., kuris atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose (t. 4, b. l. 42–43). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo K. G. parodymais vadovaujamasi tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl nuteistojo K. G. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, vertina kritiškai.

15.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu K. G. patvirtino, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. (garso įrašas Nr. 401), 2015 m. rugpjūčio 4 d. (garso įrašai Nr. 479, Nr. 486, Nr. 513), 2015 m. rugpjūčio 5 d. (garso įrašai Nr. 583, Nr. 683) kalbėjo telefonu ir bendravo SMS pranešimais su T. N., kuris atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose (t. 2, b. l. 184–187). Nors šios apklausos metu K. G. negalėjo nieko paaiškinti apie telefoninių pokalbių ir SMS pranešimų turinį, nes neva neprisimena arba nežino, apie ką kalbėjo jų metu, tačiau tai išsamiai atskleidžia toliau šioje nutartyje analizuojamos pokalbių ir SMS pranešimų suvestinės. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo K. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, dalyvaujant gynėjui, yra teisingi ir pirmosios instancijos teismas jais pagrįstai vadovavosi.

15.3. Be to, nors bylos nagrinėjimo metu nuteistasis K. G. paneigė ikiteisminio nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes, kad telefoninių pokalbių metu ir SMS pranešimais jis bendravo būtent su T. N., tvirtindamas, jog jis tai darė su kitu asmeniu, tačiau iš aptartų nuteistojo parodymų matyti, kad visi kiti nuteistojo K. G. duoti parodymai apie narkotinių medžiagų įsigijimo eigą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme išliko nepakitę ir nuoseklūs, todėl nėra pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus. Tuo labiau, kad kito asmens, su kuriuo neva bendravo, nuteistasis K. G. įvardinti negalėjo.

16. Taip pat svarbu pažymėti, kad nuteistojo K. G. parodymų patikimumas buvo vertinamas ne tik skirtingu proceso metu duotus jo parodymus lyginant tarpusavyje ar su nuteistojo T. N. parodymais, bet ir su teisiamojo posėdžio metu duotais apklaustų kaip liudytojų pareigūnų V. O., T. G., T. M. parodymais, kurie patvirtino pirmiau aptartus ikiteisminio tyrimo metu duotus K. G. parodymus dėl to, kad dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir gabenimo jis bendravo su T. N.. Liudytojas V. O. parodė, kad 2015 m. gavus kriminalinės žvalgybos informaciją, jog K. G. neteisėtai disponuoja narkotinėmis medžiagomis, pradėta telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolė K. G. atžvilgiu. Tyrimo metu nustatyta, kad K. G. dėl narkotinių medžiagų įgijimo aktyviai bendravo su T. N.. Tai liudytojui patvirtino Panevėžio AVPK ONT pareigūnai T. G. ir T. M. (t. 4, b. l. 41–42). Liudytojas T. G. parodė, kad, 2015 m. atliekant K. G. telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir perklausant jo telefoninius pokalbius, jis (T. G.) atpažino T. N. balsą. T. N. balsas jam buvo pažįstamas iš ankstesnio ikiteisminio tyrimo, kuriame buvo atliekama T. N. fonoskopinė ekspertizė (t. 4, b. l. 63). Liudytojas T. M. parodė, kad, atliekant K. G. telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir perklausant jo telefoninius pokalbius, jis (T. M.) atpažino T. N., pravarde Buratinas, balsą ir šį asmenį iš karto identifikavo. Taip pat parodė, kad T. N. pažįsta iš ankstesnio ikiteisminio tyrimo (t. 4, b. l. 64). Išanalizavus minėtų liudytojų parodymus, matyti, kad jie neginčijamai patvirtina K. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl T. N. dalyvavimo organizuojant narkotinių medžiagų įsigijimą ir gabenimą.

17. Be pirmiau aptartų liudytojų parodymų T. N. kaltę dėl nusikaltimo, įtvirtinto BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuoti T. N. ir K. G. telefoniniai pokalbiai bei SMS pranešimai ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. kovo 31 d. specialisto išvada Nr. 11-288(16).

17.1. Išanalizavus byloje esančių telefoninių pokalbių ir SMS pranešimų turinį, matyti, kad nuteistasis K. G. iš T. N. gavo nors ir užmaskuotus, tačiau konkrečius ir tikslius nurodymus dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir gabenimo. 2015 m. rugpjūčio 3 d. (įrašas Nr. 401) T. N. nurodo K. G. automobiliu nuvažiavus į jo (T. N.) gyvenamąją vietą iš po kilimėlio, esančio prie durų, paimti popierėlį, ant kurio užrašytas telefono numeris, priklausantis asmeniui, iš kurio turi būti įgytos narkotinės medžiagos. 2015 m. rugpjūčio 4 d. (įrašas Nr. 479) T. N. ir K. G. aiškinasi, kuriuo metu pastarasis galėtų paimti narkotines medžiagas iš asmens, vadinamo Eiguliu. Paskui T. N. K. G. nurodo, kokią pinigų sumą jis turi pasiimti su savimi, vykdamas atsiimti narkotinių medžiagų. Paskui siunčiami SMS pranešimai su nurodyta konkrečia pinigų suma, t. y. 12 750 Eur. Vėliau susiskambinę (įrašas Nr. 513), T. N. pakartoja K. G. konkrečią pinigų sumą, kurią jis turi pasiimti, ir nurodo asmens, su kuriuo K. G. paskui derina susitikimo aplinkybes, telefono numerį. Vėliau K. G. parašo T. N. SMS pranešimą (įrašas Nr. 562), kad reikės dar kartą važiuoti, nes narkotinių medžiagų nepaėmė. 2015 m. rugpjūčio 5 d. T. N., paskambinęs K. G., informuoja, kad asmuo, vadinamas Eiguliu, jau kviečia atvykti. Vėlesnis susirašinėjimas SMS pranešimais (įrašai Nr. 628, Nr. 633, Nr. 635, Nr. 650, Nr. 651) rodo K. G. ir nenustatyto asmens, kuris naudojasi SIM kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bendravimą dėl tikslaus atvykimo laiko ir vietos. Tą pačią dieną, apie 23 val. 36 min., T. N. paskambino K. G. (įrašas Nr. 683), pastarasis informuoja jį (T. N.), kad narkotines medžiagas gavo ir jis (K. G.) važiuoja namo.

17.2. Šių pokalbių ir SMS pranešimų analizė taip pat leidžia spręsti apie nuteistojo T. N. vaidmenį darant inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Byloje neginčijamai nustatyta, kad T. N. telefoninių pokalbių metu ir bendraudamas SMS pranešimais kitam nuteistajam duoda nurodymus, susijusius su jų vykdoma nusikalstama veika. Iš 2015 m. rugpjūčio 4 d. vykusio T. N. ir K. G. telefoninio pokalbio matyti, kad T. N. nurodo K. G. asmens, iš kurio pastarasis turi paimti narkotines medžiagas, telefono numerį ir pinigų sumą, reikalingą sumokėti už narkotines medžiagas (t. 1, b. l. 174–175), o 2015 m. rugpjūčio 5 d. tie patys asmenys toliau kalbasi apie narkotinės medžiagos įgijimą, T. N. nurodo K. G., kad asmuo, iš kurio pastarasis turi paimti narkotines medžiagas, vadinamas Eiguliu, jau kviečia jį atvykti pasiimti narkotinių medžiagų (t. 1, b. l. 179). Iš aptartų įrodymų galima daryti išvadą, kad T. N. davė K. G. esminius nurodymus, kad nusikalstama veika būtų padaryta, ir šie jo veiksmai visiškai atitinka organizatoriui priskiriamus vadovavimo nusikalstamai veikai veiksmus. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. N. planavo neteisėtą narkotinių medžiagų įsigijimą ir gabenimą bei vadovavo šiai nusikalstamai veikai ir dėl to pagrįstai pripažino organizatoriumi. Taip nagrinėjamu atveju paneigiami apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nenustatyta, kokius konkrečius veiksmus atliko nuteistasis T. N..

Motyvuojamoji dalis

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su nuteistojo T. N. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentais, kad T. N. dalyvavimą jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje paneigia liudytojų D. R. ir A. K. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Šių liudytojų parodymų, duotų dėl T. N., teisėjų kolegija negali vertinti kaip pagrįstų ir reikšmingų. Liudytojas D. R. parodė, kad T. N. ir K. G. yra nekalti. Po kratų pataisos namuose buvo paimti telefonai, vėliau iš A. K. sužinojo, kad Panevėžyje yra sulaikyti asmenys. A. K. apsidžiaugė, kad yra ką apkaltinti jo padaryta nusikalstama veika ir taip išvengti atsakomybės. A. K. turėjo pinigų, bet ką konkrečiai jis darė, liudytojas nežino. T. N. kaltinamas dėl savo pravardės, kurią turi visi, kurie vartoja narkotikus. Taip pat parodė, kad tiksliai nežino, kokie kaltinimai šioje byloje pareikšti T. N. (t. 4, b. l. 185). Liudytojas A. K. parodė, kad žino, jog K. G. ir T. N. kaltinami 400 gramų heroino disponavimu ir teigė, kad jis (A. K.) iš pataisos namų skambino žmogui, esančiam laisvėje, ir prašė, kad šis nuvažiuotų, susitiktų, paduotų pinigus už narkotines medžiagas. Telefono numerio, kuriuo skambino, neprisimena. Su heroino pardavėju buvo atsiskaityta – K. G. pardavėjui Vilniuje padavė 12 700 Eur. Taip pat parodė, kad laisvės atėmimo vietoje prastas ryšys, todėl kai nebūdavo ryšio arba kai negalėdavo prieiti prie telefono, prašydavo T. N., kad perduotų informaciją K. G.. T. N. paskambindavo K. G., kai jis (A. K.) paprašydavo. A. K. užrašydavo ant popieriaus lapuko T. N., ką T. N. turi perduoti telefonu K. G.. Visa tai vyko 2015 m. Beveik niekas gerai nežinojo, kad kalbama apie heroiną. T. N. adresuotame raštelyje apie heroiną nebuvo kalbama, buvo parašyta tik tai, kad reikia perduoti informaciją, kad nuvažiuotų į Savanorių pr. ir susitiktų su vienu žmogumi (t. 4, b. l. 185–186).

18.1. Išanalizavus pirmiau nurodytus liudytojų D. R. ir A. K. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, iš tikrųjų matyti, kad liudytojas A. K. pripažino savo kaltę organizuojant narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą kartu su K. G.. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad visi jo duoti parodymai nei papildo, nei patikslina byloje pirmiau aptartais įrodymais nustatytas aplinkybes apie atskirus nusikaltimo planavimo ir vykdymo eigos fragmentus. Pažymėtina, kad liudytojas negalėjo nurodyti jokių konkrečių su aptariama nusikalstama veika susijusių duomenų: nei asmens, su kuriuo bendravo dėl narkotinių medžiagų įgijimo, nei jo telefono numerio, į kurį neva skambindavo ar rašydavo SMS pranešimus, nei tikslaus laikotarpio, kurio metu vyko aptariamos aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie liudytojo, kaip neva esančio nusikalstamos veikos organizatoriumi, parodymai yra pernelyg abstraktūs, kad leistų vertinti liudytojo A. K. parodymus kaip patikimus, objektyvius ir reikšmingus. Kartu pažymėtina, kad liudytojo D. R. parodymai paneigia paties nuteistojo K. G. nurodytas aplinkybes apie jo dalyvavimą inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje. Tai, kad liudytojas D. R. teigė, jog abu kaltinami asmenys, įskaitant ir K. G., yra nekalti, o pastarasis prisipažino dalyvavęs jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, neleidžia tikėti ir liudytojo D. R. parodymais, duotais dėl T. N.. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas vertindamas T. N. kaltę padarius aptariamą nusikaltimą pagrįstai nesivadovavo liudytojų D. R. ir A. K. parodymais.

19. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. N. kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, be pirmiau aptartų įrodymų, taip pat vadovavosi liudytojos G. G. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Nuteistasis T. N. apeliaciniame skunde nurodo, kad šios liudytojos parodymai skundžiamame nuosprendyje išdėstyti nenuosekliai, nurodyti tik apelianto kaltę patvirtinantys liudytojos teiginiai. Tačiau su tokiu apeliacinio skundo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, liudytoja G. G. parodė, kad T. N. ir K. G. jai yra žinomi asmenys, nes ji atliko ne vieną tyrimo veiksmą šioje baudžiamojoje byloje. Pirmosios apklausos metu T. N. nedavė parodymų, apskritai nebendravo, neatsakė nė į vieną klausimą. Buvo reikalingi T. N. balso pavyzdžiai, buvo pasikviestas jo gynėjas, išsiaiškinta dėl balso pavyzdžių davimo, tačiau T. N. atsisakė juos duoti. Buvo nuspręsta paimti T. N. balso pavyzdžius iš prieš kelerius metus apygardos teisme nagrinėtos bylos. Kai buvo gauti šie balso pavyzdžiai, T. N. pats išsikvietė liudytoją (G. G.) ir pasakė, kad sutinka duoti lyginamuosius balso pavyzdžius. Nors T. N. sutiko duoti balso pavyzdžius, tačiau buvo beveik neįmanoma suprasti, ką jis šneka. Pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo procedūra buvo neįprasta, nes T. N. kalbėjo neaiškiai. Buvo įrašyti balso pavyzdžiai, paskirta užduotis, ekspertizei išsiųsti balso pavyzdžiai, kuriuos sutiko duoti T. N., ir balso pavyzdžiai gauti iš teismo. Telefoninių pokalbių įrašai, gauti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu, taip pat buvo pateikti tyrimui. Skundžiamame nuosprendyje nurodyti liudytojos G. G. parodymai visiškai atitinka teisiamojo posėdžio metu jos duotus parodymus, tai patvirtina Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. vykusio teismo posėdžio protokolas (t. 4, b. l. 84). Todėl nėra pagrindo teigti, kad liudytojos parodymai skundžiamame nuosprendyje išdėstyti nenuosekliai, o tuo labiau nėra pagrindo perklausyti teismo posėdžio garso įrašą.

20. Iš nuteistojo T. N. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su netinkamu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudedamųjų dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Svarbu pažymėti ir tai, jog nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės, kad būtų konstatuotas nešališkumo principo pažeidimas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009; Nr. 2K-198/2009; Nr. 2K-195/2010; Nr. 2K-75-677/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016).

20.1. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai taip pat nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai. Be to, turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys pirmiau nurodytų aplinkybių buvimą ir leidžiantys kelti pagrįstų abejonių teismo nešališkumu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek nuteistiesiems, tiek gynėjams teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo skundo argumentą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme. T. N. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, grindžiamas iš esmės tik jo nesutikimu su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, todėl teisėjų kolegijos vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo T. N. apeliacinio skundo argumentu, kad šioje byloje turi būti svarstomas klausimas dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atliktas A. K. fonoskopinis tyrimas. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

21.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis T. N. ikiteisminio tyrimo neišsamumą nepagrįstai sieja su įrodymų vertinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apygardos teismas motyvuotai atmetė T. N. ir jo gynėjo prašymą skirti naują fonoskopinę ekspertizę (t. 4, b. l. 121–122). Dėl šio prašymo atmetimo nenustatyta jokių BPK nuostatų pažeidimų. Tyrimo neišsamumo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad buvo atmetami tam tikri proceso dalyvių prašymai, ar iš viso nesutinkama su teismo išvadomis, nes įrodymų vertinimas, kaip minėta, yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Be to, vadovaujantis BK 286 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę, bet ne pareigą, byloje skirti ekspertizę. Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti fonoskopinį objektų tyrimą atlikusių specialistų kvalifikacija ir jų pateikta išvada, o nuteistasis ir jo gynėjas jokių naujų aplinkybių, reikšmingų fonoskopiniam objektų tyrimui, nepateikė, T. N. prašymas skirti fonoskopinę ekspertizę atmestas pagrįstai.

22. Atsižvelgiant į pirmiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu T. N. pagrįstai pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje. Priešingai, nei teigia nuteistasis ir jo gynėjas, nuteistojo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, kuriuos įvertinęs apygardos teismas priėmė teisėtą ir teisingą nuosprendį. Nors nei nuteistasis T. N., nei jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nenurodo jokių argumentų dėl nuteistajam paskirtos bausmės, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, įskaitant tai, kad T. N. nusikalto esant neišnykusiam teistumui, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už analogiškas nusikalstamas veikas, kas rodo, kad jo atžvilgiu taikomos poveikio priemonės teigiamo rezultato nedavė. Be to, T. N. Marijampolės pataisos namų administracijos apibūdinamas neigiamai, buvo baustas už laisvės atėmimo vietoje nustatytos tvoros pažeidimus ir narkotinių medžiagų vartojimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, už nusikaltimo, nustatyto BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą T. N. pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Naikinti šį nuosprendį T. N. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl K. G. apeliacinio skundo

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame įtvirtinta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-481/2014, Nr. 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų.

24.1. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajam K. G., įvertino byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas atsižvelgė, kad nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą. Be to, teismas atsižvelgė į nusikaltimo padarymo motyvus, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas taip pat įvertino tai, kad K. G. nusikalto ne pirmą kartą, būdamas teistas (t. 3, b. l. 53–64). Nuteistasis sistemingai teisiamas už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, iš ankstesnių teistumų teigiamų išvadų nepadarė, yra nusikaltęs ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, nuteistajam K. G. skyrė 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę.

24.2. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, Nr. 2K-115-648/2016) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam K. G. paskirta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų ir savo lengvabūdiško elgesio, nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam nusikaltimui ir kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Akivaizdu, kad K. G. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, kurios padarymą nulėmė nepalankiai susiklosčiusių jo gyvenimo aplinkybių visuma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo K. G. padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam K. G. paskirta bausmė, kuri yra šiek tiek mažesnė už baudžiamojo įstatymo, kuriame įtvirtinta atsakomybė už jo padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja teisingumo principui, atitinka ir nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, ir jo asmenybę, todėl švelninti bausmės nėra pagrindo.

25. Nuteistasis K. G. skunde prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo K. G. skunde nurodyti motyvai nepagrįsti ir atmestini. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar apsimestinis. Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, koks yra kaltinamojo indėlis duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, siekiant, kad būtų priimtas teisingas sprendimas byloje. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2005, Nr. 2K-471/2009, Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-94/2010).

25.1. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis K. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, K. G. ikiteisminio tyrimo metu kėlė įvairias versijas dėl narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybių, net nurodė asmenis, kurie visiškai nesusiję su jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu (t. 2, b. l. 174–176). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme, K. G. pripažino, kad telefonu bendravo su T. N., tačiau kalbėjosi ne apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis (t. 2, b. l. 184–191; t. 4, b. l. 42–43). Tačiau šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent T. N., atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, organizavo šio nusikaltimo padarymą ir telefonu davė nurodymus K. G. dėl narkotinių medžiagų įgijimo, nurodė, kur nuvažiuoti, kam paskambinti. Taigi pirmosios instancijos teismas tokius K. G. parodymus pagrįstai įvertino kaip siekį padėti T. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Akivaizdu, kad K. G. nepripažįsta esminių bylos aplinkybių, todėl jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme neprisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo, todėl toks prisipažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam K. G. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuota kaip pasikėsinimas disponuoti narkotinėmis medžiagomis, nes jis jokios realios žalos nepadarė, kadangi buvo kontroliuojamas pareigūnų. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip visiškai deklaratyvius. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Taigi, asmens veiksmai (neveikimas) pripažįstami pasikėsinimu tuo atveju, kai kaltininkas realizuoja ne visus, o tik dalį įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Kaip minėta, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, perdavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Ši veika laikoma baigta, kai kaltininkas padaro bent vieną iš alternatyvių straipsnio dispozicijoje aprašytų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam K. G. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, buvo baigta, t. y. K. G. narkotinę medžiagą heroiną įgijo ir gabeno, nėra pagrindo jo nusikalstamos veikos vertinti kaip pasikėsinimo.

Dėl K. G. taikomo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį pašalinimo

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, kuriame nustatyta bendrai daroma nusikalstama veika, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat nustačius, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, yra laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip nusikalstamos veikos vykdymo bendrininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008; Nr. 2K-5/2009; Nr. 2K-214/2011).

27.1. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes K. G. buvo jam inkriminuotos veikos vykdytoju, todėl jam taikytina BK 24 straipsnio 3 dalis. Tačiau, atsižvelgiant į BK 26 straipsnio turinį, matyti, kad nusikaltimo vykdytojo veika kvalifikuojama be nuorodos į BK 24 straipsnį. Todėl K. G. taikomas nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį naikinamas kaip perteklinis, nekeičiant nuosprendžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-634/2007).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų K. G., T. N. ir jo gynėjo advokato Stasio Zabitos apeliacinius skundus atmesti.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžio pašalinti nuteistajam K. G. taikomą nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 3 dalį.