- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-11
- Bylos Nr.
- AN2-167-497/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00261-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Audrius Cininas
- Pažeidėjas
- E. M.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. M. (toliau ir – apeliantė, pareiškėja) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. II-372-1155/2024.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) vyriausiosios tyrėjos 2024 m. sausio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-1969-2024 (toliau – ir Nutarimas) E. M. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta administracinė nuobauda – 60 Eur bauda už tai, kad ji, 2023 m. spalio 6 d. 14.20 val., Ozo g. ties Kernavės g., Vilniuje, vairuodama transporto priemonę „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo eismo juosta, skirta tik maršrutiniam transportui, tokiu būdu pažeisdama Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 181 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartimi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2024 m. sausio 18 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-1969-2024 paliktas nepakeistas ir E. M. skundas netenkintas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniu skundu E. M. prašo: 1) Kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės eismo organizavimo skyrių ir/arba užsakyti kompetentingos įstaigos ekspertizę, kad gauti išaiškinimą, kaip Kernavės g. ir Ozo g. gatvių sankirtoje įvykio dieną buvo organizuojamas eismas bei kaip vairuotojai turėtų elgtis sukdami iš Kernavės g. į Ozo g. vykstant intensyviam eismui, kad nepažeisti KET; 2) įvertinti argumentus iš skundo Vilniaus miesto apylinkės teismui; 3) anuliuoti vyriausiosios tyrėjos O. U. nutarimą Nr. 10-ANRN-1969-2024; 4) anuliuoti Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos E. R. 2024 m. balandžio 3 d. nutartį; 4) administracinį nusižengimą ROIK: 23224843849 panaikinti ir administracinę teiseną nutraukti.
3.1. Teismo sprendimas yra bendražmogiškai nuviliantis ir darantis žalą teisinės sistemos reputacijai bei mažinantis visuomenės pasitikėjimą šia sistema. Sprendimas iš esmės grindžiamas subjektyvia nuomone, pasvarstymais ir prielaidomis, o skunde dėstomi argumentai buvo ignoruoti. Teisingas ir išsamus šios situacijos išaiškinimas yra reikšmingos visuomenės dalies interesas. Šia Kernavės ir Ozo gatvių sankirta kasdien naudojasi tūkstančiai transporto priemonių. Jei ši sankryža įrengta pažeidžiant teisės aktus, prieštarauja KET ir klaidina eismo dalyvius, visi minimi vairuotojai tampa situacijos įkaitais, nes nesavo noru priversti pažeidinėti įstatymus bei kelti grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui. Atsakomybė šiukštu negali būti permesta atskiriems piliečiams ir visų šių situacijos įkaitų pavienis baudimas nėra tvarus sprendimas.
3.2. Teismas nevertino visų skunde pateiktų argumentų (dalį apskritai ignoravo) ir taip pažeidė ANK 563 straipsnį, 566 straipsnio 1 dalį, 567 straipsnio 2 ir 3 dalis, 569 straipsnio 1 ir 2 dalis, 641 straipsnį. Ironiška, kad nutartyje teismas cituoja ANK 641 straipsnį bei ANK 569 straipsnio 1 dalį, ir tuo pat metu ignoruoja dalį skunde pateiktų argumentų, kurie paneigia tyrėjos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, o taip pat nesivadovauja byloje esančių įrodymų visuma, o išskirtinai tik tais įrodymais, kurie padėtų apkaltinti padarius administracinį nusižengimą. Nėra aišku ir kodėl teismas cituodamas skundo argumentus dalies jų apskritai nepaminėjo (6-20 skundo punktai) bei ištrynė teisės aktų straipsnių citatas (ANK, KET, STR ir tt.).
3.3. Teismas ignoravo skunde pateiktus prašymus kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės eismo organizavimo skyrių dėl objektyvaus eismo situacijos išaiškinimo bei apklausti liudininkus ir taip pažeidė ANK 640 straipsnio 1 dalį. Akivaizdu, kad esant esminiam neapibrėžtumui dėl eismo organizavimo situacijos, kuri galimai prieštarauja konkrečioms KET, STR aktams bei kitiems teisės aktams, reikalingas srities eksperto vertinimas. Konkrečios teisės aktų citatos ir argumentacija buvo pateikta skunde, todėl nekartojama.
3.4. Yra pagrindo abejoti teismo nešališkumu, kas būtų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio pažeidimas. Teismas pasisakydamas dėl bausmės skyrimo hiperbolizuoja apeliantės veiksmus, dirbtinai kuriamas neigiamas asmenybės įvaizdis, išgalvojant aplinkybes ir iškraipant jos pasisakymus. Pavyzdžiui – teigiama, kad apeliantė neva nurodė ne pirmą kartą pažeidinėjanti KET šioje situacijoje, nors iš tikro teismo metu buvo kalbama apie tai, kad tenka nuolat važiuoti šia sankryža, kadangi tai vienintelis kelias iš/į namus ir priklausomai nuo eismo situacijos, į eismo srautą pavyksta įsilieti skirtingai. Tai yra akivaizdi gyvenimiška situacija, ir preziumuoti, kad asmuo nuolatos pažeidinėja KET neturint įrodymų, yra nedalykiška. Taip pat faktai, kad apeliantė nebausta, laikosi KET, kad gyvena šeimoje, augina vaikus buvo dirbtinai sumenkinti ir pavadinti įprastomis gyvenimiškomis aplinkybėmis.
3.5. Teismo teiginys “transporto priemonėms, sukančioms į Ozo g. iš Kernavės g., kelio horizontalusis ženklinimas suteikia galimybę persirikiuoti į kitą eismo juostą.” yra neaiškus ir palieka erdvės interpretacijoms. Pirma, ar turima omenyje, kad transporto priemonėms, sukančioms į Ozo g. iš Kernavės g. privaloma kirsti A juostą ir iškart įvažiuoti į sekančią juostą? Antra, ar turima omenyje, kad transporto priemonėms, sukančioms į Ozo g. iš Kernavės g. visgi privaloma įvažiuoti į A juostą, bet tuo pačiu nedelsiant persirikiuoti į sekančią juostą?
3.6. Pirmu atveju teismo teiginys būtų akivaizdžiai neteisingas ir neatitinkantis tikrovės. Vienavertus dėl eilės argumentų išdėstytų skunde (nekartojama), kuriuose cituojama tyrėja paneigianti tokį situacijos aiškinimą bei esamas KET ženklinimas paneigiantis tokią versiją. Kitavertus įprastai praktikoje yra naudojamas visai kitos tokios sąnkryžos horizontalusis ženklinimas (žiūrėti priedą Nr. 1). Taigi toks teiginio aiškinimas atmestinas.
3.7. Antru atveju, iš dalies galima sutikti su tokiu situacijos aiškinimu. Tai atitinka horizontalų kelio žymėjimą bei neprieštarauja kitoms byloje esančioms aplinkybėms. Diskusijos reikalauja teiginys dėl būtinybės persirikiuoti minimos itin trumpos punktyrinės linijos ribose, kuomet sekančioje juostoje yra intensyvus eismas. Tai yra esminis situacijos momentas – kaip teisingai tokioje situacijoje pasielgti? Iš esmės egzistuoja 3 galimi variantai:
Žemesnės instancijos teismas
1) Galima sustoti A juostoje minėtos atkarpos dalyje ir stovėti bei laukti, kol atsiras galimybė persirikiuoti nekeliant grėsmės eismo saugumui. Toks elgesys pažeistų KET 150.14., kadangi šioje juostoje sustoti ir stovėti draudžiama. Toks elgesys papildomai potencialiai blokuoja maršrutinio transporto judėjimą šia juosta, kas be kita ko yra tuo transportu keliaujančių piliečių teisių pažeidimas;
2) Bandyti staigiai persirikiuoti tarp automobilių nepaisant intensyvaus eismo ir taip sukeliant pavojų kitiems eismo dalyviams. Toks elgesys pažeistų KET 101., kadangi prieš persirikiuodamas vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams;
3) Toliau važiuoti A juosta, tiek kiek reikalinga pasiekti automobilių srauto greitį ir atsiradus galimybei persirikiuoti į sekančią juosta. Nors Teismas čia įžvelgia KET pažeidimą, tačiau toks pasirinkimas iš tikro nepažeidžia KET vertinant aplinkybių visumą.
3.8. Akivaizdu, kad buvo pasirinktas trečias variantas, labiausiai visuomenės interesus atitinkantis iš galimų, siekiant kuo saugiau ir efektyviau užbaigti išsukimo manevrą. Teismas argumentacijoje iš esmės neatsakė, kokios galimybės egzistuoja šioje situacijoje atlikti manevrą ir juolab kaip buvo galima atlikti išsukimo manevrą nepažeidžiant KET. Argumentacijoje kalbama tik apie teorinę galimybę persirikiuoti, tačiau nevertinamas intensyvaus eismo faktas, kurio vairuotojas įtakoti negali. Tokiu būdu formuluodamas argumentus teismas iš esmės kuria realybės neatitinkančias prielaidas ir hipotetines situacijas, o pagal ANK asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn remiantis prielaidomis. Jei visi trys variantai tariamai būtų vienoks ar kitoks KET pažeidimas, tai kuo kažkuris vienas pasirinkimas būtų geresnis už kitą arba kodėl vienas KET pažeidimas būtų pateisinamas, o kitas ne? Teismas neturėtų argumentuose skatinti daryti KET pažeidimą.
3.9. Šiuo atveju svarbus ir sankryžos įrengimas. Šioje situacijoje A juosta tarnauja kaip greitėjimo/lėtėjimo juostos, kas yra privaloma pagal STR. Tai ganėtinai tiksliai atitinka horizontalų šio kelio ženklinimą bei įprastai naudojama panašaus tipo sankirtose. Papildomai pažymima, kad pagal STR 2.06.03:2001 “293. Dešiniųjų posūkių lėtėjimo ir greitėjimo juostų pereigos rengiamos 60 m ilgio” (taip pat 31 lentelė. Lėtėjimo (Lv, Ls), greitėjimo (Lg) ir laukimo (La) juostų ilgiai). Jei matuoti atstumą kur tęsiasi trumpa brūkšninė linija, toks atstumas nesiekia nei 25 metrų. Vadinasi horizontalusis kelio ženklinimas įrengtas nesilaikant STR reikalavimų, o tai apsunkina automobilių persirikiavimo galimybes ir kelia grėsme eismo saugumui. Vertinant byloje esančias nuotraukas, apeliantės automobilis neviršijo reikalaujamo 60 metrų atstumo atliekant greitėjimą ir persirikiavimą (žiūrėti priedas Nr. 2).
3.10. Eismo dalyvių elgesį kelyje apibrėžia KET, todėl priimant sprendimus dėl jų pažeidimo, būtina jomis vadovautis. Dar svarbu vadovautis jų visuma, kai situacija yra nevienareikšmė. Kadangi konkretus eismo organizavimo atvejis KET nėra apibrėžtas, esant sudėtingoms eismo sąlygoms, todėl tokioje situacijoje būtų tikslinga vadovautis ir bendrais saugaus eismo principais. Šie principai buvo išvardinti skundo 19 punkte todėl nebekartojami. Tuo remiantis apeliantės veiksmai nelaikytini KET pažeidimu.
3.11. Kadangi teismas ignoravo ir nenagrinėjo didelės dalies skundo argumentų, pastarieji išlieka aktualūs ir juos būtina įvertinti. Argumentai nekartojami, kadangi jie detaliai aprašyti skunde.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į skundą Institucijos atstovas prašo Institucijos 2024 m. sausio 18 d. nutarimą administracinėje nusižengimo byloje ROIK 23224843849 palikti nepakeistą ir E. M. skundo netenkinti.
4.1. Atkreipia dėmesį į kelio ženklinimą. Išvažiavimui iš Kernavės g. į Ozo g. vairuotojai privalo kirsti pirmą, maršrutiniam transportui, skirtą eismo juostą. Tuo tikslu Ozo g. esanti maršrutiniam transportui skirta eismo juosta, kuri atskirta KET 3 priedo 1.2. „Plačia linija“, ties sankryža su Kernavės g. pereina į KET 3 priedo 1.22 „Plati brūkšninė linija“, kurią galima kirsti, būtent tam tikslui, kad iš šalutinio kelio atvažiavę automobiliai persirikiuotų į eismo juostą, skirtą bendram eismui ir nevažiuotų maršrutinio transporto eismui skirta eismo juosta.
Šalies argumentai
4.2. Apeliantė skunde nurodo, kad sankryža turėjo būti įrengta vadovaujantis STR 2.06.03:2001 293 p. „Dešiniųjų posūkių lėtėjimo ir greitėjimo juostų pereigos rengiamos 60 m ilgio“, todėl jos manymu „A juosta“ tarnauja kaip greitėjimo/lėtėjimo juosta. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ji vadovaujasi negaliojančiu statybos reglamentu.
4.3. Šiuo atveju, akivaizdu, kad apeliantė savaip traktuoja tiek sankryžos įrengimą, tiek ir KET, neva ji važiuodama ir laikydamasi eismo saugumo nieko nepažeidžia. Pati nustato kurioje vietoje persirikiuoti iš maršrutiniam transportui skirtos eismo juostos.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. ANK 652 straipsnio 1 dalies pagrindu apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos nutarties, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai paliko galioti Institucijos 2024 m. sausio 18 d. Nutarimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šį nutarimą ir skundžiamą nutartį.
7. Pasisakydamas dėl skundo argumentų susijusių su dalies skundo apylinkės teismui turinio nenurodymu nutartyje ir dalies skundo argumentų neišnagrinėjimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo nutarties aprašomojoje dalyje įprastai glaustai aprašoma apeliacinio skundo esmė, nekopijuojant į teismo nutartį viso skundo teksto, todėl jokio pažeidimo, skundžiamoje nutartyje sutraukdamas skundo argumentus, pirmosios instancijos teismas nepadarė. Sulyginus skunde pateiktus apeliantės argumentus su skundžiamos nutarties aprašomąja dalimi, matyti, kad esminiai skundo argumentai, skundžiamoje nutartyje buvo įvardyti.
8. Vilniaus apygardos teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, Nr. 2AT-98-677/2015, Nr. 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022). Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog apylinkės teismas iš tiesų detaliai neatsakinėjo į kiekvieną skundo argumenta, bendrai konstatuodamas, kad vertinant vietovės vaizdą per „Google Maps“, akivaizdžiai matoma, kad transporto priemonėms, sukančioms į Ozo g. iš Kernavės g., kelio horizontalusis ženklinimas suteikia galimybę persirikiuoti į kitą eismo juostą. Apylinkės teismas taip pat nurodė, kad tai matyti ir iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 27). Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir pareiškėja, paaiškindama, kad išvažiuojant iš Kernavės g. į Ozo g. yra labai trumpa atkarpėlė, punktyrinė linija, per kurią galima įvažiuoti į kitą eismo juostą. Kitos pareiškėjos skunde ir teismo posėdžio metu nurodomos aplinkybės, jog eismas buvo intensyvus, nėra įrengtos greitėjimo juostos, sunku įsilieti į bendrą transporto priemonių srautą ar pan., nepaneigia vairuotojų ar kitų eismo dalyvių pareigos išmatyti, be kita ko, Kelių eismo taisykles ir jų laikytis. Kelių eismo taisyklių 181 punkte nustatytas draudimas yra imperatyvus. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti Kelių eismo taisyklių 181 punkte nustatyto draudimo išimtis, įtvirtintas Kelių eismo taisyklių 182 punkte, tokių savo skunde ar teismo posėdžio metu nenurodė ir pareiškėja.
9. Taigi, skundžiamoje nutartyje, nors ir glaustai, nurodyta, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo, nesilaikyti KET 181 punkte įtvirtinto draudimo. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė 3.2 šios nutarties punkte minimas ANK nuostatas.
10. ANK 417 straipsnio 1 dalyje be kita ko numatyta atsakomybė už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą. KET 181 punkte įtvirtinta, kad kelyje, pažymėtame kelio ženklu „Eismo juosta maršrutiniam transportui“ ir raide „A“, ne maršrutinėms transporto priemonėms važiuoti šia eismo juosta draudžiama.
11. Nagrinėjamu atveju iš skundo argumentų visumos matyti, kad E. M. neginčija, kad Institucijos nutarime nurodytu laiku ir vietoje vairavo automobilį ir važiavo maršrutiniam transportui skirta eismo juosta. Tą patvirtina ir byloje surinktų įrodymų visuma, detaliai išvardyta skundžiamoje nutartyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų dar kartą nevardija. Visgi, apeliantė skunde apylinkės teismui be kita ko nurodė, kad administracinis nusižengimas, kad neva buvo pažeistas KET 181, negali būti grindžiamas automatinės eismo kontrolės įrenginio nuotrauka, kadangi automobilis yra užfiksuotas tarp dviejų eismo juostų, iš nuotraukos negalima vienareikšmiškai teigti, kurioje tiksliai vietoje buvo persirikiuota į antrą eismo juostą ir ar apskritai buvo važiuojama maršrutinio transporto juosta. Šis argumentas atmestinas. Iš minėtos nuotraukos aiškiai matyti, kad apeliantė rikiuojasi iš maršrutinio transporto juostos ne tam skirtoje vietoje, kas patvirtina, kad ji važiavo šia juosta ir jos buvimas minėtoje juostoje buvo neteisėtas ir pažeidė KET 181 punktą.
12. Apeliantė kvestionuoja jos veiksmų teisinį vertinimą ir tvirtina, kad ji jokio KET pažeidimo nepadarė, nėra jokio kito saugaus būdo šioje vietoje įsilieti į transporto priemonių srautą nepažeidžiant KET, o ji pasirinko saugiausią įmanomą variantą – važiavo maršrutiniam transportui skirta juosta tol, kol pavyko saugiai persirikiuoti. Be to sankryžos įrengimas neatitinka Statybos reglamento STR 2.06.03:2001 reikalavimų. Šie apeliantės argumentai atmestini.
13. Iš sankryžoje įrengto kelio ženklinimo matyti, kad iš Kernavės g. iš karto įvažiuoti į Ozo g. draudžiama, nes šioje vietoje to neleidžia kelio ženklinimas – plati ištisinė linija (KET 3 priedo 1.2 punktas), kurią kirsti draudžiama. Taigi apeliantė teisingai nurodo, kad tiesioginis įvažiavimas iš Kernavės g. į Ozo g. prieštarauja kelio ženklinimui. Tačiau nagrinėjamu atveju ši linija vėliau pereina į plačią brūkšninę liniją (KET 3 priedo 1.22 punktas), kurią kaip teisingai nurodoma atsiliepime, galima kirsti, būtent tuo tikslu, kad iš šalutinio kelio atvažiavę automobiliai persirikiuotų į eismo juostą, skirtą bendram eismui ir nevažiuotų maršrutinio transporto eismui skirta eismo juosta.
14. Apeliantė šiuo atveju kelia klausimą kaip pasielgti situacijoje esant intensyviam eismui, nes punktyrinė linija yra itin trumpa ir pateikia tris galimus elgesio variantus: 1) sustoti A juostoje minėtos atkarpos dalyje ir stovėti bei laukti, kol atsiras galimybė persirikiuoti nekeliant grėsmės eismo saugumui. 2) bandyti staigiai persirikiuoti tarp automobilių nepaisant intensyvaus eismo; 3) toliau važiuoti A juosta, tiek kiek reikalinga pasiekti automobilių srauto greitį ir atsiradus galimybei persirikiuoti į sekančią juostą. Apeliantės teigimu, trečiasis variantas yra saugiausias ir KET nepažeidžia. Toks apeliantės vertinimas, nepagrįstas.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantei, jog pirmas ir antras variantai šiuo atveju negalimi, nes taip pažeidžiamos kitos KET nuostatos – 150.14 punktas, numatantis draudimą sustoti maršrutiniam transportui skirtoje juostoje ir KET 101 punktas, įtvirtinantis, kad prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Tačiau apeliantės kaip teisingas nurodomas būdas, ne tik pažeidžia KET 181 punktą, tačiau ir KET 3 priedo 1.2 punktą, nes apeliantės nurodomu būdu kertama plati ištisinė linija, kurią kirsti draudžiama. Remiantis tuo, kad apeliantės nurodomas būdas pažeidžia net kelis KET reikalavimus, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jis teisėtas, todėl nesutiktina su apeliantės vertinimu, kad važiavimas maršutiniam transportui skirta juosta galimas tol, kol pavyks įsilieti į transporto priemonių srautą. Be to, apeliantės nurodomo būdo pripažinimas teisėtu iš esmės reikštų, kad esant automobilių spūsčiai ir transporto priemonėms gretimoje juostoje nejudant arba esant tokio intensyvumo eismui, jog saugus persirikiavimas į gretimą eismo juostą būtų neįmanomas, vairuotojas, įvažiavęs į maršrutiniam transportui skirtą juostą ir objektyviai nerasdamas galimybės persirikiuoti, negalėdamas sustoti, nes tai draudžia KET 150.14 punktas, tarsi įgytų teisę nuolat važiuoti maršrutiniam transportui skirta juosta. Toks būdas suteiktų galimybę vairuotojams piktnaudžiauti, nes kiekvieną kartą jie galėtų teisinti savo neteisėtus veiksmus dideliu eismo intensyvumu, dėl kurio nebuvo galimybės persirikiuoti.
16. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, galimybė nagrinėjamu atveju saugiai įsilieti į srautą tam skirtoje vietoje, nesukeliant pavojaus eismo saugumui, egzistuoja. Šiuo atveju transporto priemonės vairuotojui privažiavus Kernavės ir Ozo g. sankirtą, matant, kad Ozo g. gretimoje eismo juostoje esant intensyviam transporto priemonių srautui, įvažiavus į maršrutiniam transportui skirtą juostą, leidžiamoje vietoje (kertant plačią brūkšninę liniją šios linijos ribose iki jai pereinant į plačią ištisinę liniją) nepavyks saugiai persirikiuoti iš maršrutinio transporto juostos į kitą eismo juostą, privaloma sustoti išvažiavime iš Kernavės g. ir laukti, įvertinti gretima juosta važiuojančių transporto priemonių greitį ir atstumą ir įvažiuoti į maršrutiniam transportui skirtą juostą tik tuomet, kai toliau ja važiuojant, atsižvelgiant į atstumus tarp transporto priemonių, jų greitį galima būtų saugiai persirikiuoti tam skirtoje vietoje, pažymėtoje plačia brūkšnine linija (KET 3 priedo 1.22 punktas), nesustojant. Minėtų aplinkybių vairuotojui nenustačius, jis turi stovėti išvažiavime iš Kernavės g. ir laukti kol minėtų aplinkybių visuma atsiras. Būtent tokiu būdu vairuotojai turi išsukti iš Kernavės g., todėl skundo prašymas kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės eismo organizavimo skyrių ar atlikti ekspertizę dėl šios aplinkybės išaiškinimo, atmestinas. Tenkinti šį prašymą siekiant išsiaiškinti, kaip įvykio dieną Kernavės g. ir Ozo g. gatvių sankirtoje buvo organizuojamas eismas, taip pat nėra pagrindo. Aplinkybę kaip buvo organizuojamas eismas aptariamoje sankirtoje patvirtina byloje esančios „Google Maps“ nuotraukos, kuriose užfiksuota Kernavės g. ir Ozo g. sankirta bei joje esantis horizontalusis kelio ženklinimas (b. l. 27). Šias nuotraukas pateikė pati apeliantė, byloje nėra jokių duomenų, kad eismas minėtoje sankirtoje, nusižengimo padarymo metu buvo organizuojamas kitaip.
17. Apeliantė skunde nurodo, kad sankryža turėjo būti įrengta vadovaujantis STR 2.06.03:2001 293 punktu „Dešiniųjų posūkių lėtėjimo ir greitėjimo juostų pereigos rengiamos 60 m ilgio“, todėl jos manymu „A juosta“ tarnauja kaip greitėjimo/lėtėjimo juosta, o šiuo atveju atstumas pažymėtas plačia punktyrine linija nesiekia nei 25 metrų. Šie argumentai atmestini. Pirma, Statybos techninis reglamentas STR 2.06.03:2001 „AUTOMOBILIŲ KELIAI“, kurio 293 punktą akcentuoja apeliantė, neteko galios 2008 m. sausio 23 d. Taigi, apeliantė vadovaujasi negaliojančiu teisės aktu.
18. Antra, KET 8 punktas numato, kad eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti tik kelio ženklai, nurodyti Taisyklių 1 priede, <...>, kelio ženklinimas, nurodytas Taisyklių 3 priede,<...>. Eismo dalyviai privalo vadovautis jiems skirtais kelio ženklais. Be to, pagal Kelių eismo taisyklių 5 punktą eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis. Taigi, nepriklausomai nuo eismo dalyvio vertinimo ar sankryža įrengta tinkamai ar ne, eismo dalyviai privalo paklusti kelio ženklais ir kelio ženklinimu tuo metu nustatytai eismo tvarkai ir negali teisinti jų nepaisymo tuo, kad jų manymu kelio ženklinimas yra netinkamas. Iš byloje esančios Google Maps“ nuotraukų, kuriose užfiksuota Kernavės g. ir Ozo g. sankryža bei joje esantis horizontalusis ženklinimas (b. l. 27), matyti, jog kelio ženklinimas numato, kad eismas aptariamoje sankryžoje organizuojamas tokiu būdu, jog vairuotojai išvažiuodami iš Kernavės g. privalo įvažiuoti į maršrutiniam transportui skirtą juostą, ir išvažiuoti iš šios juostos persirikiuodami tam skirtoje vietoje (ties plačia brūkšnine linija). Todėl apeliantės argumentai, kad esant, apeliantės vertinimu, per trumpai plačiai punktyrinei linijai, ji rikiuojasi už šios linijos kirsdama plačią ištisinę liniją, tą teisindama tuo, jog greitėjimo juostos ilgis turėtų būti gerokai ilgesnis, ir ji šio menamo greitėjimo juostos ilgio nepažeidžia, atmestini.
19. Aukščiau aptartų aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina, kad apeliantė pagrįstai pripažinta pažeidusi KET 181 punktą ir tuo padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 1 dalyje.
20. Apeliantė nurodo, kad yra pagrindo abejoti teismo nešališkumu, tai grįsdama jos paaiškinimų iškraipymu, taip pat netinkamai įvertintomis ją charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Pagrindo abejoti skundžiamą nutartį surašiusios teisėjos nešališkumu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad E. M. posėdžio pradžioje paaiškino kitaip negalinti nei parvažiuoti į namus, nei išvažiuoti iš namų (b. l. 34). Perklausius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 18 d. posėdžio garso įrašą nustatyta, kad apeliantė minėtu atveju nurodė, „kitaip negaliu nei parvažiuoti į namus, nei išvažiuoti, neįvažiavusi į tą A juostą, tik vienintelis išvažiavimas toksai ir įvažiavimas į namus yra. Turi tu nori, nenori kirsti tą juostą, į ją įvažiuoti“ (posėdžio garso įrašas nuo 00.03.39 val. iki 00.03.52). Minėti duomenys patvirtina, kad E. M. turėjo omenyje, kad visais atvejais išvažiuodama iš namų, turi iš pradžių įvažiuoti į maršrutiniam transportui skirtą juostą, šie paaiškinimai nesuteikia pagrindo preziumuoti, kad ji dažnai važiuoja maršrutinio eismo juosta pažeisdama KET 181 punktą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, tai, kad posėdžio protokole dalis paaiškinimo nebuvo užfiksuota, skundžiamos nutarties teiginys, jog pareiškėja nurodė ne pirmą kartą tokiu, pažeisdama KET 181 punkto reikalavimus, išvažiuojanti iš namų, traktuotinas kaip neteisinga jos parodymų interpretacija ir nesudaro pagrindo tvirtinti, kad teismas, būdamas šališkas, tyčia iškraipė apeliantės paaiškinimus, taip siekdamas neigiamai apibūdinti apeliantę. Nors aukštesnysis teismas sutinka, kad šia prielaida, skundžiamoje nutartyje nuobaudos dydžio teisėtumas motyvuojamas nepagrįstai, skundžiamos nutarties išvada, jog paskirtos baudos dydis nėra per didelis, teisinga.
22. ANK 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ANK 417 straipsnio 1 dalies sankcija už šio administracinio nusižengimo padarymą numato baudą nuo 30 Eur iki 90 Eur. E. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ji savo elgesio kritiškai nevertino, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai matyti ir iš skundo apeliaciniam teismui argumentų, remiantis kuriais ji teisina savo neteisėtus veiksmus intensyviu eismu, netinkamu kelio ženklinimu. Apeliantė nurodo, kad teismas dirbtinai sumenkino aplinkybes, kad ji nebausta, gyvena šeimoje ir augina vaikus, tačiau šios teigiamos aplinkybės pagrįstai priskirtoms įprastinėms ir priešingai nei tvirtina apeliantė, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Nepaisant to, kad apeliantė nebausta administracine tvarka, augina vaikus, atsižvelgus į jos poziciją, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tai nesudaro pagrindo mažinti paskirtos nuobaudos. Skunde apylinkės teismui apeliantė nurodė, kad yra motinystės atostogose ir gauna vos 556 Eur pajamas, tačiau minėtas apeliantės gaunamas pajamų dydis nesudaro pagrindo tvirtinti, kad 60 Eur baudos dydis yra neproporcingas apeliantės turtinei padėčiai, kartu su skundu apeliantė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių itin sunkią jos turtinę padėtį. Tai, kad tokio dydžio nuobaudos skyrimas neigiamai paveiks apeliantės šeimos turtinę padėtį atitinka ANK 22 straipsnyje įtvirtintą administracinės nuobaudos paskirtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administracinės nuobaudos dydis parinktas atsižvelgiant į visas administracinės atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes, be kita ko, nenustačius atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taigi apeliantei pagrįstai paskirta sankcijos vidurkiui lygi nuobauda, kuri pagal nustatytas aplinkybes yra adekvati, proporcinga, nepažeidžianti teisingumo principo, jos švelninti nėra pagrindo.
23. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartis paliekama nepakeista, o E. M. apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą ir E. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.