- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-15
- Bylos Nr.
- e2A-845-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00114-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- L. A.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovei L. A. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, I. U..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrąja daline ieškovės ir A. U. nuosavybe, nustatant, kad kiekvienam nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį:
1.1. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini);
1.2. pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini);
1.3. pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini);
1.4. pastato – šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini);
1.5. kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių: (duomenys neskelbtini);
1.6. 53/172 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių: (duomenys neskelbtini);
1.7. 1/4 dalies pastato garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini);
1.8. pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio: (duomenys neskelbtini);
1.9. UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 51 724 vnt. paprastųjų vardinių akcijų;
1.10. transporto priemonės „Erde Daxara“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini);
1.11. transporto priemonės „Tata Safari“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini);
1.12. transporto priemonės „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini);
1.13. transporto priemonės „Alpen Kreuzer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini);
1.14. transporto priemonės „VW Transporter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini);
1.15. transporto priemonės „Skoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini);
1.16. piniginių lėšų, esančių A. U. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), suma 76,22 Eur;
1.17. piniginių lėšų, esančių A. U. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), suma 10 110,22 Eur;
1.18. piniginių lėšų, esančių A. U. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), suma 222,06 Eur;
1.19. iš UAB „Luminor investicijų valdymas“ ir A. U. Pensijų kaupimo sutarties Nr. PKS301711511 sukauptų fondo vienetų, vertė 2 049,20 Eur.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir A. U. užmezgė artimus santykius dar 1991 metais. Tais pačiais metais pora apsigyveno kartu. Ieškovė atsikraustė į tuo metu A. U. priklausiusią namo dalį (duomenys neskelbtini). A. U. buvo išsiskyręs su pirmąja žmona I. U.. Kadangi I. U. mirė 1992 metais, ieškovė su A. U. kartu užaugino jo nepilnamečius vaikus L. A., I. U. ir ieškovės sūnų iš pirmosios santuokos E. V.. Pora taip ir nesudarė santuokos, tačiau tarpusavyje ir visuomenės akyse beveik 30 bendro gyvenimo metų buvo šeima. Ieškovės santykiai su A. U. vaikais visuomet buvo itin artimi, jie vadina ieškovę mama. Atsakovės požiūris ieškovės atžvilgiu pasikeitė tik po staigios A. U. mirties (duomenys neskelbtini). Nors šalys ir nesusipyko, tačiau atsakovė po tėvo mirties nori pasinaudoti jai teisiškai palankiomis aplinkybėmis ir įgyti ne tik jai tenkančią pagal įstatymą tėvo palikimo dalį, bet ir ieškovei priklausančią kartu įgytą turto dalį. Nurodė, kad tiek ieškovė, tiek A. U. visuomet buvo verslūs asmenys, turėjo gerai apmokamus darbus, aukštas pareigas. Savo uždirbtus pinigus pora investuodavo į nekilnojamąjį turtą, verslą. Vesdami bendrą ūkį prie šeimos gerovės prisidėjo lygiomis dalimis, tačiau nekilnojamasis ir kilnojamasis registruotinas turtas dažniausiai būdavo registruojamas A. U. vardu. Pora per beveik 30 metų bendro gyvenimo metų vykdė įvairius nekilnojamojo turto sandorius, kas tik patvirtina jų bendrą tikslą – sukurti materialinę gerovę savo šeimai. Pora taip pat vykdė nekilnojamojo turto sandorius ir tarpusavyje. Tačiau dalis šeimos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto tebeliko registruoti tik A. U. vardu.
3. Atsakovė L. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinyje nurodytos esminės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neatitinka tikrovės. Ieškovė nurodė melagingą faktą, kad ji 1991 metais pradėjo kartu gyventi su A. U. jam priklausiusioje namo dalyje (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovė nuslėpė faktą, kad A. U. iki I. U. mirties jos niekada nebuvo palikęs, nuslėpė kitus sandorius bei pateikė ieškinyje klaidingus faktus, susijusius su ieškovės ir A. U. santykiais bei A. U. sveikatos būkle iki jo mirties. Ieškovės neatskleisti sandoriai ir faktai patvirtina, kad tarp ieškovės ir A. U. niekada nebuvo jokio susitarimo kurti bendrąją dalinę nuosavybę dėl ieškovės prašomo priteisti turto, nes šis turtas buvo A. U. asmeninė nuosavybė. Atsakovė po tėvo A. U. mirties priėmė jo palikimą, paduodama Kauno miesto 26-ajam notarų biurui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Atsakovės teigimu, ieškovė be teisėto pagrindo valdo visą A. U. palikimą sudarantį turtą. Atsakovė, būdama pirmos eilės įpėdinė, negali naudotis nė vienu tėvui priklausiusiu daiktu. Ieškovė neduoda raktų ir neįsileidžia nei į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nei į butą (duomenys neskelbtini), nei į pastatus (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovės teigimu, ieškovė ir atsakovės brolis I. U. prieš atsakovę sudarė piktavališką susitarimą, turėdami tikslą sumažinti jai tenkančio paveldimo turto apimtį, o tokio piktavališko susitarimo priežastis yra ta, jog ji iš karto po tėvo mirties nesutiko su brolio reikalavimu atsisakyti savo dalies palikimo.
4. Trečiasis asmuo I. U. su ieškiniu sutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad A. V. ir A. U. bendrai apsigyveno 1992 m. spalio mėnesį A. U. priklausiusiame bute (duomenys neskelbtini). Pradiniame ieškinyje ieškovė buvo nurodžiusi, jog su A. U. pradėjo gyventi 1991 metais ir gyveno (duomenys neskelbtini). Atsakovei nurodžius kitas ieškovės gyvenimo su A. U. pradžios ir vietos aplinkybes, ieškovė nurodė klydusi, visko gerai neprisimenanti, nes praėjo daug laiko. Teismas iš dalies sutiko, kad galima neprisiminti, nuo kada tiksliai buvo apsigyventa kartu, tačiau, kur gyventa, o kaip bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ir ne vienerius metus, sumaišyti neįmanoma.
7. Teismas konstatavo, kad nėra ginčo, kad ieškovė ir A. U. apie 26 metus gyveno kartu. Tiek iš ieškovės, tiek iš trečiojo asmens paaiškinimų, liudytojų J. M., S. K., D. Z., V. Š., V. J., I. V., A. A., A. M. parodymų teismas sprendė, kad ieškovės ir A. U. santykiai buvo gražūs. Apie tai teismas sprendė ir iš ieškovės tėvo išduoto įgaliojimo A. U., įvardintam žentu, tvarkyti nuosavybės atkūrimo į žemę dokumentus, gydymo įstaigose esančių A. U. sutikimų dėl informacijos apie gydymą teikimo A. V.. Tačiau nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nėra svarbu, ar A. U. A. V. vadino žmona, ar vardu, ar aplinkiniai juos laikė kaip susituokusių asmenų porą, ar ieškovės tėvas A. U. laikė žentu, kokie santykiai buvo su A. U. vaikais, kas ir kiek lankė sergantį A. U., byloje reikšminga tai, jog jie nebuvo sudarę santuokos, o tai reiškia, kad, skirtingai nei sutuoktiniams, kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims netaikoma kartu gyvenant įgyto turto bendrumo prezumpcija (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnis). Dėl nesusituokusių asmenų nuosavybės teisės į objektą ar jo dalį turi būti sprendžiama ne pagal gyvenimo ar negyvenimo kartu faktą ar trukmę, o pagal susitarimo sukurti kiekvieną nuosavybės teisių objektą, kaip bendrą nuosavybę, egzistavimą ar neegzistavimą. Jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
8. Ieškovė aiškino, kad namo (duomenys neskelbtini), statybos pradėtos 1992 metais, į namą įsikėlė gyventi 1995 m. kovo mėnesį. Su kuo nesutiko atsakovė, kuri aiškino, kad namo statyba praktiškai buvo baigta 1992 m. pavasarį, į namą gyventi įsikėlė 1994 m. pavasarį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ieškinyje, dublike buvo nurodžiusi, jog namo statyba pradėta A. U. išsipirkus žemės sklypą, t. y. 1994 metais, o baigta – 1997 metais. Taigi ir šie ieškovės paaiškinimai esminėmis bylos aplinkybėmis nėra vienodi ir nuoseklūs.
9. Teismas nustatė, kad A. U. paveldėjo 6/100 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). 1989 m. spalio 25 d. Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu A. U. suteiktas žemės sklypas gyvenamojo namo statybai. Leidimas namo statybai išduotas 1989 m. gruodžio 22 d., galiojo iki 1994 m. gruodžio 22 d. Teismas pastebėjo, kad į bylą nepateikta duomenų, kad leidimas namui statyti būtų pratęstas. A. U. namo statybai 1990 m. spalio 26 d. 15 metų laikotarpiui buvo paėmęs paskolą. A. U. 1994 m. lapkričio 21 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 0,0490 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame pasistatė gyvenamąjį namą. Registrų centro 2019 m. sausio 17 d. išraše nurodyti 1992 namo statybos pabaigos metai. Pastatų ir statinių charakteristikoje, sudarytoje 1992 m. balandžio 13 d., nurodyta, kad gyvenamasis namas su garažu ir rūsiu pastatytas 1992 metais, pakeitimai padaryti 1997, 2001 metais (1997 m. sausio 31 d. buvo papildomai inventorizuotos ventiliacijos angos, o 2001 m. balandžio 4 d. padaryti pakeitimai ryšium su vonios ir bei kitų santechnikos įrenginių pastatymu). Statinių aprašyme ir įkainojime nurodyti 1992 statybos metai, pažymėta, kad leista koreguoti projektą. A. U. prašymu atlikta pastato techninė inventorizacija, 1992 m. balandžio 13 d. surašytas inventorizacijos atliktų darbų aktas. Į bylą 2019 m. gruodžio 16 d. pateiktos 1990 m. sausio 11 d. ir 1990 m. lapkričio 29 d. Individualinio gyvenamojo namo, ūkinių ir buitinių pastatų ir kitokių įrenginių statybos tipinės sutartys, kuriomis SMT „Kauno statyba“ A. U. užsakymu įsipareigojo atlikti žemės darbus ir pamatus bei atlikti mūro darbus. Kad 1990 metais buvo įrengti pamatai, o 1991 metais atlikti mūro darbai, padarytos perdangos, teismo posėdžio metu aiškino ir trečiasis asmuo I. U.. Gyvenamasis namas ir visos jo patalpos yra pažymėtos 1992 m. balandžio 14 d. namų valdos, rūsio, pirmo aukšto, antro aukšto bei antstato planuose. Teismas pažymėjo, kad VĮ Registrų centro išduoti namų valdos techninės apskaitos bylos dokumentai, nekilnojamojo turto išrašai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad gyvenamasis namas su garažu buvo pastatytas 1992 metais. Ieškovės pateikta Pastato apšiltinimo sutartis, kurioje taisyti metai, 1997 m. vasario 17 d. Statinio priėmimo aktas, VĮ Registrų centro išaiškinimas apie duomenų įrašymą, 1994 m. gegužės 23 d. A. U. ir Kauno valstybinės vandens tiekimo įmonės sudaryta vandens tiekimo ir nuotekų nuvedimo sutartis, 1993 m. liepos mėnesio–1995 metų prekių gabenimo važtaraščiai, kuriuose nenurodyta netgi iškrovimo vieta, užsakovas, teismo vertinimu, nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais ieškovės nurodytas aplinkybes, kad namas pradėtas statyti tik 1994 metais, o baigtas 1997 metais. Tai, kad namas priduotas 1997 metais, nereiškia, jog būtent tada namas baigtas statyti. Atsakovės aiškinimu, ji 1994 metais baigė 9 klases (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, t. y. dar gyvenant (duomenys neskelbtini), o rudenį, jau gyvendama (duomenys neskelbtini), lankė (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą. Teismas atkreipė dėmesį, kad A. U. ir A. V. 1994 m. kovo 29 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), kas, anot teismo, taip pat patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, jog pastatytame name apsigyveno 1994 m. pavasarį. Teismo vertinimu, maisto gaminimas (ieškovė aiškino, kad namo nestatė, bet prie namo statybos dirbusiems asmenims gamino maistą), namų apyvokos daiktų pirkimas, gyvenimas pastatytame name, neįrodžius susitarimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nepatvirtina, jog šis turtas yra bendroji dalinė ieškovės ir A. U. nuosavybė.
10. 1999 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu A. U. įsigijo butą (duomenys neskelbtini). A. U. UAB „Birštono butų ūkis“ davė sutikimą atsijungti nuo miesto šilumos tinklų, gyventojai davė sutikimus rekonstruoti butą, atsijungti nuo bendros šildymo sistemos. A. U. buvo išduotos projektavimo sąlygos, techninės sąlygos dujofikavimui. Ieškovės aiškinimu, šį butą ji ir A. U. įsigijo tikėdamiesi jame gyventi senatvėje. Ieškovės aiškinimu, ji rinko kaimynų parašus, sutikimus, mokėjo ir moka mokesčius už butą. Teismo vertinimu, sutikimų, parašų rinkimas, mokesčių mokėjimas, nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys susitarimą dėl buto įsigijimo bendrąja daline nuosavybe.
11. 53/172 dalis žemės sklypo su 1/4 dalimi statinio – garažo (duomenys neskelbtini), A. U. įsigijo 2012 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Gyvenamasis namas, ūkio pastatai ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) po 1/2 priklausė A. V. ir A. U.. Teismas konstatavo, kad dėl šio turto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės įsigijimo, ieškovė taip pat nepateikė įrodymų.
12. Teismas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų turi ir A. V.. Jai priklauso 1 177 akcijos, I. U. – 224, iš viso UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra 99 048 akcijos. Taigi vien tik A. U. priklauso daugiau kaip pusė įmonės akcijų. Teismas pastebėjo, kad ieškovė ir A. U. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas įgijo sau kiekvienas atskirais sandoriais, o kai kurie įgijimo sandoriai buvo sudaromi netgi tą pačią dieną. Nors ir pati ieškovė turi tam tikrą kiekį akcijų, tačiau jai priklausančių akcijų nelaiko bendra daline jos ir A. U. nuosavybe. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad nuo 2016 metų A. V. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narė, nuo 2018 m. spalio 30 d. dirba kontroliere. Ieškovė aiškino, kad sušauktuose akcininkų susirinkimuose ji ir A. U. dalyvaudavo kartu ir priimdavo sprendimus tik pasitarę vienas su kitu. Teisme kaip liudytoja apklausta D. Z. parodė, kad sprendimai būdavo priimami derinant su visais valdybos nariais. Ši liudytoja parodė ir tai, kad atsakovė apie 10 metų įmonėje dirbo apskaitininke, jos darbas nekėlė jokių abejonių. Kas paneigia ieškovės išdėstytas aplinkybes apie A. U. nepasitikėjimą atsakove. Byloje pateikti įrodymai, kad L. A. nuo 1997 m. sausio 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
13. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų pagrįsti reikalavimui automobilius, registruotus A. U. vardu, ir jo vardu banko sąskaitose esančias pinigines lėšas pripažinti bendrąja daline nuosavybe.
14. Ieškovė aiškino, kad visą laiką dirbo ir turėjo pajamų, kuriomis prisidėjo prie turto įgijimo. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad A. V. dirba nuo 1968 metų, firmoje „(duomenys neskelbtini)“ į darbą priimta 1991 m. kovo 1 d. 1999 m. gruodžio 3 d. įregistruota UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jos akcininke ir vadove iki 2018 m. balandžio 24 d. buvo A. V.. Nuo 2018 m. spalio 30 d. ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontroliere. Tačiau į bylą nėra pateikta duomenų apie gautą atlyginimą. Ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad jos pajamos buvo mažesnės negu A. U..
15. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, jog tai, kad A. U. ir A. V. laikėsi turto atskirumo principo, patvirtina jų tarpusavyje sudaryti nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai. Į bylą pateikta 2005 m. lapkričio 23 d. sutartis, kuria A. U. pardavė A. V. 20/100 dalių pastato – parduotuvės ir kitų statinių bei 214/482 dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), už 43 220 Lt, kuriuos pardavėjas gavo prieš pasirašydamas sutartį. Tą pačią dieną turtas perduotas naujajai savininkei. A. U. sklypą buvo įsigijęs 2000 m. spalio 19 d., statinius – 1996 m. rugsėjo 12 d. 2005 m. lapkričio 23 d. pareiškime Kauno miesto savivaldybei A. U. nurodė, kad neprieštarauja, jog bendrasavininkė A. V. savo lėšomis statytų bei įrengtų parduotuvės antrą aukštą, tvarkytų dokumentaciją.
16. 2006 m. lapkričio 23 d. sudaryta mainų sutartis, kuria A. V. jai priklausantį 0,0614 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiu sodo nameliu ir 1/2 dalį 0,1572 žemės sklypo, po 1/2 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), išmainė į 241/482 dalį 0,482 ha žemės sklypo, 80/100 dalių parduotuvės ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiusių A. U.. A. V. priklausančio išmainomo turto vertė 82 343,50 Lt, o A. U. – 269 348,80 Lt. Žemės sklypą su sodo nameliu (duomenys neskelbtini), kurį A. U. buvo įsigijęs iš A. V. mainų sutarties pagrindu, 2007 m. sausio 8 d. padovanojo dukrai L. A..
17. 2017 m. vasario 14 d. A. U. pardavė A. V. poilsio patalpas su 1/28 dalimi rūsio ir kitų patalpų (duomenys neskelbtini), už 25 000 Eur, iš kurių 5 000 Eur sumokėjo grynaisiais į rankas 2016 m. rugsėjo mėnesį, o 20 000 Eur – grynaisiais sutarties pasirašymo dieną prieš atvykstant į notarų biurą. Nors ieškovė aiškino, kad faktiškai pinigai nebuvo mokami, tačiau toks aiškinimas niekuo nepagrįstas. Teismo posėdžio metu aiškino, kad už butą (duomenys neskelbtini) mokėjo asmeniškai skolintais pinigais.
18. Teismas pastebėjo, kad ieškovė ne tik savo vardu įgytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų nelaiko bendrąja daline nuosavybe. Ieškovės vardu registruotas garažas su rūsiu (duomenys neskelbtini), tačiau jo taip pat ieškovė nenurodo kaip bendrai įgyto turto. Byloje pateikti įrodymai, kad A. V. priklausė butas (duomenys neskelbtini), kurį ji pardavė 2003 m. rugsėjo 8 d. Ieškovės aiškinimu, gautus už parduotą butą pinigus panaudojo bendroms reikmėms, su kuo nesutiko atsakovė, teigdama, kad pinigus ieškovė panaudojo namo sūnui pirkimui. Nei viena, nei kita pusė savo teiginių nepagrindė.
19. Teismas konstatavo, kad nė vienas iš byloje teisme apklaustų liudytojų (išskyrus liudytoją A. M., parodžiusią, kad dėl buto (duomenys neskelbtini) pirkimo buvo atvykę kartu A. U. ir A. V., tačiau sutartis sudaryta su A. U., kuris mokėjo pinigus) nepatvirtino aplinkybės dėl jungtinės veiklos sutarties, bendrų lėšų tvarkymo ar turto įgijimo aplinkybių.
20. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad prieš mirtį A. U. davė ieškovei 10 000 Eur, kas leidžia spręsti, jog pinigai nebuvo bendri. Taip pat į I. U. žinutę, rašytą atsakovei, iš kurios netgi galima įskaityti, kad A. U. A. V. buvo žadėjęs tik „dalelytę“ turto, ir tai, kad ieškinys teisme atsirado I. U. iniciatyva, ką patvirtino ir pati ieškovė.
21. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad vien faktas, jog ieškovė ir A. U. pakankamai ilgą laiką gyveno kartu, naudojosi turtu, kad ieškovė mokėjo mokesčius, lankė ir prižiūrėjo sergantį A. U., nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nėra pagrindas daryti išvados, jog ginčo nekilnojamasis turtas, transporto priemonės, akcijos ir piniginės lėšos ieškovės ir A. U. buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovei į 1/2 dalį šio turto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Apeliaciniu skundu ieškovė A. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliantė kartu su A. U. vedė šeimyninį gyvenimą beveik 30 metų, iki pat A. U. mirties. Apeliantė per visą šį laikotarpį lygiaverčiai prisidėjo prie bendro turto kūrimo, jie kartu vykdydami veiklą buvo kaip partneriai, siekė bendrų tikslų. Tiek esant A. U. gyvam, tiek ir po to apeliantė disponuoja visu bendrai su A. U. sukurtu turtu, moka už juos mokesčius, dengia paskolą. Akivaizdu, jog apeliantė ir A. U. tokiais tarpusavio veiksmais buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, todėl turėtų būti laikomasi prezumpcijos, kad jungtinės veiklos dalyvių įnašai yra lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).
22.2. Apeliantės ir A. U. įnašai turi būti laikomi lygūs, nes apeliantės pateikti duomenys apie trečią dešimtį metų trunkantį bendrą gyvenimą, įdėtas jos pastangas, indėlį, darbą, kuris yra ne tik materialinis, bet ir intelektinis, patvirtina, kad apeliantė maksimaliai pagal savo galimybes ir ne mažiau negu A. U. prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Remdamasi bendro gyvenimo, bendro buities ir ūkio reikalų tvarkymo aplinkybėmis apeliantė grindžia reikalavimą pripažinti, kad bendro gyvenimo metu su atsakovu įsigytas ir kaip asmeninis įregistruotas turtas turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti tarp šalių dalijamas lygiomis dalimis.
22.3. Apeliantė ne tik prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų, bet ir prie buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo, pilnos rekonstrukcijos įgyvendinimo. Apeliantė mokėjo komunalinių paslaugų ir kitus su nekilnojamuoju turtu susijusius mokesčius. Iki šiol moka ir daugiabučio gyvenamojo namo renovacijos paskolos įmokas. Tai yra svarbios aplinkybės vertinant, jog tokiais veiksmais jungtinės veiklos pagrindu apeliantė ir A. U. siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, o teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, jog neįrodytas susitarimas dėl bendros veiklos kuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
22.4. Teismas apskritai nekvalifikavo, kokie santykiai siejo apeliantę ir A. U., t. y. kodėl jie nuo 1992 m. iki pat savo mirties gyveno kartu. Taip teismas neatskleidė ginčo esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantė ir A. U. jungtinės veiklos pagrindu bendrai veikė siekdami vienodo tikslo – sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise po A. U. mirties likusį jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.
22.5. Apeliantė ne tik naudojosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini), bet prisidėjo finansiškai prie buto įsigijimo bei po nekilnojamo turto įsigijimo bendromis šeimos lėšomis, butui buvo atlikta rekonstrukcija. Apeliantės iniciatyva keturių kambarių butas buvo performuotas į erdvų dviejų kambarių butą; pati apeliantė derino buto atjungimo nuo šildymo sistemos klausimus: rengė raštus – prašymus, rinko daugiabučio namo butų savininkų parašus; rūpinosi ir buto fasado apdailos darbais, apmokėjo visus remonto darbus; pati rinko kaimynų parašus ant rekonstrukcijos projekto ir atskiro apklausos dokumento, mokėjo ir moka mokesčius už butą. Aplinkybes, jog apeliantė ir A. U. veikė jungtinės veiklos pagrindu siekdami sukurti bendrą dalinę nuosavybę, patvirtina ir liudytojos A. M. parodymai.
22.6. Butas buvo įsigytas bendromis apeliantės bei A. U. lėšomis, tačiau kadangi buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, apeliantei nėra galimybės tikslia pinigų suma išskirti kiekvieno iš jų atliktus įnašus.
22.7. Vien ta aplinkybė, jog apeliantė teismo posėdžio metu pripažino, kad jos pajamos buvo mažesnės negu A. U., dar neįrodo, jog ji apskritai negalėjo prisidėti finansiškai prie bendros šeimos gerovės kūrimo. Apeliantė visą laiką ėjo vadovaujančias pareigas bei turėjo aukštas bei pastovias pajamas. Apeliantės darbo stažas siekia 50 metų, ir net šią dieną apeliantė dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontroliere; apeliantė turėjo savo pajamų, kadangi tuo metu už daugelį paslaugų, kurias teikė darbe, buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, daug prisidėjo prie bendro turto įgijimo, jo sukūrimo darbo kūrybine veikla, organizacinių darbų atlikimu. Dėl tokių aplinkybių apeliantė buvo pakankamai kvalifikuota verslą plėtoti kartu su A. U. ir todėl visus savo bendrai įgytus pinigus jie bendrai investuodavo į konkretų nekilnojamąjį turtą. Šią dieną daugiabučiui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra atlikta renovacija, kuriai buvo paimta daugiabučio namo paskola. Paskolos įmokas kredito įstaigai bei visus komunalinių paslaugų mokesčius tebemoka apeliantė.
22.8. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog asmenine nuosavybės teise A. U. priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pagerintas, ir netyrė, kieno lėšomis šie pagerinimai buvo atlikti. Apeliantė daug finansiškai, darbu, kūrybine veikla prisidėjo prie rekonstrukcijos darbų. Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas vien dėl to, kad jis priimtas neištyrus svarbių bylos aplinkybių, neįvertinus fakto, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo visiškai įrengtas apeliantės ir A. U. darbo rezultatų dėka. Būtent jie buvo sutarę, kad šis turtas bus jų abiejų namai ir priklausys jiems abiem. Toks teismo sprendimas iš esmės pažeidžia CK 1.5 straipsnyje nurodytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
22.9. Priimant skundžiamą sprendimą dėl nesuvokiamų priežasčių liko visiškai nevertinta trečiojo asmens I. U. išreikšta nuomonė, kuris palaikė ieškinį ir yra mirusiojo A. U. sūnus.
22.10. Vien ta aplinkybė, jog A. U. ir A. V. 1994 m. kovo 29 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), dar neįrodo fakto, jog jie ir faktiškai gyveno šiame name. Be to, nors VĮ Registrų cento 2019 m. sausio 17 d. išraše nurodyti 1992 namo statybos pabaigos metai, tačiau šie bylos duomenys neleidžia padaryti išvados, kad kartu buvo baigti ir namo įrengimo bei interjero darbai.
Žemesnės instancijos teismas
22.11. Neaišku, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus apie namo statybą. Be to, namų apyvokos daiktų pirkimas taip pat įrodo, jog egzistavo apeliantės ir A. U. susitarimas jungtinės veiklos tikslui pasiekti, t. y. siekiant sukurti bendrą turtą, kas ir buvo padaryta.
22.12. Teismas neatskleidė bylos esmės, jog kartu gyvendami ir vesdami bendrą ūkį apeliantė ir A. U. iš esmės pagerino jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, jį įrengė, remontavo, prižiūrėjo, todėl, atmesdamas ieškinį, teismas ignoravo ne tik liudytojų parodymus, tačiau ir rašytinius įrodymus, kurie galėjo būti paneigiami tik rašytiniais įrodymais. Su ieškiniu pateiktos nuotraukos tik dar kartą patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) buvo visos šeimos bendri namai.
22.13. Teismas nevertino ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog apeliantei nėra įmanoma pateikti tiesioginių įrodymų dėl finansinio prisidėjimo prie namų valdos statinių statybos, nes tuo metu visos šeimos pajamos ir statybos darbai buvo vykdomi grynaisiais pinigais. Kita vertus, tiek liudytojų parodymai, tiek ir byloje pateikti dokumentai tik dar kartą įrodo aplinkybes, kad apeliantė bei A. U. kartu kūrė bendrą ūkį, plėtojo ir puoselėjo šeimos santykius beveik 30 metų, ką gali patvirtinti visi šeimos draugai, artimieji giminaičiai bei kaimynai.
22.14. Teismo išvada, kad ieškovė nepateikė įrodymų dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo bendrąja daline nuosavybe, yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Turtas buvo įgytas ilgalaikio bendro ūkio vedimo laikotarpiu, todėl pusė šio turto atitinkamai turėtų priklausyti apeliantei, tuo labiau kad prie šio turto įgijimo ji prisidėjo ne tik savo lėšomis, bet ir darbu jį prižiūrėdama. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių apeliantės pateiktus įrodymus dėl tikslo šį turtą įgyti bendrąja daline nuosavybe su A. U..
22.15. Apeliantė ir A. U. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas įgijo kiekvienas atskirais sandoriais dėl tos priežasties, kad, kartu kurdami bendrą ūkį, taip pat kartu galėtų rūpintis plėtojamu verslu. Be to, didelės reikšmės turi ta aplinkybė, jog tiek apeliantė, tiek A. U. intelektiniu darbu lygiomis dalimis prisidėjo prie įmonės veiklos.
22.16. Liudytoja D. Z. (įmonės buhalterė ir akcininkė) parodė, kad sprendimai būdavo priimami derinant su visais valdybos nariais. Dėl susidariusios situacijos A. U. visada sakė apeliantei, kad jo vardu registruotos akcijos priklauso jiems abiem, nes būtent apeliantė savo darbu, kūrybine veikla iš esmės viena pati, prisidedant mirusiajam, kūrė ir kuria bendrovės gerovę, dirba joje ir šiuo metu, rūpinasi jos veikla ir pan., vien tai yra vada tenkinti ieškinį. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į svarbias bylos aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą.
22.17. Teismas pasisakydamas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų visiškai nemotyvavo, kokiu pagrindu priėjo prie išvados, kad A. U. akcijas įsigijo ne jungtinės veiklos pagrindu. Faktas, kad atsakovė apie 10 metų įmonėje dirbo apskaitininke, negali būti pakankamas nustatyti, jog A. U. vardu registruota 52,22 proc. įmonės akcijų nebuvo bendroji dalinė apeliantės ir A. U. nuosavybė.
22.18. Nors visos transporto priemonės buvo įgytos A. U. vardu, vis dėlto jos buvo naudojamos tiek apeliantės, tiek A. U., taip pat kai kurių transporto priemonių pagrindinė paskirtis buvo ne vien asmeninis naudojimas, bet verslo poreikiai.
22.19. Transporto priemonės, kaip ir kitas bendro gyvenimo metu įgytas turtas, buvo įgytas bendromis lėšomis, bendromis pastangomis, bendrų interesų tenkinimui, todėl pripažintinos bendra daline apeliantės ir A. U. nuosavybe. Faktas, kad transporto priemonės buvo įgytos bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra tas, kad apeliantė transporto priemonėmis kartu su mirusiuoju naudojosi, joms įgyti buvo naudojami sugyventinių pinigai, taisomos ir prižiūrimos taip pat už bendras lėšas.
22.20. A. U. piniginės lėšos ir piniginiai indėliai laikytini bendra daline apeliantės ir A. U. nuosavybe. Apeliantė kartu su A. U. vedė bendrą ūkį ir plėtojo šeimyninį gyvenimą beveik 30 metų. Tiek rūpinantis bendra buitimi, tiek kartu leidžiant laisvalaikį šeimoje tarp apeliantės ir A. U. nebuvo jokio susitarimo atskirai vykdyti finansines operacijas, skirtas jų bendro ūkio kūrimui. Per tiek daug laiko jie abu lygiomis dalimis stengdavosi prisidėti prie šeimos gerovės kūrimo. Tad iš A. U. sąskaitų bendru susitarimu buvo atsiskaitinėjama už tam tikras prekes, skirtas bendram naudojimui. A. U. piniginės lėšos ir piniginiai indėliai buvo skirti ne vien bendriems poreikiams tenkinti, bet dalis jų buvo skiriami ir bendroms apeliantės ir A. U. investicijoms bei bendrai verslo plėtrai.
22.21. Teismo išvada, kad apeliantė ir A. U. laikėsi turto atskirumo principo, visiškai nepagrįsta, paremta tik atsakovės aiškinimu.
22.22. Niekas nedraudžia sugyventiniams įsigyti turto asmenine nuosavybe, kas buvo ir padaryta, sudarant teismo nurodytus sandorius. Tačiau teismas neatskleidė bylos esmės ir nesiaiškino visų aplinkybių, susijusių su nekilnojamojo turto įgijimu asmenine nuosavybe, kad tuo buvo siekiama aprūpinti apeliantės ir A. U. vaikus nekilnojamuoju turtu, siekiant išvengti sandorių apmokestinimo. Teismas privalėjo įvertinti faktą, kad turtas, įgytas sugyventinių kaip asmeninė nuosavybė, iš esmės visas buvo perleistas vaikams, o kitas turtas sugyventinių susitarimu buvo traktuojamas kaip bendroji dalinė nuosavybė, todėl ir liko niekam neperleistas. Teismas buvo aiškiai šališkas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nes išimtinai vertino tik atsakovės nurodytas aplinkybes, visiškai nevertindamas nei apeliantės, nei liudytojų paaiškinimų, nei byloje esančių rašytinių įrodymų.
22.23. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad apeliantė visą laiką stengėsi su atsakove ginčą išspręsti gražiuoju, tačiau atsakovė buvo kategoriška.
Atsiliepimas
1. Atsakovė L. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Byloje nėra ginčo dėl apeliantės ir A. U. bendro gyvenimo laikotarpio – jie kartu gyveno nuo 1992 m. spalio mėn. iki (duomenys neskelbtini).
23.2. Apeliacinio skundo turinys iš esmės prieštarauja apeliantės ieškiniui. Pirmosios instancijos teisme apeliantė teigė, kad gyvendama su A. U. ne pagerino gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bet jį kartu pastatė. Siekdama suklaidinti teismą apeliantė ieškinyje netgi teigė, kad šis namas pradėtas statyti 1994 metais. Taigi apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės pakeitė faktinį ieškinio pagrindą.
23.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantės pateikti dokumentai nėra įrodymai apie namo statybos laiką, taip pat pagrįstai pažymėjo tai, jog 1993–1995 metų prekių gabenimo važtaraščiuose netgi nenurodyta prekių iškrovimo vieta, todėl jie jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje negali turėti. Apeliantės pateiktą pastato apšiltinimo sutartį sudarė ne apeliantė, bet A. U., be to, šios sutarties kaina yra 530 Lt, kas sudaro 0,0018 dalį namo vertės. Kitokių pasikeitimų, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, namų valdos techninės apskaitos byloje nėra užfiksuota, kas reiškia, kad po 1992 m. balandžio 13 d., kai buvo sudaryta Pastatų ir statinių charakteristika, gyvenamajame name jokių pagerinimų nebuvo atlikta.
23.4. Bylos duomenys rodo, kad apeliantė ir A. U. pradėjo kartu gyventi 1992 m. spalio mėn., kai gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), jau buvo pastatytas, vėliau jokie namo pagerinimo darbai nebuvo atlikti. Teismas pagrįstai nurodė, kad vėlesnis apeliantės apsigyvenimas A. U. pastatytame gyvenamajame name iki jų bendro gyvenimo pradžios nėra pagrindas pripažinti šį turtą bendrąja daline nuosavybe.
23.5. Teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad apeliantė ir A. U. griežtai laikėsi turto atskirumo principo ir tarp jų nebuvo ir negalėjo būti jungtinės veiklos susitarimo sukurti bendrą dalinę nuosavybę nė dėl vieno ieškinio dalyką sudarančio daikto. Teismas tokią išvadą padarė vertindamas apeliantės ir A. U. sudarytus tarpusavio sandorius. Apeliantė apeliaciniame skunde nepateikė kitokio šių sandorių turinio vertinimo ir dėl su šiais sandoriais susijusių teismo nustatytų faktų visiškai nepasisakė. Apeliantė taip pat nepaaiškino, kodėl reiškia pretenzijas į ½ turto, kuris registruotas A. U. vardu, bet nesiūlo priskirti A. U. ½ jos vardu registruoto turto, įgyto bendro gyvenimo laikotarpiu.
23.6. Tai, kad trečiasis asmuo I. U. įkalbėjo apeliantę paduoti ieškinį, kad šis ieškinys yra apeliantės ir atsakovės brolio I. U. piktavališko susitarimo prieš atsakovę padarinys, patvirtina į bylą pateikta 2019 m. vasario 27 d. trečiojo asmens I. U. žinutė atsakovei. Tai, kad ieškinys teisme atsirado trečiojo asmens I. U. iniciatyva, teismo posėdžio metu patvirtino ir pati apeliantė, o atsakinėdama į klausimą, at visiškai palaiko ieškinį, apeliantė pareiškė, kad jai užtektų ir mažiau A. U. turto, kas rodo, kad apeliantė asmeniškai netikėjo ieškinio pagrįstumu.
Šalies argumentai
23.7. Apeliantės teiginius, kad ji buvo verslus asmuo ir turėjo gerai apmokamus darbus, buvo lygiavertė partnerė, paneigia iš VSDFV Kauno skyriaus teismo išreikalauta pažyma, iš kurios matyti, kad apeliantė niekada neturėjo gerai apmokamo darbo, o jos gaunamos pajamos buvo artimos minimaliam darbo užmokesčiui. Be to, priešingai nei ieškinyje, apeliantė teismo posėdžio metu pripažino, kad jos pajamos buvo mažesnės už A. U. pajamas.
23.8. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų patvirtinti teiginiui, kad ji finansiškai prisidėjo prie buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo bei po nekilnojamojo turto įsigijimo bendromis šeimos lėšomis, butui buvo atlikta rekonstrukcija. Apeliantė pripažino faktą, kad pinigus už butą mokėjo A. U..
23.9. Nuo buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo iki A. U. mirties praėjo 19 metų. Jeigu būtų buvęs bendros jungtinės veiklos susitarimas kurti bendrąją dalinę nuosavybę, A. U. būtų apeliantei šį butą ar jo dalį perleidęs notariškai patvirtintu sandoriu (taip, kaip perleido butą (duomenys neskelbtini)).
23.10. Teismas pagrįstai konstatavo, kad gyventojų parašų rinkimas, mokesčių mokėjimas nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys susitarimą dėl buto įsigijimo bendrąją daline nuosavybe. Iki mirties visus mokesčius už butą (duomenys neskelbtini) mokėjo ne apeliantė, o A. U.. Apeliantės pretenzijos į buto (duomenys neskelbtini) dalį akivaizdžiai prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes apeliantė, gavusi iš A. U. nuosavybėn butą viename kurorte – (duomenys neskelbtini), siekia įgyti nuosavybės teises dar ir į butą kitame kurorte.
23.11. Apeliantė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį (duomenys neskelbtini) esančių nekilnojamųjų daiktų vien tuo pagrindu, kad šis turtas buvo įgytas tuo metu, kai ji gyveno kartu su A. U., tačiau neįrodinėja jokių aplinkybių, kad buvo jų susitarimas įgyti šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ši apeliacinio skundo dalis taip pat nepagrįsta.
23.12. Apeliantės teiginiai dėl prisidėjimo lygiomis dalimis prie įmonės veiklos, A. U. vardu registruotų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų bendros nuosavybės yra jokiais įrodymais nepagrįsti apeliantės prasimanyti faktai, kurių nepatvirtino nė vienas liudytojas.
23.13. Pati apeliantė nenurodė jokių suprantamų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių jungtinės veiklos susitarimo dėl akcijų egzistavimo. Jeigu tarp apeliantės ir A. U. būtų susitarimas, jog akcijos yra bendras turtas, jie nebūtų įgiję jų kiekvienas sau atskirais sandoriais su skirtingu įgyjamu akcijų skaičiumi. Apeliantė neprašo dalyti jai priklausančių akcijų, laikydama jas asmenine nuosavybe. Tokia savo pozicija apeliantė netiesiogiai pripažįsta, kad ir jai, ir A. U. priklausančios akcijos yra jų asmeninė nuosavybė.
23.14. Apeliantės skundo teiginiai nesudaro pagrindo indėlius ir pinigines lėšas pripažinti bendrąja daline apeliantės ir A. U. nuosavybe. Apeliantė nenurodė jokių faktų ir nepateikė jokių įrodymų, jog buvo bendros jungtinės veiklos susitarimas dėl pinigų bendrumo. Jeigu grynieji pinigai būtų buvę bendri, apeliantė būtų galėjusi juos laisvai paimti ir jais disponuoti, šiuo gi atveju patvirtino, kad A. U. prieš mirtį davė jai 10 000 Eur. Jeigu A. U. bankų sąskaitose esantys pinigai būtų buvę bendri, A. U. apeliantei būtų sudaręs galimybę jais naudotis. Vien tas faktas, kad apeliantė neturėjo galimybės disponuoti A. U. pinigais, rodo, kad jokio bendros jungtinės veiklos susitarimo dėl pinigų tarp jų nebuvo.
23.15. Apeliantės skundo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti apeliantei nuosavybės teisę į 1/2 dalį transporto priemonių. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog buvo bendros jungtinės veiklos susitarimas kurti bendrą dalinę nuosavybę dėl transporto priemonių. Apeliantei nebuvo jokių kliūčių pirkti transporto priemones ir jas įregistruoti savo vardu. Visas A. U. vardu registruotas transporto priemones, kaip ir visą kitą turtą, yra užvaldžiusi apeliantė, atsakovei jų likimas nežinomas.
23.16. Apeliantės argumentai, kad ji nesitikėjo, jog atsakovė, kurią apeliantė užaugino kaip tikrą dukrą, nuo gimimo rūpinosi ir atsakovės dukra, neigs akivaizdžias aplinkybes bei garbiame amžiuje sieks iš jos atimti turtą, kurį visą gyvenimą kūrė su A. U., ne tik neatitinka tikrovės, bet ir prieštarauja geros moralės principams. Apeliantė, nesąžiningai siekdama prisiteisti 1/2 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ieškinyje sąmoningai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie bendro gyvenimo su A. U. pradžią, vietą bei gyvenamojo namo statybos laiką. Elgdamasi nesąžiningai ieškinyje neatskleidė fakto, kad A. U. jai nuosavybės teise perleido butą (duomenys neskelbtini) bei itin didelės vertės nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Siekdama parodyti tariamą rūpinimąsi atsakove ir jos dukra, pateikė į bylą senas nuotraukas, kuriose užfiksuotos ne atsakovė ir jos dukra. Apeliantė turi tik vieną nuotrauką, kurioje jos atsitiktinai yra patekusios į vieną kadrą. Apeliantės teiginiai ir pateikti įrodymai apie atsakovės ir apeliantės santykius neturi bylai tiesioginės reikšmės, tačiau bendrame bylos kontekste parodo itin nesąžiningą apeliantės elgesį.
23.17. Apeliantės teiginiai apie teismo šališkumą yra deklaratyvūs subjektyvaus pobūdžio samprotavimai. Apeliantė nenurodė, kokių konkrečių jos pateiktų įrodymų teismas neįvertino.
23.18. Į bylą pateikta medicininė dokumentacija patvirtina, kad A. U. daug metų iki mirties sirgo ne tik širdies ligomis, bet ir onkologine liga. Sirgdamas tokiomis ligomis, A. U. būtų sudaręs su apeliante ne tik sandorį dėl poilsio patalpų (duomenys neskelbtini), bet ir kitus turto perleidimo sandorius, jeigu tarp jų būtų egzistavęs jungtinės veiklos susitarimas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę dėl apeliantės prašomo priteisti turto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
24. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad žodinis šios bylos nagrinėjimas būtų būtinas, motyvų dėl žodinio bylos nagrinėjimo nenurodė ir apeliantė, todėl jos prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Dėl bylos esmės
25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
26. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo metu įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 134/2011).
28. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
29. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
30. Apibendrindamas kasacinio teismo praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Taigi sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 33 punktas).
31. Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad tokios apeliantės nurodomos aplinkybės kaip bendras gyvenimas, trukęs beveik trisdešimt metų, bendra buitis ir ūkio reikalų tvarkymas, yra reikšmingos sprendžiant dėl susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau savaime nepakankamos, kad toks susitarimas, juo labiau dėl viso bendro gyvenimo metu sugyventinių įgyto turto, būtų konstatuotas. Kaip minėta, nagrinėjamos kategorijos bylose, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, nes, net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta.
32. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, apskritai nekvalifikavęs, kokie santykiai siejo apeliantę ir A. U. (t. y. kodėl jie nuo 1992 m. iki pat pastarojo mirties gyveno kartu), neatskleidė ginčo esmės, atmetami kaip nepagrįsti, nes nagrinėjamos bylos dalykas buvo ne apeliantės ir A. U. santykių kvalifikavimas per se (pats savaime) (ginčo, kad jie buvo sugyventiniai, nagrinėjamu atveju nėra), o konkrečių apeliantės ieškinyje nurodytų daiktų nuosavybės formos nustatymas, ką, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas ir vertino.
Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini)
33. Byloje nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), A. U. įgijo 1999 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. A. U. UAB „Birštono butų ūkis“ davė sutikimą atsijungti nuo miesto šilumos tinklų, gyventojai davė sutikimus rekonstruoti butą, atsijungti nuo bendros šildymo sistemos. A. U. buvo išduotos projektavimo sąlygos, techninės sąlygos dujofikavimui. Liudytoja byloje apklausta A. M. parodė, kad dėl buto pirkimo buvo atvykę kartu A. U. ir apeliantė, tačiau sutartis sudaryta su A. U., kuris mokėjo pinigus.
34. Apeliantė nurodo, kad ne tik naudojosi minėtu butu, bet ir prisidėjo finansiškai prie jo įsigijimo; po nekilnojamo turto įsigijimo bendromis lėšomis butui buvo atlikta rekonstrukcija; apeliantės iniciatyva keturių kambarių butas buvo performuotas į erdvų dviejų kambarių butą; pati apeliantė derino buto atjungimo nuo šildymo sistemos klausimus: rengė raštus-prašymus, rinko daugiabučio namo butų savininkų parašus; rūpinosi ir buto fasado apdailos darbais, apmokėjo visus remonto darbus; pati rinko kaimynų parašus ant rekonstrukcijos projekto ir atskiro apklausos dokumento, mokėjo ir moka mokesčius už butą.
35. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 33 punktas).
36. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus susitarimą dėl ginčo objekto įgijimo bendrosios nuosavybės pagrindu, tačiau kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 35 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantei įrodinėjant, kad ginčo butas buvo įgytas bendrai, ir siekiant ginčo turtą pripažinti bendrąja jos ir A. U. nuosavybe, apeliantės teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį butą įgyti iš abiejų lėšų ir bendrosios nuosavybes teise. Įrodymai turėtų patvirtinti nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo (žr. minėtą kasacinio teismo nutartį).
37. Nors apeliantė tvirtina, kad prie ginčo buto įsigijimo prisidėjo finansiškai, bendromis lėšomis butui buvo atlikta rekonstrukcija, apmokėjo visus remonto darbus, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, bylos nagrinėjimo metu apeliantė pripažino, kad jos pajamos buvo mažesnės negu A. U., duomenų apie gautą atlyginimą apeliantė nepateikė, o iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos gautų duomenų negalima daryti išvados apie, kaip teigia apeliantė, aukštas pajamas (2 t., b. l. 165-174). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra ne tik duomenų, kad apeliantė faktiškai finansiškai prisidėjo prie buto įsigijimo, rekonstrukcijos atlikimo ir remonto atlikimo, tačiau ir tokias apeliantės finansines galimybes patvirtinančių duomenų.
38. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad būtent A. U. UAB „Birštono butų ūkis“ davė sutikimą atsijungti nuo miesto šilumos tinklų, o gyventojai – sutikimą rekonstruoti butą, atsijungti nuo bendros šildymo sistemos. Taip pat A. U. buvo išduotos projektavimo sąlygos, techninės sąlygos dujofikavimui. Todėl apeliantės argumentai, kad ji derino buto atjungimo nuo šildymo sistemos klausimus (rengė raštus-prašymus, rinko daugiabučio namo butų savininkų parašus), rinko kaimynų parašus ant rekonstrukcijos projekto ir atskiro apklausos dokumento, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pakankami siekiant nustatyti apeliantės įrodinėjamą susitarimą dėl ginčo buto įgijimo bendrosios nuosavybės pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
39. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iki A. U. mirties būtent apeliantė iš savo lėšų mokėjo mokesčius už butą (įskaitant daugiabučio namo paskolos įmokas), tuo tarpu po A. U. mirties apeliantės galimai atliekami mokėjimai už butą jokio bendro apeliantės bei A. U. tikslo nepatvirtina.
40. Apeliantės teigimu, aplinkybes, jog apeliantė ir A. U. veikė jungtinės veiklos pagrindu siekdami sukurti bendrą dalinę nuosavybę, patvirtina ir liudytojų parodymai. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien liudytojos A. M. susidarytas įspūdis buto pardavimo metu (dėl tikrųjų buto įgijėjų) nėra pakankamas pagrindas daryti kitokią išvadą dėl buto nuosavybės formos, nei padarė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą. Jokių kitų liudytojų parodymų apeliantė nenurodo.
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pozicija dėl buvusio jungtinės veiklos susitarimo prieštarauja ir byloje nustatytoms aplinkybėms apie ne tik A. U., bet ir pačios apeliantės vardu registruotą asmeninę nuosavybę, taip pat apeliantės ir A. U. tarpusavyje sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius (2005 m. lapkričio 23 d. statinių ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, 2006 m. lapkričio 23 d. mainų sutartis, 2017 m. vasario 14 d. poilsio patalpų pirkimo–pardavimo sutartis). Pastarieji, sudaryti, be kita ko, dėl bendro gyvenimo metu įgyto turto, o paskutinė sutartis ir dėl poilsio paskirties patalpų, patvirtina, kad apeliantės ir A. U. turtiniams santykiams buvo būdingas turto atskirumo, savarankiško disponavimo juo principas. Todėl priešingo susitarimo konstatavimas, remiantis iš esmės vien apeliantės paaiškinimais ir (ar) subjektyvia trečiųjų asmenų nuomone, reikštų nepagrįstą nuosavybės teisės apribojimą.
Dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini)
42. Byloje nustatyta, kad A. U. paveldėjo 6/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). 1989 m. spalio 25 d. Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu A. U. suteiktas žemės sklypas gyvenamojo namo statybai. Leidimas namo statybai išduotas 1989 m. gruodžio 22 d., galiojo iki 1994 m. gruodžio 22 d.; duomenų, kad leidimas namui statyti būtų pratęstas, į bylą nepateikta. A. U. namo statybai 1990 m. spalio 26 d. 15 metų laikotarpiui buvo paėmęs paskolą. 1994 m. lapkričio 21 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi A. U. įsigijo 0,0490 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dėl šio sklypo apeliantė reikalavimų nereiškia). Registrų centro 2019 m. sausio 17 d. išraše nurodyti 1992 namo statybos pabaigos metai. Pastatų ir statinių charakteristikoje, sudarytoje 1992 m. balandžio 13 d., nurodyta, kad gyvenamasis namas su garažu ir rūsiu pastatytas 1992 metais, pakeitimai padaryti 1997, 2001 metais (1997 m. sausio 31 d. buvo papildomai inventorizuotos ventiliacijos angos, o 2001 m. balandžio 4 d. padaryti pakeitimai ryšium su vonios ir bei kitų santechnikos įrenginių pastatymu). Statinių aprašyme ir įkainojime nurodyti 1992 statybos metai, pažymėta, kad leista koreguoti projektą. A. U. prašymu atlikta pastato techninė inventorizacija, 1992 m. balandžio 13 d. surašytas inventorizacijos atliktų darbų aktas. Į bylą pateiktos 1990 m. sausio 11 d. ir 1990 m. lapkričio 29 d. Individualinio gyvenamojo namo, ūkinių ir buitinių pastatų ir kitokių įrenginių statybos tipinės sutartys, kuriomis SMT „Kauno statyba“ A. U. užsakymu įsipareigojo atlikti žemės darbus ir pamatus bei atlikti mūro darbus. Gyvenamasis namas ir visos jo patalpos yra pažymėtos 1992 m. balandžio 14 d. namų valdos, rūsio, pirmo aukšto, antro aukšto bei antstato planuose.
43. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad VĮ Registrų centro išduoti namų valdos techninės apskaitos bylos dokumentai, nekilnojamojo turto išrašai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad gyvenamasis namas su garažu buvo pastatytas 1992 metais. Be to, teismas atsižvelgė į atsakovės paaiškinimus, kad ji 1994 metais baigė 9 klases (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, t. y. dar gyvendama (duomenys neskelbtini), o rudenį, jau gyvendama (duomenys neskelbtini), lankė (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą. A. U. ir A. V. 1994 m. kovo 29 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), kas, anot teismo, taip pat patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, jog pastatytame name apsigyveno 1994 m. pavasarį.
44. Byloje taip pat nustatyta ir šios aplinkybės nėra ginčijamos, kad apeliantė apsigyveno kartu su A. U. 1992 m. spalio mėnesį bute (duomenys neskelbtini), o gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), deklaravo 1994 m. kovo 29 d., t. y. kai, pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ginčo gyvenamasis namas jau buvo pastatytas.
45. Apeliantės teigimu, vien ta aplinkybė, jog A. U. ir apeliantė 1994 m. kovo 29 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), dar neįrodo fakto, jog jie ir faktiškai gyveno šiame name. Be to, nors VĮ Registrų cento 2019 m. sausio 17 d. išraše nurodyti 1992 namo statybos pabaigos metai, tačiau šie bylos duomenys neleidžia padaryti išvados, kad kartu buvo baigti ir namo įrengimo bei interjero darbai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
46. Pirma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis išvardytais įrodymais, sprendė, kad ginčo gyvenamasis namas buvo pastatytas 1992 metais, o A. U. su vaikais ir apeliante apsigyveno jame 1994 metais. Byloje nustatyta, kad vėliau, atitinkamai 1997, 2001 metais, buvo padaryti tik šie pakeitimai: 1997 m. sausio 31 d. buvo papildomai inventorizuotos ventiliacijos angos, o 2001 m. balandžio 4 d. padaryti pakeitimai ryšium su vonios ir bei kitų santechnikos įrenginių pastatymu. Duomenų apie kitus namo (esminius) pakeitimo (statybos) darbus byloje nenustatyta.
47. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės pateiktų įrodymų: Pastato apšiltinimo sutarties, 1997 m. vasario 17 d. Statinio priėmimo akto, VĮ Registrų centro išaiškinimo apie duomenų įrašymą, 1994 m. gegužės 23 d. A. U. ir Kauno valstybinės vandens tiekimo įmonės sudarytos vandens tiekimo ir nuotekų nuvedimo sutarties, 1993 m. liepos mėn.–1995 metų prekių gabenimo važtaraščių, nevertino kaip paneigiančių gyvenamojo namo statybos metų, nes pateikti įrodymai, konkrečiai Pastato apšiltinimo sutartis, 1994 m. gegužės 23 d. A. U. ir Kauno valstybinės vandens tiekimo įmonės sudaryta vandens tiekimo ir nuotekų nuvedimo sutartis, nėra dėl esminių namo statybos darbų, o pateiktuose prekių gabenimo važtaraščiuose nenurodyta nei iškrovimo vieta, nei daugeliu atveju užsakovas. Kita vertus, natūralu, kad ir po namo pastatymo ir toliau galėjo būti atliekami atskiri namo įrengimo, interjero darbai, tačiau tai nepaneigia pačių namo statybos ir (ar) apsigyvenimo juose metų.
48. Apeliantė, siekdama pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog šis asmenine nuosavybės teise A. U. priklausantis turtas buvo pagerintas, ir netyrė fakto, kieno lėšomis šie pagerinimai buvo atlikti. Anot apeliantės, būtent ji daug finansiškai, darbu, kūrybine veikla prisidėjo prie namo rekonstrukcijos darbų.
49. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė prašė pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe kaip bendrai pastatytą. Ieškinyje apeliantė nurodė, kad, siekdami užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas, A. U. ir apeliantė nusprendė pastatyti atskirą gyvenamąjį namą. Bendra iniciatyva 1993 metais buvo suformuotas žemės sklypas, o 1994 m. lapkričio 21 d. žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutarties pagrindu A. U. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Netrukus po žemės sklypo išpirkimo sklype buvo pradėtos gyvenamojo namo ir jo priklausinių statybos, kurios buvo baigtos 1997 metais (kaip nurodyta pirmiau, šios apeliantės nurodytos aplinkybės dėl namo statybos pradžios ir pabaigos metų nepasitvirtino). Dublike apeliantė pakartojo poziciją, kad gyvenamasis namas buvo statytas jos ir A. U. jungtinės veiklos sutarties pagrindu.
50. Taigi, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, apeliantė neprašė priteisti jai dalį ginčo turto dėl vėliau (jau po jo pastatymo) atliktų pagerinimų, atitinkamai teismas neturėjo vertinti su tuo susijusių aplinkybių, nes jos, pagal pačios apeliantės suformuluotą ieškinio pagrindą, nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini)
51. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad šis nekilnojamasis turtas (53/172 dalis žemės sklypo, 1/4 dalis pastato-garažo, pastatas-garažas) buvo įsigytas kaip pagalbinis apeliantės ir A. U. valdomai greta esančiai namų valdai, ir paaiškina, kad, jai gyvenant kartu su A. U. bei bendrai vedant ūkį, apeliantė savo vardu įsigijo greta ginčo turto esantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir jo priklausinius. Vėliau apeliantės ir A. U. susitarimu pastarasis gyvenamasis namas, ūkio pastatai ir žemės sklypas po 1/2 priklausė apeliantei ir A. U.. Taigi, apeliantė, be kita ko, pati pripažįsta, kad, esant apeliantės ir A. U. susitarimui turtą laikyti bendra daline nuosavybe, jie tai atitinkamai ir įformindavo.
52. Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad apeliantė nepateikė įrodymų dėl ginčo turto įsigijimo kaip bendrosios dalinės nuosavybės, yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti.
53. Apeliantė nurodo, kad turtas buvo įgytas ilgalaikio bendro ūkio vedimo laikotarpiu, todėl pusė šio turto atitinkamai turėtų priklausyti apeliantei, tuo labiau kad prie šio turto įgijimo ji prisidėjo ne tik savo lėšomis, bet ir darbu jį prižiūrėdama.
54. Pirmiausia, kaip minėta, bendro ūkio tvarkymo aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl jungtinės veiklos susitarimo siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau savaime nėra pakankama, kad toks susitarimas būtų konstatuotas.
55. Antra, įrodymų, kad apeliantė prisidėjo prie šio turto įsigijimo, byloje nėra (CPK 178 straipsnis); taip pat apeliantė, atsižvelgiant į ginčo turto specifiką (dalis žemės sklypo, statiniai garažai), plačiau nemotyvavo, kuo pasireiškė jos darbas prižiūrint šį turtą ir kad jis buvo tokio intensyvumo, jog pagrįstų buvus dėl šio turto bendrą apeliantės ir A. U. tikslą.
Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų
56. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo akcijų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nekreipė dėmesio į svarbias bylos aplinkybes ir visiškai nemotyvavo, kokiu pagrindu priėjo prie išvados, kad A. U. akcijas įsigijo ne jungtinės veiklos pagrindu. Pastarojo argumento kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai būtent apeliantei teko našta įrodyti, kad akcijos buvo įsigytos kaip bendroji dalinė nuosavybė, o ne teismui tai paneigti.
57. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. U. priklausė 51 724 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijos, akcijų turi ir apeliantė – jai priklauso 1 177 akcijos, iš viso UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra 99 048 akcijos. Be to, apeliantė ir A. U. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas įsigijo kiekvienas atskirais sandoriais, o kai kurie įgijimo sandoriai buvo sudaromi netgi tą pačią dieną. Nors ir pati apeliantė turi tam tikrą kiekį akcijų, tačiau jų nelaiko bendra daline jos ir A. U. nuosavybe. Nuo 2016 metų apeliantė yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narė, nuo 2018 m. spalio 30 d. dirba kontroliere. Teisme kaip liudytoja apklausta D. Z. parodė, kad sprendimai būdavo priimami derinant su visais valdybos nariais.
58. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino visas byloje nustatytas, sprendžiant dėl akcijų nuosavybės galinčias turėti reikšmės aplinkybes, o faktą apie atsakovės darbą įmonėje nurodė kaip paneigiantį apeliantės išdėstytas aplinkybes apie A. U. nepasitikėjimą atsakove.
59. Nors apeliantė tvirtina, kad, kadangi nebuvo sutuoktiniai, apeliantė ir A. U. turėjo atskirai įsigyti įmonės akcijas, siekdami išlaikyti kontrolinį akcijų paketą ir, kartu kurdami bendrą ūkį, taip pat kartu galėtų rūpintis plėtojamu verslu, vis dėlto apeliantė nenurodė jokių įtikinamų priežasčių, kodėl akcijas įsigijo būtent byloje nustatyta proporcija (51 724 ir 1 177), jeigu, kaip teigia apeliantė, tiek ji, tiek A. U. lygiomis dalimis intelektiniu darbu abu prisidėjo prie įmonės veiklos.
60. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės paaiškinimai, jog A. U. visada jai sakęs, kad jo vardu registruotos akcijos priklauso jiems abiem, nes būtent apeliantė savo darbu, kūrybine veikla iš esmės viena pati, prisidedant mirusiajam kūrė ir kuria bendrovės gerovę, apeliantės nurodoma įsitraukimo į įmonės veiklą apimtimi nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad tarp apeliantės ir A. U. buvo jungtinės veiklos susitarimas dėl jo vardu registruotų akcijų įsigijimo bendrąja daline nuosavybe.
Dėl transporto priemonių
61. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą A. U. vardu registruotas transporto priemones pripažinti bendrąja daline nuosavybe.
62. Apeliantė nurodo, kad transporto priemonės buvo įgytos bendro gyvenimo metu, naudojamos tiek apeliantės, tiek A. U., kai kurių transporto priemonių pagrindinė paskirtis buvo ne vien asmeninis naudojimas, bet verslo poreikiai, transporto priemonės įgytos bendromis lėšomis, bendromis pastangomis, bendrų interesų tenkinimui, taisomos ir prižiūrimos taip pat už bendras lėšas.
63. Atsižvelgdamas į tai, kad įrodymų, patvirtinančių minėtų transporto priemonių įgijimą ir nuolatinę priežiūrą bendromis lėšomis ir bendromis pastangomis, apeliantė nepateikė, o vien naudojimasis turtu, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimą jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nėra pakankamas konstatuoti jungtinės veiklos susitarimo sudarymą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad netenkindamas apeliantės reikalavimo dėl šio turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose, ir pensijų fondo sukauptų vienetų
64. Apeliantės reikalavimą pripažinti A. U. vardu atidarytose banko sąskaitose esančias pinigines lėšas ir pagal A. U. sudarytą pensijų kaupimo sutartį sukauptus vienetus bendrąja daline nuosavybe pirmosios instancijos teismas atmetė, konstatavęs, kad apeliantė nepateikė šį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų.
65. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad kartu su A. U. vedė bendrą ūkį ir karto plėtojo šeimyninį gyvenimą beveik 30 metų, tarp judviejų nebuvo jokio susitarimo atskirai vykdyti finansines operacijas, skirtas jų bendro ūkio kūrimui; per tiek daug laiko jie abu lygiomis dalimis stengdavosi prisidėti prie savo šeimos gerovės kūrimo, tad daugiausia iš A. U. sąskaitų buvo bendru susitarimu atsiskaitinėjama už tam tikras prekes, skirtas bendram naudojimui, be to, A. U. piniginės lėšos ir piniginiai indėliai buvo skirti ne vien bendriems poreikiams tenkinti, bet dalis jų buvo skiriami ir bendroms apeliantės ir A. U. investicijoms bei bendrai verslo plėtrai.
66. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantės teiginiai apie A. U. piniginių lėšų naudojimą bendroms apeliantės ir A. U. investicijoms yra abstraktaus pobūdžio, byloje nėra duomenų, kad apeliantė, kaip piniginių lėšų bendraturtė, turėjo prieigą prie A. U. vardu atidarytų sąskaitų (ir ieškinio padavimo metu apeliantė nežinojo banko sąskaitose esančio piniginių lėšų likučio), kiti argumentai (apie A. U. naudotas pinigines lėšas bendriems poreikiams) taip pat nėra pakankami konstatuoti buvus apeliantės ir A. U. jungtinės veiklos susitarimą visas gautas pinigines lėšas (ir (ar) pensijų fondus) laikyti bendrąja daline nuosavybe, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tenkinti šią apeliacinio skundo dalį taip pat nėra pagrindo.
67. Be to, byloje nustatyta, kad prieš mirtį A. U. davė apeliantei 10 000 Eur, ką pirmosios instancijos teismas vertino kaip aplinkybę, leidžiančią spręsti, jog pinigai nebuvo bendri. Nei šios nustatytos aplinkybės, nei jos vertinimo apeliantė pateiktame skunde neginčija.
Dėl kitų argumentų
68. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo aiškiai šališkas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nes išimtinai vertino tik atsakovės nurodytas aplinkybes, visiškai nevertindamas nei apeliantės, nei liudytojų paaiškinimų, nei byloje esančių rašytinių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.
69. Skundžiamo teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus jam pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat ir pateiktus apeliantės, nustatė, kad nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų (išskyrus liudytoją A. M., parodžiusią, kad dėl buto (duomenys neskelbtini) pirkimo buvo atvykę kartu A. U. ir apeliantė, tačiau sutartis sudaryta su A. U., kuris mokėjo pinigus) nepatvirtino aplinkybės dėl jungtinės veiklos sutarties, bendrų lėšų tvarkymo ar turto įgijimo aplinkybių, o apeliantės paaiškinimus vertino pagal nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, be kita ko, kitų įrodymų kontekste.
70. Dėl apeliantės argumento, kad, priimant skundžiamą sprendimą liko visiškai nevertinta trečiojo asmens I. U. išreikšta nuomonė, kuris palaikė ieškinį ir yra mirusiojo A. U. sūnus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje, remiantis teismui pateikta I. U. žinute atsakovei bei pačios apeliantės paaiškinimais, nustačius, jog apeliantės ieškinys buvo pateiktas I. U. iniciatyva, pastarojo nuomonė negalėjo turėti savarankiškos ar juo labiau lemiamos reikšmės vertinant ieškinio pagrįstumą, todėl tai, kad teismas atskirai dėl jos nepasisakė, nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
71. Kiti argumentai neturi įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
72. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
73. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš apeliantės priteisiama 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei L. A. iš ieškovės A. V. 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.