- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-07
- Bylos Nr.
- e2S-602-1097/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01159-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- B. K., atstovaujamo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos
- Atsakovas
- (duomenys neskelbtini)
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo B. K., atstovaujamo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo B. K., atstovaujamo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas B. K. (toliau – ir ieškovas), atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (toliau – ir profesinė sąjunga), kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir atsakovė) dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovės: neišmokėtą 3 285,69 Eur sumą, kurią sudaro darbu užmokestis ir dienpinigiai; 6 440 Eur sumą už priverstinę prastovą; netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
2. Ieškovas nurodė, kad yra Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos narys. Ieškovo teigimu, jis nuo (duomenys neskelbtini) dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (duomenys neskelbtini) pagal žodinę darbo sutartį, tačiau, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie ieškovo valstybinį socialinį draudimą, nebuvo pranešta apie darbuotojo įdarbinimą. Darbo sutarties vykdymo laikotarpiu darbuotojui darbdavė turėjo priskaičiuoti ir sumokėti 3 985,68 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių, tačiau yra sumokėjusi tik 700 Eur. Taip pat turėjo būti skaičiuojamas 6 440 Eur darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Nustačius atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu faktą, atsakovė privalo sumokėti ieškovui netesybas. Dėl to darbuotojas kreipėsi į Darbo ginčų komisija, kuri 2023 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo darbuotojo prašymą atsisakė nagrinėti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 25 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį ir grąžino jį padavusiam asmeniui – Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai.
4. Teismas konstatavo, kad ieškovas negali būti atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, todėl atsisakė priimti ieškinį kaip paduotą neįgalioto vesti civilinę bylą asmens (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
5. Šią išvadą teismas grinė nurodydamas, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovas yra įstojęs į nurodomą profesinę sąjungą, yra jos nariu ir gali būti jos atstovaujamas. Teismas nustatė, jog iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas ir atsakovė buvo sudarę žodinę darbo sutartį. Iš į bylą pateiktos kortelės duomenų matyti, kad paskutinis žymėjimas apie darbą (vairavimą) atliktas 2023 m. birželio 21 d. Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos įgaliojimas Nr. 23-138, kuriuo pavesta atstovauti Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos narį – ieškovą. Jokių dokumentų dėl ieškovo priėmimo į profesinę sąjungą nepateikta. Taip pat nepateikta jokių rašytinių duomenų apie Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos veiklą, jos steigimą, naujų narių priėmimą. Įgaliojimas savaime įstojimo fakto nepatvirtina, nėra nurodytas nario mokestis. Nėra pateikta jokių duomenų apie ieškovo tęsiamą darbą Lietuvoje, VSDFV duomenų bazėje tokių įrašų nėra. Nagrinėjamu atveju nėra aiškus momentas, nuo kada ieškovas tapo profesinės sąjungos nariu, nėra duomenų patvirtinančių, ar šiuo metu jis teisėtai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje ir ar turi visas profesinės sąjungos narių teises ir pareigas, nustatytas profesinių sąjungų įstatuose.
6. Teismas sprendė, kad ieškovas, kurio gyvenamoji vieta yra Kazachstane ir kuris nebedirba Lietuvos jurisdikcijai priklausančioje pervežimo ar kitoje įmonėje, negali būti atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos Lietuvos Respublikos teismuose (Profesinių sąjungų įstatymo 1 ir 2 straipsniai, CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atstovavimas ieškovui teisme, jam jau nedirbant Lietuvos jurisdikcijai priklausančioje įmonėje Lietuvoje, prieštarauja Profesinių sąjungų įstatymo 2 straipsnio nuostatoms. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje – analogiškoje situacijoje Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-1000-912/2020 paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl ieškinio grąžinimo ieškovui.
Šalies argumentai
7. Teismas atsisakė priimti ieškinį ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Teismas sprendė, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu pasibaigus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 1 dalyje nustatytam vieno mėnesio nuo darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo priėmimo pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme terminui, neprašė atnaujinti praleistą terminą, termino praleidimo priežasčių nenurodė. Ieškovas kreipėsi į teismą 2024 m. sausio 23 d., nors paskutinė kreipimosi į teismą diena – 2024 m. sausio 19 d.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovas B. K., atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kartu su atskiruoju skundu pateikia papildomus rašytinius įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismo išvados dėl netinkamo ieškovo atstovavimo neatitinka ieškinyje išdėstytų faktinių bylos aplinkybių. Teismui nebuvo pagrindo teigti, kad ieškovas šiuo metu nedirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pas atsakovę pagal žodinę darbo sutartį, pateikė tai patvirtinančius su faktiniais darbo santykiai susijusius dokumentus: sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovė mokėjo ieškovui; vairuotojo kortelės duomenis, iš kurių matyti, kad vairuotojas vairavo atsakovei priklausančias transporto priemones. Iki šiol ieškovas iš darbo nėra atleistas, jokio pranešimo dėl atleidimo iš darbo ir su tuo susijusių dokumentų nėra gavęs – reiškia jo darbo santykiai iki šiol tęsiasi. Tai, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove ir neteikia duomenų valstybės institucijoms apie ieškovo darbą įmonėje, neduoda pagrindo teigti, kad ieškovo darbo santykių su atsakove nebuvo ir jie nesitęsia. Be to, aplinkybės dėl ieškovo darbo Lietuvos Respublikoje nustatinėtinos nagrinėjant bylą iš esmės, o ne ieškinio priėmimo stadijoje. Jei teismui kilo abejonių dėl tam tikrų aplinkybių, tai jis turėjo jas tikslinti, naudodamasis trūkumų šalinimo institutu ar pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, o ne atsisakydamas priimti ieškinį.
8.2. Teismo išvados dėl netinkamo ieškovo atstovavimo neatitinka įstatymų reikalavimų. Teismas netinkamai aiškina Profesinių sąjungų įstatymą (toliau – Įstatymas), pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, nedirbantiems profesinių sąjungų nariams įstatymo leidėjas nustato tik balsavimo teisės ribojimus, o visos kitos teisės, tame tarpe ir teisė būti atstovaujamam profesinės sąjungos, išlieka. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalimis, teismo teiginys, kad į profesinę sąjungą gali įstoti ir tapti jos nariu tik tie asmenys, kurie prašymo pateikimo ir svarstymo dieną dirba keleivių ar krovinių pervežimą vykdančioje įmonėje, prieštarauja įstatymo reikalavimams. Tokią situaciją yra nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-969/2021.
8.3. Teismas netinkamai skaičiavo terminą ieškiniui paduoti ir netinkamai nustatė ieškinio padavimo datą. Šiuo ieškiniu buvo kreiptasi į teismą dėl DGK 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo. Teismas nustatė, kad ieškinys turėjo būti paduotas iki 2024 m. sausio 19 d., t. y. teismas nurodė, kad ieškinys turėjo būti paduotas per 30 kalendorinių dienų. Tuo tarpu, įstatymo yra nustatytas ne 30 dienų, o mėnesio terminas ieškiniui paduoti (DK 231 straipsnio 1 dalis), kuris skaičiuojamas visai kitaip (DK 14 straipsnio 3 dalis) ir šiuo atveju baigėsi 2024 m. sausio 20 d. 2024 m. sausio 20 d. diena buvo šeštadienis, tokiu atveju pagal DK 14 straipsnio 4 dalį termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena. Taigi, paskutinė diena ieškiniui paduoti buvo pirmadienis, 2024 m. sausio 22 d. Nors teismas nutartyje nurodo, kad ieškinys buvo paduotas 2024 m. sausio 23 d, tačiau, kaip matyti iš EPP dokumento išsiuntimo duomenų, ieškinys buvo paduotas 2024 m. sausio 22 d.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi atskirojo skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme
10. Ieškovas, atstovaujamas profesinės sąjungos, su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus: Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) nario anketą, kuria ieškovas prašo priimti jį į Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą, atstovauti bei ginti jo profesines ir socialines teises bei interesus bei įsipareigoja vykdyti Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos įstatus ir mokėti nario mokestį (e. t. 1, b. l. 27); Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos įstatus, kuriuose, be kita ko, nurodyti Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos bendrieji nuostatai, tikslai ir uždaviniai, organizacinė struktūra (e. t. 1, b. l. 29–36); Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) įgaliojimą Nr. 23-138, kuriuo pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 puntą Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos pirmininkė atstovauja Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos narį ieškovą darbo ginčų komisijoje ir visų instancijų teismuose su visomis procesinėmis atstovo teisėmis darbo teisinių santykių byloje su atsakove (e. t. 1, b. l. 28).
11. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.
12. Nagrinėjamu atveju ieškovo pateiktas įrodymas – Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) įgaliojimas Nr. 23-138, pateiktas į bylą kartu su ieškiniu, kurio priėmimo klausimą sprendė teismas skundžiama nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pakartotinis dokumento teikimas pripažintinas pertekliniu, netikslingu, todėl šis dokumentas nepriimtinas. Likusi dalis ieškovo su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus jų turinį, yra susiję su sprendžiamo klausimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimto ieškovo ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimu, informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos šioje konkrečioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje vertinant skundžiamos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, t. y. pateikti duomenys atitinka sąsajumo su sprendžiamu klausimu reikalavimus. Be to, įvertintina ir tai, kad, teismui atsisakius ieškinį priimti kaip paduotą ieškovo vardu neįgalioto veikti asmens, nurodytų papildomų dokumentų, susijusių su profesinės sąjungos įgaliojimais bei veikla, pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovo apeliacinės instancijos teismui teikiami papildomi įrodymai – Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) nario anketa ir Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos įstatai, priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl profesinės sąjungos teisės atstovauti savo narį teisme
13. CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.
14. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti konstatavęs, kad jis yra paduotas neįgalioto vesti bylą asmens. Teismas sprendė, kad Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga neturi teisės atstovauti ieškovą Lietuvos Respublikos teismuose, nes jo gyvenamoji vieta yra Kazachstane ir jis nedirba Lietuvos jurisdikcijai priklausančioje pervežimo įmonėje. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas neatitinka profesinės sąjungos nariui keliamų reikalavimų ir negali būti Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos nariu, todėl ji neturi teisės atstovauti ieškovui teisme.
15. Nagrinėjamu atveju ieškinį ieškovo vardu teismui pateikė Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga. Kartu su ieškiniu teismui buvo pateiktas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) įgaliojimas Nr. 23-138. Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė papildomą savo narystės Lietuvos vežėjų profesinėje sąjungoje įrodymą – Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) nario anketą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo narystė Lietuvos vežėjų profesinėje sąjungoje būtų pasibaigusi ar ginčijama. Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos įstatų (toliau – Įstatai) 1.1 punkte nustatyta, kad profesinės sąjungos nariais gali būti darbinį teisnumą ir veiksnumą turintys keleivių ir krovinių pervežime dalyvavę, dalyvaujantys ar norintys dalyvauti nariai – fiziniai asmenys. Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos tikslai, be kita ko, yra kolektyvinių ir individualių narių – darbuotojų atstovavimas nagrinėjant individualius ir kolektyvinius darbo ginčus, atstovavimas teismuose (Įstatų 2.1 punktas).
16. Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį, asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose.
17. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtina ieškovo, kaip profesinės sąjungos nario, teisėto atstovavimo šioje byloje sąlyga yra įsidarbinimas keleivių ir krovinių pervežimo srityje Lietuvos Respublikoje.
18. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl profesinės sąjungos teisės atstovauti savo nariui teisme, išaiškino, jog Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir PSĮ) preambulėje įtvirtinta, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios darbuotojų profesinėms darbo, ekonominėms, socialinėms teisėms ir interesams ir juos ginančios. PSĮ 1 straipsnyje nustatyta, kad fiziniai asmenys, turintys darbinį teisnumą ir veiksnumą, turi teisę laisvai steigti ir stoti į profesines sąjungas valstybės, šakos ar teritoriniu lygiu ir dalyvauti jų veikloje. Tai reiškia, kad įstatyme yra įtvirtintas profesinių sąjungų veiklos savarankiškumas ir reikalavimas, keliamas asmeniui, siekiančiam tapti profesinės sąjungos nariu, – darbinio teisnumo ir veiksnumo turėjimas. Kitų, papildomų kriterijų asmeniui, siekiančiam tapti profesinės sąjungos nariu, įstatymų leidėjas nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-969/2021).
19. PSĮ darbinio teisnumo ir veiksnumo sąvokų nereglamentuoja. Sistemiškai aiškinant darbo teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas, PSĮ 1 straipsnyje nustatytas darbinio teisnumo ir veiksnumo reikalavimas turi būti aiškinamas su DK 21 straipsnio 2 dalies nuostata, kad darbuotojas yra fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu. Darbuotoju gali būti darbinį teisnumą (galėjimas turėti darbo teises ir pareigas) ir veiksnumą (galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas) turintis fizinis asmuo. Fizinis asmuo darbinį teisnumą ir veiksnumą įgyja, kai jam sukanka šešiolika metų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Taigi, profesinės sąjungos nariu gali būti asmuo, atitinkantis DK 21 straipsnio 2 dalyje nustatytus darbinio teisnumo ir veiksnumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-969/2021).
20. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė PSĮ normas, reglamentuojančias reikalavimus, keliamus profesinės sąjungos nariams ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Teismo vertintos aplinkybės, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra Kazachstane ir nėra duomenų, kad ieškovas dirba Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančioje pervežimo įmonėje, nėra reikšmingos sprendžiant dėl ieškovo subjektinės teisės būti Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos nariu, nes, kaip minėta, vienintelis jam keliamas reikalavimas yra darbinio veiksnumo ir teisnumo turėjimas (PSĮ 1 straipsnis). Juolab, kad, minėta, Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos įstatų 1.1 punkte nurodoma, jog profesinės sąjungos nariais gali būti darbinį teisnumą ir veiksnumą turintys keleivių ir krovinių pervežime dalyvavę, dalyvaujantys ar norintys dalyvauti nariai – fiziniai asmenys. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo priėmimas į Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą būtų buvęs ginčijamas.
21. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 2 straipsnį, į profesinę sąjungą įstojama ir iš jos išstojama profesinės sąjungos įstatuose (statute) nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų nariai, teisėtai dirbantys pagal darbo sutartis ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi visas profesinės sąjungos narių teises ir pareigas, nustatytas profesinių sąjungų įstatuose (statute); kiti profesinių sąjungų nariai turi visas profesinės sąjungos narių teises ir pareigas, nustatytas profesinių sąjungų įstatuose (statute), išskyrus teisę balsuoti priimant sprendimus dėl streiko skelbimo, kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo bei dėl kitų klausimų, kurie gali turėti įtakos darbuotojų ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais dirbančių asmenų teisėms ir pareigoms.
22. Aptarto teisinio reglamentavimo analizė teikia pagrindą išvadai, kad asmens narystė profesinėje sąjungoje siejama ne su to asmens darbo teisinių santykių egzistavimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet su jo darbiniu teisnumu (galėjimu turėti darbo teises ir pareigas) ir veiksnumu (galėjimu savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas). Atitinkamai asmenims, nesantiems darbo teisiniuose santykiuose Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet esantiems profesinių sąjungų nariais, ribojamos tik teisės, susijusios su balsavimu priimant tam tikrus sprendimus (dėl streiko skelbimo, kolektyvinių sutarčių sudarymo ir vykdymo ir kt.), tačiau šie asmenys, kaip ir teisėtai dirbantys Lietuvos Respublikos teritorijoje profesinių sąjungų nariai, turi visas profesinės sąjungos narių teises ir pareigas, nustatytas profesinių sąjungų įstatuose, įskaitant teisę būti atstovaujamiems teismuose darbo teisinių santykių bylose.
23. Viena profesinės sąjungos teisių yra jos narių atstovavimas teisme. PSĮ 15 straipsnis nustato, kad profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose. Atitinkamai CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punkte nėra išskirta, kad profesinė sąjunga gali atstovauti teisme tik savo nariams, teisėtai dirbantiems pagal darbo sutartis ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais Lietuvos Respublikoje. Taigi, profesinė sąjunga turi teisę atstovauti visiems savo nariams darbo teisinių santykių bylose teisme, nepriklausomai nuo jų turimų PSĮ 2 straipsnyje reglamentuojamų teisių apimties.
24. Byloje yra pateiktas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) įgaliojimas Nr. 23-138, kuriuo pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 puntą Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos pirmininkė atstovauja Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos narį ieškovą darbo ginčų komisijoje ir visų instancijų teismuose su visomis procesinėmis atstovo teisėmis darbo teisinių santykių byloje su atsakove, bei Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (duomenys neskelbtini) nario anketa, kuria ieškovas prašo priimti jį į Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą. Šie rašytiniai įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovas ir Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga susitarė dėl ieškovo atstovavimo nagrinėjamoje darbo byloje.
25. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą ieškovo atstovavimo klausimu grindė taip pat nurodydamas, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-1000-912/2020 analogiškoje situacijoje paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl ieškinio grąžinimo ieškovui. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad būtent teismo nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1000-912/200, buvo panaikinta aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-969/2021, ir ieškinio priėmimo klausimas perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
26. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga neturi teisės atstovauti ieškovą teisme darbo byloje nagrinėjant ginčą su atsakove. Nustatęs, kad ieškovas atitinka PSĮ 1 straipsnyje profesinių sąjungų nariams keliamus reikalavimus (darbinio teisnumo ir veiksnumo turėjimas), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga turi teisę atstovauti ieškovą teisme (paduoti ieškinį). Priešingas PSĮ 1, 15 straipsnių ir CPK 56 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimas nepagrįstai ribotų profesinės sąjungos teisę atstovauti savo narį darbo teisinių santykių bylose, prieštarautų formuojamai kasacinio teismo praktikai.
Dėl atsisakymo priimti ieškinį, teismui kilus abejonių dėl tam tikrų faktinių aplinkybių
27. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, nurodė, jog byloje nepateikti duomenys apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje, nepateikta dokumentų dėl ieškovo priėmimo į profesinę sąjungą ir / ar rašytinių duomenų apie Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos veiklą, jos steigimą, naujų narių priėmimą, o įgaliojimas savaime įstojimo fakto nepatvirtina.
28. Sprendžiant dėl pareikšto ieškinio atitikties CPK keliamiems procesinių dokumentų reikalavimams, nagrinėjamoje byloje reikia įvertinti ir nagrinėjamos bylos pobūdį (darbo byla), kurioje taikomos specialios procesinių dokumentų trūkumų, pasirengimo nagrinėti bylą ir teismo aktyvumo normos. Priemones ieškinio trūkumams šalinti teismas taiko tik tokiu atveju, kai tie trūkumai negali būti pašalinti pasirengimo nagrinėti teisme metu (CPK 413 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atsakovo dokumentus apie ieškovo priėmimą ir atleidimą (perkėlimą, nušalinimą) iš darbo, drausminių nuobaudų skyrimą, apie vidutinį ieškovo darbo užmokestį ir kitus bylai nagrinėti būtinus dokumentus, jeigu jų negali pateikti ieškovas (CPK 415 straipsnio 1 dalis). Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas, galima teigti, kad darbo bylose procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai ieškinio trūkumai negali būti ištaisyti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, kurios metu teismas turi būti aktyvus, išreikalauti ginčo nagrinėjimui reikalingus duomenis ir atlikti kitus veiksmus, reikalingus pasirengti bylos nagrinėjimui iš esmės. Toks minėtų normų aiškinimas atitinka tikslą užtikrinti greitą, operatyvų darbo bylų nagrinėjimą, darbuotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-969/2021).
29. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtą, apeliacinės instancijos teismas pritaria atskirojo skundo argumentams, kad tuo atveju, jei teismui kilo abejonių dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovo naryste profesinėje sąjungoje, teismas turėjo naudotis ieškinio trūkumų šalinimo institutu ar išsiaiškinti šias faktines aplinkybes pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, o ne atsisakyti priimti ieškinį, ypač atsižvelgiant į tai, jog teismui buvo pateiktas profesinės sąjungos įgaliojimas veikti ieškovo vardu.
Dėl termino pateikti ieškinį
30. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti konstatavęs, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu pasibaigus DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytam vieno mėnesio nuo darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo priėmimo terminui pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, neprašė atnaujinti praleistą terminą, termino praleidimo priežasčių nenurodė. Teismas nustatė, kad ieškovas kreipėsi į teismą 2024 m. sausio 23 d., nors paskutinė kreipimosi į teismą diena – 2024 m. sausio 19 d. Atskiruoju skundu argumentuojama, kad nurodytas terminas nebuvo praleistas.
31. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu pasibaigus DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytam vieno mėnesio nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo terminui pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
32. CPK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais. DK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas praleistas ieškinio pareiškimo terminas gali būti atnaujintas teismo, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis (DK 231 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 14 straipsnio 3 dalį metais, mėnesiais ar savaitėmis apibrėžti terminai baigiasi atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog į savaitėmis ar kalendorinėmis dienomis skaičiuojamą terminą įeina ne darbo dienos (šeštadienis ir sekmadienis) ir švenčių dienos. Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo ar švenčių diena, termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena.
33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas yra procesinis terminas (DK 5, 16 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus DK ir kitų įstatymų nustatytas išimtis (DK 5 straipsniai, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015; 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).
34. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl ieškinio padavimo termino, neatsižvelgė į pirmiau aptartas taisykles ir netinkamai nustatė ieškinio padavimo datą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Darbo ginčų komisija 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą Darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo. Taigi, DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino pareikšti ieškinį teisme eiga nagrinėjamu atveju baigėsi 2024 m. sausio 22 d., atsižvelgiant į tai, jog 2024 m. sausio 20 d. ir 2024 m. sausio 21 d. buvo ne darbo dienos (DK 14 straipsnio 2–4 dalys). Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreipėsi (ieškinį į sistemą įkėlė) 2024 m. sausio 22 d., t. y. nepraleidęs DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.
35. Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. nepagrįstai pripažino, jog toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka, pasibaigus DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Apibendrinant išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė profesinės sąjungos teisę atstovauti narį teisme reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šiuo klausimu, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias termino skaičiavimą. Dėl to yra pagrindas tenkinti atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartį, kuria ieškinį atsisakyta priimti.
37. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio priėmimas galimas tik pirmosios instancijos teisme (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010), panaikinus skundžiamą nutartį ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas svarstyti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
38. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-5330-727/2024, ir perduoti ieškovo B. K., atstovaujamo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.