- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-29
- Bylos Nr.
- 2A-134-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24058-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- V. S.
- Kategorijos
- 26.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2365-466/2014 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei advokatei G. R. dėl duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, šių duomenų paneigimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas V. S. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kad advokatė G. R. oficialiame dokumente – 2007 m. sausio 5 d. pranešime, adresuotame Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, paskelbė tikrovės neatitinkančius duomenis, šmeižtą, kuris žeidžia ieškovo garbę ir orumą, įpareigoti atsakovę šmeižtą paneigti tokiu pačiu būdu, kokiu jis buvo viešai paskleistas, priteisti iš atsakovės advokatės G. R. 1 000 Lt turtinei ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovė G. R. atsiliepimu į ieškinį ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovo minimas 2007 m. sausio 5 d. pranešimas nebuvo paskelbtas viešai, tik pateiktas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Teismas yra konstatavęs, kad pats ieškovas V. S. pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo reikalavimus ir antrinė teisinė pagalba pagal minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktą V. S. buvo nutraukta pagrįstai. Apie minėtą advokatės pranešimą, iš kurio ieškovas kildina žalos atsiradimą, V. S. sužinojo iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07, kurį V. S. apskundė administraciniam teismui ir buvo išnagrinėta administracinė byla, susijusi su antrinės teisinės pagalbos nutraukimu ieškovui. Tai paneigia ieškovo teiginį, kad apie 2007 m. sausio 5 d. advokatės pranešimą ieškovas sužinojo tik Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo vykusiame 2012 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-3281-155/2012. Nėra jokių advokatės civilinės atsakomybės sąlygų, o jei būtų manoma kitaip, atsakovė prašė taikyti senatį ieškovo reikalavimams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas, reikšdamas ieškinio reikalavimus, rėmėsi CK 2.24 straipsniu, reglamentuojančiu asmens garbės ir orumo gynimą. Ieškovas, kaip ieškinio pagrindą nurodė tikrovės neatitinkančių žinių apie ieškovą paskleidimą, ką padarė atsakovė advokatė G. R., pateikusi 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pranešimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. nutraukimo“. Ieškovo teigimu, tik minėto pranešimo pagrindu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2007 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07 nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą V. S. civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/82006. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas patikslino ieškinio pagrindą nurodydamas, kad jį įžeidė advokatės 2007 m. sausio 5 d. pranešimo 5-me punkte nurodytas teiginys, kad V. S. „...visus įžeidinėjo...“ 2006 m. gruodžio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio metu. Taip pat ieškovą įžeidė, jo teigimu, tikrovės neatitinkantys atsakovės pranešimo 6-me punkte nurodyti teiginiai apie tai, kad civilinė byla Nr. 2-9557-392/2006, kurioje V. S. dalyvavo kaip ieškovas, yra „...visiškai neperspektyvi...“ ir, kad toje byloje V. S. „...piktnaudžiavo savo materialine ir procesine teise...“. Ieškovas prašė paneigti nurodytus teiginius tokiu pat būdu, kokiu jie buvo paskleisti, t. y. pateikti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai naują pranešimą nurodant, jog V. S. 2006 m. gruodžio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio metu nieko neįžeidinėjo, kad civilinė byla Nr. 2-9557-392/2006 buvo perspektyvi ir, kad V. S. nepiktnaudžiavo savo materialine ir procesine teise.
Teismas pažymėjo, jog pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius faktų visumą – 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą ir 4) faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Tačiau CK 2.24 straipsnio 9 dalis numato, jog šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo posėdžio dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako.
Teismas, remdamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu, kuris numato, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi teismų priimti sprendimai kitose byloje, kuriose dalyvavo V. S. ir advokatė G. R.. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2070-582/2009, atmetė V. S. ieškinį atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir advokatei G. R.. V. S. toje byloje reikalavo iš atsakovų 5 637,87 Lt turtinei žalai ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad advokatė G. R., teikusi nekokybišką teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1046-619/2007 (buvęs Nr. 2-9557-392-2006) vėliau ją teikti iš viso atsisakė, dėl ko V. S. buvo priverstas vesti bylą pats. V. S. civilinėje byloje Nr. 2-2070-582/2009 nurodė, jog 2007 m. sausio 8 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje buvo gautas advokatės G. R. pranešimas dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo. Dėl advokatės G. R. veiksmų, V. S. teigimu, jis pralaimėjo civilinę bylą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendime nurodė, jog dėl advokatės G. R. teiktos pagalbos kokybės buvo pasisakyta įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendime Nr. 79-764/2009. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 V. S. skundą dėl Tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (1.9)-3-07 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo, atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendime konstatavo, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais administracinėse bylose, kurioje dalyvavo V. S. ir advokatė G. R., buvo nustatyta, jog V. S. nepagrįstai teigia, kad jam civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 antrinę teisinę pagalbą teikusi advokatė G. R. netinkamai atliko savo pareigas, kad civilinės bylos Nr. 2-9557-392/06 nagrinėjimo metu pareiškėjas pats piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Šias apylinkės teismo išvadas patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi palikdamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-342-462/2011). Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, sutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadomis, nurodė, jog teisinė pagalba V. S. buvo nutraukta pagrįstai nustačius, jog pareiškėjas piktnaudžiavo savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 patenkino Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ieškinį atsakovui V. S. ir priteisė iš jo 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų todėl, kad V. S. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 buvo nutraukta teisinė pagalba už piktnaudžiavimą savo teisėmis. Teismas toje byloje vertino advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimą, pateiktą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, dėl būtinumo nutraukti nemokamos teisinės pagalbos teikimą V. S. ir nepaneigė V. S. piktnaudžiavimo savo teisėmis fakto. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartyje patvirtino, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 pagrįstai nutraukė V. S. antrinės teisinės pagalbos teikimą. Vilniaus apygardos teismas taip pat nurodė, jog teismai nemokamos teisinės pagalbos nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą įvertino ir pažeidimų nekonstatavo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-994-464-2011).
Teismas padarė išvadą, kad atsakovė advokatė G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime nenurodė tikrovės neatitinkančių žinių apie ieškovą, jog jis piktnaudžiavo savo teisėmis. Teismas pripažino, kad advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime nurodytas teiginys, jog civilinė byla Nr. 2-9557-392/2006 yra neperspektyvi, yra advokatės nuomonė, kuri nesusijusi su aplinkybe vertinant įtaką ieškovo garbei ar orumui. 2006 m. gruodžio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio protokole yra pažymėta, jog teisėjas įspėja ieškovą (V. S.), t. y. teismas įspėjo V. S. dėl jo nederamo elgesio teismo proceso metu, todėl teiginys, jog ieškovas elgėsi nepagarbiai proceso dalyvių atžvilgiu, nėra paneigtas. Civilinės bylos Nr. 2-9557-392/2006 nagrinėjimo metu CPK nuostatos nenumatė teismo posėdžio eigos stenografavimo, todėl tikėtina, jog teismo posėdžio eiga posėdžio protokole detaliai nebuvo užfiksuota, t. y. nebuvo užfiksuoti visi veiksmai, kurie galėtų būti reikšmingi šiam ginčui.
Teismas sprendė, jog neegzistuoja civilinės atsakomybės už garbės ir orumo pažeidimą taikymo sąlyga – tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas, nes advokatė G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimą pateikė tik Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir neturėjo jokio tikslo pažeminti ieškovo garbę ar orumą pateikdama tik savo nuomonę dėl V. S. elgesio bylos nagrinėjimo metu, nes advokatės pranešimas buvo susijęs tik su teisinės pagalbos teikimu, t. y. aplinkybe, ar antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos V. S. neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatoms.
Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime nurodytos aplinkybės buvo išdėstytos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9)-3-07, kurį V. S. gavo 2007 m. neužilgo po minėto sprendimo priėmimo, ko neneigė ir pats ieškovas. Minėtą sprendimą V. S. apskundė administraciniam teismui, todėl neabejotinai ieškovas turėjo galimybę sužinoti apie advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimą bei gauti jo kopiją. Pats V. S. paminėjo advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimą ne viename savo procesiniame dokumente civilinėse bylose, susijusiose su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ieškovui nutraukimu civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006, kuriose V. S. buvo proceso dalyvis. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartyje byloje Nr. PK 760-170/2013 pagal V. S. privataus kaltinimo skundą konstatavo, jog apie Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9)-3-07, kuriame nurodomi advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime nurodyti teiginiai, V. S. žinojo 2007 m. vasario mėn., todėl atmetė ieškovo argumentus, jog jis apie atsakovės 2007 m. sausio 5 d. pranešimą sužinojo 2012 m. ar vėliau. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas apie minėtą pranešimą, jo turinį turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2007 m. vasario mėn. ir ne vėliau kaip 2007 m. balandžio mėn. jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui bei Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai (administracinė byla Nr. II-6408-07/2007). Kadangi ieškinį šioje byloje ieškovas pareiškė 2013 m. liepos 22 d., jis praleido sutrumpintą trejų metų ieškininės senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Ieškovas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui š naujo arba priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.
1. Teismas ieškinį atmetė formaliais motyvais, remdamasis senais teismų sprendimais, kuriuos iš esmės sąlygojo prašomas paneigti 2007 m. sausio 5 d. pranešimas, kurio autorė yra atsakovė. Būtent šis pranešimas seniau išnagrinėtose bylose nebuvo peržiūrėtas. Šio pranešimo esmė buvo tik minima procesiniuose dokumentuose ir teismo sprendimuose, jis ten nefigūravo, jo turinys apeliantui tapo žinomas tik 2012 metais, taigi teismas nepagrįstai teigė, kad jis praleido ieškinio senaties terminą.
2. Advokatė G. R. tuo metu neteisėtai vertėsi advokato praktika, nes neturėjo civilinės atsakomybės draudimo. Ji yra nekompetentinga, todėl negali teikti teisinės pagalbos.
3. Piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis advokatė aiškina ir supranta kitaip nei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kuri piktnaudžiavimą įvertino Valstybinės teisinės pagalbos įstatymo prasme.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjant bylą teismo posėdyje atsakovė sutiko paneigti melagingus duomenis apie tai, kad jis posėdyje visiems grasino. Teismas net šiame epizode, nors atsakovė pripažino savo kaltę, nepriėmė apeliantui palankaus sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas skundžiamu sprendimu atsisakė ginti piliečio teises, buvo neobjektyvus, palaikė atsakovės poziciją, tokiu būdu skatina atsakovę ir toliau pažeidinėti žmogaus teises. Nors teismas matė, kad atsakovė pažeidė apelianto teises, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Europos Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6, 13 ir 14 straipsnių nuostatas, tačiau veikė iš vien su atsakove.
6. Be valstybės garantuojamos teisinės pagalbos jis negalėjo tinkamai realizuoti teisės į teisminę gynybą ir apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kurie sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Byloje reiškiami reikalavimai, susiję su garbės ir orumo pažeidimu, galimai paskleidžiant tikrovės neatitinkančius duomenis.
Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo gynimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje veika, kuria padaromas teisės pažeidimas apibrėžiama, kaip duomenų, žeminančių jo garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paskleidimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei, 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. O. ir A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. ir Ž. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-97/2011; kt.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, konstatavo, jog neegzistuoja civilinės atsakomybės už garbės ir orumo pažeidimą taikymo sąlyga – tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas, nes advokatė G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimą pateikė tik Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir neturėjo jokio tikslo pažeminti ieškovo garbę ar orumą pateikdama tik savo nuomonę dėl V. S. elgesio bylos nagrinėjimo metu, nes advokatės pranešimas buvo susijęs tik su teisinės pagalbos teikimu, t. y. aplinkybe, ar antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos V. S. neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatoms. Teismas tai pat pripažino, kad advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime nurodytas teiginys, jog civilinė byla Nr. 2-9557-392/2006 yra neperspektyvi, yra advokatės nuomonė, kuri nesusijusi su aplinkybe vertinant įtaką ieškovo garbei ar orumui. Be to, teismas pažymėjo, kad 2006 m. gruodžio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio protokole yra pažymėta, jog teisėjas įspėja ieškovą (V. S.), t. y. teismas įspėjo V. S. dėl jo nederamo elgesio teismo proceso metu, todėl teiginys, jog ieškovas elgėsi nepagarbiai proceso dalyvių atžvilgiu, nėra paneigtas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus, sprendžia, jog teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, be to, pagrįstai rėmėsi jau įsiteisusiais teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios išsamiai atspindi advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikto pranešimo surašymo aplinkybes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d.nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d.nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d.nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, rėmėsi suformuota teismų praktika garbės ir orumo gynimo bylose, teisingai nustatė faktines aplinkybes, išsamiai argumentavo priimtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija neanalizuoja visų ieškovo argumentų iš naujo, o tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat pritaria ir pirmosios instancijos teismo argumentams, jog be to, kas išdėstyta, ieškovas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Akivaizdu, jog advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešime nurodytos aplinkybės buvo išdėstytos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9)-3-07, kurį apeliantas gavo 2007 m. ne užilgo po minėto sprendimo priėmimo, ko neneigė ir pats ieškovas. Minėtą sprendimą apeliantas skundė administraciniam teismui, todėl būdamas apdairus ir protingas asmuo, jis neabejotinai turėjo galimybę sužinoti apie advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimą bei gauti jo kopiją. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pats apeliantas paminėjo advokatės G. R. 2007 m. sausio 5 d. pranešimą ne viename savo procesiniame dokumente civilinėse bylose, susijusiose su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ieškovui nutraukimu, kuriose buvo proceso dalyvis, tuo tarpu ieškinį teismui pareiškė tik 2013 m. liepos 22 d., taigi praleido sutrumpintą trejų metų ieškininės senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Kita vertus, ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tokių pagrindų nenustatė ir pirmosios instancijos, todėl pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino savo iniciatyva.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais nagrinėjam ginčui išspręsti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.