Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Jolitai Aleksejūnaitei, Augustei Juodėnaitei

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamam Generalinės prokuratūros ir atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai, Teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-12-05 nuosprendžiu ieškovą D. S. išteisino dėl kaltinimų pagal BK 228 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas nustatė, jog kaltinamųjų veiksmai, kuriuos prokuroras kvalifikavo kaip piktnaudžiavimą tarnyba, buvo nukreipti į D. K. paiešką. Kaltinamieji atliko paieškai reikalingus veiksmus ir veikė pagal galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo normų reikalavimus. Pareigūnai V. V. ir D. S. teisėtai patekę į sodo namelio vidų ir sumontavę ten signalizaciją veikė byloje dėl D. K. paieškos. Operatyviniai paieškos veiksmai įrengiant signalizaciją (duomenys neskelbtini), buvo įforminti 2009-10-12 užduotimi Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad kaltinamieji siektų priešingo rezultato, t.y. šio asmens buvimo vietos nustatymo ir jo sulaikymo apsunkinimo bei atitinkamai neturtinės žalos padarymo institucijoms ir fiziniams asmenims, ar sąmoningai leistų tokioms pasekmėms kilti, veikiant nusikalstama grupe.(t. 25, baudž.b.l. 154-179).

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras 2014-12-29 pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendžio. (t. 25, baudž.b.l. 192-223). Apeliacinio skundo nagrinėjimui buvo sudaryta trijų teisėjų kolegija (S. P., Angelė Ikasalienė, Regina Pocienė) (t. 25, baudž.b.l. 226). Teisėja Regina Pocienė Vilniaus apygardos teismo 2015-04-14 d. nutartimi nusišalino nuo bylos nagrinėjimo. (t. 25, baudž.b.l. 260). Dėl teisėjos Angelės Ikasalienės ligos, Vilniaus apygardos teismo 2015-05-19 patvarkymu buvo sudaryta nauja trijų teisėjų kolegija: S. P., Arūnas Kisielius bei Audrius Cininas. (t. 25, baudž.b.l. 263). Nustatyta, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka įvyko aštuoni posėdžiai ( neįskaitant 3 teismo posėdžių, kurie buvo atidėti dėl teisėjų kolegijos narių teisėto nebuvimo darbe). Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko nuo 2015-02-10 iki 2016-05-23 t.y. 1 metus 3 mėnesius ir 11 dienų. (t. 25, baudž.b.l. 224-225). Vilniaus apygardos teismas 2016-05-23 nutartimi prokuroro apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendį. (t. 26, baudž.b.l. 25-42). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-09-19 nutartimi atsisakė priimti Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro kasacinį skundą ir jį grąžino padavusiam asmeniui (t. 26, baudž.b.l. 61-62).

Civilinėje byloje pateikti mokėjimo kvitai 3630,00 Lt (1051,32 Eur) sumai, 7000,00 Lt (2027,34 Eur) sumai ir 1700,00 Eur sumai, iš viso 4778,66 Eur, patvirtinantys ieškovo išlaidas advokato pagalbai ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu apmokėti. (b.l. 153-155). Byloje pateiktas ieškovo išrašas iš ieškovo asmens bylos Nr. (duomenys nesklebtini), kuriame pateikiami duomenys apie ieškovo paskatinimus tarnybos metu, iš kurio matyti, kad nuo 2002 metų iki 2010 metų ieškovas buvo sistemingai skatinamas, nuo 2010 metų iki 2016 metų ieškovas buvo paskatintas du kartus. (t. 2,.b.l. 39). Byloje pateikta ieškovo sveikatos istorijos kopija, kurioje nurodyta, jog ieškovas nuo 2013-12-19 serga (duomenys neskelbtini). (t. 2,.b.l. 32-38).

Atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų bendrasis reglamentavimas nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 str. Šio straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t.y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str. įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Nagrinėjamu atveju ieškovas valstybės civilinę atsakomybę kildina iš nepagrįstai ilgai jo atžvilgiu užsitęsusio ikiteisminio tyrimo, kurio metu nukentėjo ieškovo kaip pareigūno reputacija, kas užkirto ieškovui kelią daryti karjerą.

Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; kt.). Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (e. g. Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (ibid). Tai reiškia, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi ikiteisiminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013; kt.).

BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Pradedant procesą turi būti įsitikinama, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 166 str. 1 d. nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Tam tikrais BPK nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas (BPK 166 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2011-11-04 ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas pagal Kauno VPK Kauno rajono PK viršininko R.O. 2011-11-03 pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nurodyta apie ieškovo ir kitų asmenų galimai įvykdytas priešingas tarnybai nusikalstamas veikas (neveikimą). Darytina išvada, jog toks ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas atitinka BPK 166 str. 1 d. nustatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus.

Pažymėtina, jog objektyviai įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, jų visuma bet kuriam objektyviam stebėtojui leistų susidaryti nuomonę, kad buvo įvykdytos nusikalstamos veikos valstybės tarnybai. Taigi, nors pirmos ir apeliacinės instancijos tiesmuose išnagrinėjus bylą ieškovas buvo išteisintas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pakankamas pagrindas įtarti, jog buvo įvykdyta nusikalstama veika bei tuo pagrindu įteikti ieškovui įtarimus. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai pradėjus baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu, buvo nulemti pagrįsto įtarimo, jog ieškovas galėjo vykdyti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir tokie veiksmai atitiko teisėtumo kriterijus, todėl nėra pagrindo laikyti juos neteisėtais.

Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015; ir kt.). Pripažintina, kad procesinė poveikio priemonė – pasižadėjimas neišvykti ieškovo atžvilgiu buvo taikoma nepažeidžiant Konvencijos 5 str. įtvirtintų nuostatų, t.y. teisėtai ir pagrįstai tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos požiūriu, todėl šioje dalyje nėra pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Tuo pačiu ieškovas buvo įpareigotas nebendrauti bei neieškoti ryšių su kitais asmenimis, dalyvaujančiais procese. Pažymėtina, kad skiriant asmeniui kardomąją priemonę, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Kardomoji priemonė – tai ne bausmė už inkriminuojamą veiką. Kardomosios priemonės, t.y. procesinės prievartos priemonės, tikslas yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei nebedrauti su atitinkamais asmenimis yra švelniausia kardomoji priemonė ir nesusijusi su laisvės atėmimu. Be to, po kelių mėnesių, gavus ieškovo prašymą, kardomoji priemonė buvo pakeista, panaikinus įpareigojimą ieškovui nebedrauti su kitais asmenimis. Pagal BPK 136 str. 1 d. rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo. Rašytiniu pasižadėjimu neišvykti įtariamasis taip pat gali būti įpareigotas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis (BPK 136 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jog ieškovui prašant jam nebuvo leista išvykti iš Lietuvos (CPK 178 st.). Darytina išvada, jog ieškovo judėjimo laisvė nebuvo nepagrįstai ribojama, tokiu būdu, pradėjus ikiteisminį tyrimą bei paskirus ieškovui minėtą kardomąją priemonę, jo interesai nenukentėjo. Įvertinus baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, nėra pagrindo konstatuoti, jog rašytinis pasižadėjimas neišvykti kaip nors pažeidė ieškovo teises. Pažymėtina, jog ieškovas minėtos kardomosios priemonės BPK nustatyta tvarka neskundė, t.y. neišnaudojo visų savo gynybos priemonių. Įvertinęs nurodytas aplinkybėms teismas sprendžia, kad minėta kardomoji priemonė ieškovui buvo pritaikyta nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl laikoma teisėta (CPK 178 str.).

Ieškovas taip pat nurodo, jog dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo ieškovo atžvilgiu, pablogėjo ieškovo reputacija, sumenko ieškovo geras vardas, dėl ko ieškovas patyrė neturtinę žalą. Teismas sutinka su ieškovu, jog vien ikiteisminio tyrimo atlikimo faktas galėjo neigiamai paveikti ieškovo reputaciją. Tačiau, vien reputacijos pablogėjimo fakto šiuo atveju nepakanka pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtus veiksmus (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų jog ikiteisminio tyrimo metu pažeidžiant BPK reikalavimus ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnai paviešintų tyrimo duomenis, be to, byloje nėra pakankamų duomenų, patvirtinančių, jog dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ieškovas prarado galimybę ginčo laikotarpiu daryti karjerą. Vien išrašas iš ieškovo asmens bylos, nesant kitų objektyvių duomenų, nesudaro pagrindo laikyti šią aplinkybę įrodyta (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad asmuo, darantis nusikalstamas veikas, ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo, t.y. žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus. Pažymėtina, jog baudžiamoji byla, kurioje buvo kaltinamas ieškovas ir kitų policijos pareigūnai, buvo tiesiogiai susijusi su kita didelį rezonansą visuomenėje turėjusią byla, kurioje buvo įvykdytos kelios žmogžudystės bei vykdomą pasislėpusio įtariamojo D. K. paieška, todėl įstatymo rėmuose leistinas informacijos pateikimas visuomenei laikytinas pagrįstu. Savo ruožtu ieškovui nepateikus kokių nors objektyvių įrodymų, jog informacijos paskleidimą įvykdė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog ieškovo reputacija minėtu aspektu pablogėjo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai (CPK 178 str.). Taigi, ieškovui neįrodžius, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai neteisėtai paskleidė informaciją apie ieškovą baudžiamosios bylos kontekste, minėti ieškovo reikalavimai priteisti neturtinę žalą šiuo aspektu atmestini.

Teismas pripažįsta, kad įtarimų ieškovui įteikimas galėjo sukelti ieškovui dvasinius išgyvenimus. Pagal Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką už bendro pobūdžio jausmus (stresą, nerimą, nesaugumą ir pan.) neturtinė žala savaime nėra atlyginama. Neturtinė žala atsiranda, jei dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų patiriami stiprūs, intensyvūs, įprastų rūpesčių ribas peržengiantys dvasiniai išgyvenimai, kurie turi būti pripažinti kompetentingais specialistais, kurie sugebėtų įvertinti, koks stiprus yra emocinis stresas ir kaip jis paveikė ieškovo dvasinę būseną, sveikatą. Byloje pateiktas lygos istorijos išrašas, patvirtinantis, jog ieškovas susirgo atopiniu dermatitu. Tačiau, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog minėtas susirgimas yra priežastiniame ryšyje su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, vien ieškovo pateiktas emocinės būklės apibudinimas nesudaro pagrindo žalai kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pasekmei pripažinti.

Ieškovas savo teisių pažeidimą bei žalos padarymo faktą taip pat kildina iš per ilgai trūkusio ikiteisminio tyrimo. BPK 44 str. 5 d. įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Pažymėtina, kad Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis EŽTT praktika (Konvencijos 19, 32 stra.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007). EŽTT procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką iki sprendimo procese priėmimo (EŽTT sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą (Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgement of 13 November 2001). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Dedeman prieš Turkiją (Dedeman c. Turquie, no. 12248/03. 16 décembre 2008). Nacionaliniai teismai, spręsdami, ar buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpą procesą, bei vertindami, ar proceso trukmė atitiko Konvencijos reikalavimus, gali atsižvelgti į EŽTT praktikoje suformuotus kriterijus, tačiau konkrečios bylos aplinkybės, faktų gausa bei įvairovė, galimos jų kombinacijos lemia teismo diskrecijos ribas konkrečiose bylose. EŽTT praktika neišskiria kokių nors specialių principų konkrečiai baudžiamojo proceso stadijai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo stadijai. Visoms proceso stadijoms taikomi bendrieji principai, tačiau kurios nors stadijos ypatumas gali turėti reikšmės vertinant šios stadijos trukmės laiką. Asmuo, kuriam pranešama apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad egzistuoja nepateisinamo delsimo požymiai, nes su šios teisės pažeidimu gali būti susiję galimi kitų pamatinių žmogaus teisių pažeidimai: judėjimo laisvės, teisių į turtą ribojimai, darbo ir kitos teisės. Asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., Stögmüller v. Austria, no. 1602/62, judgment of 10 November 1969, § 5). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu prasidėjo 2011-11-15, kai jam buvo įteiktas pirminis pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d. Pranešimas apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ieškovui buvo įteiktas 2012-06-01. Konstatuotina, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu truko 7 mėnesiai ir 16 dienų, baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmoje instancijoje truko nuo 2012-10-09 iki 2014-12-05, t.y. 2 metus 1 mėnesį ir 25 dienas, bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vyko 1 metus 3 mėnesius ir 11 dienų.

BPK 176 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per šešis mėnesius. Dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių BPK 176 str. 1 d. numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija (CPK 176 str. 2 d.). Jeigu ikiteisminis tyrimas tęsiasi per ilgai, ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs įtariamojo ar jo gynėjo skundą, gali priimti BPK 215 str. numatytus sprendimus (BPK 176 str. 3 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo įtariamas apysunkio nusikaltimo padarymu (BPK 228 str. 1 d.). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek EŽTT vertinama bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą. Vertinant ikiteisminio tyrimo intensyvumą nustatyta, jog nuo 2011-11-04 įtarimų ieškovui pateikimo dienos ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė procesinių veiksmų (apklausti keturiasdešimt keturi liudytojai, kelis kartus apklaustas ieškovas ir kiti įtariamieji, patikslinti įtarimai, išreikalauti tyrimui reikšmingi dokumentai, parengtos kelios specialistų išvados ir kt.). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas nenustatė ikiteisminio tyrimo eigoje nepateisinamai ilgo laikotarpio, kurio metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai dėl aplaidumo ar kitų neobjektyvių aplinkybių neatliko įstatyme numatytų proceso veiksmų siekiant atlikti ikiteisminį tyrimą per kuo trumpiausius terminus. BPK 215 str. 1 d. nustatyta, kad jei per šešis mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Konstatuotina, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu užsitesė nežymiai. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas BPK 215 str. tvarka neskundė teismui ikiteisminio tyrimo galimo vilkinimo. Pažymėtina ir tai, jog nors visas ikiteisminis tyrimas ir užsitęsė kiek ilgiau ilgiau nei nustatyta BPK 176 str., tačiau teismas nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo termino trukmė būtų sukėlusi neproporcingą ieškovo teisių ir laisvių suvaržymą. Vertinant devyniolikos tomų penkių kaltinamųjų baudžiamosios bylos nagrinėjimo intensyvumą pirmojo instancijoje ir dvidešimt šešių tomų baudžiamosios bylos nagrinėjimą antroje instancijoje, matyti, jog bylos nagrinėjimas teisme vyko sparčiai, buvo apklausta penkiasdešimt liudytojų, tarp posėdžių nebuvo nepateisinamai didelių laiko tarpų, teismo posėdžiai buvo atidėti dėl objektyvių priežasčių (dėl teisėjų teisėto nebuvimo darbe ir kaltinamojo bei jo atstovo ligos). Teismas sprendžia, jog didelis teismo posėdžių kiekis pirmoje instancijoje buvo objektyviai sąlygotas dideliu proceso dalyvių skaičiumi ir baudžiamosios bylos apimties, todėl laikytinas buvęs reikalingu ir pagrįstu. Remiantis išdėstytu, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas ieškovo atžvilgiu tęsėsi ilgai dėl ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų ar teismo neteisėtų veiksmų, t.y. teismas nenustatė ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo vilkinimo, todėl neturi pagrindo pripažinti, kad dėl ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmės buvo pažeista Konvencijos 6 str. 1 d.

Taigi, nagrinėjamu atveju teismas nenustatė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismo veiksmų. Savo ruožtu nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, darytina išvada, kad valstybės civilinė atsakomybė CK 6.272 str. pagrindu šiuo atveju nekilo, todėl ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, įgyvendinant Konvencijos nuostatas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Nagrinėjamu atveju nėra konstatuotas ieškovo teisės į teisingą teismą pažeidimas, todėl pagrindas pripažinti jo teisę į baudžiamojo proceso metu turėtų išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą, neatsirado. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas dėl 4678,66 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo baudžiamajame procese atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 str., 269-270, 271 str., 279 str., 307 str., teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.