- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-9-115/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Teisėjų Dalia Kačinskienė, Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius (pran.)
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-9-115/2010
Teisėja Renata Kasimovienė Procesinio sprendimo kategorijos: 45; 122.21;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. sausio 18 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-7580-600/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šildymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 2609,94 Lt skolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-4). Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui (duomenys neskelbtini), ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarytos neterminuotos energijos pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu tiekė šilumos energiją. Mano, kad patalpų savininkas yra šilumos vartotojas, turintis atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, o atsakovas nepagrįstai vadovaujasi LR CK 6.584 str. 1 d., atsisakydamas atsiskaityti už suvartotą šilumos energiją. Ieškovas vadovaujasi 2008-01-30 LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 suformuota praktika, kur nurodyta, kad LR CK 6.584 str. 1 d. pagrindu Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Ieškovas teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkamas atsakovas byloje, iš kurio ieškovo naudai turi būti priteistas įsiskolinimas už šildymą, tiektą atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui laikotarpiu nuo 2007-12-01 iki 2008-12-31, įvertinus, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose tarp ieškovo, savivaldybės ir nuomininko nebuvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (b.l.19-28) prašė ieškovo reikalavimus atmesti. Nurodė, kad pareiga atsiskaityti su ieškovu pripažintina atsakovui priklausančio buto nuomininkui – trečiajam asmeniui J. N., kuri šiame bute nuomininko teisėmis, deklaravusi gyvenamąją vietą, su šeima gyvena nuo 1986-08-19. Šį faktą patvirtina 2008-03-31 Gyventojų registro pažyma, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2009-04-01 buto esančio Kalvarijų g. 159-40, Vilnius, patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad minėtame bute gyvena J. N. ir jos šeimos nariai – L. N., A. N., I. N., K. N., E. N., D. N. ir V. N.. Atsakovas vadovaujasi LR CK 6.584 str. 1 d., 6.583 str. 2 d., LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ ir mano, kad pareiga atsiskaityti su ieškovu kyla asmeniui, faktiškai vartojančiam šilumos energiją, gi atsakovo ir ieškovo nesieja prievoliniai santykiai. Pagal CK 6.584 str.1 d. nuostatas, mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių, o 2001-07-11 Vyriausybės nutarimu Nr. 876 patvirtinta Tvarka reguliuoja nuomininkų atsiskaitymo už šilumos energijos tiekimą ir kitas paslaugas klausimus. Teigia, jog LAT 2008-01-30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 vienareikšmiškai nepasisakė, kad įsiskolinimą turi apmokėti savininkas. Atsakovas nurodė, jog ieškovas siuntė sąskaitas kambario bendrabutyje nuomininkei, nurodydamas jos atsiskaitymo knygelės numerį, taigi šilumos energijos pirkimo pardavimo santykių šalimi laikė ne savivaldybę, bet nuomininkę; ieškovui buvo žinoma, kas yra faktinis šilumos vartotojas, todėl energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta tarp ieškovo ir nuomininkės (trečiojo asmens), kuri ir buvo faktinis vartotojas, turėjęs mokėti už suvartotą energiją.
Tretysis asmuo J. N. atsiliepimo į ieškinį nepateikė; teismo posėdyje nurodė sutinkantis su skola, kurią prašė išdėstyti dalimis (b.l. 57-61).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo 2609,94 Lt skolą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2007-12-01 – 2008-12-31, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2009-03-03 (ieškinio priėmimo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 673 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai (b.l. 62-65).
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi LR Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 16, 11, 20 p., LR Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 2009-03-16 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civ. byloje Nr. 2A-181-56/2009, ir sprendė, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu (LR CK 6.384 str.). Teismas, nenustatęs, kad tretysis asmuo būtų kreipęsis į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį; taip pat nenustatęs, kad tretysis asmuo – faktinis buto nuomininkas per įsiskolinimo laikotarpį nuo 2007-12-01 iki 2008-12-31 nors kartą būtų mokėjęs už tiektą šilumos energiją, darė išvadą, kad tarp ginčo šalių ir trečiojo asmens nebuvo pasiekta susitarimo dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Taip pat teismas sprendime nurodė, jog pats atsakovas pripažino, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu nebuvo sudaryta, nes šią patalpą trečiajam asmeniui skyrė Kuro aparatūros gamykla prieš 23 m., todėl darė išvadą, kad atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui –atsakovui. Atsakovo argumentą, kad jis, nuomodamas socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas, teismas atmetė, nurodydamas, kad pagal CK 2.36 str. 1 d. savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais, kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai, todėl vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms.
Šalies argumentai
Apeliantas (atsakovas) Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (b.l. 67-75), kuriuo prašo priimti J. N. 2009-04-16 raštą (Reg. Nr. A50-6385), panaikinti Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą- ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog butas, esantis Kalvarijų g. 159-40, Vilniuje, prieš 23 m. Kuro aparatūros gamyklos skirtas trečiajam asmeniui J. N., čia deklaravusiai gyvenamąją vietą nuo 1986-08-19; jai išduota atsiskaitymo knygelė Nr. 9344290; tretysis asmuo iki 2007-12-01 mokėjo už tiekiamą šilumos energiją ieškovui, o nemokėjo nuo 2007-12-01 iki 2008-12-31; susidariusią skolą tretysis asmuo sutinka sumokėti dalimis. Mano, kad J. N. 2009-04-16 raštą, kuriame ji nurodė, kad kreipėsi į ieškovą prašydama susidariusią skolą išdėstyti dalimis, bet ieškovas prašymo netenkino, teismas nepagristai atsisakė priimti bei prijungti prie bylos, nurodydamas, jog tai nesusiję su nagrinėjama byla. Apelianto teigimu, mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją, komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka iki CK 6.583 str. 2 d. nustatyto termino, todėl būtina vadovautis CK 6.583 str. 2 d., kaip banketine teisės norma, nukreipiančia į LRV 2001-07-11 nutarimą Nr.876. Apeliantas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas, iš esmės analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009 2009-06-09 priimtoje nutartyje pažymėjo, kad remiantis LR CK 6.584 str. l d., bei LRV 2001-07-11 nutarimu Nr. 876, skola už suteiktas komunalines paslaugas turi būti priteisiama iš faktinio šios paslaugos vartotojo. Apelianto manymu, ir LAT 2008-01-30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 pripažino, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimis gali būti energijos tiekėjas bei faktinis vartotojas - nuomininkas. Be to, atsižvelgiant į LAT formuojamą praktiką būtina įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas (LAT 2008-02-02 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-211/2007). Gi skundžiamame sprendime teismas, neišanalizavęs visų bylos aplinkybių, konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininke būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikė savininką. Teigia, jog nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo ir privalėjo už pateiktą šilumos energiją atsiskaityti (CK 6.2 str.).
Apeliantas nurodo, jog pagal LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 p., šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Mano, kad teismas nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Pažymi, kad tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m. kovo l d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Taip pat nurodo, jog teismas neįvertino to, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformavo atsakovo, nors įsiskolinimas susidarė nuo 2007-12-01, todėl mano, kad ieškovas pažeidė šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 str. 3 d.,6.64 str.), taigi skolos dydis turėtų būti mažinamas (CK 6.248 str. 4 d. ir 6.259 str.). Laiko nepagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, jog atsakovas, sudarydamas gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, o kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Nurodo, jog savivaldybės socialinio būsto suteikimas yra viena iš socialinės paramos formų; santykiai, atsirandantys savivaldybei teikiant socialinę paramą yra administracinio teisinio pobūdžio, savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą atlieka nekomercinę veiklą. Mano, kad teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. procesines palūkanas, nes tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str. nuostatas. Pažymi, jog teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 81-87) prašo 2009-06-04 Vilniaus miesto l apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; iš apelianto papildomai priteisti 1190,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, jog atsižvelgiant į LAT 2008-01-30 nutartyje Nr. 3K-3-3/2008 suformuotą praktiką, apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas skolą iš atsakovo, pažeidė LR CK 6.584 str. l d., LR Vyriausybės nutarimą Nr. 876 bei netinkamai taikė šilumos pirkimą- pardavimą reglamentuojančius teisės aktus yra nepagrįstas, nes LR CK 6.584 str. ir 2001-07-11 LR Vyriausybės nutarimo normos nekonkuruoja su 2003-06-30 LR ūkio ministro įsakymų Nr. 4-258 ir Nr. 4-260 normomis, kadangi jos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius: pirmuoju atveju normos reguliuoja santykius tarp atsakovo ir jo nuomininko (gyvenamosios patalpos nuomos santykiai), o antruoju - santykius tarp šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo (šilumos pirkimo - pardavimo santykiai). Teigia, kad LAT nutartyse, kuriomis vadovaujasi apeliantas, nagrinėti ginčai dėl atsiskaitymo už elektros, bet ne šilumos energijos paslaugas, todėl neanalizuoti šilumos tiekimą reglamentuojantys įstatymai, be to ginčas kilęs tarp kitų subjektų, nei nagrinėjamoje byloje. Mano, kad 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir 2009-07-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 LAT yra suformavęs precedentą: jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su individualiai aptartomis sąlygomis, atsiskaityti už šilumos energiją privalo patalpų savininkas.
Nurodo, kad teisės aktuose nenumatyta, kokiu adresu vartotojui pateikiamos sąskaitos už šilumos energijos tiekimą, o pagal nusistovėjusią praktiką, šias sąskaitas ieškovas vartotojams siųsdavo paprastu paštu tuo adresu, kuriuo tiekiama šilumos energija bei karštas vanduo. Pažymi, kad 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ buvo nustatytas reikalavimas sudaryti šilumos tiekimo sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, o ne su fiziniais asmenimis (nuomininkais), todėl ginčo teisiniams santykiams šis teisės aktas netaikytinas. Mano, kad Vilniaus apygardos teismo praktika ginčo klausimu nėra vienareikšmė, todėl reiktų vadovautis LAT formuojama praktika. Pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais, kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, ieškovo prašoma priteisti iš atsakovo suma (595,00 Lt) už advokato pagalbą neviršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio už ieškinio parengimą (3 MMA), nes advokatas ruošė bylos medžiagą, atstovavo teismo posėdyje, patyrė komunikacijos išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovui UAB“Vilniaus energija“ yra priteista 2609,94Lt skola už atsakovo butui, esančiam Kalvarijų 159-40, Vilniuje, tiektą šiluminę energiją laikotarpiu nuo 2007-12-01 iki 2008-12-31, o taip pat nuo šios sumos priteistomis 5 proc.metinėmis palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, o atsakovo argumentai atmestini.
Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas nustatė, kad butas esantis Kalvarijų 159-40, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o jame nuomininko teisėmis gyvena J. N. šeima, tačiau buto nuomos sutartis su ja nesudaryta, susitarimo dėl atsiskaitymo už suvartotą šiluminę energiją nėra. Be to, nuomininkai taip pat nėra sudarę šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutarties dėl šių paslaugų tiekimo ir atsiskaitymo su paslaugų teikėju. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę - savivaldybę.
Pažymėtina, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos.
Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 straipsnis). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas). Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkai būtų siekę sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją. Tuo tarpu mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir 2009-07-09 nutartis byloje Nr.3K-3-280/2009).
Šilumos pirkimo-pardavimą detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose neaptarta situacija, kai daugiabučio namo butų, kitų patalpų, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, savininkas yra ne fizinis, bet juridinis asmuo. P. Š. ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką tokios sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų. Šios aplinkybės negali patvirtinti ir apelianto nurodytas argumentas, kad nuomininkai sutinka dalimis padengti įsiskolinimą. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, tai patys nuomininkai iki šiol skolos ar jos dalies nepadengė
Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).
CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties. Faktiškai nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme, todėl remiantis šiuo nutarimu negalima laikyti trečiųjų asmenų (nuomininkų) šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Taigi, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesudariusi rašytinės buto nuomos sutarties su nuomininkais ir neįregistravusi jos viešame registre, negali sutarties panaudoti prieš trečiuosius asmenis (CK 6.579straipsnio 4 dalis). Be to, buto savininkė neaptarusi su nuomininkais atsiskaitymo už šiluminę energiją tvarkos, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Nurodyta aplinkybė nelemia atsakomybės subjekto, tačiau tai rodo įstatyme nustatytų reikalavimų apdairiam nuomotojui nevykdymą. Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), todėl negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų aptartiems teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
Taip pat pažymėtina, kad Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 14 punkte nustatyta, kaip apskaičiuojamas mokestis už šilumos energiją kiekvienam buitiniam šilumos vartotojui. Šiame sąlygų punkte sutarties šalys nenustatomos, jos nustatomos 8 punkte. Tuo tarpu 14 punkto nuostatos taikytinos apskaičiuojant nuomos mokesčio dydį. Pažymėtina ir tai, kad tretieji asmenys-nuomininkai nėra atleidžiami nuo mokesčių už šilumos energiją, kurie yra priskaičiuojami ir gali būti reikalaujami sumokėti pagal sudarytą susitarimą su patalpų savininku ar atskirą sutartį su šilumos energijos tiekėju. Šioje byloje patalpų savininkas turi teisę sudaryti su nuomininkais buto nuomos sutartį ir ja nustatyti atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką, o taip pat išsiieškoti patirtus nuostolius, kurie atsirado tretiesiems asmenims nuomojant socialinį būstą.
Apeliantas skunde nurodo, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko dėl šilumos energijos tiekimo ir atsiskaitymo turėjo atsirasti 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ pagrindu, todėl teismas nepagrįstai juo nesivadavo ir nelaikė, jog atsiskaityti su ieškovu turi nuomininkai, o ne patalpų savininkai. Tačiau kolegija su šiais argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nurodytas sprendimas yra skirtas savivaldybės įmonių veiklai reglamentuoti ir negali būti vertinamas kaip dvišalis susitarimas su ieškovu dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų ir atsiskaitymo per nuomininkus tvarkos. Dėl paminėtų aplinkybių kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas dėl skolos priteisimo iš patalpų savininko yra pagrįstas ir teisėtas.
Apeliantas nesutinka ir dėl 5 proc. palūkanų priteisimo, tačiau piniginė prievolė atsiskaityti už šiluminę energiją tenka atsakovui, todėl nurodyto dydžio palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo CK 6.210str.1d. pagrindu yra priteistos pagrįstai, nes jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio nereikia įrodinėti.
Atsakovas taip pat teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė ieškovui 595Lt advokato pagalbos išlaidų, kurios yra didelės. Tačiau kolegija šiuos atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes ieškovo turėtas išlaidas patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b.l. 8-10), o tokių išlaidų atlyginimą numato CPK 98str. Be to, 595Lt suma už ieškinio paruošimą ir atstovavimą teisme dar nesant vieningos tesimų praktikos anlogiškose bylose negali būti laikoma neprotinga, atsižvelgiant, kad pagal LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas vien už ieškinio parengimą yra nustatytas iki 3MMA dydžio atlygis, o 1MMA yra lygi 800Lt.
Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str.1d.1p.).
Vadovaujantis CPK 88, 93, 96, 98str. iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje teismo instancijoje, kurias patvirtina rašytiniai įrodymai (b.l.91-93, 95). Tačiau kolegija prašomas priteisti advokato pagalbos 1190Lt išlaidas apeliacinėje teismo instancijoje mažina, nes ta pati kontora ieškovą atstovauja daugelyje analogiškų bylų, kuriose dabartiniu metu jau yra suformuota vieninga teismų praktika, todėl ši byla negali būti laikoma sudėtinga ir reiklaujanti daug advokato darbo ir laiko sąnąudų. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas už procesinių veiksmų atlikimą taikyti minimalius Rekomendacijose nustatytus koeficientus, priteisiant iš atsakovo 350 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7580-600/2009 palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 350,0Lt ieškovui UAB “Vilniaus energija“ advokato pagalbos išlaidų ir 7,05Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.