Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu, dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. (P) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta:

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas D. P. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. liepos 16 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir vykdymo pradžios.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusios V. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš D. P. priteistas 7070 Eur dydžio turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, likusioje dalyje nukentėjusios civilinis ieškinys atmestas.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. P. priteistas 364,22 Eur dydžio žalos atlyginimas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. P. priteistas 3379,66 Eur dydžio žalos atlyginimas.

Iš D. P. Valstybei priteistos 182,31 Eur dydžio proceso išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, o būtent, kad jis 2022 m. liepos 16 d., apie 6.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 0,99 promilių neblaivumas, patekęs pro garažo nerakintas duris, išėmęs katilinės durų stiklą, įkišęs ranką pro langelį ir atsirakinęs iš vidaus durų spynoje buvusiu raktu duris, neteisėtai, prieš savininkės V. S. valią, įsibrovė į jai priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini);

1.2. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasikėsino nužudyti žmogų, o būtent, kad jis, įsibrovęs į V. S. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir užlipęs į antrame aukšte esantį kambarį, turėdamas tikslą nužudyti, namuose rastu peiliu tyčia suduodamas 17 kartų lovoje gulinčiai V. S. į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklą, krūtinę, taip padarydamas nukentėjusiajai daugybines durtines- pjautines žaizdas galvos srityje, kakle, viena iš jų kartu su dešinio I šonkaulio lūžiu, krūtinėje ir rankose komplikavosi kaklo ir krūtinės minkštųjų audinių emfizema, hipivoleminiu šoku ir ūmine potrauminė anemija, tokiu būdu pasikėsino nužudyti V. S., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajai V. S. nutilus ir apsimetus mirusia, pabėgo.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji D. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 165 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, požymiai nuteistojo veikoje nustatyti teisingai.

8. Kaip matyti, nuteistasis D. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nors kaltę pripažino, visgi neigė norėjęs nužudyti nukentėjusiąją. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir atsižvelgdamas į visas padarytos veikos aplinkybes: asmens atliktus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas svarbias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017, 2K-212-303/2018 ir kt.). Skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie D. P. tyčios turinį pagrindė visų padaryto nusikaltimo aplinkybių įvertinimu. Todėl, nuteistojo D. P. parodymus, kad jis negalintis paaiškinti savo veiksmų motyvo, dėl ko neigia turėjus tikslą nužudyti nukentėjusiąją, teisėjų kolegija vertina išskirtinai kaip jo pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

9. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2K-37-976/2021). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

14. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo teiginiams, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Tokia kaltė nustatoma atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes.

15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai argumentavo, kodėl apelianto veiksmai vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuojami kaip pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptarti įrodymai rodo, kad tiriamo įvykio dieną (anksti ryte), nuteistasis, neteisėtai įsibrovęs į nukentėjusiosios namus, puolė ją name rastu peiliu ir smogė jai į kaklo dalį, sprandą, krūtinę, kur yra išsidėstę žmogaus svarbiausi gyvybiniai organai. Tokie nuteistojo veiksmai bei pasirinktas asmens žalojimui skirtas įrankis – peilis, kurios geležtė net 20 cm (t. 1, b. l. 46), patvirtina, kad suduodamas smūgius peiliu nuteistasis (nors ir būdamas neblaivus) aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir taip elgėsi norėdamas konkretaus rezultato – atimti V. S. gyvybę. Be to, nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje nustatyta aplinkybė, jog nuteistasis peiliu dūrė nukentėjusiajai mažiausiai 17 kartų, kaip minėta, į nukentėjusiosios gyvybei pavojingas vietas, rodo jo tyčios atimti kitam žmogui gyvybę kryptingumą. Pagal suformuotą teismų praktiką pripažįstama, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį ar durdamas/pjaudamas kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K- 381/2011, 2K-41-697/2015, 2K- 513- 697/2015 ir kt.).

19. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, įvertinęs bylos duomenis ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, aptarė ir kitų veikos subjektyviųjų požymių turinį bei aplinkybes, kurios sąlygojo nusikalstamus D. P. veiksmus. Šioms išvadoms pritaria ir teisėjų kolegija. Visų pirma pažymėtina, kad D. P. augo disfunkcinėje šeimoje (mama piktnaudžiavo alkoholiu, tėtis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme) ir jis dėl tokios tėvų nepriežiūros buvo laikinai patalpintas į vaikų globos namus. V. S. patvirtino, kad D. P. šeimai buvo teikiamos socialinės paslaugos ir apie nuteistojo šeimą ji žinojo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-3/2023, tiriant D. P., nurodyta, kad nukentėjusioji V. S., atsižvelgiant į tai, kad D. P. yra sakęs, jog nekenčia nukentėjusiosios, nes ji yra socialinė darbuotoja, jog jis žinojo, kur ji gyvena, kad jis yra buvęs jos namuose, nėra visiškai subjektyviai nereikšmingas nuteistajam asmuo (t. 3, b. l. 70–76). Antra – ekspertai nuteistojo tyrimo metu konstatavo, jog D. P. turi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kad jo asmenybei yra būdingas polinkis nesilaikyti socialiai priimtinų normų ir elgtis impulsyviai, kad pats nuteistasis ekspertams pripažino, jog paauglystėje dažnai vartojo alkoholį (alkoholį gausiau pradėjo vartoti aštuntoje klasėje, o devintoje–dešimtoje klasėje vartojo labai dažnai, būdavo užgėrimų po kelias dienas), kad jam yra buvę amnestinių (su atminties spragomis) pasigėrimo epizodų ir anksčiau, taip pat, kad vartojo narkotines medžiagas (marihuaną, hašišą).

20. Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir paties nuteistojo teisme patvirtintą ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, kad vakare prieš įvykį, po ilgos pertraukos (iki įvykio negėrė apie 1,5 m.) vartojo įvairių rūšių alkoholį, gėrė alų, degtinę, viską maišė, rūkė ir elektronines, ir cigaretes su tabaku, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, jautėsi pakankamai neblaivus ir apsvaigęs (t. 2, b. l. 128–131), taip pat liudytojų paaiškinimus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu dėl nuteistojo impulsyvaus elgesio praeityje (liudytoja E. V. – būdavo, kad dėl smulkmenų susipykdavo su D. P., jam išsprūsdavo keiksmažodžiai, nes ne visada pyktį valdydavo, bet ji nesureikšmindavo; liudytoja D. S.– D. P. apsvaigusį nuo alkoholio vieną kartą prieš metus matė, elgėsi labai neadekvačiai, daug juokėsi, svirduliavo, laidė juokelius, agresijos nebuvo, „Užmušiu tave“ girdėjo, jis bet kam sakydavo, truputėlį grėsmę juto; liudytojas D. N. – nenorėjo kad atvyktų į vakarėlį, jo elgesys, kai išgerdavo, buvo problematiškas, mėgsta kabinėtis prie žmonių, „niekada nežinai, koks jis gali būti išgėręs“, neleisdavo būti provokuojamas; (t. 2, b. l. 56–59, 68–70, 133–135, 136–137, t. 4, b. l. 28–33, 45–47), bei ankstesnius teistumus, kurie patvirtina nuteistojo polinkį spontaniškai spręsti situacijas smurtu (t. 2, b. l. 191–201, t. 3, b. l. 1–11), teisėjų kolegija pritaria skundžiamojo nuosprendžio teiginiams, jog D. P. po ilgo abstinencijos laikotarpio dėl suvartoto nemažo kiekio alkoholio ir iš paauglystės turėdamas polinkį smurtauti, tiriamo įvyko metu nebekontroliavo savo elgesio ir veiksmų, todėl turėtą neapykantą nukentėjusiai, kaip socialinei darbuotojai, realizavo impulsyviai įsibraudamas į jos namą ir suduodamas smūgius peiliu į kaklą, krūtinę, galvos sritį, taip pasikėsindamas atimti jai gyvybę.

21. Pirmiau paminėtame ekspertizės akte Nr. 75U-I-3/2023 nurodyta, kad D. P. veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio, patologinio afekto ar patologinio girtumo būsenoje, jam konstatuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas ir asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Nors nuteistasis teigia, kad įvykio aplinkybių nepamena ir negali paaiškinti savo veiksmų motyvo ar tikslo, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistasis dėl suvartoto alkoholio kiekio ir stiprumo (vakarėlio metu buvo vartotas alus, degtinė, rūkalai) gali neatsiminti dalies įvykio aplinkybių, tačiau tai jo atsakomybės dėl įvykdyto labai sunkaus nusikaltimo nešalina.

22. Fiziologinis (paprastas) girtumas baudžiamosios atsakomybės už tokioje būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio, nepašalina (BK 19 straipsnio 1 dalis). Tai grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink ir praranda kontrolę savo veiksmams. D. P. savo valia, niekieno neverčiamas, piktnaudžiavo alkoholiu ir tai sukėlė tokią jo girtumo būklę, kuriai esant jis pasikėsino nužudyti nukentėjusiąją, suduodamas jai peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas ne mažiau 17 kartų. Be pirmiau aptartų aplinkybių (t. y. kad D. P. prisiminė tris smūgius, suduotus peiliu nukentėjusiajai, taip pat ir tai, kad ji garsiai šaukė, be to ištardama jo vardą), nuteistojo patologinio girtumo būsena pagrįstai leidžia suabejoti ir patekimo į nukentėjusiosios namus aplinkybės. Kaip matyti, nuteistasis pateko į namus per garažo duris ir išimdamas katilinės durų, skiriančių katilinę ir namą bei leidžiančių patekti į tolesnes patalpas, stiklą. Kaip nurodė liudytoja D. S., sesers draugas sunkiai įdėjo atgal nuteistojo išimtą stiklą. Mano, kad tam reikėjo pastangų. Tai, kad stiklas nebuvo sudaužytas, o atsargiai išimtas ir pastatytas šalia, taip pat, kad buvo ieškota nusikaltimo įrankio (peilio), kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji, kad po įvykio, nors ir neblaivus (šlapime aptikta 0,99 promilės etilo alkoholio (t. 2, b. l. 144)) nuteistasis buvo orientuotas, skambino motinai ir draugei, per laikotarpį nuo 6.34 val. iki 6.47val. atsiliepė net į 12 skambučių ir susirašinėjo messenger programėlėje, o jo atsakymai į draugų žinutes buvo adekvatūs, kaip pvz., kreipdamasis į savo merginą E. V., ją vadina ,,Z“, nurodo, kad pabėgo iš namų, kad jo ieško policija; susirašinėdamas su nukentėjusiojo dukra, atsiprašė jos, sakė, kad nusižudys (t. 3, b. l. 93– 101, 103–121). Vėlesnis nuteistojo elgesys, t. y. kai atsiliepė policijos pareigūnams, taip pat rodo, kad jis buvo adekvatus: pirmiau aptartame policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad D. P. atsiliepė 8.40 val., iš balso atrodė neblaivus, paklausus, kur yra, vietos nenurodė, pasakė, kad jo visi ieško ir baigė pokalbį.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo D. P. psichinės būklės ir jo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę nagrinėjamo įvykio metu, įvertino ne kiekvieną iš paminėtų aplinkybių atskirai, o jų visumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija (iš kurių dvi yra 1-os kategorijos teismo psichiatrės ekspertės, turinčios didesnius nei 25 m. ekspertinio darbo stažus) bei jų taikytomis tyrimo metodikomis bei pateiktų išvadų teisingumu. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, o išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, jog pastarasis jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei padarė būdamas paprasto girtumo būsenos.

24. Nuteistojo gynėjas akcentuoja aplinkybę, kad nusikaltimo įrankio – peilio specialiai prieš įsibraunant į nukentėjusiosios namus D. P. nebuvo pasiruošęs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje aptarta ir dėl jos išsamiai bei teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ši aplinkybė nuteistajam nebuvo inkriminuota – pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad smūgiai buvo suduoti atsitiktinai name rastu peiliu, kas teismo vertinimu nerodo D. P. kryptingo, žiauraus elgesio, siekiant nužudyti nukentėjusiąją ar sukelti jai dideles kančias, kad byloje nėra duomenų, kad savo veiksmus jis būtų planavęs iš anksto, tam ruošęs atitinkamus įrankius, kad būtų svarstęs galimo nužudymo būdą, tad peilis buvo pasirinktas atsitiktinai įvykio vietoje, todėl pripažino, kad nuteistojo veiksmuose nepasitvirtino kvalifikuojantis pasikėsinimą nužudyti požymis – įvykdymas inkriminuotos nusikalstamos veikos itin žiauriu būdu (129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) ir D. P. veiksmus perkvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

26. Pagal BK 166 straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (1 dalies 1 punktas) arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (1 dalies 2 punktas). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju buvo pradėtas pagal (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini)policijos komisariato reagavimo skyriuje gautą pranešimą dėl V. S. sužalojimo peiliu. Nei apie įvykį bendru pagalbos telefonu 112 pranešusi D. S., nei nukentėjusioji V. S., teikdama protokolą-pareiškimą ir pranešdama apie padarytą prieš ją nusikalstamą veiką, nenurodė, kokio pavojingumo veika prieš V. S. buvo padaryta, tačiau to ir nereikalauja BPK normos. Pagal kokį BK straipsnį turi būti kvalifikuojama pareiškime nurodyta nusikalstama veika, sprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, ikiteisminiam tyrimu vadovaujantis prokuroras. Kaip matyti, tarnybinis pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, surašytas 2022 m. liepos 16 d., t. y. įvykio dieną, ir jame nurodyta, kad tyrimas pradedamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 8–9), 2022 m. liepos 17 d. prie šio dokumento yra sistemoje suformuotas rezoliucijos lapas dėl ikiteisminio tyrimo tęsimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (su prokurorės J. U. žinia), o 2022 m. liepos 17 d. – dėl ikiteisminio tyrimo tęsimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (su prokuroro R. J. žinia) (t. 1, b. l. 10–15). Atliekant ikiteisminį tyrimą, pirminis įtarimas D. P. pareikštas 2022 m. liepos 17 d. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (t. 2, b. l. 106), o 2023 m. kovo 24 d. – pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (t. 2, b. l. 125–126).

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. I-153 patvirtintų ,,Rekomendacijų dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu patvirtinimo“ 12 punktu (2017 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. I-361 redakcija), ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad tiriama nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą nepriimamas. Kilus pagrindui perkvalifikuoti veiką, dėl kurios pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, suderinęs su prokuroru, dokumente, kuriuo įformintas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, užrašo rezoliuciją tęsti tyrimą dėl kitos veikos, nurodydamas BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą. Tokiu atveju nepriimamas nutarimas nutraukti dalį tyrimo dėl veikos, kuri perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą, išskyrus Rekomendacijų 14, 15 punktuose nurodytus atvejus (kai jau įteiktas pranešimas apie įtarimą arba kai dėl veikos perkvalifikavimo visiškai nebelieka požymių, dėl kurių ikiteisminio tyrimo metu asmuo buvo pripažintas nukentėjusiuoju ar civiliniu ieškovu). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad tai, jog tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, nuteistojo D. P. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o vėliau tęsiami pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, jokios įtakos skundžiamojo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

28. Apibendrinat teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. P. kaltės pasikėsinus nužudyti V. S.. Apeliacinio skundo teiginys, kad jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiosios, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – yra paneigtas pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis remiantis išsamiai išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis, apie nuteistojo tiesioginę tyčią atimti gyvybę. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad motyvas ir tikslas nėra paprasto nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, būtinieji požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2012). Tad vien tai, kad D. P. teigimu, jis neturėjo motyvo ir tikslo nužudyti V. S., neturi įtakos jo veikos kvalifikavimui pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

29. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl D. P. paskirtos bausmės, visgi, dėl jos proporcingumo bei teisingumo teisėjų kolegija pasisako.

30. Nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė du tyčinius nusikaltimus, vieną iš kurių baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų laisvės atėmimą. Abu nusikaltimus nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis anksčiau teistas tris kartus (t. 2, b. l. 191–201, t. 3, b. l. 1–11), administracine tvarka baustas vieną kartą (t. 3, b. l. 12–15), yra jauno amžiaus, iki sulaikymo – dirbo. Pirmosios instancijos teismas D. P. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Už inkriminuotas veikas D. P. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

31. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. P. laisvės atėmimo bausmę, lygią baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytai minimaliai šios bausmės ribai, įvertino visas D. P. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Paskirtoji 7 metų laisvės atėmimo bausmė, vertinant nuteistojo asmenybę ir nusikaltimo padarymo aplinkybes, konkrečiu atveju atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui. Kaip jau buvo pasisakyta, nuteistasis buvo teistas 3 kartus, visus kartus – už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, ir tiriamų šioje byloje nusikaltimų padarymo metu teistumai nebuvo išnykę, todėl pagrįstai darytina išvada, kad nuteistojo pasikėsintas padaryti labai sunkus nusikaltimas kito žmogaus gyvybei buvo ne atsitiktinio pobūdžio, kadangi ankstesniais atvejais jam buvo skirtos laisvės apribojimo bei arešto bausmės, tačiau, kaip matyti, jos nebuvo veiksmingos ir neturėjo įtakos D. P., siekiant keisti savo netinkamą elgesį ir gyvenimo būdą, ir nuo naujų nusikalstamų veikų vykdymo jo nesulaikė. Tačiau tai, kad mirtinos pasekmės, numatytos BK 129 straipsnyje, šiuo konkrečiu atveju neatsirado, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina tiek nuteistojo, tiek jo padarytos nusikalstamos veikos kiek mažesnį pavojingumo laipsnį. Todėl, atsižvelgusi į nuteistojo pakankamai jauną amžių, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta 7 metų laisvės atėmimo bausmė už pasikėsinimą nužudyti nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų

32. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą (187,50 Eur) išieškoti iš nuteistojo.

33. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju nuteistajam gynėjas paskirtas teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). D. P. buvo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, jo finansinė padėtis nėra gera – nuteistasis neturi turto, nors prieš sulaikymą dirbo, pajamos nebuvo didelės. Atsižvelgiant į tai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.