Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui 202 – ai daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininkui V.H. P. ir atstovui adv.K. K.,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 202 – ai daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas ieškinį tenkina.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė A. S. yra buto Antakalnio g. 64-9, Vilniuje, savininkė (b.l.5). Namą administruoja ir kitas butų savininkų nuosavybės teises įgyvendina 202 – ai daugiabučio namo savininkų bendrija (b.l.2). Ieškovas atsakovei pareiškė ieškinį dėl skolos už laikotarpį nuo 2008 gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. priteisimo, pateikė paskaičiavimą (b.l.39), mokestinius pranešimus (b.l.42-56). Atsakovė teismui nurodė, kad ji nėra bendrijos narė, mokestiniai pranešimai neatitinka įstatymo reikalavimų, ieškinys neįrodytas, todėl atmestinas. Teismas ieškinį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 str. tenkina, nes atsakovas nepaneigė ieškovo paskaičiavimų, nurodytų duomenų pateiktuose rašytiniuose įrodymuose (b.l.39,42-56).

CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduoja arba nutraukia jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (CK 4.84 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, daugiabučio namo savininkų bendrija yra viena iš bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų (Lietuvos Respublikos K. T. 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (1995 m. vasario 21 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, 19 straipsnio ir šio įstatymo (2000 m. birželio 20 d. redakcija) 27 straipsnio 4 ir 7 dalių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 “Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos” patvirtintų Tipinių daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatų 8 punkto 1, 3 ir 4 pastraipų, 10 punkto 1 pastraipos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – Bendrija) yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Nors pagal šią normą bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tačiau ji, kaip civilinės atsakomybės subjektas, turi ypatumų, kuriuos sąlygoja tai, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkas yra ne bendrija, o butų savininkai, kurie turi disponavimo šiais objektais teisę. Šie asmenys, o ne bendrija, proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas (CK 4.83 straipsnio 6 dalis), privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Įgyvendinant šias teises ir vykdant pareigas, tarp butų savininkų, kaip bendraturčių, susiklosto vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, o tarp Bendrijos, kuri įgyvendina šių bendraturčių bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu, ir trečiųjų asmenų susiklosto išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai. Esant ir kitoms daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formoms (kito asmens turto administravimas, jungtinės veiklos sutartis), taip pat susiklosto vidiniai ir išoriniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, nes už bendraturčius, tarp kurių susiklosto vidiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, išoriniuose šios nuosavybės teisiniuose santykiuose veikia atitinkamai administratorius ar bendraturtis, kuriam tokie įgalinimai nustatyti jungtinės veiklos sutartimi. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Daugiabučio namo savininkų bendrija yra viena iš bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų (CK 4.83 straipsnio 3 dalis, DNSBĮ 3 straipsnis). Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. DNSBĮ 29 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad bendrijos narys privalo apmokėti bendrijos nustatytas išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, remontu ar tvarkymu pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, taip pat žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, proporcingai jo daliai bendrojoje nuosavybėje. Lietuvos A. T., pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003). Teismas, vadovaudamasis LR CK 4.82 str. 3 d. ir 4.84 str. 4 d., ieškinį tenkina. Atsakovė A. S. nurodo, kad jai nekilo prievolė apmokėti sąskaitas pagal pateiktus mokestinius pranešimus, nes pranešimai neatitinka LR Buhalterinės apskaitos įstatymo. Teismas atsakovės atsikirtimą atmeta, nes paslaugos teikėjas yra konkrečias paslaugas teikianti bendrovė, įmonė, o atsakovė yra paslaugos vartotoja. Ieškovas, kurio teisinė padėtis atstovauti butų ir kitų patalpų savininkus su trečiaisiais asmenimis, vadovaujantis įstatyme numatytu proporcingumo principu ir bendrijos narių visuotino susirinkimo nutarimais, paskaičiuoja butų ir kitų patalpų savininkams mokesčius už paslaugas. Bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises. Rašytiniuose įrodymuose (b.l.39,42-56) minėta aplinkybė atsispindi. Atsakovė A. S. neginčyja paskaičiavimų, paslaugų teikimo aplinkybių, nereikalauja pateikti iš buhalterijos gautų sąskaitų už atitinkamas teikiamas paslaugas iš pateiktų teikėjų, o nurodo, kad sąskaitos pateikiamos netinkama forma, nurodo, kad su ja, kuri nėra bendrijos narė, turi būti sudaryta sutartis tarp jos, kaip atsakovės, ir bendrijos dėl paslaugų teikimo. Teismas atsakovės A. S. atsikirtimą atmeta, nes pateikti mokestiniai pranešimai yra aiškaus turinio, nurodyti tarifai, įvardinta paslauga, suvartojimo vienetas, paskaičiuotas mokestis. Atsakovė A. S. mokestinio pranešimo duomenis gali pasitikrinti sutikrinant karšto ir šalto vandens skaitliukų rodmenis, bendrijos buhalterijoje arba prašyti teismą išreikalauti konkretų įrodymą – atitinkamą paslaugų teikėjo pateiktą sąskaitą. Atsakovė į teismo klausimus ar naudojasi tiekiamu vandeniu, šilumos energija, šiukšlių išvežimu atsisakė atsakyti. Atsakovė teismo posėdyje pradėjo kvestionuoti paskolos renovacijai grąžinimą, į ką ieškovas nurodė, kad atsakovė neginčyjo aplinkybės, kad paskola paimta pagal bendrijos narių visuotino susirinkimo sprendimą ir atsakovės buvo grąžinama. Teismas atsakovės poziciją vertina kaip siekį išvengti prievolės bendrijai vykdymo, nes atsakovė neginčyja konkrečiai jokių mokesčių dydžių, tarifų, suvartotos paslaugos vienetų, o abstrakčiai teismo posėdyje be jokių įrodymų duoda paaiškinimus apie pateiktų mokėjimo pranešimų neatitikimą įstatymams, atsisakydama nurodyti kaip anksčiau mokėjo mokesčius, ar naudojasi paslaugomis, kokie duomenys mokėjimo pranešimuose neatitinka tikrovės. Teismui pateikti ieškovo įrodymai (b.l.42-56) atitinka LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 4 dalį.

Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Bendrija yra skirta namų bendrojo naudojimo patalpoms, bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai, bendrojo naudojimo namo konstrukcijoms prižiūrėti, remontuoti, kitaip tvarkyti ir eksploatuoti, aplinkai (priskirtam žemės sklypui) tvarkyti, bendriems mokestiniams įsipareigojimams vykdyti, kitoms daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų bendroms teisėms ir interesams saugoti. Daugiabučio namo butų savininkai yra bendrijų dalyviai (CK 2.45 straipsnis). Tačiau bendraturčiai negali būti savaime laikomi bendrijų nariais. Tam, kad konkretus bendraturtis būtų laikomas ir bendrijos nariu, reikalinga jo valia. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu išaiškino, kad joks fizinis asmuo negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, todėl tam tikrai daugiabučių namų patalpų savininkų daliai nusprendus įsteigti bendriją, kiti savininkai dėl to negali būti savaime laikomi bendrijos nariais. Narystės bendrijoje savanoriškumo principas reiškia, kad savininkas gali ir nestoti į bendriją, t. y. nesusieti savęs narystės bendrijoje ryšiais, tačiau ir tokiu atveju gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų daugiabučiame name savininkas yra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas. Minėta, kad pagal CK 4.85 straipsnį sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (jei kitaip nenumatyta butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje), balsuojant savininkų susirinkime (CK 4.85 straipsnio 2 dalis) ar raštu (CK 4.85 straipsnio 5 dalis), priimti sprendimai galioja visiems butų ir kitų patalpų savininkams. Taigi, butų ir kitų patalpų savininkai, nesantys gyvenamojo namo bendrijos nariai, negali būti nušalinami sprendžiant dėl jiems taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2009). Atsakovė A. S. pripažįsta, kad mokėjo paskolą, yra pateikta pažyma apie pavedimus (b.l.58-60). Teismo posėdyje atsakovė nurodo, kad nežino nieko apie paimtą paskolą, jos grąžinimo grafiką. Iš bendrijos pirmininko paaiškinimo teismo posėdyje, kad klausimai dėl paskolos paėmimo buvo išspręsti LR CK 4.83 str. 4 d. tvarka bendrijos narių visuotiname susirinkime, atsakovė grąžino paskolą, mokėjo palūkanas. Nurodo, kad bendrijos narių visuotinis susirinkimas dėl paskolos ėmimo įvyko anksčiau, nei įsiskolinimo laikotarpis dėl kurio vyksta ginčas, atsakovė neginčyjo paskolos prievolės, jos dydžio. Rašytinis įrodymas patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes (b.l.58-60). Mokestiniuose pranešimuose (b.l.42-56) yra atskirai nurodyta atsakovės paskolos dydis, grąžintina paskolos dalis, palūkanos. Atsakovė A. S. teismui neteikia ir neprašo išreikalauti įrodymus dėl jai tenkančios paskolos dalies, neteikia paskaičiavimų. Atsiliepime (b.l.68) atsakovė nurodo, kad įsiskolinimų bendrijai neturi. Išanalizavus suvestinę (b.l.39), mokestinius pranešimus (b.l.42-56), pažymą (b.l.57), pažymą apie pavedimus (b.l.58-60), teismas konstatuoja, kad atsakovės skola yra 9912,86 litai. Atsakovei prievolė sumokėti skolą yra LR CK 4.82 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos Daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 str. pagrindu. Teismas atmeta atsakovės atsikirtimą, kad neprivalo mokėti bendrijos asociacijos nario mokesčio. Ieškovas teismui nurodė, kad bendrija priklauso bendrijų asociacijai, kuri teikia metodinę pagalbą, padeda išspręsti kylančias problemas, gauti paramą. Teismas, vadovaudamasis LR CK 4.82 str. 3 d., priteisia iš atsakovės 12 litų skolą, atsiradusią ieškovui dalyvaujant asociacijoje, nes pagal prigimtį šis mokestis skirtas bendrijos išoriniams santykiams palaikyti ir teikiama nauda ne tik bendrijos nariams, bet ir asmenims, nesusijusiems su bendrija naryste. Yra nesąžininga perkelti asociacijos mokestį tik bendrijos nariams, tačiau naudotis asociacijos teikiama pagalba, parama bendrijai, kaip juridiniam asmeniui. Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeJ. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie R. F. ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Atsakovė A. S. atsikirtimus į ieškinį (b.l.31,32,68) turėjo pagrįsti įrodymais, arba prašyti teismą išreikalauti konkrečius įrodymus, nurodant aplinkybes, kurias atsakovas įrodinės. Atsakovės, kuri turi butą bendrijos administruojamame name (b.l.5), procesiniuose dokumentuose neigia skolą, tačiau neteikia įrodymų, paskaičiavimų. Atsakovės veiksmai nėra įrodinėjimas. Teismo posėdyje atsakovė A. S. į konkrečius klausimus dėl naudojimosi paslaugomis, užduodamus teisėjo, ieškovo atstovų neatsakinėjo. Teismo nuomone atsakovė civilinį procesą sumaišė su baudžiamuoju procesu, kur įrodinėjimo pareigą turi kaltinimą palaikantis prokuroras. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Ieškovas teismui pateikė paskaičiavimus, išrašytas apmokėjimui sąskaitas su tarifais, buto ploto, suvartojimo duomenimis. Atsakovė, vadovaudamasi LR CPK 177 str., 178 str., atsikirtimo aplinkybių neįrodė.

LR CK 6.37 str 2 d. numato, kad skolininkas privalo mokėti palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovės A. S. priteisia 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-11-27 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 3 d., 210 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 88 str., 93 str. 1 d., iš atsakovės priteisia ieškovo turtėtas 50 litų išlaidas už banko išrašo gavimą (b.l.58-61), 8,98 litų pašto išlaidas (b.l.10), 6 litų išlaidas už registro pažymą (b.l.5).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 98 str., priteisia advokato pagalbos išlaidas (62,63,77) – 3000 litų.

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 96 str. 1 d., iš atsakovės valstybės naudai priteisia žyminį mokestį.

Rezoliucinė dalis

nusp rendė:

Ieškinį tenkinti.

Išieškoti iš A. S., a.k(duomenys neskelbtini) 202 – ai daugiabučio namo savininkų bendrijos, į.k.124802910, naudai 9912 litų 86 centų skolą už laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2013-02-28, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-11-27 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3000 litų advokato pagalbos išlaidas, 64 litų 98 centų bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš A. S., a.k(duomenys neskelbtini) 297 litus 39 centus žyminį mokestį valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Audrius Žiedelis