- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-22
- Bylos Nr.
- e2YT-2136-457/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00068-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Atmestas.
- Teisėjas
- Vidmantas Gestautas (pirm.)
- Pareiškėjas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto banko
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Fiannsų ministerijos
rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja teismui pateikė pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad dviejų kambarių 43,59 m² bendro ploto butas su rūsiu 12,01 m², pažymėtu R-9 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su 1/8 dalimi ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), taip pat piniginės lėšos, esančios Swedbank, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB DNB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusiai (duomenys neskelbtini)) asmeninės nuosavybės teise. Nurodė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės Turto banko (toliau – Turto bankas), gavusi uždarosios akcinės bendrovės „Joniškio butų ūkis“ pranešimą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.62 straipsniu bei Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis (2015 m. kovo 13 d. priimtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 259) kreipėsi į Joniškio rajono notarų biurą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo į mirusiajai A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (toliau – turtas): dviejų kambarių 43,59 kv. m. bendro ploto butą (su rūsiu 12,01 kv. m.), pažymėtu R-9 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su 1/8 dalimi ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); pinigines lėšas, esančias „Swedbank“, AB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini); pinigines lėšas, esančias AB DNB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Joniškio notarų biuras raštu informavo, kad A. A. mirė, būdama našle. Duomenų apie jos sutuoktinį bei jo mirties datą Gyventojų registro duomenų bazėje nėra ir kol pareiškėjas nepateiks duomenų apie palikėjos sutuoktinį, tol negalės išduoti palikimo perėjimo valstybei liudijimo. VĮ Registrų centro Gyventojų registro departamentas informavo, kad duomenys apie šeiminę padėtį „našlė“ į Gyventojų registrą buvo įrašyti A. A. 1993 m. birželio 10 d. užpildyto ir pasirašyto prašymo išduoti Lietuvos Respublikos piliečio pasą pagrindu. Savo parašu A. A. patvirtino prašyme nurodytų asmens duomenų teisingumą. Turto bankas kreipėsi į Mažeikių rajono, Akmenės rajono, Pakruojo rajono, Kelmės rajono, Joniškio rajono, Telšių rajono, Radviliškio rajono, Šiaulių rajono, Šiaulių miesto savivaldybių administracijų Civilinės metrikacijos skyrius, kleb. dek. E. S., Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Šiaulių regioninį valstybės archyvą, Joniškio rajono savivaldybės administracijos Kriukų seniūniją su prašymais pateikti informaciją apie mirusiosios A. A. santuoką bei jos sutuoktinį (vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos) bei kitus reikšmingus duomenis tolimesniems veiksmams atlikti, tačiau jokių duomenų nei apie santuoką, nei apie palikėjos sutuoktinį surasti nepavyko. Tik Joniškio rajono savivaldybės administracijos Kriukų seniūnija informavo, kad A. A. sutuoktinis (duomenys neskelbtini) kaime niekada negyveno, A. A. gyveno su sugyventiniu P. B., tačiau pastarasis taip pat miręs. Susidariusioje situacijoje pareiškėjui yra pagrindas teikti teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio pagrindu – prašyti teismą pripažinti turtą asmenine A. A. nuosavybe. Pažymėtina, kad nėra nustatyta įstatyminių A. A. įpėdinių (CK 5.11 straipsnis), todėl asmeninės nuosavybės fakto nustatymas gali būti išspręstas tik ypatingosios teisenos tvarka, kas, be kita ko, pripažįstama ir teismų praktikoje (Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-327-231/2020; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-6884-466/2020; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-6909-907/2021). Pareiškėjas ėmėsi visų priemonių nustatyti palikėjos A. A. šeimos sudėtį (sutuoktinį), kreipėsi į Mažeikių rajono, Akmenės rajono, Pakruojo rajono, Kelmės rajono, Joniškio rajono, Telšių rajono, Radviliškio rajono, Šiaulių rajono, Šiaulių miesto savivaldybių administracijų Civilinės metrikacijos skyrius, kleb. dek. E. S., Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Šiaulių regioninį valstybės archyvą, Joniškio rajono savivaldybės administracijos Kriukų seniūniją, tačiau negauta jokių duomenų, kad palikėja būtų sudariusi (registravusi) santuoką. Taip pat pareiškėjai nėra žinoma, kad po palikėjos mirties būtų kilę ginčai (tevyksta) dėl turto teisinio statuso su galimais įpėdiniais, todėl turtas pripažintinas asmenine pareiškėjos nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys, kad po A. A. mirties jau praėję 15 metų, o po buto įsigijimo 30 metų. Pareiškėjos išdėstytos aplinkybės atitinka ypatingosios teisenos taikymo sąlygas – paveldėjimo procedūros negali būti tęsiamos ir paveldėjimo teisės liudijimas valstybės vardu negali būti išduotas, kol turtas nebus pripažintas asmenine A. A. nuosavybe.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja dėl pareiškėjos prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra, įvertinus visus duomenis ir pateiktą informaciją.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas netenkintinas.
Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatymų nustatytoms prielaidoms. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.
Pareiškėja savo reikalavimą grindžia CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kuris nustato, kad teismas, ypatingosios teisenos tvarka, nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
Pastato ar jo dalies valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka; 5) šio juridinio fakto nustatymas nėra susijęs su vėlesniu ginčo dėl teisės į daiktą išsprendimu (tokiu atveju turi būti reiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į daiktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40S-421/2015). Taigi, teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, nesukuria nuosavybės teisės, o tik ją patvirtina praradus tai įrodančius dokumentus.
Pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatomas, kai nėra nors vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, taip pat tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į pastatus (jų dalį) ir koks šios teisės turinys. Tokie klausimai turi būti sprendžiami teismui nagrinėjant su pastatais susijusį teisminį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007 ir kt.).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad A. A. 1992 m. spalio 20 d. Pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 2-1852 pagrindu, įgijo butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su 1/8 dalimi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taigi, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad A. A. įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įstatymu nustatyta tvarka ir pagrindu, jos nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą buvo ir yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai yra ir jie nebuvo dingę, nes pareiškėja prie savo pareiškimo pridėjo 1992 m. spalio 20 d. Sutartį Nr. 2-1852, kurios pagrindu A. A. iš Lieporų kolūkio įgijo aukščiau minėtą nekilnojamąjį turtą. Iš šių nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad nėra visų sąlygų tam, kad būtų nustatytas pastato ar jo dalies valdymo nuosavybės teise faktas, todėl pareiškėjos pareiškimas netenkintinas.
Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai kyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridiniai reikšmę turintys faktai negali būti nustatinėjami, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263, 268, 270, 442, 444 straipsniais, teismas
nusprendžia:
netenkinti pareiškėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Sprendimą per 30 dienų galima apskųsti Šiaulių apygardos teismui, paduodant skundą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmuose.