Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-364/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-24
Bylos Nr.: 2A-364/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00360-2012-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Kazys Kailiūnas
Ieškovas: M. V.
Atsakovas: E. L., N. L., S. P.
Trečiasis asmuo: M. V., A. V., G. V., J. U., Kauno miesto

Civilinė byla Nr. 2A-364/2014Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00360-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 24.2.; 45.6.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-770-259/2013 pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovams E. L., N. L., S. P., dėl 1999 m. liepos 27 d. Susitarimo pripažinimo galiojančia pirkimo - pardavimo sutartimi bei dėl 2011 m. vasario 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, bylos nagrinėjime dalyvaujantys tretieji asmenys M. V., A. V., G. V., J. U., A. V., Kauno miesto 18 – asis notarų biuras, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti galiojančia 1999 m. liepos 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. V. ir A. P., pagal kurią A. P. pardavė M. V. nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, su žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini); 2) iš M. V. priteisti S. P. 16 000 Lt nesumokėtų pagal 1999 m. liepos 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį; 3) 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-283, sudarytą tarp E. L. ir S. P. pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją – iš S. P. E. L. priteisti 135 000 Lt.

Ieškovė nurodė, jog 1999 m. liepos 27 d. ji su A. P. sudarė Susitarimą, dėl A. P. priklausančio nebaigto statyti gyvenamojo namo su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo. Šalys susitarė, jog nurodytas turtas parduodamas už – 20 000 Lt sumą, iš kurių Susitarimo pasirašymo dieną ieškovė A. P. sumokėjo 4 000 Lt. Susitarimu buvo numatyta, jog notariškai patvirtinta pagrindinė minėtų daiktų pirkimo - pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 1999 m. rugpjūčio 27 d. Pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį buvo numatyta sudaryti po to, kai A. P. sutvarkys visus reikiamus žemės sklypo dokumentus. Iš karto po Susitarimo pasirašymo ieškovė su šeima persikėlė gyventi į ketinamą įsigyti namą bei atliko būtinus jo remonto darbus.

Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas tik 2008 m. lapkričio 10 d. ir jį A. P. įsigijo 2009 m. gegužės 27 d., tačiau 2010 m. liepos 9 d. A. P. mirė ir pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Po A. P. mirties, jo teises paveldėjo sutuoktinė S. P., kuri, ieškovės teigimu, nors ir žinojo apie 1999 m. liepos 27 d. Susitarimą, 2011 m. vasario 11 d. sutartimi perleido nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui E. L., kuris siekia ieškovę su jos šeimos nariais iškeldinti iš gyvenamojo namo.

Šalies argumentai

Ieškovė mano, jog 1999 m. liepos 27 d. susitarimą yra pagrindas CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu pripažinti sudaryta pirkimo pardavimo sutartimi, nes sandoris yra iš dalies įvykdytas – turtas perduotas ir dalis pinigų už jį sumokėta, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta tik dėl kitos susitarimo šalies delsimo. Tuo tarpu 2011 m. vasario 11 d. sutartį, kuria ginčo turtas perleistas E. L. prašoma pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė teigė, kad ieškinio senaties termino ji nepraleido, nes ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2009 m. gegužės 27 d., kai atsirado prielaidos sudaryti ir patvirtinti notariškai sandorį.

Atsiliepimas

Atsakovai E. L. ir N. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad 2011 m. vasario 11 d. su S. P. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-283, kuria įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą. Sandoris buvo sudarytas teisėtai, todėl pagrindo jį pripažinti negaliojančiu, nėra. Atsakovai teigė, jog sudarydami sandorį nežinojo apie įgyjamame name gyvenančius žmones, ši aplinkybė jiems tapo žinoma tik 2011 m. vasario 12 d. nuvykus į įsigytą namą. Atsakovai taip pat pažymėjo, jog ieškovė yra praleidusi 1964 m. CK nustatytą 3 metų senaties terminą, tokio pobūdžio ieškiniui pareikšti, o atnaujinti jo neprašo, todėl ieškinys turi būti atmestas.

Šalies argumentai

Atsakovė S. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė teismo taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams - pripažinti galiojančia 1999 m. liepos 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir priteisti S. P. 16 000 Lt nesumokėtų pagal šią pirkimo-pardavimo sutartį, likusioje dalyje ieškinį atmesti. Atsakovė teigė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalių sudaryta 1999 m. liepos 27 d. sutartis atitinka preliminariosios sutarties požymius, nes šioje sutartyje išdėstytos aiškios sąlygos, pagal kurias sutariama iki 1999 m. rugpjūčio 27 d. sudaryti pagrindinę pastatų ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo - priėmimo aktą. Konstatavus, kad šalių sudarytas ikisutartinis susitarimas yra preliminarioji sutartis ir pasibaigė joje nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, toks susitarimas, fiksuojantis ikisutartinius šalių santykius, negali būti prilyginamas pagrindinei sutarčiai, be to, ginčo susitarimų sudarymo metu dar nebuvo pagrindinės sutarties objekto - 5 arų žemės sklypo dydžio žemės sklypo, nes A. P. nebuvo minimo nekilnojamojo daikto savininkas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sprendžiant ginčą dėl 1999 m. liepos 27 d. Susitarimo galiojimo, turi būti vadovaujamasi sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 1999 m. gegužės 18 d. redakcija. Vadovaudamasis šio teisės akto 44 straipsnyje, 58 straipsnio 3 dalyje, 255 straipsnyje išdėstyta reglamentacija teismas sprendė, jog nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai nustatyta privaloma notarinė forma ir šio reikalavimo pažeidimo padariniai - įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taip pat CK 149 straipsnis numatė, jog jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas turi būti įregistruojama, nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo metu. Esant šiam teisiniam reglamentavimui, teismas laikė, kad pagal 1999m. liepos 27 d. susitarimą ieškovė nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) neįgijo.

Teismas taip pat sprendė, jog ieškovė praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 1999 metais sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia pareikšti, kadangi jis baigėsi 2009 m. rugpjūčio 28 d.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 2011 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-283, pažymėjo, kad ieškovė ieškinį šioje dalyje grindė actio Pauliana instituto pagrindu. Byloje savo teisę ginčyti 2011 m. vasario 11 d. sudarytą sutartį ieškovė įrodinėjo ta aplinkybe, kad S. P. buvo skolinga ieškovei dėl neįvykdyto 1999 metų susitarimo tarp jos ir A. P.. Teismas laiko, kad ieškovė nepateikė įrodymų šiam teiginiui pagrįsti, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad teismas padarytų išvadą, jog M. V. turėjo ieškinio pareiškimo dienai galiojančią reikalavimo teisę S. P.. Ieškinį šioje dalyje teismas taip pat atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė M. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti, priimti byloje naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai vertino A. P. veiksmus ir nenustatęs vengimo sudaryti pagrindinę sutartį, nepagrįstai atmetė ieškinį. Apeliantės teigimu, byloje yra pagrįsta, jog tik nuo A. P. veiksmų tvarkant žemę priklausė sandorio įforminimo galimybė, apeliantė domėjosi šių reikalų tvarkymu. Apeliantės siekis tinkamai įforminti sandorį įrodo ir tai, kad ji sumokėjo dalį kainos, apsigyveno name, tuo tarpu A. P. nedėjo reikiamų pastangų sandorio įforminimui ir dėl jo kaltės toks įforminimas neįvyko.

Šalies argumentai

2. Apeliantė nesutinka su teismo nustatytu momentu, nuo kurio skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (1999 m. rugpjūčio 27 d.). Teisę reikšti ieškinį apeliantė įgijo tik 2009 m. gegužės 27 d., t. y. kai A. P. išsipirko žemę. Ankstesnis ieškinio padavimas būtų negalimas, nes žemė, esanti pirkimo-pardavimo objektu, nebuvo A. P. nuosavybe.

3. Teismas nepagrįstai 2011 m. vasario 11 d. sutarties nepripažino negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Apeliantė pažymi, kad ji yra kreditorė, turinti reikalavimo teisę S. P. dėl ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia bei įrodė kitas actio Pauliana reikšmingas aplinkybes, todėl ieškinys turi būti tenkinamas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė S. P. prašo palikti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovės bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai sutarties šalys susitarė dėl visų esminių jos sąlygų, taip pat kai tą susitarimą išreiškė įstatyme nustatyta forma bei įregistravo nekilnojamojo turto registro įmonėje. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta, todėl sandoris negalioja ir nesukelia teisinių pasekmių.

2. Ginčo Susitarime šalys susitarė, kad pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis bus notariškai patvirtinta ne vėliau kaip iki 1999 m. rugpjūčio 27 d., tačiau iki pat E. L. ieškinio dėl iškeldinimo pareiškimo, apeliantė neturėjo jokių teisinių pretenzijų atsakovams į ginčo turtą. Toks elgesys yra nebūdingas rūpestingam asmeniui, kuris laiko save teisėtu nuosavybės savininku, nes praėjęs ilgas laiko tarpas nuo tos dienos, kai atsirado teisė reikalauti įvykdyti sutarties sąlygą (patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį notariškai), taigi ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 1999 m. rugpjūčio 28 d. (po to, kai šalys nepatvirtino ginčo sandorio notariškai).

3. Apeliacinio skundo motyvai, neva įrodantys pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, susijusio su actio Pauliana netaikymu, neteisėtumą, yra nepagrįsti. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ji ieškinio pareiškimo dieną turėjo galiojančią reikalavimo teisę atsakovei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje keliami klausimai: ar ieškovė yra praleidusi senaties terminą ieškiniui pareikšti, jei taip, ar yra pagrindas jį atnaujinti, taip pat kaip kvalifikuotinas 1999 m. liepos 27 d. Susitarimas ir ar jis sukūrė ieškovei nuosavybės teises į Susitarime aptartą turtą. Taip pat vertinama, ar yra visos sąlygos 2011 m. vasario 11 d. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas byloje nustatytas aplinkybes, šalių išsakytus argumentus ir vadovaudamasis apeliacinio skundo argumentais vertina ir pasisako dėl kiekvieno iš nurodytų klausimų atskirai.

Dėl ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos bei pagrindų jam atnaujinti buvimo

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.).

Nagrinėjamu atveju atsakovams prašius taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog terminas ieškovei teikti ieškinį baigėsi 2009 m. rugpjūčio 28 d., todėl ieškinys pareikštas 2012 metų gegužės mėnesį laikytinas paduotu pasibaigus įstatymo nustatytam terminui galimai pažeistoms teisėms apginti. Apeliantė su teismo argumentais nesutinka ir mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, neteisingai nustatė terminą, nuo kurio skaičiuotina ieškinio senaties termino eigos pradžia, kas lėmė neteisingas išvadas šiuo klausimu.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl tam, kad būtų galima įvertinti, ar apeliantė ieškinį pateikė nepraleidusi termino, būtina nustatyti, kada apeliantė sužinojo apie galimą jos teisių pažeidimą. Taip pat būtina nustatyti koks ieškinio senaties terminas šiuo atveju taikytinas ir kas jį nustato.

Nagrinėjamos bylos objektas yra 1999 m. liepos 27 d. sudarytas Susitarimas ir juo sukeltos teisinės pasekmės. Susitarimu apeliantė su A. P. susitarė sudaryti nebaigto statyti gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimo – pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 1999 m. rugpjūčio 27 d. (t. 1, b. l. 17). Susitarimu aiškiai ir nedviprasmiškai nustačius pagrindinės sutarties sudarymo datą (kitaip ‑prievolės įvykdymo terminą), laikytina, jog nustatytu terminu jos nesudarius, kitą po to sekusią dieną (1999 m. rugpjūčio 28 d.), ieškovei atsirado teisė kreiptis į teismą dėl savo teisių, kildinamų iš 1999 m. liepos 27 d. Susitarimo, gynimo (CK 1.127 str. 2 d.), t. y. ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 1999 m. rugpjūčio 28 d. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog terminas ieškiniui pareikšti šiuo atveju skaičiuotinas nuo 2009 m. gegužės 27 d., t. y. nuo tos datos kuomet A. P. išpirko žemės sklypą, kurį Susitarimu buvo sutarta perleisti ieškovei, kadangi šalių Susitarime pagrindinės sutarties sudarymas buvo apibrėžtas ne ateityje įvyksiančiomis aplinkybėmis (žemės sklypo perėjimu A. P. nuosavybėn), bet konkrečiu (data apibrėžtu) terminu – 1999 m. rugpjūčio 27 d., todėl kita po jos sekusi diena (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 86 straipsnis) ir nustato teisės į ieškinį atsiradimo momentą.

Kadangi 1999 m. liepos 27 d. Susitarimas buvo sudarytas galiojant 1964 m. CK nuostatoms, ieškinio senaties terminą bei jo skaičiavimo pradžią taip pat reglamentavo 1964 m. CK nuostatos. Pažymėtina, jog 1964 m. CK 86 straipsnis nustatė analogiškas ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo sąlygas kaip ir 2001 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis.

1964 m. CK 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuriuo remiantis ieškovė savo galimai pažeistas teises (kildinamas iš 1999 m. liepos 27 d. Susitarimo) galėjo apginti iki 2002 m. rugpjūčio 28 d. pareikšdama ieškinį, tačiau 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam CK, kuris nustatė ilgesnį – dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 1 d.), bei nepasibaigus ankstesnio kodekso nustatytam ieškinio senaties terminui (terminas pareikšti ieškinį pagal 1964 m. CK galiojo iki 2002 m. rugpjūčio 28 d.), pripažintina, jog ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl 1999 m. liepos 27 d. sudaryto Susitarimo iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. (Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis nustatė, jog 2001 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą).

Ieškinį teismui pareiškus tik 2012 m. gegužės 21 d., pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti ieškovė praleido. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis išvadomis sutinka, tačiau nepritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog byloje nėra nustatytų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Todėl bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, tačiau dėl svarbių priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK1.5str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Šiuo atveju nustatyta, jog ieškovė ieškinį turėjo teisę pareikšti iki 2009 m. rugpjūčio 28 d., tačiau ieškovė savo teisės pareikšti ieškinį ir senaties termino eigos pradžią siejo tik su A. P. nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimu, kuris įvyko 2009 m. gegužės 27 d. 2010 m. liepos 9 d. mirė ginčo Susitarimo šalis – A. P., po ko sekė jo nuosavybės teisių paveldėjimo procesas. Kadangi praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010), teisėjų kolegija laiko, jog įvertinus ieškovės klaidingą teisės normų traktavimą, lėmusį netinkamą teisių įgyvendinimą, bei ne nuo jos priklausančių aplinkybių susiklostymą, lėmusį termino praleidimo priežastis, šiuo atveju yra pagrindas teigti, jog terminas ieškiniui pareikšti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir jis, siekiant apginti galimai ieškovės pažeistas teises, atnaujintinas.

Dėl 1999 m. liepos 27 d. Susitarimo teisinio kvalifikavimo

Ieškiniu buvo prašoma 1999 m. liepos 27 d. Susitarimą pripažinti galiojančia pirkimo pardavimo sutartimi CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, pagal kurią ieškovė įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, tuo tarpu atsakovė manė, jog susitarimas laikytinas preliminaria pirkimo – pardavimo sutartimi.

Pagal bendrą CK 1.93 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę (analogiška buvo įtvirtinta ir 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalyje), įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Ieškovė, remdamasi 2001 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, teigė, jog 1999 m. liepos 27 d. Susitarimas pripažintinas galiojančia pirkimo pardavimo sutartimi (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis nustatė analogiškas 2001 m. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintoms nuostatas), kuri nebuvo patvirtinta notarine tvarka tik dėl A. P. vengimo patvirtinti sandorio sudarymo faktą.

Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008). Šiuo atveju ginčo objektu esantis Susitarimas yra dvišalis sandoris, kuriuo šalys – pardavėjas (A. P.) ir pirkėja (ieškovė) įsipareigojo ne vėliau kaip iki 1999 m. rugpjūčio 27 d. sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, kuria atsakovas ieškovei už 20 000 Lt perleistų nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu (t. 1, b. l. 17). Kaip matyti iš susitarimo nuostatų ir kaip visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įrodinėjo ieškovė bei jos atstovė (t. 1, b. l. 53, t. 2, b. l. 56), pagrindinės sutarties sudarymas buvo siejamas su tam tikrais Susitarimo šalių ateityje atliktinais veiksmais, t. y. žemės sklypo, ant kurio stovi namas, išpirkimu iš valstybės bei ieškovės visos parduodamos turto kainos sumokėjimu. Todėl ir tam, jog Susitarimą būtų galima pripažinti CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu sudaryta pirkimo - pardavimo sutartimi, šios aptartos sandorio sąlygos turėjo būti įvykdytos. Ieškovė neginčija, jog iš nurodytos ketinamų įgyti nekilnojamųjų daiktų kainos (20 000 Lt) sumokėjo tik jos dalį – 4 000 Lt, tačiau pabrėžia, jog sudarius Susitarimą A. P. perdavė jai sutartimi aptartą turtą valdyti, o daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305str.). Teisėjų kolegija su šiais teiginiais nesutinka ir mano, jog ieškovės už perkamą daiktą sumokėta kainos dalis (4000 Lt iš 20 000 Lt) negali būti vertinama daliniu sandorio įvykdymu dėl santykio tarp įvykdytos ir neįvykdytos sandorio dalies. Be to, šiuo atveju neįrodžius A. P. vengimo sudaryti pagrindinę sutartį (CPK 178 str.), nepateiktus duomenų, jog ieškovė būtų raginusi pardavėją sudaryti pagrindinę sutartį, siuntusi jam raginimus ar priminimus, bei ieškovei net neįrodinėjant, jog ji įvykdė sandorio sąlygas (sumokėjo visą daiktų pardavimo kainą), nėra pagrindo CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pripažinti 1999 m. liepos 27 d. Susitarimo galiojančia nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartimi, kuri sukūrė ieškovei nuosavybės teises į Susitarime vardijamą turtą. Aptartos sandorio sudarymo aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia Susitarimą priskirti sutarčiai, turinčiai preliminarios sutarties požymių. Nors preliminariosios sutarties 1964 m. CK prievolių teisė specialiųjų teisės normų pagalba neišskyrė į atskirą šalių susitarimų rūšį, kaip tai yra padaryta 2001 m. CK 6.165straipsnyje, tačiautokiossutartiessudarymasirjospagrindukylančiųciviliniųteisiųirpareigųįgyvendinimassavaimenepažeidėtuometugaliojančiųimperatyviųcivilinėsteisėsnormų (1964 m. CK 4 str. 2 d. 1 p., 166 str.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu –consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė). Siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012; kt.). Tikrieji sutarties šalių ketinimai (valia) atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, laikantis universalaus sąžiningumo principo (CK 6.193 str.). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę, arba veiksmai, kuriais objektas– vertybė yra perduodamas kitai šaliai. Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių aspektu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje.

Nagrinėjamu atveju tokia situacija tarp šalių ir buvo susiklosčiusi – ieškovė ketindama įsigyti iš A. P. nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu, sudarė Susitarimą dėl būsimos pagrindinės sutarties ateityje sudarymo, kadangi pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis Susitarimo pasirašymo dieną buvo negalima dėl to, jog atsakovui nuosavybės teise nepriklausė ketinamas įsigyti žemės sklypas. Ginčo Susitarimas yra organizacinė sutartis, t. y. sutartis, kuria aptariamos esminės būsimo sandorio sąlygos ir numatomi papildomi susitarimai (būtini atlikti veiksmai) nuo kurių buvimo priklauso būsimos sutarties sudarymas. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu pati nurodė, jog prielaida pagrindinei sutarčiai atsirado tik A. P. išpirkus iš valstybės žemės sklypą (t. 2, b. l. 56), kas neabejotinai patvirtina, jog Susitarimo šalių valia rodo buvus jų susitarimui ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę sutartį, kas leidžia šalių veiksmus sudarant 1999 m. liepos 27 d. Susitarimą laikyti ikisutartiniais, o patį Susitarimą - sutartimi dėl pagrindinės sutarties, kuris nuosavybės teisių ieškovei į Susitarime išvardintą turtą nesukūrė.

Dėl 2011 m. vasario 11 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu

Be reikalavimų pripažinti 1999 m. liepos 27 d. Susitarimą galiojančia pirkimo – pardavimo sutartimi, taip pat buvo reikalaujama 2011 m. vasario 11 d. Nekilnojamųjų daiktų (aptartų Susitarime) pirkimo - pardavimo sutartį, kuria A. P. sutuoktinė S. P., po sutuoktinio mirties paveldėjusi turtą perleido jį E. L., pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą šiuo pagrindu nustatęs, jog ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo dienai neturėjo galiojančios reikalavimo teisės S. P.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai išvadai.

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga (galiojanti reikalavimo teisė) reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129str.). Šiuo atveju pripažinus, jog ginčijamas Susitarimas buvo tik sandoris dėl pagrindinės sutarties ateityje sudarymo, nesukūręs ieškovei nuosavybės teisių, nelaikytina, jog remiantis šiuo sandoriu ji turėjo kokias nors reikalavimo teises tiek į A. P., tiek ir į S. P., kadangi niekas negali būti verčiamas parduoti jam priklausantį nuosavybės teise turtą (CK 4.93 str. 2 d.). Reikalavimo nutraukti Susitarimą ir grąžinti pagal jį sumokėtus 4 000 Lt ieškovė nereiškė, be to ir terminas, įgyvendinti teises, kildinamas iš 1999 m. liepos 27 d. Susitarimo buvo atnaujintas tik šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, todėl neįrodžius kitų pagrindų, kurie ieškovei būtų suteikę teisę teikti reikalavimą CK 6.66 straipsnio pagrindu, laikytina, jog 2011 m. vasario 11 d. ieškovė neturėjo A. P. paveldėtojai S. P. galiojančios reikalavimo teisės, kaip pagrindo actio Pauliana ieškiniui reikšti. Nesant vienos iš sąlygų nurodyto sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindu reikšti, ieškovės reikalavimas dėl 2011 m. vasario 11 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, netenkintas pagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį reiškė reikalaudama 1999 m. liepos 27 d. Susitarimą pripažinti galiojančia pirkimo – pardavimo sutartimi, kuri sukūrė ieškovei nuosavybės teises, CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Šių aplinkybių ieškovė neįrodė, dėl ko ieškinys netenkintas. Tačiau byloje nepaneigtas faktas, jog ieškovė po ginčo Susitarimo sudarymo apsigyveno nebaigtame statyti gyvenamajame name, jį valdė ir naudojo bei atliko pagerinimo darbus. Ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui (ieškinio dalyką) ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui (ieškinio faktinį pagrindą), pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008). Atsižvelgdama į tai, kad ieškiniu nereiškiant reikalavimų taikyti kitus subjektinių teisių gynimo būdus (pvz., nuostolių atlyginimas, įgyjamosios senaties instituto taikymas ir kt.), neįrodinėjant tokio pobūdžio faktinių aplinkybių, teismas neturi teisės peržengti pareikšto ieškinio ribų (išplėsti bylos nagrinėjimo dalyką), todėl tokio pobūdžio aplinkybių nevertina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, kad suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovo pareiga (CPK 135 straipsnis). Dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui to daryti už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008).

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės valstybės naudai priteistinas Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi atidėtas mokėti 3 950 Lt dydžio žyminis mokestis (t. 2, b. l. 101). Atsakovė S. P. iš apeliantės prašė priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovė pateikė teismui įrodymus apie patirtas 3 025 Lt dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu(t. 2, b. l. 112-114). Vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, teisėjų kolegija mažina prašomas priteisti atstovavimo išlaidas (Rekomendacijų 7 bei 8.11 punktai).Advokatė, surašiusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovavo atsakovę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl papildomų laiko sąnaudų, siekiant susipažinti su bylos aplinkybėmis ir medžiaga, nepatyrė, be to, nagrinėjama byla nelaikytina sudėtinga nei dėl byloje sprendžiamų klausimų ar taikytinos teisės svarbos, nei dėl jos apimties, negalima nepaminėti ir to, jog atsiliepimo į skundą argumentai analogiški esantiems atsiliepime į ieškinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais teisėjų kolegija iš apeliantės S. P. naudai priteisia 500 Lt dydžio atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas(CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 3 950 Lt (trijų tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimties litų) dydžio žyminį mokestį, o atsakovės S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKazys KailiūnasEgidija Tamošiūnienė