Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. V., jo įgaliotajam atstovui advokatui Sauliui Staškui,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. V., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, (duomenys neskelbtini), gyvenanti ir gyvenamąją vietą deklaravusi (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, išsituokusi, pensininkė, neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. D. V. 2022 m. liepos 26 d., apie 12.00 val. namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia du kartus medine lazda sudavė buvusiam sutuoktiniui V. V. į nugaros sritį, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajam fizinį skausmą.

5. 2022 m. liepos 26 d. asmens apžiūros protokolu su priedu (fotolentele) atlikus V. V. asmens apžiūrą, nukentėjusiojo nugaros srityje jokių kūno sužalojimo požymių nepastebėta. Kitose kūno vietose sužalojimų taip pat nebuvo matyti (b. l. 39–41).

BPC: „Vienas vienas du.

Vyriškis: Nu, pareiškė nori namą sudeginti.

Vyriškis: Taip, taip. Apie 12 val.

BPC: Tai šiandien dienos metu vyko konfliktas, taip suprantu?

BPC: Tai buvusi žmona? Tai sakykite adresą, kur viskas įvyko, informuosiu policiją.

8. Iš 2022 m. liepos 28 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G1072/2022(04) matyti, kad: 1. V. V. nustatytas nubrozdinimas dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje. 2. Nustatytas kūno sužalojimas padarytas apytikriai prieš 2-3 paras iki atliekant teismo medicininę apžiūrą. 3. Kūne nustatytam sužalojimui padaryti reikėjo vieno trauminio poveikio buku kietu daiktu. 5. V. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. 6. Nustatytas kūno sužalojimas nėra būdingas griuviminei ar kritiminei traumai (b. l. 46–47).

Motyvuojamoji dalis

9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal teismų praktiką, veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).

11. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nustatė, kad įrodymų visuma pakankama D. V. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jos kaltei įrodyti, tai yra tai, jog D. V. 2022 m. liepos 26 d., apie 12.00 val. namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia du kartus medine lazda sudavė buvusiam sutuoktiniui V. V. į nugaros sritį, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajam fizinį skausmą.

11.1. Pažymėtina, jog nors tiek kaltinamosios, tiek ir nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme kito, buvo tikslinami (dėl konflikto pradžios, įvykių sekos, smurto metu panaudotų nusikalstamos veikos įrankių), tačiau dėl esminių nusikalstamos veikos požymių, turinčių įtakos šiai kaltinamosios padarytai nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir jos kaltei įrodyti, nėra prieštaringi. Nors kaltinamosios ir nukentėjusiojo parodymai dėl to, kuria medine lazda jam buvo suduoti smūgiai ir taip sukeltas fizinis skausmas – nukentėjusiojo rankoje turėta ar kaltinamosios įvykio vietoje rasta medine lazda, skiriasi, tačiau bylos nagrinėjimo metu neabejotinai nustatyta kaltinamąją panaudojus fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. dukart smogus medine lazda nukentėjusiajam į nugarą ir tokiais veiksmais sukėlus jam fizinį skausmą, t. y. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Savo kaltę panaudojusi fizinį smurtą ir taip galėjusi sukelti fizinį skausmą kaltinamoji pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme.

12. Dėl kaltinamosios nurodytų aplinkybių fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojus išimtinai gynybos tikslais, tik dėl jai grėsusio pavojaus iš nukentėjusiojo pusės, pažymėtina, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

12.1. Nors kaltinamoji bylos nagrinėjimo metu teigė kaltinamajam smūgius sudavusi gindamasi, nes jautė grėsmę iš nukentėjusiojo pusės, kai šis pirmas į ranką paėmė lentą ir ją laikydamas liepė jai bėgti iš sodo, manydama, kad ta lenta jis gali smogti jai, tačiau, kaip matyti iš konflikto dalyvių parodymų, V. V. lentą rankoje laikė tiesiog nuleistą, jos nebuvo iškėlęs, užsimojęs ar kitokiu būdu ja D. V. akivaizdžiai negrasino, o apklausiama teisme D. V. nurodė, kad jai suduodant smūgius nukentėjusysis lentos rankose, atrodo, iš viso nebeturėjo. Nors iš susiklosčiusios įvykio situacijos akivaizdu, kad abu konflikto dalyviai elgėsi netinkamai, buvo aktyvūs ir bendrais veiksmais sukėlė tarpusavio konfliktinę situaciją, tačiau D. V. atlikti fizinio pobūdžio veiksmai šioje situacijoje nebuvo būtini, ji turėjo galimybę susilaikyti nuo smurtinio elgesio. Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju V. V. veiksmai nebuvo tokie pavojingi, realūs ir akivaizdžiai keliantys grėsmę kaltinamajai, dėl ko būtų buvę neišvengiama naudoti smurtinio pobūdžio veiksmus, todėl nėra pagrindo pripažinti kaltinamosios veikimo būtinosios ginties sąlygomis.

13. Taigi, nagrinėjamoje byloje laikytina įrodytu, jog kaltinamosios veiksmai, tyčia smūgiuojant nukentėjusiajam medine lazda ir taip sukėlus jam fizinį skausmą, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, teismo vertinimu, šioje byloje yra pagrindas D. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, t. y. dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

14. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-7-109/2013, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

14.1. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama ir į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020).

14.2. Vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad nukentėjusiajam V. V. dėl D. V. smurtinių veiksmų, t. y. sudavus du smūgius medine lazda į nugarą, buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau, įvertinus tai, kad jokie sužalojimai nukentėjusiajam padaryti nebuvo, fizinį skausmą pats nukentėjusysis įvertino 5 balais skausmo skalėje iš galimų 10 balų, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, į medikus dėl patirto fizinio skausmo nesikreipė, o į policijos komisariatą pats nuvyko praėjus puspenktos valandos po įvykio ir tik po to, kai mieste atliko, kaip pat nurodė, pastato griovimo darbus, darytina išvada, jog nusikaltimo padariniai nukentėjusiajam nebuvo tokie dideli, dėl kurių kaltinamajai D. V. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybė institutas, juolab, kad teismų praktikoje fizinis skausmas vertinamas kaip minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Pastebėtina ir tai, kad jau iki minėto įvykio situacija tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo buvo konfliktiška – po skyrybų tarp buvusių sutuoktinių buvo susiklostę ilgiau nei dešimtmetį trunkantys įtempti santykiai, pasireiškiantys kartas nuo karto kylančiais konfliktais dėl abiem nuosavybės teise tebepriklausančio turto. Be to, paties nukentėjusiojo veiksmai į sodo sklypą atvykusios D. V. atžvilgiu, o būtent – pasiėmus medinę lentą ir laikant ją rankoje išsakyti žodžiai („bėk iš čia“), neabejotinai įtakojo konfliktinę situacijos eigą, kai tuo tarpu abu jie privalėjo rasti nekonfliktišką, nekontaktinį būdą ginčytiniems klausimams spręsti. Teismo nuomone, nenuvertinant D. V. smurtinių veiksmų, pastebėtina, kad jie buvo spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančiųjų buvo trumpalaikis ir neintensyvus, bei įvertinus susiklosčiusios situacijos pobūdį ir atitinkamą nukentėjusiojo elgesį, darytina išvada, jog D. V. tyčiniai veiksmai, nors formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau šios veikos pavojingumas buvo žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, sukeliantis baudžiamąją atsakomybę.

14.3 Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad D. V. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principus, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad šiuo konkrečiu atveju būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė ir griežčiausia teisinė priemonė (ultima ratio), todėl jos taikymas negali būti formalus. Remiantis aukščiau išdėstytu, D. V. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

15. BK 67 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK VI skyriuje numatytais pagrindais, t. y. ir atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pažymėtina, jog baudžiamojo poveikio priemonių taikymas paliekamas spręsti teismo nuožiūra. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018 ir kt.).

15.1. Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju kaltinamajai negali būti suformuota visiško nebaudžiamumo situacija, todėl, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą, kaltinamosios asmenybę, turtinę padėtį (pensininkė), jai skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – minimali (10 MGL) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą (BK 71 str.).

16. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikintina nuosprendžio priėmimo dieną – 2022 m. spalio 26 d. (b. l. 111–114).

17. Nukentėjusysis V. V. byloje pareiškė civilinį ieškinį D. V. dėl nusikaltimu padarytos 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 63–66). Teismo posėdžio metu V. V. patvirtino pareikšto civilinio ieškinio reikalavimą ir prašė priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu civilinio ieškinio reikalavimui pagrįsti V. V. negalėjo teismui nurodyti, kodėl reiškia būtent tokio dydžio reikalavimą ir kokie kaltinamosios veiksmai jam padarė tokio dydžio neturtinę žalą. Civilinio ieškovo nurodyti motyvai, esą, tokia ieškinio suma yra dėl to, jog kaltinamoji iš jo, neva, paprašė 150 000, kai jis jai išmokėjo butą, o ji jį išvarė, baldus išpardavė, o dabar jis gyvena nešiltintame sode, kurio remontuoti negali, nes pusė priklauso jai, be jos nieko negali padaryti, su ja vargsta jau 47 metus ir neįsivaizduoja, kaip jos atsikratyti, 12 metų po teismo (skyrybų) dirba, karpo, pjauna ir niekas už tai jam nemoka atlygio, kai kaltinamosios pareiga yra tvarkytis pusę sklypo, nelaikytini pagrindžiančiais reiškiamą reikalavimą.

17.1. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

17.2. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žalos dydis turi būti realus, atlygintinas, kiek įmanoma adekvatus padarytai nusikalstamai veikai bei kilusioms pasekmėms.

17.3. Byloje nustatyta, jog kaltinamosios suduoti du smūgiai medine lazda nukentėjusiajam į nugarą neabejotinai sukėlė fizinį skausmą, ką tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino nukentėjusysis bei pripažino kaltinamoji, tačiau nukentėjusiajam padarytas žalos mastas šiuo konkrečiu atveju, teismo vertinimu, neatitinka prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio – 500 Eur. Nors nukentėjusysis nurodė dėl kaltinamosios suduotų smūgių patyręs fizinį skausmą, tačiau, kaip nustatyta byloje, dėl suduotų smūgių jis į medikus nesikreipė, GMP pagalbos nekvietė, kadangi jokių sužalojimų jam padaryta nebuvo. Be to, iškart po įvykio nukentėjusysis sėdo į savo automobilį ir išvažiavo į miestą darbiniais reikalais, kaip pats nurodė – turėjo mieste atlikti pastato griovimo darbus, bei patvirtino, jog sukeltas fizinis skausmas netrukdė nei vairuoti, nei vėliau dirbti. Taipogi pastebėtina, jog į bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusysis paskambino praėjus puspenktos valandos nuo įvykio ir, kaip pats nurodė, tik pagalvojęs, kad judviejų su buvusia sutuoktine ginčai taip nesibaigs, o paskambinęs bendrosios pagalbos centro pareigūnui pareiškė norintis pranešti apie grasinimą padegti namą (kurio, kaip pats nurodė apklausos metu, nė nevertino kaip D. V. išsakyto rimtai), bei teigė pareiškimą norėjęs parašyti dėl kaltinamosios veiksmų, o būtent – pagaliu gainiojus jį po sodą (3 punktas). Be to, kaip matyti iš 2022 m. liepos 26 d. asmens apžiūros protokolo su priedu (fotolentele), atlikus V. V. asmens apžiūrą, nugaros srityje jokių kūno sužalojimo požymių nepastebėta, kaip ir kitose kūno vietose. Taipogi nukentėjusysis apklausos metu nurodė kasdien vartojantis nuskausminamuosius vaistus, gydytojo paskirtus nuo kitų jam nustatytų ligų, jų vartojo ir įvykio dieną, todėl darytina išvada, jog nukentėjusiojo patirtas fizinis diskomfortas nesukėlė tokios žalos, kuriai atlyginti nukentėjusysis pareiškė tokio dydžio civilinį ieškinį. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, paties kaltinamojo elgesį, kai į buvusios žmonos pakeltu tonu išsakytus priekaištus jis paėmė lentgalį ir laikydamas jį rankoje liepė jai bėgti iš sodo, o taip pat ilgalaikių konfliktinių santykių sąlygotus kaltinamosios tyčinius veiksmus, kuriais nukentėjusiajam nebuvo padaryti jokie sužalojimai, o dėl sukelto fizinio skausmo nukentėjusysis į medikus nesikreipė, joks gydymas nebuvo taikytas, neturėjo jokių ilgalaikių pasekmių ir nesukėlė jokių skausmingų išgyvenimų, civilinio ieškovo pareikštos neturtinės žalos dydis nagrinėjamos situacijos kontekste laikytinas nepagrįstai dideliu, todėl mažintinas iki 150 Eur. Teismo vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis šiuo atveju yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, nepažeidžia nukentėjusiojo ir kaltinamosios interesų pusiausvyros, bei atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

18. Nuosprendžiui įsiteisėjus, dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – skaitmeninė laikmena su BPC skambučio įrašu, pridėta prie baudžiamosios bylos (bylos galinio viršelio), paliktina saugoti su bylos medžiaga.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 4 dalimi, 307–308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

D. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL, tai yra 500 Eur (penkių šimtų eurų), įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuosprendžio priėmimo dieną – 2022 m. spalio 26 d.

Civilinio ieškovo V. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš D. V. 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) V. V. neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – skaitmeninę laikmeną, pridėtą prie baudžiamosios bylos (bylos galinio viršelio), palikti saugoti su bylos medžiaga.

Išaiškinti, jog įmoka turi būti sumokėta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (įmonės kodas 188604955) Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą banke „Luminor Bank AS“ Nr. LT88 4010 0510 0467 0332, mokėjimo paskirtyje nurodant asmens, kuriam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vardą, pavardę, asmens kodą.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per nuosprendį priėmusį Šiaulių apylinkės teismą.