Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas ), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės įmonės Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo VĮ Registrų centras Alytaus filialo priimto sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas įregistruoti nuosavybės teises į konkrečius žemės sklypus (registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), pagal pateiktą Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą, nustatantį juridinę reikšmę turintį faktą palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti (b. l. 10, 11, 22). Pareiškėjas nesutinka, kad dėl daiktinių teisių įregistravimo kreiptis į VĮ Registrų centrą jis gali tik turėdamas notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Teigia, kad apylinkės teismo sprendimu nustatytas juridinis paveldėjimo faktas yra teisinis pagrindas įregistruoti paveldėtą turtą kaip asmeninę nuosavybę.

Teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus jį valdyti, išaiškinimai bei jų taikymo taisyklės pateiktos kasacinio teismo nutartyse. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).

Palikimo priėmimas, savo esme, yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo jis išreiškia valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus ir savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tai padarydamas dviem būdais: 1) paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą; 2) pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipia į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas priėmė palikimą pradėjęs faktiškai valdyti turtą. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu, tenkindamas pareiškėjo pareiškimą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. K. po motinos A. V. mirties priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti, taip pat nurodė, jog juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėjas galėtų paveldėti atsiradusį palikimą. Teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centras Alytaus filialą, prašydamas įregistruoti nuosavybės teisę į paveldėtą turtą jo pateikto Lazdijų rajono apylinkės teismo pagrindu, tačiau ginčijamu sprendimu jo prašymas buvo netenkintas.

Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2YT-498-743/2016 yra pakankamas pagrindas įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, t. y. nuo palikėjo mirties momento (CK 5.3 str. 1 d.), nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.50 str. 1 d.). Tačiau įpėdinis tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti daiktines teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 str.). Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties, tačiau savo teisine reikšme yra įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktą, CK 5.50 straipsnio 3 dalį, 5.66 straipsnio 1 dalį, taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas, įpėdinis, priėmęs palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, negali visa apimtimi įgyvendinti paveldėto turto savininko teisių, kartu ir teisės disponuoti nuosavybės objektu, o paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas tokiu atveju yra galimas tik tada, kai teismas nustato palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2011, 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2013).

Kaip jau minėta, paveldėjimo teisės liudijimas yra oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas. Toks juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įformintas notaro patvirtintu dokumentu tik tuomet, kai įvykdomos visos įstatymo nustatytos sąlygos, atliekami visi paveldėjimui būtini formalumai bei išsprendžiami tarp paveldėtojų ar kitų suinteresuotų asmenų dėl paveldimo turto kilę ginčai. Teismo sprendimas dėl juridinio palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti, fakto nustatymo, tėra tarpinis dokumentas, patvirtinantis įpėdinio valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Civilinio kodekso 4.255 straipsnio 5 punkte numatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas yra juridinio fakto įvykdymą, t. y. paveldėjimą patvirtinantis dokumentas. Pagrindas, kuriuo remdamasis notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, priklauso nuo įpėdinio pasirinkto palikimo priėmimo būdo, tai gali būti ir įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti. Minėta, kad CK neįpareigoja įpėdinių išsiimti paveldėjimo teisės liudijimą, tą patvirtina ir aukščiau nurodyta LAT praktika, tačiau kai palikimą priėmęs įpėdinis nėra išsiėmęs paveldėjimo teisės liudijimo ir nėra įregistravęs paveldėto nekilnojamojo turto Nekilnojamojo turto registre, jis turi teisę paveldėtą turtą tik valdyti ir juo naudotis, tačiau ribojama jo teisė šiuo turtu disponuoti, t. y. pilna apimtimi įgyvendinti savininko teises. Taigi norėdamas be ribojimų įgyvendinti teises į paveldėtą turtą, ko akivaizdžiai nagrinėjamu atveju ir siekia pareiškėjas, jis, kaip įpėdinis, turi atlikti teisės aktuose numatytas pareigas. Išsiėmus paveldėjimo teisės liudijimą, ir jo pagrindu užregistravus registruotiną turtą viešame registre, galima naudotis visomis nuosavybės teisės galimybėmis – laisvai valdyti, naudoti ir disponuoti turtu, jei žinoma tam nėra nustatyta kokių nors apribojimų (pvz. pagal įstatymą, teismo sprendimą ir kt.). Ginčo atveju pareiškėjas priėmė palikimą faktiškai valdydamas ir tai reiškia, kad jis, pageidaudamas pilna apimtimi įgyvendinti savininko teises, siekdamas užregistruoti paveldėtą turtą nekilnojamojo turto registre, turėdamas Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą, privalėjo kreiptis ne tiesiogiai į Registrų centrą, bet į palikimo atsiradimo vietos notarą su prašymu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, kuris pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 5 p. ir yra daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantis dokumentas, kuriuo remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre. Taigi, tik notarui kruopščiai patikrinus pareiškėjo pateiktus bei turimus dokumentus ir įsitikinus, kad daugiau įpėdinių tikrai nėra, pagal kompetenciją nustačius viso paveldimo turto sudėtines dalis, būtent notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas gali būti teisiniu pagrindu įregistruoti nuosavybės teisę į paveldėtą turtą viešajame registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 1 p., 12 str. 3 p.). Sutiktina su atsakovo pozicija, kad Registrų centro ir jo teritorinių padalinių kompetencijai nepriskirtas paveldimo turto nustatymas ir tik notaras pagal savo kompetenciją turi teisę tiek įvardinti konkretų turtą, kuris sprendime nenurodytas, tiek ir nustatyti įpėdinius. Pabrėžtina tai, jog iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo paveldėjimo procedūros nėra baigtos, dėl to negalima daryti išvados apie įpėdinio paveldėjimo teisių į turtą, t. y. to turto nuosavybės teisės, įgijimą iki kol šis faktas nebus patvirtintas notaro išduotu liudijimu. Tokiu liudijimu patvirtinamos nuosavybės teisės, atsiradusios įpėdiniui į jam tenkantį paveldimą turtą nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011). Kolegija pažymi, kad ginčo atveju faktiniu palikimo priėmimu pareiškėjas, kaip įpėdinis, įgijo nuosavybės teises į paveldėto turto visumą, tačiau palikimo turinį sudarančiais konkrečiais nuosavybės teisių objektais, kaip nurodyta aukščiau, jis galėjo pradėti disponuoti tik notarui išdavus paveldėjimo teisės liudijimą ir jo pagrindu atlikus turto registraciją.

Daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą nekilnojamojo turto registre reglamentuoja Registro įstatymas, kurio 2 str. nustatyta, jog nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Pažymėtina, kad įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str., pagrindu. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, kt.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad atsakovo priimti ir pareiškėjo ginčijami sprendimai, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas registruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus dėl to, kad K. K. nesikreipė į palikimo atsiradimo vietos notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir tokio paveldėjimo teisės liudijimo registratoriui nepateikė, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių nėra teisinių prielaidų tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į žemės sklypus (registro Nr. duomenys neskelbtini) ir Nr. duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini)., pagal Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.