Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta šešių mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant dirbti 20 val. per mėnesį.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. J. paskirta galutinė keturių mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant dirbti 20 val. per mėnesį.

Į bausmės laiką įskaitytas nuteistojo D. J. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. spalio 3 d. 18.30 val. iki 2020 m. spalio 4 d. 11.19 val. (viena diena). Nustatyta, kad paskutinį mėnesį nuteistasis įpareigojamas dirbti 14 val.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, t. y. 2020 m. spalio 3 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., jam priklausančiame šiltnamyje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotines medžiagas: suktinę su narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 0,439 g (? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose 9,2%), smulkintuvą su narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 0,293 g (? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose 12,1%), geltonos spalvos apvalų indelį su narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 2,640 g (? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose 11,7%), baltos spalvos plastikinį kibirėlį su narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė 0,135 g (? 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose 9,2%), kol 2020 m. spalio 3 d., apie 19 val., narkotines medžiagas rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė D. Vaitkevičienė ir pats nuteistasis D. J. nurodė, kad palaiko apeliacinį skundą, t. y. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, atleisti D. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukti baudžiamąją bylą. Prokuroras nurodo, kad su apeliaciniu skundu kategoriškai nesutinka, ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo D. J. apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. vasario 12 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai, tačiau prašoma D. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikų kvalifikavimo, nei dėl D. J. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent esminį apeliacinio skundo klausimą, t. y., ar nuteistajam D. J. gali būti taikomas laidavimo institutas ir jis gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

9. Dėl nuteistojo D. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis)

9.1. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

9.2. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su išvada, jog nagrinėjamojoje byloje yra visos sąlygos, būtinos norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. D. J. padaryta nusikalstama veika yra baigtas baudžiamasis nusižengimas. Nuteistojo atsakomybę legvinančia aplinkybe primosios instancijos teismas pagrįstai pripažino aplinkybę, kad jis iš tiesų prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atskleidė visas jos aplinkybes ir nuoširdžiai dėl jos gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog D. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). D. J. padarytu baudžiamuoju nusižengimu sukėlė pavojų savo ir visuomenės sveikatai, pažeisdamas teisės aktais nustatytą narkotinių medžiagų apyvartos tvarką. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors padaryto baudžiamojo nusižengimo pavojingumas nedidelis, nes D. J. įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, skirtų asmeniniam vartojimui, tačiau tam tikri nuteistojo asmenybę charakterizuojantys bylos duomenys neleidžia teismui sutikti su jo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

9.3. Pažymėtina, kad D. J. anksčiau yra ne kartą teismas, tame tarpe – už sunkesnį padarytą nusikaltimą negu nagrinėjamu atveju – už smurto vartojimą artimoje aplinkoje (prieš sugyventinę). Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2016 m. lapkričio 22 d., paskirtą laisvės apribojimo bausmę D. J. baigė vykdyti tik 2017 m. lapkričio 22 d., todėl BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunkčio pagrindu (turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo: trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą) iki šiame nuosprendyje aptariamos nusikalstamos veikos padarymo 2020 m. spalio 3 d. D. J. teistumas dar nebuvo išnykęs (teistumas pagal aptariamą baudžiamąjį įsakymą būtų pasibaigęs 2020 m. lapkričio 22 d., atsižvelgiant į tai, kad D. J. pagal šį baudžiamąjį įsakymą iš (duomenys neskelbtini) registro buvo išregistruotas 2017 m. lapkričio 22 d.) (t. 1, b. l. 138–139). Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžiu D. J. paskirta bausmė buvo subendrinta su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, tačiau teismas, bendrindamas bausmes, padarė klaidą, nes 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio priėmimo metu D. J. jau buvo atlikęs bausmę pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. baudžiamąjį įsakymą, minėtasis subendrinimas teistumo laiko išnykimui reikšmės neturi. Kadangi apeliacinis skundas nebuvo paduotas D. J. padėtį sunkinančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas negali nustatyti kitų atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir paskirti griežtesnę bausmę, tačiau, konstatavus, jog D. J. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas 2021 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, padarė, būdamas teistas, atkreiptinas dėmesys, jog turėjo būti nustatyta dar viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Tai itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį D. J. ir yra viena iš aplinkybių, kodėl negali būti taikomas laidavimo institutas.

9.4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžiu paskirtas 1 (vienerių) metų terminuotas laisvės atėmimas, tačiau jo vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 2 (dvejiems) metams, o D. J. iš (duomenys neskelbtini) registro išsregistuotas 2020 m. kovo 9 d. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu (teistumą turinčiais laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas), 2020 m. spalio 3 d. nusikalstamos veikos padarymo metu D. J. teistumas pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį buvo pasibaigęs (t. 1, b. l. 139–140). Nors Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. vasario 12 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje yra paminėtas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 15 d. nuosprendis, pagal kurį D. J. teistumas yra išnykęs, tačiau tai nelaikytina esminiu proceso pažeidimu ar esminiu apkaltinamojo nuosprendžio surašymo trūkumu. Visų pirma, skirdamas bausmę D. J., pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad teistumas pagal Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį yra pasibaigęs, tad tai neturėjo įtakos bausmės rūšies ir dydžio parinkimui už 2020 m. spalio 3 d. padarytą nusikalstamą veiką. Antra, teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2021 m. vasario 12 d. nuosprendžiu D. J. buvo nuteistas ne už pirmą kartą padarytą nusikalstamą veiką, todėl nesama vienos iš sąlygų, kuri yra būtina, norint taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą.

9.5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, jog kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje žalos atlyginimo klausimas nėra aktualus, kadangi nekonstatuota, jog savo neteisėtais veiksmais D. J. padarė žalą, kurią pirmosios instancijos teismo būtų buvęs įpareigotas atlyginti. Taigi nagrinėjamu atveju nereikia nustatyti, kad D. J. bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti.

9.6. Nors nagrinėjamu atveju D. J. 2020 m. spalio 3 d. nusikalstamos veikos padarymo metu teistumas buvo neišnykęs tik pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 27 d. baudžiamąjį įsakymą, tačiau pažymėtina, kad D. J. yra buvęs teistas daug kartų už nusikalstamas veikas, susijusias su smurtu prieš sugyventinę, būnant apsvaigus (t. 1, b. l. 136–140), o tai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį. Be to, D. J. ne kartą yra baustas administracine tvarka, dviem 2019 m. lapkričio 4 d. nutarimais D. J. paskirtos nuobaudos tebegaliojo 2020 m. spalio 3 d. nusikalstamos veikos padarymo metu (t. 1, b. l. 130–132), o šių pažeidimų pobūdis – nesirūpinimas savo mažamečiais vaikais, esant vidutiniškai apsvaigus nuo alkoholio, ir melagingas pranešimas policijai apie konfliktą tarp jo mamos D. Jo. ir buvusio jos sugyventinio, esant taip pat apsvaigusiam, – rodo šio asmens priklausomybę nuo psichiką veikiančių medžiagų ir polinkį apsvaigus daryti įvairaus sunkumo teisės pažeidimus, kaip pagrįstai jau buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas. Visos aptartos aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo D. J. asmenybę, kad teismų paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius duomenis, negali padaryti išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog D. J. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

9.7. Vis dėlto, net jei būtų nustatyti visi kiti pagrindai, būtini BK 40 straipsnio taikymui, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog D. J. mama D. Jo. negali būti laikoma tinkama laiduotoja. Visų pirma, abejonių dėl D. Jo. galimybių daryti tinkamą įtaką D. J. kelia palyginus ribotai kartu praleidžiamas laikas, t. y. nors jie, kaip nurodo D. Jo., dažnai bendrauja telefonu, tačiau gyvena atskirai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog D. Jo. negalėtų stebėti ir kontroliuoti kasdienio D. J. elgesio, t. y. negalėtų D. J. elgesiui daryti teigiamos įtakos ar pabandyti užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Antra, anksčiau mama D. J. nesulaikė nei nuo nusikaltimų, nei nuo pažeidimų darymo, be to, ir pati buvo tapusi netinkamo sūnaus elgesio taikiniu. D. J. mama jo nusikalstamas veikas, kurios buvo nukreiptos prieš nuteistojo sugyventinę, bando teisinti ir pačios sugyventinės R. U. netinkamu elgesiu (t. 2, b. l. 3-6), o tai rodo, jog tokia laiduotoja nepadės D. J. padaryti teisingų išvadų iš nusikalstamo elgesio ir kritiškai nevertins nuteistojo veiksmų. Teisiamajame posėdyje D. Jo. nurodyta aplinkybė, kad ji lankosi (duomenys neskelbtini) grupėje (t. 2, b. l. 28), atskleidžia, jog ir D. J. mama yra turėjusi problemų su alkoholio vartojimu, tad vargu ar šiuo klausimu bus tinkamiausias pavyzdys sūnui. Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemano, kad nustatytos visos būtinosios D. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad BK 40 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos.

9.8. Papildomai pastebėtina, kad D. J., atsžvelgus į jo prašymą dėl sunkios finansinės padėties, buvo paskirta pati švelniausia bausmė – viešieji darbai, kurios dydis nustatytas mažesnis už vidurkį. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad D. J. už padarytą baudžiamąjį nusižengimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Vien ta aplinkybė, jog ateityje D. J. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje, gali būti dekriminalizuota, savaime nesudaro pagrindo nei švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, nei taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Jei ateityje ši nusikalstama veika iš tiesų bus dekriminalizuota, bausmės vykdymo proceso metu D. J., vadovaudamasis BPK 362¹ straipsniu, galės kreiptis į skundžiamą nuosprendį priėmusį teismą dėl įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, taikymo tvarkos.

10.1. Klaipėdos apygardos teisme 2021 m. balandžio 22 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų“ priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 69), jame prašoma valstybei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas – 81 Eur – iš nuteistojo D. J. Šis prašymas netenkinamas.

10.2. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Gynėja advokatė D. Vaitkevičienė nuteistajam D. J. buvo paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartimi (t. 2, b. l. b. l. 61).

10.3. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti Baudžiamojo proceso kodekse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

10.4. Nuteistasis D. J. negauna nuolatinių (pastovių) pajamų iš darbinės veiklos, turi įsiskolinimų kreditoriams. Nurodytos aplinkybės gali apsunkinti finansinių pajamų gavimą. Taigi teismas sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas, atsižvelgiant į nuteistojo D. J. turtinę padėtį ir aktualų teisinį reglamentavimą, t. y., jog, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, gynėjo dalyvavimas yra būtinas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Tokiam sprendimui pritaria ir gynėja advokatė D. Vaitkevičienė, kuri, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prašė bylinėjimosi išlaidų nepriteisti (t. 2, b. l. 71).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymą priteisti turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas iš nuteistojo D. J.