Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Juozapavičiaus, Virginijos Liudvinavičienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

D. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisingas. Pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir juos vertindamas, esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų apygardos teismas nepadarė, teisingai kvalifikavo D. M. veiksmus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė jam teisingą ir proporcingą bausmę.

8. BK 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti tvirkinamieji veiksmai, taip pat konkrečiai neįvardyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį, tačiau teismų praktikoje pažymima, kad tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. Taigi, tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-57-719/2025 ir kt.).

10. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir jį papildančią teismų praktiką nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste matyti, kad vienas pagrindinių veiksnių, lėmusių nuteistojo D. M. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, o ne pagal nuteistojo apeliaciniu skundu prašomą BK 153 straipsnio 1 dalį, tai skundžiamu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, kad vertinamo įvykio metu nuteistasis D. M. apie 10 minučių laižė nukentėjusiosios lytines lūpas, tokiu būdu jas dirgindamas, kas pagal vieningai formuojamą teismų praktiką pripažįstama lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-257-495/2024, kuriose nukentėjusiųjų lytinių organų laižymas buvo kvalifikuotas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį). Būtent šią aplinkybę, sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, ginčija nuteistasis, teigdamas, kad tokių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu jis neatliko. Vis dėlto, įvertinus nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumą, tokia nuteistojo versija atmestina kaip nepagrįsta.

16. Pagrindo abejoti tokiais mažametės nukentėjusiosios V. S. parodymais, teisėjų kolegija neįžvelgia. Ji nuosekliai papasakojo vertinamo įvykio aplinkybes, jos didžiąja dalimi visiškai atitiko nuteistojo parodymus, neprieštaravo tarpusavyje. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo motyvu, kad tokie nukentėjusiosios parodymai, sprendžiant klausimą, ar D. M. dirgino jos lytines lūpas liežuviu (teigia, jog „lietė“), nėra visiškai konkretūs, tačiau įvertinus tai, kad tokie nuteistojo veiksmai užtruko apie 10 min., spręsti, kad tai galėjo būti tik vienkartinis lytinių lūpų prilietimas liežuviu, kad tai buvo tik tvirkinamieji veiksmai, o ne seksualinė prievarta, iš esmės atitinkantį oralinį aktą, nėra pagrindo. Be to, pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatytas nukentėjusiąją charakterizuojančias aplinkybes, V. S. turi jos amžių atitinkančių lytiškumo žinių, žino apie biologinę vaikų atsiradimo reikšmę, jos mąstymas nuoseklus, daugiau konkretus, jos intelektiniai gebėjimai atitinka vidutinius jos amžiaus tarpsnio gebėjimus (t. 1, b. l. 140–148), todėl akivaizdu, kad liežuvį nuo lūpų mergaitė galėjo atskirti.

19. Teisėjų kolegija, nesutikdama su nuteistojo pozicija dėl nukentėjusiosios V. S. parodymų vertinimo, akcentuoja ir tai, kad kalbėdama apie vertinamą įvykį su ekspertėmis, atliekant jos psichiatrinį, psichologinį tyrimą, nukentėjusioji buvo kiek atviresnė ir aiškiai nurodė, kad nuteistasis D. M. laižė jos lytinius organus: „<...> ir jis man pradėjo laižyti...žinot kur? Nežinau, kaip pasakyti, ten...apačioje. Laižė putę <...> jis (D. M.) man sakė nusiimti kelnes ir triusikus, tiesiog vaizdas yra, tik žodžių nepamenu <...>“ (t. 1, b. l. 140–146). Tapačias aplinkybes nukentėjusioji parodė ir savo seseriai G. Z., ką liudytoja patvirtino apklausiama teisiamojo posėdžio metu, nurodydama, kad po to, kai buvo parašytas pareiškimas, apie įvykį ji kalbėjo su V. S. ir ji paaiškino, kad įvykio metu D. M. laižė jos lytines lūpas. Liudytoja taip pat paaiškino, kad iškart po vertinamo įvykio V. S. jai nieko nepasakojo, apie tai, kas nutiko tarp jos ir D. M., ji kalbėjo tik su savo mama (teisėjų kolegijos pastaba – mirė (duomenys neskelbtini)), kuri liudytojai nurodė, kad šita tema pamiršta ir daugiau apie tai niekas nekalbės (t. 1, b. l. 176–177; t. 3, b. l. 28–34).

21. Atsižvelgiant į nustatytų duomenų visumą, pagrindo abejoti, kad nuteistasis laižė nukentėjusiosios lytinius organus, teisėjų kolegija neįžvelgia.

23. Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusioji V. S. jokios nuteistojo prievartos jos atžvilgiu nepatvirtino. Priešingai, ji buvo linkusi teisinti nuteistojo veiksmus, juos minimalizuoti, didžiąją kaltės dalį prisiimdama sau. Nukentėjusioji teigė, kad tai ji prašė, jog D. M. ją bučiuotų, neprieštaravo, kad jis paliktų bučinių žymes ant jos kūno, prašė nuteistojo atlikti veiksmus, kuriuos jis atliko su jos lytiniais organais (t. 1, b. l. 73–75, 78–81). Vis dėlto, byloje esančių įrodymų visuma, atsižvelgiant ir į itin jauną nukentėjusiosios amžių (nusikalstamos veikos padarymo metu jai buvo 10 metų), teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad tokį nukentėjusiosios elgesį lėmė aplinkinių reakcijos sąlygotas kaltės jausmas dėl situacijos, į kurią ji neva įpainiojo savo artimuosius pasipasakojusi socialinei darbuotojai R. K. apie jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio D. M. veiksmus, taip pat gėdos jausmas, baimė būti atstumtai ir noras prisitaikyti.

25. Sutikdama su tokiomis ekspertės išvadomis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiam klausimui reikšmingas vertinamo įvykio detales. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu į kambarį, kuriame tuo metu buvo V. S. ir D. M., užėjusi nukentėjusiosios mama O. M. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir ant savo dukters kaklo pamačiusi bučinių žymes, ėmė garsiai rėkti ir D. M. grasinti peiliu. Dėl tokio V. S. motinos elgesio į kambarį atbėgo ir kiti tuo metu namuose buvę asmenys, taip pat G. Z. ir K. Z., o D. M. išvyko į namus, kur tą patį vakarą pavartojo didelę dozę vaistų (suicidiniais tikslais) ir buvo išvežtas į ligoninę (t. 2, b. l. 66–69). Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek nuteistasis D. M. bei nukentėjusioji V. S., tiek liudytojos G. Z. ir K. Z.. Tokia įvykių eiga, įvertinus dar ir tai, kad nukentėjusiosios mama į kambarį įėjo jau pasibaigus visiems seksualinio pobūdžio veiksmams ir tokį jos pyktį sukėlė tik ant dukters kaklo pamatytos bučinių žymės (tokia išvada darytina remiantis nukentėjusiosios ir liudytojų G. Z. ir K. Z. parodymais), neabejotinai sukėlė išgąstį nukentėjusiajai ir baimę, jog atskleidus visas vertinamo įvykio aplinkybes, jai, jos artimiesiems bei nuteistajam gali kilti nepageidaujamos pasekmės. Svarbu ir tai, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, nukentėjusioji V. S. patvirtino, jog aplinkybė dėl nuteistojo D. M. bandymo nusižudyti jai buvo žinoma, todėl, įvertinus empatišką nukentėjusiosios asmenybės tipą, atkleistą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, pagrįstai spręstina, kad nukentėjusiosios parodymai, kiek jie susiję su nuteistojo kaltės menkinimu, galėjo būti sąlygoti ir V. S. nenoro sukelti papildomų problemų ne tik savo artimiesiems, bet ir pačiam D. M.. Juo labiau, kad jis buvo nukentėjusiosios sesers draugas ir ji, sprendžiant iš šios nutarties 12 pastraipoje aprašytų nuteistojo telefoninių pokalbių su kitais asmenimis, net ir po įvykio palaikė draugiškus santykius su nuteistuoju.

26. Aplinkybės, kad vertinamo įvykio metu nuteistasis buvo su drabužiais ir nejautė jokio seksualinio pasitenkino, jo kaltės taip pat nemenkina. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą. Baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus ir seksualinio pasitenkinimo ar malonumo pajautimo faktas privalomai nenustatinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014 ir kt.). Kita vertus, nuteistasis D. M., pasirinkęs jam inkriminuotą veikimo būdą – nukentėjusiosios lytinių organų laižymą ir šių veiksmų trukmę – apie 10 minučių, kas savo pobūdžiu iš esmės nesiskiria nuo lytinės aistros tenkinimo oraliniu būdu, neabejotinai suvokė seksualinį savo veiksmų pobūdį ir to siekė.

27. Kaip nepagrįsti atmestini ir nuteistojo D. M. argumentai, kad vertinamu atveju jis nebuvo apsinuoginęs, jokių veiksmų savo lytiniu organu neatliko, viskas truko labai trumpai ir nukentėjusiosios iniciatyva, aplinka tam nebuvo palanki – kitame kambaryje buvo žmonių.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu visi namuose buvę asmenys šventė ir vartojo alkoholinius gėrimus. Tuo metu nukentėjusioji V. S., sprendžiant iš liudytojos G. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 176–177), didžiąją laiko dalį praleido kitame kambaryje, žaisdama mobiliojo ryšio telefonu. Žinodamas, kad nukentėjusioji yra kitame kambaryje, taip pat ir aplinkybę, kad visi asmenys vartoja alkoholinius gėrimus, nuteistasis, nusprendęs pailsėti, išėjo ne į savo namus, bet į kitą patalpą tame pačiame name, kur sutiko nukentėjusiąją. Pastebėjęs ją, nuteistasis, žinodamas jos amžių (tuo metu nukentėjusiajai buvo 10 metų, o nuteistajam 26), jos nesišalino, priešingai, bučiavo ją taip, kad ant kaklo liko bučinių žymės, tęsdamas savo veiksmus, nusivedė ją į kambarį, kur toliau ją bučiavo ir liepęs jai nusimauti savo kelnes ir kelnaites, laižė nukentėjusiosios lytinius organus apie 10 min. Atsižvelgiant į tokią įvykių seką, įvertinus tai, kad ir pats nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kad lytinės aistros tenkinimas yra galimas ne tik kaltininkui nusirengiant ir nukentėjusiajam atliekant aktyvius veiksmus su kaltininko lytiniais organais, bet ir kitais būdais, spręstina, kad nuteistojo D. M. veiksmai buvo aktyvūs, jis ir pats siekė seksualinio kontakto su mažamete ir tuo metu jokios aplinkybės, nei jo veiksmų atlikimo vieta, nei aplinka, nei kitų žmonių buvimas šalia jam nerūpėjo. Pagrindinis jo siekis buvo patenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąją V. S..

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo suvaržyta nuteistojo D. M. teisė į gynybą, nes nei jis, nei jo gynėja nedalyvavo nukentėjusiosios V. S. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir neturėjo galimybės užduoti jai klausimų. Teisėjų kolegija su tokias argumentais iš dalies sutinka, tačiau net ir įžvelgusi aiškiai ydingą ir netinkamą ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo taktiką, neorganizuojant ikiteisminio tyrimo veiksmų taip, kad apklausiant nukentėjusiąją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, būtų sudaryta galimybė įtariamajam ir jo gynėjui dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje (be abejo, nukentėjusiajai ir psichologui esant atskirtoje nuo kitų proceso dalyvių patalpoje ir užduodant klausimus tik per ikiteisminio tyrimo teisėją ir psichologą), konstatuoja, kad šie įtariamojo teisių suvaržymai bent jau šioje konkrečioje byloje buvo pakankamai kompensuoti bylą nagrinėjant teisme ir nevertinti kaip esminiai BPK pažeidimai.

30. BPK 44 straipsnio 7 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai nagrinėdami nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui bylas, kurias dažnai gaubia paslaptis, taigi daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui ypatybes: auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02).

31. Šios ypatybės dar labiau išryškėja bylose, kuriose nukentėjusysis yra mažametis arba nepilnametis (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant, ar tokiose bylose buvo užtikrinta įtariamojo (kaltinamojo) teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, turi būti atsižvelgiama taip pat į poreikį apsaugoti nukentėjusįjį ir jo privataus gyvenimo neliečiamumą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10). Taigi, pripažįstama, kad nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui baudžiamosiose bylose ne tik gali, bet ir turi būti imamasi tam tikrų priemonių siekiant apsaugoti nukentėjusįjį su sąlyga, kad tokios priemonės yra suderinamos su tinkamu ir veiksmingu gynybos teisių įgyvendinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2013, Nr. 2K-539-976/2015).

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-539-976/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-40-628/2022, 2K-7-196-303/2022). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo užduoti jam klausimų, laikantis atitinkamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-7-136-489/2017, Nr. 2K-7-196-303/2022). Tačiau kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).

34. Teisėjų kolegija, vertindama tiek šioje byloje susiklosčiusią situaciją, tiek ir kitus ikiteisminio tyrimo praktikoje pakankamai dažnai pasitaikančius atvejus, kai tokio pobūdžio bylose ikiteisminis tyrimas organizuojamas ir ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami taip ar tokiu metu, kai įtariamasis ir jo gynėjas negali dalyvauti apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pažymi, kad pagal BPK 186 straipsnio 4 dalį įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus psichologą ir nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo atstovą, neleidžiama būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams sudaromos sąlygos stebėti bei girdėti apklausą tik iš kitos patalpos ir tik per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Jei neįmanoma įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams sudaryti sąlygų stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos, apklausa atliekama įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams nedalyvaujant. Šios BPK nuostatos iš esmės eliminuoja įtariamojo poveikio rizikas nukentėjusiajam, todėl ikiteisminį tyrimą atliekantys ir kontroliuojantys ar organizuojantys subjektai neturėtų sudaryti dirbtinų sąlygų, ribojančių įtariamojo ar jo gynėjo dalyvavimą atliekant šiuos veiksmus, nes daugeliu atveju, tai yra vienintelė galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajam. Tokia teisinė praktika yra ydinga ir gali lemti situacijas, kai įtariamojo teisės apklausti nukentėjusįjį kompensavimas nebus galimas, o tai gali lemti ir tokią bylos baigtį, kai nusikalstama veika nebus tinkamai atskleista ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo nebus nuteistas. Siekis apsaugoti nukentėjusįjį nuo pakartotinio traumavimo dėl pakartotinės apklausos gali būti tiek svarbus, jog visų vėlesnėje proceso stadijoje kylančių abejonių nebus galima pašalinti organizuojant pakartotinę nukentėjusiojo apklausą.

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji V. S. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta 2023 m. spalio 31 d. (nukentėjusiojo apklausos protokole nurodyta klaidinga data – 2022 m. spalio 31 d.), t. y. dar iki D. M. pareiškiant įtarimą padarius nusikalstamą veiką – pirmasis pranešimas apie įtarimą jam įteiktas 2023 m. gruodžio 4 d. Nukentėjusiosios apklausa iš esmės vyko pagal socialinės darbuotojos R. K., kurios iniciatyva ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje, paaiškinimus, kad V. S. jai pasakojo, jog buvo išprievartauta (pareiškimas dėl nukentėjusiosios atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos pateiktas 2023 m. rugpjūčio 18 d., ji apklausta – 2023 m. spalio 31 d.). Taigi, nors formaliai nuteistojo D. M. dalyvavimas minėtoje apklausoje nebuvo įmanomas, nes jis dar nebuvo įtariamuoju, visgi šioje konkrečioje situacijoje, net ir neapklausus nukentėjusiosios, nustatyti faktinį įtariamąjį tiek pagal R. K. parodymus apibūdinant kaltininką ir jo santykius su nukentėjusiosios seserimi, tiek atliekant kitus būtinus tyrimo veiksmus, buvo galima. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje ikiteisminį tyrimą buvo galima organizuoti taip, kad įtariamasis ir jo gynėjas galėtų dalyvauti apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją.

36. Visgi, teisėjų kolegija, net ir pripažinusi šiuos netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo aspektus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nepagrįstas įtariamojo teisių suvaržymas ikiteisminio tyrimo metu buvo pakankamai kompensuotas teisminio nagrinėjimo metu. Be to, byloje daugelis nuteistojo parodymų sutampa su nukentėjusiosios parodymais, o esminis ginčas kyla dėl fakto (nukentėjusiosios lytinių organų laižymo), kurio nustatymas galimas tiek iš nuteistojo parodymų, tiek iš kitų byloje apklaustų asmenų parodymų bei kitų įrodymų vertinimo. Šios išvados kontekste pažymėtina, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą, tiek nuteistasis, tiek jo gynėja buvo supažindinti su ikiteisminio tyrimo pabaiga, nuteistojo gynėja pageidavo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje buvo ir 2023 m. spalio 31 d. nukentėjusiosios apklausos protokolas, tačiau jokių pretenzijų dėl šios apklausos ar prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nuteistojo gynėja neturėjo (t. 2, b. l. 131, 136). Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, prašymo apklausti nukentėjusiąją V. S. ar teismo posėdžio metu peržiūrėti jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašą nei nuteistasis, nei jo gynėja taip pat nepareiškė, teismo posėdžio metu paskelbus nukentėjusios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, jokių pastabų nei dėl nukentėjusiosios parodymų, nei dėl apklausos atitikties BPK reikalavimams neišsakė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apklausus nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusias ekspertes – T. G. ir S. S., jos abi patvirtino 2024 m. gegužės 16 d. – birželio 14 d. ekspertizės akto Nr. 103MS-101/2024 išvadas, taip pat ir išvadą (rekomendaciją) V. S. nedalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdžiuose dėl mažo jos amžiaus. Taigi, nukentėjusiosios nedalyvavimo teismo procese priežastis buvo svarbi, ją lėmė ne tik BPK 186 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, bet ir eksperčių rekomendacijos dėl nukentėjusiosios nedalyvavimo procese bei paties nuteistojo procesinis elgesys, šiam neišsakant jokių prieštaravimų dėl nukentėjusiosios parodymų, neteikiant prašymo apklausti nukentėjusiąją dar kartą.

37. Sprendžiant klausimą dėl nuteistojo teisės į gynybą suvaržymo įtakos ir reikšmės bylos baigčiai, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistajam buvo sudarytos visos procesinės galimybės ginčyti nukentėjusiosios V. S. parodymus ir kitas su jos apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją susijusias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių tokio įrodymo keliamiems nepatogumams kompensuoti ir patikrino nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat jos nurodytų aplinkybių ekspertizės atlikimo metu patikimumą: apklausė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusias ekspertes, taip pat asmenis, buvusius kartu vertinamo įvykio metu – G. Z. ir K. Z., bei socialinę darbuotoją R. K., kurios iniciatyva ir aktyviais veiksmais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamu atveju, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaitė liudytojo I. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 195–198) bei, visiems proceso dalyviams sutinkant, paskelbė rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad nuteistojo D. M. gynybos teisių dėl negalėjimo nukentėjusiajai V. S. užduoti klausimų suvaržymas nevertintinas kaip esminis BPK nuostatų pažeidimas, nes nagrinėjamu atveju nesukliudė pirmosios instancijos teismui nustatyti tiriamos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir priimti teisingo sprendimo, todėl neturėjo įtakos bylos baigčiai.

38. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, nesant pagrindo abejoti, kad nuteistasis D. M. ne tik bučiavo nukentėjusiąją, bet ir laižė jos lytinius organus, taip juos dirgindamas, nuteistojo apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 153 straipsnio 1 dalį, atmetamas.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, t. y. 2025 m. vasario 1 d., įsigaliojo BK 150 straipsnio 4 dalies pakeitimai, priimti 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymu Nr. XIV-3060. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Paminėtu įstatymu buvo pakeista BK 150 straipsnio 4 dalies dispozicija – žodis „mažamečiui“ pakeistas į „mažamečiam“, bei sankcija – padidinta minimali (nuo 3 (trejų) iki 4 (ketverių) metų) ir maksimali (nuo 13 (trylikos) iki 15 (penkiolikos) metų) laisvės atėmimo bausmės riba. BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijos pakeitimas griežtina nuteistojo D. M. teisinę padėtį, todėl jo veiksmai, skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), pagal naująją šio straipsnio redakciją neperkvalifikuotini.

40. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, įvertina ir byloje jam paskirtos bausmės klausimą. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. M. paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Ją apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo sušvelninti, o būtent, taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šis prašymas taip pat atmestinas.

41. Nuteistasis D. M. padarė labai sunkų, tyčinį ir baigtą nusikaltimą, nukreiptą į pažeidžiamiausios socialinės grupės asmenį – mažametį. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad šiuo metu nukentėjusiajai V. S. psichikos sutrikimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl patirtos seksualinės prievartos nekonstatuojamas, tačiau neatmetama, kad neigiamas byloje tiriamo įvykio poveikis jos asmenybės raidai bei psichikos būsenai išryškės ateityje, kai ji pradės visiškai suvokti jos atžvilgiu atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų esmę (t. 1, b. l. 140–148). Vertinant nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atsižvelgtina ir į tai, kad būdamas suaugęs ir už savo elgesį atsakingas asmuo, neabejotinai žinodamas nukentėjusiosios amžių (šios aplinkybės nuteistasis neneigė), nuteistasis D. M. aiškiai suvokė neteisėtus savo veiksmus bei tokio savo elgesio pasekmes, tačiau jų atsisakė tik juos pabaigęs ir įgyvendinęs savo tikslą tenkinti lytinę aistrą, todėl vien tai, kad jis savanoriškai nutraukė savo veiksmus, jo atsakomybės nešvelnina.

42. D. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino jo prisipažinimą padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailestį (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad jis atlygino nusikaltimu nukentėjusiajai padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Vis dėlto, bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame procese kategoriškai neigė esminę įrodinėtiną aplinkybę, pasitvirtinusią ir apeliacinės instancijos teisme, t. y. lytinių nukentėjusiosios organų laižymą bei jų dirginimą, o rengdamasis duoti parodymus apie vertinamą įvykį ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nuteistasis derino savo poziciją su kitais apie įvykį žinančiais asmenimis, laikėsi iš anksto užsibrėžtos versijos, jog buvo itin apsvaigęs nuo alkoholio, todėl ne viską gerai prisimena. Visa tai teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad nuteistojo prisipažinimas ir gailestis stokoja nuoširdumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) – nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai kartojo, jog nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tokių veiksmų su nukentėjusiąją jis nebūtų atlikęs.

43. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis praeityje neteistas (t. 2, b. l. 71–72), nebaustas ir administracine tvarka (t. 2, b. l. 74), turi gyvenamąją vietą, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 77). Vis tik, vien tik tokios teigiamai D. M. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės, akcentuojamos ir nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, taip pat nukentėjusiajai padarytą žalą, kurios pasekmės gali būti matomos tik ateityje, jai supratus su ja atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų esmę, nesudaro pagrindo nuteistajam paskirtos bausmės švelninimui. Visa tai buvo įvertinta skundžiamu nuosprendžiu, parenkant nuteistajam minimalų BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės dydį. Teismo paskirta ir pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį įstatymą minimali bausmė (šiuo metu galiojantis baudžiamasis įstatymas už analogiškų veiksmų atlikimą numato didesnę, t .y 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę), net ir turint omenyje iš esmės teigiamą nuteistojo charakteristiką, nėra per griežta, todėl keisti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

44. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį jo atžvilgiu taikant BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (įvertinus ir 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK bendrosios dalies pakeitimus), teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistojo gynėjos prašomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, nuteistajam padarius labai sunkų nusikaltimą, apskritai nėra galimas. BK 75 straipsnio nuostatos numato galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą tik asmenims, padariusiems tyčinį nesunkų, apysunkį ar sunkų nusikaltimą, išskyrus BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytas išimtis dėl sunkių nusikaltimų, o BK 54 straipsnio 3 dalyje, įsigaliojusioje 2025 m. vasario 1 d., konkrečiai nurodyta, kad bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems labai sunkų nusikaltimą, nėra galimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.