Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Bronius Vinciūnas, susipažinęs su P. Š., gyv. (duomenys neskelbtini), Joniškio r., skundu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teisme 2016-03-09 gautas P. Š. skundas, kuriuo prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą V. S. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 154 straipsnio 1 dalį. Kaip skunde nurodo P. Š., 2016 m. vasario 22 d. V. S. raštu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojams paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią melagingą informaciją, t. y. jog adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, medžiotojų būrelio „S.“ susirinkimo metu, susirinkimas vyko 2016 m. vasario 19 d., P. Š. apie 20.30 val. suėmęs už kairės ausies V. S. pasakė „padėsiu į vietą“. Tvirtina, kad V. S. teiginiai, jog suėmęs už kairės ausies V. S. pasakė „padėsiu į vietą“, yra šmeižikiški, nes jis V. S. negrasino, susirinkimo metu pasakė, kad šis yra skolingas jo mirusiam uošviui, tačiau prie V. S. net neprisilietė, susirinkime dalyvavo apie 36 žmonės. V. S. nurodydamas, jog jis, suėmęs už kairės ausies V. S. pasakė „padėsiu į vietą“, raštu užgauliai pažemino ir paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią jį bei pakertančią pasitikėjimu juo. Skunde nurodyta, kad tokiais savo veiksmais V. S. tyčia padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 154 str. 1 d.

Atsisakytina pradėti privataus kaltinimo procesą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. sprendžiamas skundo priėmimo klausimas ir baudžiamojo proceso privataus kaltinimo tvarka pradėjimo klausimas.

Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra pagrįstai manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o kaltam asmeniui pritaikyta įstatyme numatyta bausmė. LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad: 1) arba visai nebuvo įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, 2) arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, 3) arba buvo įvykis, tačiau nesant kieno nors kaltės. LR BK 2 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą.

Pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir to siekiant. Vien subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad tai jį žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pažymi, kad asmens kreipimasis į kompetentingas institucijas negali būti laikomas šmeižimu. Tai, kad V. S., manydamas, jog jam kilo tam tikras pavojus, šiuo konkrečiu atveju kreipėsi į teisėsaugos instituciją, niekaip negali būti laikomas asmens šmeižimu. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004). P. Š. skunde minimas V. S. pareiškimas buvo skirtas ne plačiai visuomenės daliai, o teisėsaugos institucijos pareigūnams. Pareiškėjas P. Š. duomenų, kad pareiškimas būtų pateiktas ir kitiems asmenims, ne vien tik teisėsaugos institucijų pareigūnams, nepateikė. Taigi, byloje nenustatytas būtinasis nagrinėjamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad asmens nurodomos informacijos, pateiktos kaip fakto, nepasitvirtinimas, nesant tikslo paskleisti melagingą informaciją, negali būti pakankamas pagrindas patraukti tą asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Kreipimasis į valstybės institucijas jau rodo, jog kreipiamasi siekiant apginti galimai pažeistas teises, kompetentingai, civilizuotai išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį. Todėl net ir ta aplinkybė, kad administracinė teisena ar ikiteisminis tyrimas dėl pareiškimuose ar skunduose nurodytų aplinkybių nutrauktas ar nepradėtas, konstatavus, kad nenustatyti priešingos teisei veikos požymiai, nesudaro pagrindo teigti, kad priešingos teisei veikos padarymu kaltinamo asmens kreipimasis į policiją dėl galimai nukentėjusiojo padarytos priešingos teisei veikos, yra tikrovės neatitinkančios ir nukentėjusį žeminančios informacijos paskleidimas, t. y. šmeižimas. V. S. pareiškimas adresuotas ir pateiktas kompetentingai institucijai, siekiant apginti savo interesus, todėl darytina išvada, kad V. S. neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančias, šmeižikiško pobūdžio žinias apie P. Š., taigi tai nėra tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas ar asmens pažeminimas ir tai nepatenka į LR BK 154 straipsnio dispoziciją.

Taip pat pažymėtina, jog kiekvienas nusikaltimas yra teisės pažeidimas, tačiau ne kiekvienas teisės pažeidimas yra nusikaltimas. Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, remdamasis kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kurios pagalba asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, konstatuojama, jog pareiškėjo P. Š. skunde dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo yra aiškios LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos aplinkybės, todėl atsisakoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal P. Š. skundą.

Iš esmės analogišką praktiką formuoja ir kiti Lietuvos Respublikos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2009-11-13 nutartis byloje Nr. 1S-914-51/2009; Kauno apygardos teismo 2012-06-06 nutartis byloje Nr. 1S-1029-175/2012, 2014-12-04 nutartis byloje Nr. 1S-2036-245/2014, 2015-07-20 nutartis byloje Nr. 1S-1318-317/2015; Panevėžio apygardos teismo 2015-06-30 nutartis byloje Nr. 1S-306-134/2015 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsnio 1 dalimi, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą V. S. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nutarčiai įsiteisėjus, P. Š. skundą grąžinti pareiškėjui.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.