- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 1S-2036-245/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-3-00042-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Kęstutis Dargužis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. D. skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nutarties, kuria pagal J. D. skundą atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą R. V.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. D. privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą, prašydamas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą R. V..
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde J. D. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-10-31 nutartį ir pradėti privataus kaltinimo procesą R. V. atžvilgiu pagal BK 154 str. 1 d.; pripažinti jį civiliniu ieškovu, o R. V. – atsakovu ir priteisti jam 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; išsireikalauti liudytojų S. Š., B. B., D. P., O. K., D. Š. ir V. M. parodymus, duotus Alytaus rajono apylinkės teismo privataus kaltinimo byloje Nr. PK-4-849/2014 ir juos laikyti kaip įrodymus, patvirtinančius R. V. šmeižimą ir siekį jį pažeminti bei paniekinti, skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją. Skunde J. D. nurodo, kad apylinkės teismo teisėja A. J. byloje Nr. PK-4-849/2014 buvo nušalinta, nes, net neprasidėjus teismo procesui, žodžiu darė spaudimą, išsakydama išankstinę savo nuomonę: „jeigu nenori D. taikytis, tai turės teistumą visą likusį gyvenimą“. Taigi teisėja A. J. negalėjo dalyvauti procese dėl jo skundo nagrinėjimo ir turėjo nusišalinti.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad R. V. į Alytaus rajono apylinkės teismą kreipėsi ne su tikslu apginti savo interesus, o su tikslu, veikdama tiesiogine tyčia, suvokdama, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, jį pažeminti ir apšmeižti kaimo bendruomenės narių akivaizdoje. Visi liudytojai apklausti paneigė R. V. teiginius ir tai dar kartą įrodo, kad teismui buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija. R. V., neturėdama jokiais realiais faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, suvokė, kad paskleistos žinios pažemins jį kaip asmenį, kaip dorą Lietuvos Respublikos pilietį.
Byloje buvo nustatytos priežastys, dėl kurių R. V. turėjo interesą ir asmeninį nusistatymą (tyčią) skleisti prasimanytą informaciją. Tai įrodo vienų metų laikotarpiu įvairioms institucijoms parašyti 36 melagingi, prasimanyti pareiškimai, pagal kuriuos atlikus tyrimus jie nutraukti. Taip pat faktas, kad R. V. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 235 str., kurio metu ji atsisakė savo duotų parodymų, kurių ji laikėsi teisme privataus kaltinimo byloje pagal savo skundą. Pabrėžia, kad tikrovės neatitinkanti informacija apie jį paskleista ypač užgauliai, turint tikslą apibūdinti jį kaip nesąžiningą, nemandagų, moteris įžeidinėjantį ir įvykdžiusį nusikaltimą asmenį. R. V. tai padarė suvokdama, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti jo tolimesnį gyvenimą, ir to siekė. Paskleisdama informaciją, kad jis R. V. įžeidė pavadindamas „(duomenys neskelbtini)“ ir siekė, kad ją atleistų iš darbo, ji nesistengė patikrinti informacijos tikrumo, nes žinojo, kad tai netiesa ir pažemina jį kaip asmenį. Akivaizdu, kad R. V. suprato, suvokė savo veiksmus, to norėjo ir siekė, nes posėdžių metu, kurie vyko nuo 2013 metų, teisėjai akcentuodavo ir perklausdavo, ar pateikta informacija teisinga, ar suvokia atsakomybę dėl melagingai pateiktų žinių, ar tai ne prasimanyta informacija. Po šių šmeižikiškų pareiškimų apie jį ir jo šeimos narius buvo aiškinamasi konflikto šaknys. Teisminių posėdžių metu jam teko įrodinėti, kad R. V. teiginiai yra melas ir prasimanyta informacija, kuria siekiama jį pažeminti. Teismai patikėjo, kad jis yra doras pilietis ir R. V. skundus atmetė.
Motyvuojamoji dalis
J. D. skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pagrįstai atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą R. V. atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo...“. Taigi, šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013).
J. D. teigimu, šmeižimas pasireiškė R. V. kreipiantis į teismą dėl privataus kaltinimo bylos pradėjimo jo atžvilgiu, nepagrįstai kaltinant jį kito asmens įžeidimu. Be to, R. V. įvairioms institucijoms pateikė 36 prasimanytus pareiškimus, pagal kuriuos pradėti tyrimai buvo nutraukti.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne kiekvienas nepasitvirtinęs kreipimasis į teisėsaugos institucijas ar kaltininko nenubaudimas pagal pareiškime išdėstytus faktus reiškia, kad tokiu būdu buvo siekiama kaltintą asmenį apšmeižti ar įžeisti. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Teismui pateiktos medžiagos duomenys liudija, kad R. V. savo pareiškimą pradėti privataus kaltinimo bylos procesą J. D. dėl jos įžeidimo pateikė Alytaus rajono apylinkės teismui, duomenų, kad pareiškimas būtų pateiktas ir kitiems asmenims, ne vien tik teisėsaugos institucijų pareigūnams, nėra. Taigi, byloje nenustatytas būtinasis nagrinėjamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad asmens nurodomos informacijos, pateiktos kaip fakto, nepasitvirtinimas, nesant tikslo paskleisti melagingą informaciją, negali būti pakankamas pagrindas patraukti tą asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
Byloje nenustatyta jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog R. V. tyčia siekė paniekinti ar pažeminti J. D. arba pakirsti pasitikėjimą juo, kadangi savo pateiktai informacijai ji pagrindą, nors ir subjektyvų, turėjo. Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. galutine ir neskundžiama nutartimi konstatuota, kad R. V. nebuvo įžeista J. D.. Minėtoje byloje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad R. V. J. D. buvo išvadinta „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog vykusio teisminio nagrinėjimo metu buvo aiškiai nustatyta, kad žodinis konfliktas vis dėlto įvyko. Liudytojai patvirtino girdėję pasakytą apibūdinimą „juodoji fėja“. Šis apibūdinimas pripažintas netinkamu J. D. pasirinktu bendravimo būdu, galimai nemalonus R. V., tačiau nesudarantis nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Taigi, jau pats R. V. kreipimasis į teisėsaugos institucijas rodo, kad šiuo kreipimusi buvo siekiama apginti galimai pažeistas teises, kompetentingai, civilizuotai išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju R. V. veiksmuose būtų galima konstatuoti BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį tik tuo atveju, jeigu ji būtų parašiusi tokio pobūdžio pareiškimą policijai, prokuratūrai ar teismui apie apeliantą, apie kurį, pavyzdžiui, būtų girdėjusi tik iš kitų asmenų, kur nors skaičiusi ar pan., tačiau nebūtų turėjusi asmeninės (faktinės) patirties.
Analogiškai vertinami ir R. V. kreipimaisi į atitinkamas tarnybas prie Žemės Ūkio ministerijos su prašymais ištirti kitus galimai J. D. padarytus pažeidimus. Pareiškėjo norimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmuo rinkosi tinkamas ir adekvačias susidariusių konfliktinių situacijų sprendimo priemones, t. y. nepavykstant konflikto išspręsti taikiai, kreipėsi į kompetentingą trečiąją šalį, turinčią įgaliojimus toje konkrečioje srityje. Pažymėtina, jog skundo medžiagoje nėra jokių duomenų, kad R. V. sąmoningai bandė pareiškėją pažeminti ir apšmeižti kaimo bendruomenės narių akivaizdoje, nes, jau minėta, tretiesiems asmenims tikrovės neatitinkanti informacija paskleista nebuvo.
Apygardos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą - hiperbolizavimą (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645). Taigi pagrįstą pagrindą kreiptis į atitinkamas institucijas R. V. turėjo, tačiau nurodytas aplinkybes dėl nuolat besitęsiančių konfliktų su J. D., manytina, nesąmoningai hiperbolizavo, kas negali būti laikoma šmeižimu. Be to, nagrinėjant privataus kaltinimo bylą, J. D., manantis, kad yra šmeižiamas, turėjo teisę pareikšti priešieškinį, tačiau to nepadarė.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad J. D. visuomenės akyse nebuvo diskredituotas ar paniekintas, taip pat nebuvo suklaidinti ir Alytaus rajono apylinkės bei Kauno apygardos teismai, kurie nagrinėjo R. V. skundus, nes akivaizdžiai neteisinga informacija pateikta nebuvo.
Aukštesnės instancijos teismas taip pat atmeta pareiškėjo teiginį dėl skundą nagrinėjusios teisėjos A. J. šališkumo. J. D. teigimu, teisėja turėjo nusišalinti, nes buvo nušalinta nuo bylos nagrinėjimo ankstesniame procese, inicijuotame R. V., kai išreiškė savo išankstinę nuomonę. Pažymėtina, jog R. V. skundu pradėtas privataus kaltinimo bylos procesas buvo baigtas 2014 m. gegužės 26 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Šis procesas šioje nutartyje nėra revizuojamas. Į Alytaus rajono apylinkės teismą J. D. kreipėsi dėl naujo privataus kaltinimo bylos proceso inicijavimo, kaltinant R. V. šmeižimu, t. y. pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį. Be to, ankstesniame procese teisėja A. J. nedalyvavo, todėl nėra jokių objektyvių priežasčių teigti, kad ji būtų suinteresuota bylos eiga ir baigtimi šiame procese.
Nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, klausimas dėl civilinio ieškinio paliekamas nenagrinėtu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagal J. D. skunde išdėstytas aplinkybes pagrįstai atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą R. V. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Naikinti šį procesinį sprendimą apelianto skundo teiginiais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
J. D. skundą atmesti ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.