Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Diana Atajeva, sekretoriaujant Danguolei Sabaitienei, dalyvaujant privačiai kaltintojai R. V., viešame teisiamajame teismo posėdyje nagrinėjo privataus kaltinimo bylą, kurioje J. D., a.k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), administracine tvarka nebaustas, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d. dėl to, kad jis 2012-12-12 apie 14.00 val. Alytaus rajono Raitininkų seniūnijos pastate, esančiame Makniūnų k. Alytaus r. sav., R. V. atžvilgiu pavartojo žodžius „juoda kailiniuota varna“ ir taip ją įžeidė ir pažemimo.

Konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Motyvuojamoji dalis

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o šiuo nagrinėjamu atveju - privačiam kaltintojui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Kaltinamasis neprisipažino padaręs jam inkriminuojamos veikos - jis R. V. įžeisti neketino ir jos atžvilgiu nesakęs „juoda kailiniuota varna“. Jis paaiškino, kad įvykio dieną seniūnijos patalpose pas tyrėją S. Š. vyko apklausa: pirma pas tyrėją užėjo R. V., o jis liko laukti seniūno priimamajame, kur be jo buvo dar raštvedė B. B., taip pat laukė V. M., o šalia kabinete, atskirtame nuo priimamojo stiklu, sėdėjo socialinės darbuotojos D. P. ir D. Š.. Kai tyrėjo apklausta nukentėjusioji išėjo iš seniūno kabineto, jis mandagiai kreipėsi į ją komplimentu „juodoji fėja“, tačiau reaguodama į jo pasakymą nukentėjusioji pradėjo isteriškai šaukti „moterys, ar girdit?, reiks liudyti“. Tai girdėjęs S. Š. jam pasakęs, kam jis ją kabinantis, bet jis atsakęs, kad jis nieko blogo nepasakęs, netgi paprašęs atėjusio seniūno kompiuteryje pažiūrėti žodžių „juodoji fėja“ reikšmę.

Pažymėtina, kad kaltinamojo kaltę turi įrodyti privatus kaltintojas, kurio teismui pateiktus įrodymus būtina patikrinti ir įvertinti, o kaltinamasis neturi įrodinėti, kad jis yra nekaltas.

Pareikšdama kaltinimą privataus kaltinimo tvarka kaltinamam asmeniui J. D. privati kaltintoja R. V. kaltinimą grindė savo skunde nurodytomis aplinkybėmis, liudytojų parodymais.

Tačiau ištyrus teismui pateiktus duomenis, kuriais įrodinėjama kaltinamojo kaltė, nustatyta, kad nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių J. D. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad J. D. žmonai priklausanti žemė ribojasi su R. V. šeimos žemės ribomis, kad 2012 m. pavasarį pradėjus šių žemių matavimo darbus, kilo nesutarimai dėl šių žemės sklypo ribų ir nuo to laiko prasidėjo nuolatiniai incidentai bei konfliktai ne tik tarp J. D. ir R. V., bet ir tarp jų visų artimų šeimos narių.

Šias aplinkybes patvirtino pati privati kaltintoja, parodydama, kad kaltinamojo sūnus tokių konfliktų metu grasino jos mamai ištaškyti smegenis, taip pat mamą ir apnuodijo, o kaltinamasis sakęs viską darysiantis, kad ji būtų atleista iš darbo. Įsisenėjusį konfliktą dėl žemių patvirtino ir teismo posėdžiu metu apklausta liudytoja O. K., paaiškindama, kad nuolatiniai konfliktai ir piktumai kilo nuo 2012 m. dėl to, kad dalijant žemes, dalis žemių, kurias anksčiau visas naudojo R. V. šeima, atiteko ir jos tėvui J. D. su motina, kad atliekant žemės matavimo darbus R. V. motina D. K. nuolat koliojo ir šmeižė jos tėvą, vadindama jį „baltu debilu“ ir kitais užgauliais žodžiais, ištraukinėjo pastatytus riboženklius, o pati R. V. nuolat rašinėjo jos tėvą šmeižiančius pareiškimus prokuratūrai ir Žemės tarnybai, bet juose nurodomos aplinkybės nepasitvirtindavo.

Kad tarp J. D. ir R. V. jau ilgą laiką tęsiasi nesantaika ir vyksta konfliktai, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. L., parodydamas, kad kaltinamasis su nukentėjusiąja pykstasi jau senokai, S. Š., parodydamas, kad konfliktas prasidėjo nuo 2012 m. dėl žemės ir jos ribų nustatymo, D. Š., kuriai tarp J. D. ir R. V. vykstantys konfliktai žinomi jau iš anksčiau. Taip pat nuolatinių skundų rašymą J. D. ir jo sūnaus atžvilgiu patvirtina prie bylos prijungta medžiaga, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 6.4-(309)-155.

Tokioje byloje, kai vyksta asmeniniai nesutarimai dėl žemės sklypo ribų, dėl ko santykiai tiek tarp J. D. ir R. V., tiek tarp jų šeimos narių yra įtempti nuo pat 2012 metų pavasario, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.

Privati kaltintoja R. V. parodė, kad įvykio dieną tyrėjas S. Š. ją pakvietė apklausai į seniūniją. Nežinodama, kur eiti, ji užėjo į biblioteką paklausti, kur jai eiti, kur matė ir ten buvusį J. D.. Jai išėjus į koridorių netoli seniūno durų, išėjo ir J. D., pradėdamas ją vadinti „juoda kailiniuota varna“. Taip ją kelis kartus jis išvadino ir jai lipant laiptais žemyn, ką girdėjo ten buvusi valytoja. Jai išėjus po apklausos iš seniūno kabineto, priimamajame laukė ir J. D., kuris prie tyrėjo ją dar kartą pavadino „juoda kailiniuota varna“. Ji dar klausiusi tyrėjo, ką jai tokiu atveju daryti. Šiuos žodžius girdėjo priimamajame buvusi darbuotoja B. B. ir klientas V. M., taip pat ir seniūnijos darbuotojos, sėdinčios už stiklinės pertvaros nuo priimamojo, D. Š. ir D. P.. Tokiais J. D. išsakytais žodžiais ji buvo morališkai viešai pažeminta kitų žmonių akivaizdoje.

Tačiau nei vienas teismo posėdyje apklaustas liudytojas nepatvirtino privačios kaltintojos nurodomų aplinkybių, kad kaltinamasis visų žmonių akivaizdoje viešoje įstaigoje kelis kartus išvadino ją „juoda kailiniuota varna“ ir tokiais žodžiais ji buvo įžeista bei pažeminta.

Apklaustas liudytoju tyrėjas S. Š. parodė, kad po R. V. apklausos jai išeinat iš kabineto, jis girdėjo, kaip J. D. jo nuomone iššaukiančiai ją pavadino „juodoji fėja“, dėl ko jis prašęs J. D. jos neįžeidinėti, tačiau J. D. tvirtino, kad tai ne įžeidimas, tik taip ją gražiai pavadinęs.

Apklaustas liudytoju seniūnas A. L. parodė, kad pas jį buvo atėjęs kaltinamasis ir pasakęs, kad mokytoją R. V. pavadino „juodąja fėja“ ir ši ant jo supykusi, taip pat prašęs pažiūrėti kompiuteryje frazės reikšmę.

Apklausta liudytoja B. B., dirbanti seniūnijos raštininke, taip pat patvirtino, kad J. D. pavadino R. V. „juodąja fėja“, ir ji tai girdėjo, nes sėdėjo savo darbo vietoje, priimamajame. Ji dar Juozui pasakiusi, kodėl jis ją taip vadinantis, bet J. D. atsakęs, kad tai gražūs žodžiai.

Apklaustos liudytojomis D. P. ir D. Š., dirbančios seniūnijoje socialinėmis darbuotojomis, analogiškai nurodė girdėjusios, kaip J. D. R. V. pasakęs „juodoji fėja“, ir toks pasakymas D. P. atrodė kaip patyčia, o D. Š. jo pasakymas „o, juodoji fėja“ pasirodė neįprastu kreipiniu, nes buvo pasakyta pakeltu tembru.

Liudytojas V. M. parodė, kad jam laukiant priimamajame, į kurį vėliau atėjo ir J. D., iš seniūno kabineto išėjus R. V., J. D. juokais pavadino ją „juodąja fėja“, bet jo nuomone, kadangi mokytojai yra visi užgaulingi, nukentėjusioji, kuri yra mokytoja, galėjo supykti.

Taigi, visi šie apklausti teismo posėdyje liudytojai vieningai nurodė, kad J. D. nevadino jos „juoda kailiniuota varna“, o kreipėsi į ją „juodoji fėja“.

Nepasitvirtino ir R. V. nurodoma aplinkybė, kad „juoda kailiniuota varna“ ji tą dieną buvo vadinama keletą kartų. Apklausta liudytoja D. P., dirbanti seniūnijoje valytoja, kuri, R. V. teigimu, girdėjo triukšmą ir J. D. žodžiavimąsi jos atžvilgiu, nepatvirtino privačios kaltintojos nurodomų aplinkybių, teigdama, kad jokio ginčo tarp J. D. ir R. V. ji negirdėjusi.

Apklausta liudytoja B. S., dirbanti bibliotekoje, teigė nemačiusi atėjusios į biblioteką R. V., o paties žodžiavimosi ji negirdėjusi.

Tokiu būdu ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, nepasitvirtino R. V. skunde ir teisiamojo posėdžio metu nurodomos aplinkybės.

Tuo tarpu kaltinamo asmens J. D. paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, vieningai patvirtino visi apklausti liudytojai, tiesiogiai girdėję jo kreipimąsi į R. V. „juodoji fėja“, todėl netikėti tokiais kaltinamojo paaiškinimais teismas neturi pagrindo.

Tai, kad nei vienas liudytojas nepatvirtino R. V. skunde nurodomos aplinkybės, kad ją J. D. kelis kartus išvadino „juoda kailiniuota varna“, vertinant tai sistemiškai su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad visi konfliktai ir nesutarimai tarp J. D. ir R. V. ir jų šeimų kilo dėl žemės sklypo ribų ir tęsiasi nuo 2012 metų pavasario, teismui kyla pagrįstų abejonių dėl privačios kaltintojos parodymų patikimumo ir leidžia teismui tokius R. V. parodymus vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti, bei pagrįstai manyti, kad dėl žemės sklypo ribų kilusių nesutarimų privati kaltintoja iš asmeninių paskatų yra suinteresuota duoti J. D. kaltinančius parodymus ir sau palankius parodymus, ir tokiu būdu spręsti kilusias problemas dėl žemės sklypo ribų.

Jokių kitų neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo padarytą veiką, už kurią atsakomybė numatyta LR BK 154 str. 1d., byloje nėra.

Ta byloje nustatyta aplinkybė, kad J. D. R. V. pavadino kitų žmonių akivaizdoje „juodąja fėja“ negali būti vertinama kaip nusikalstama veika BK 155 str. 1 d. prasme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsniu, įžeidimas, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti, paniekinti. Įžeidimo žodžiu ar raštu atveju formuojamas neigiamas, nepadorus, užgaulus atsiliepiamas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Jis yra viešas, kai žmogus užgauliai pažeminamas matant, girdint kitiems žmonėms. Nors įstatyme tiesiogiai ir nenurodyta, tačiau tik nederama forma išreikšti vertinimai gali būti pripažįstami įžeidimu, ir, atvirkščiai, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu baudžiamojo įstatymo prasme nelaikytinas.

J. D. kreipinys į R. V. „juodoji fėja“, tėra tik ilgai besitęsiančio konflikto dėl žemės sklypo ribų išdava, ir šiuo atveju negalima teigti, jog R. V. interesai yra paliesti taip aštriai, kad dėl to J. D. kiltų baudžiamoji atsakomybė.

Atkreiptinas dėmesys, kad aukštesnės instancijos teismai, nagrinėdami tokio pobūdžio bylas, vadovaujasi ir ta nuomone, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai nemažai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jos teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis - baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t.y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausias teismas. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami., todėl ir šiuo atveju R. V. jos manymu pažeistas teises – savo garbę ir orumą, kreipiantis į ją „juodoji fėja“ gali efektyviai apginti pasinaudodama, pavyzdžiui, civilinės teisės numatomomis galimybėmis (Klaipėdos apygardos teismo 2011-06-10 nutartis b. byloje Nr. 1S-592-417/2011).

Tam, kad įrodyti kaltinamojo padarytą nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, visi įrodymai įrodomąja prasme turi būti stiprūs, neginčijami bei nekeliantys abejonių. Įrodymai turi visiškai pagrįsti kaltinamojo padarytą veiką, papildyti vienas kitą ir būti sistemoje, o ne būti tik nepagrįstų faktų, teismui pateiktų kaip įrodymai, kratinys.

Tokiu būdu, ištyrus teisme ir įvertinus byloje esančių visumą įrodymų, kuriais grindžiama kaltinamojo padaryta veika, nustatyta, kad šie įrodymai neįrodo kaltinamojo padarytos veikos, nors šioje byloje privati kaltintoja teismui turėjo pateikti neginčijamus kaltumo įrodymus.

Taigi, nesant byloje neginčijamų įrodymų, kad J. D. padarė jam inkriminuojamą veiką, jis pagal LR BK 155 str. 1d. išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1p.).

Civilinis ieškinys.

Privati kaltintoja prašė priteisti iš J. D. 5000 Lt. neturtinės žalos atlyginimo, taip pat su bylinėjimusi susijusias išlaidas – 400 Lt. už advokato paslaugas surašant dokumentus (b.l. 48).

J. D. išteisinus, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, R. V. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2p.), o prašymas priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas- atmestinas.

Palikus civilinį ieškinį nenagrinėtu, civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civiline tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR BPK 115 str. 3 d. 2p., 303 str. 5 d. 1p., 304 str. 1d., 305 str. 3 d., 307 str. 4 d., 308 str. 1 d., 2 d., 4 d.,

nusprendžia:

J. D. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

R. V. prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą.