Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo A. Ž. skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo procesą A. L. ir A. L. pagal BK 155 str. ir 187 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Palangos miesto apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo A. Ž. skundas, kuriame jis prašo patraukti A. L. baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 155 str., 187 str. 1 d., A. L. – už nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str., 155 str., 187 str. 1 d., ir priteisti solidariai iš A. L. ir A. L. 1000 litų dydžio turtinę bei 10 000 litų dydžio neturtinę žalą, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal nukentėjusiojo A. Ž. privataus kaltinimo skundą, nes yra aiški BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pareiškėjo A. Ž. manymu, byloje yra pakankamai įrodymų dėl jo turto – laiptų sunaikinimo: antstolių aktai, Palangos ir Klaipėdos teismų nutartys, skunduose, rašytuose Palangos policijai ir teismui, buvo nurodyta, kad laiptus į palėpės patalpas sunaikino A. ir A. L.. Ir šią aplinkybę, anot pareiškėjo, patvirtino Klaipėdos apygardos teismas, įsiteisėjusia nutartimi pažymi, kad antrą kartą A. L. sunaikinus įrengtus laikinus laiptus į palėpes, ji 2011-05-02 buvo apklausta Palangos policijos komisariate, kur prisipažino, kad sunaikino laiptus.

Mano, jog iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog yra pakankamai įrodymų dėl A. ir A. L. nusikalstamų veikų prieš jį, A. Ž.. Sunaikintų laiptų vertę, pasitaręs su meistrais, mažina 1000 litų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti jos pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apylinkės teismas nurodė motyvus, kodėl atsisako pradėti privataus kaltinimo procesą A. ir A. L. pagal BK 154 str., 155 str. ir 187 str. 1 d., ir apygardos teismas sutinka su tokia apylinkės teismo išvada. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nevertintinos kaip pagrindas naikinti skundžiamąją nutartį.

BK 154 str. reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už informacijos, neatitinkančios tikrovės, paskleidimą apie kitą žmogų, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo arba asmens šmeižimą, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Tuo tarpu BK 155 str. numato asmens, kuris viešai arba neviešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino, įžeidė žmogų, baudžiamąją atsakomybę.

Nagrinėjamu atveju iš faktinių bylos duomenų, o būtent pateiktų pokalbių garso įrašų girdėti, kad žodinis konfliktas, kurio metu tiek pareiškėjo, tiek sutuoktinių L. vartojami šiurkštūs, kartais ir necenzūriniai kalbos žargonai. Todėl akivaizdu, kad abiejų šalių vartojami posakiai, epitetai yra jų bendravimo forma, iš esmės priimtina ir praktikuojama tiek vienos, tiek kitos ginčo šalies. Pareiškėjas bendraudamas su sutuoktiniai L.nevengia juos apibūdinti, kaip pavyzdžiu, „turto prievartautojais“, nors byloje duomenų, kad pastarieji dėl tokios veikos būtų pripažinti kaltais, byloje nėra. Todėl tiek paties A. Ž., tiek A. ir A. L. išsakyti žodžiai vieni kitiems yra nukreipti ne siekiant realiai paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą, apšmeižti, užgauliai pažeminti, o tai tėra pykčio, kilusio dėl jiems bendrai priklausančio turto naudojimo ir kt. aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos iškeltose civilinėse bylose, išdava. Ir šiuo atveju negalima teigti, jog pareiškėjo interesai yra paliesti taip aštriai, kad dėl to verta pradėti privataus kaltinimo procesą. Todėl apygardos teismo nuomone, Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai nemažai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jos teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus ir nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Ir šiuo atveju, apygardos teismo nuomone, A. Ž., jo manymu, pažeistas teises – savo garbę ir orumą – gali efektyviai apginti pasinaudodamas, kaip pavyzdžiui, civilinės teisės numatomomis galimybėmis. O tuo atveju, jei nagrinėjant civilinį ginčą teismas nustatytų, kad vienos iš šalių veiksmuose galbūt yra tam tikro nusikaltimo požymių, įstatymo leidėjas teismui suteikia teisę informuoti prokurorą apie nustatytas minėtąsias aplinkybes (CPK 300 str.).

Tuo tarpu vertinant A. Ž. prašymą pradėti privataus kaltinimo procesą pagal BK 187 str. pažymėtina, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nuspręsta nustatyti, kad gyvenamojo namo Smilčių g. 28, Palangoje, pastogės patalpos, esančios virš mansardos, ir laiptai į jas priklauso naudotis bendrai A. Ž., A. L. ir A. L.. Nors minėtasis apylinkės teismo sprendimas šioje byloje yra apskųstas apeliacine tvarka, o apeliacinis procesas yra sustabdytas, iki įsiteisės kitas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-646-524/ 2010, apygardos teismo nuomone, šiuo atveju vargu ar galima kalbėti apie A. ir A. L. baudžiamąją atsakomybę dėl pareiškėjo deklaruojamų jam priklausančių laiptų sunaikinimo (sugadinimo), nes šiuo atveju visiškai nėra aišku, kad pastarasis turtas yra tik A. Ž. nuosavybė, nes, kaip minėta, yra pagrindo manyti, kad teisę naudotis šiais laiptais turi ir sutuoktiniai L. Be to, apygardos teismo nuomone, pagrįstas apylinkės teismo konstatavimas, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal skunde nurodytos veikos, numatytos BK 187 str., klausimą, svarbu nustatyti sugadinto (ar sunaikinto) turto vertę, nes ji lemia nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Tuo tarpu pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad laiptus sugadino būtent bendraturčiai L, o ne kiti asmenys. Galiausiai nukentėjusysis kaskart nurodo vis kitokią sugadintų laiptų vertę, subjektyviai juos vertindamas, kaip pats nurodo, atsižvelgdamas į laiptus gaminančių meistrų rekomendacijas.

Todėl esant aptartų aplinkybių visumai, pareiškėjo A. Ž. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.