Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant išteisintajam J. D., jo gynėjai advokatei Jūratei Matonienei, nukentėjusiajai R. V., jos atstovei advokatei Dianai Vaitkevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, prašymas priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. D. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal BK 155 str. 1 d. dėl to, kad jis 2012-12-12 apie 14.00 val. Alytaus rajono Raitininkų seniūnijos pastate, esančiame (duomenys neskelbtini) k. Alytaus r. sav., R. V. atžvilgiu pavartojo žodžius „juoda kailiniuota varna“ ir taip ją įžeidė ir pažemino.

J. D. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto 155 str. 1 d. požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją ir jos atstovę, prašiusias apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiosios R. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, tačiau tokių įrodymų, jų visumos šioje byloje nėra.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o privataus kaltinimo institutas išskirtinis tuo, kad kaltinimą teisme palaiko, taigi ir kaltinamo asmens kaltę turi įrodyti nukentėjusysis, įgyjantis privataus kaltintojo statusą (BPK 408 str. 1 d); kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad privačios kaltintojos teismui pateikti įrodymai neįrodė jos kaltinamo asmens – J. D. tariamai padarytos nusikalstamos veikos.

BK 155 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų,...“. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia. Tam, kad kaltinamą asmenį būtų galima pripažinti kaltu, būtina įrodyti visus nusikalstamos veikos sudėties elementus: tiek objektyviosios pusės, tiek ir subjektyviosios.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nepasitvirtino R. V. skunde ir teisiamojo posėdžio metu nurodomos aplinkybės, rėmėsi ne išteisintajam palankių liudytojų parodymais, o priešingai, būtent tų, kuriuos prašė apklausti pati nukentėjusioji. Išteisinamasis nuosprendis taip pat nėra grindžiamas tik J. D. dukros O. K. parodymais. Teismas šios liudytojos parodymus aptarė tik kaip patvirtinančiais seniai tarp J. D. ir R. V. šeimų ir artimųjų vykstantį konfliktą dėl žemės, tačiau jais nepaneiginėjo J. D. kaltės. Tai, kad tarp abiejų šeimų jau seniai tvyro nesantaika ir kyla ginčai, į kuriuos nuolat įtraukiamos ir teisėsaugos institucijos, patvirtino tyrėjas S. Š. bei seniūnas A. L., to neneigia ir nukentėjusioji bei išteisintasis.

Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte (šiuo atveju privataus kaltinimo skunde) išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kaip jau minėta, nukentėjusioji R. V. privataus kaltinimo skunde nurodė, kad J. D. ją įžeidė ir pažemino, viešai pavadindamas ją „juoda kailiniuota varna“. Būtent kad tokia frazė nukentėjusios atžvilgiu buvo pavartota ir ja buvo siekiama įžeisti bei pažeminti nukentėjusiąją, ir buvo įrodinėjimo dalykas šioje baudžiamojo byloje. Tačiau byloje teismo ištirti įrodymai nepatvirtino, kad nukentėjusioji buvo išvadinta „juoda kailiniuota varna“, nes liudytojų parodymai patvirtino J. D. į nukentėjusiąją kreipusis „Juodoji fėja“. Pastebėtina, kad kaltinimo keitimą reglamentuoja BPK 256 str., todėl apeliaciniame skunde nukentėjusiosios išdėstyti J. D. kiti veiksmai prieš jos tėvus, besitęsiantis jai priešiškas elgesys, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Ne kiekvienas išsakytas žodis, sakinys ar žmogaus apibūdinimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas teisus, kad tik nederama, itin grubia, paniekinančia, žeminančia forma išreikšti vertinimai gali būti pripažįstami įžeidimu, o tik pabrėžtinas kažkurios išskirtinės asmens savybės akcentavimas, nors ir turint pašaipią potekstę bei sukeliantis nemalonias emocijas, negali būti laikomas įžeidimu baudžiamojo įstatymo prasme. Tarp bylos šalių įsisenėjusi nesantaika ir įtempti santykiai, aštrina reakciją į bet kokius neformalius kreipinius, todėl suprantama nukentėjusiosios pernelyg jautri reakcija į jos išskirtinį bruožą – tamsius plaukus – pabrėžiantį J. D. kreipinį, tačiau toks bendravimo būdas, nors ir nebuvo itin tinkamai pasirinktas bei malonus R. V., visgi negali būti traktuojamas kaip nusikalstama veika.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad tarp J. D. ir R. V. susiklosčiusių konfliktiškų santykių, tarpusavio nesutarimų, asmeninio pobūdžio problemų sprendimas baudžiamosios teisės priemonėmis negali būti toleruojamas ir vertinamas kaip pagrįsta bei proporcinga priemonė. Nuosprendyje teisingai pabrėžiama, kad baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. O šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai gali būti sprendžiami ir kitos teisės šakos, pvz. civilinės teisės, nustatytomis priemonėmis.

Apeliantė skunde išreiškė ir abejones nuosprendį priėmusios teisėjos Dianos Atajevos šališkumu, jas grįsdama tuo, kad teisėja pažįsta J. D. dukrą O. K., patenkino J. D. prašymas ją apklausti byloje, o R. V. prašymą apklausti jos motiną D. K. – atmetė.

Nušalinimo pagrindai yra išdėstyti BPK 58 str., tačiau teisėjas gali būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja objektyviai pagrįstos abejonės dėl nešališkumo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Nagrinėjamu atveju, nušalinimo pagrindų, numatytų BPK 58 str., nėra.

Pastebėtina, kad BPK 59 str.1 d. nurodyta, kad nušalinimas turi būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo pagrindą sužinojo pradėjus įrodymų tyrimą.

R. V. abejones bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu pareiškė tik po jai nepalankaus nuosprendžio priėmimo, bylos nagrinėjimo metu ji nušalinimo teisėjai nereiškė ir jos šališkumu neabejojo. Savo abejones teisėjos D. Atajevos šališkumu apeliantė grindžia jos teisėjos pasakyta fraze „O, salėje VPK atstovai“, tačiau tokia reakcija nėra jokia asmeninių santykių išraiška, o kad teisėja liudytoją pažino dėl jos atliekamų pareigų, nėra šališkumo patvirtinimas. Kaip nėra šališkumo pagrindimas O. K. apklausa, tuo labiau, kad liudytojos duoti parodymai buvo neesminiai ir jais net nebuvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis. Šališkumo neįrodo ir R. V. prašymo apklausti jos motiną netenkinimas, nes įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų neabejotinoms išvadoms dėl tiriamo fakto buvimo ar nebuvimo suformuoti ir tik teismo prerogatyva yra nuspręsti, kiek surinktų įrodymų pakanka. Įrodymų vertinimo galutinis rezultatas yra teismo išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Šiuo atveju nukentėjusiosios prašymu, byloje buvo apklausti visi penki jos nurodyti įvykį tiesiogiai stebėję liudytojai, kurie nepatvirtino nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, taigi teismas teisingai nusprendė, kad dar vienos liudytojos, kuri net nebuvo įvykio vietoje, parodymai, neturės jokios esminės reikšmės aplinkybių vertinimui. Nors teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų rinkimo, jų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokie pasiūlymai teismui nėra privalomi ir jų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kai nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Taigi, apeliantės argumentas dėl teisėjos D. Atajevos nešališkumo, vertintinas kaip subjektyvi jos nuomonė, nepasitenkinimas jai nepalankiu išteisinamuoju nuosprendžiu ir neparemta jokiais objektyviais duomenimis, todėl tai nesudaro pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų byloje surinktų ir teisme tiesiogiai ištirtų bei turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, įrodymų vertinimo, ir pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta. Byloje nėra neginčijamų objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių objektyviuosius inkriminuoto įžeidimo požymius. Išnaudojus visas procesines galimybes, teismui nepavyko iki galo pašalinti nukentėjusiosios ir išteisintojo J. D. parodymų prieštaravimus, paneigti išteisintojo nurodomas aplinkybes, kad jokių žeminančių pasisakymų nukentėjusios atžvilgiu neišsakė ir tikslo ją įžeisti neturėjo. Atsižvelgus į tai, kad R. V. paaiškinimų dėl jos pavadinimo „juoda kailiniuota varna“ nepatvirtino kiti įrodymų šaltiniai, teismas šiuo atveju neturėjo pakankamų teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymą ir galimas prielaidas laikyti neginčijamai nustatytais faktais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnis) ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. D. veikoje nėra BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 Str. 5 d. 1 p.). Teismas teisingai išsprendė pareikšto civilinio ieškinio klausimą, palikdamas jį nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p) bei teisingai netenkino prašymo priteisti procesines išlaidas. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas ir buvo šališkas, nėra, todėl nukentėjusiosios R. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Nepatenkinus apeliacinio skundo, byloje sprendžiamas J. D. gynėjos prašymas priteisti išteisintajam išlaidas už advokato pagalbą apeliaciniame procese. BPK 105 str. 6 d. numato, kad tuo atveju kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi, įstatymas leidžia tam tikrą atsakomybę už proceso eigą ir/ar rezultatus pritaikyti nukentėjusiajam, iš jo gali būti priteisiamos visos ar dalis proceso išlaidų.

J. D. už advokato pagalbą patyrė 1000 Lt išlaidas, kurias patvirtino dokumentais: 2014-04-11 sąskaita-faktūra serija APB IC Nr. 18 ir 2014-04-09 vietinio mokėjimo pavedimu Nr. 70.

Pažymėtina, kad įvertinus šios bylos medžiagos sudėtingumą, apimtį, atsižvelgus į tai, jog nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, kad išteisintojo advokatė įstojo į bylą tik apeliacinio proceso metu, todėl turėjo susipažinti su visa bylos medžiaga bei gynė J. D. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš R. V. prašoma priteisti 1000 litų suma yra teisinga, proporcinga pareikšto kaltinimo sunkumui, bylos apimčiai, teismo posėdžio apygardos teisme trukmei, todėl išteisintojo patirtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme pripažintinos pagrįstomis ir priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 105 str. 6 d.,

nutarė:

nukentėjusiosios R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. V. 1000 Lt (tūkstantis litų) proceso išlaidų, patirtų už advokato pagalbą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, J. D. naudai.