- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-20
- Bylos Nr.
- 1S-1318-317/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Jaliniauskas
- Pareiškėjas
- V. J.
- Kategorijos
- 2.9.7.1Atsisakymas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą dėl akivaizdžiai neteisingų faktų apie nusikalstamą veiką
- 2.9.7.2Atsisakymas pradėti privataus kaltinimo bylų procesą dėl aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių
- 2.12.3Skundo nagrinėjimo aukštesniajame teisme tvarka (BPK 441 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, nerengdamas teismo posėdžio, išnagrinėjo pareiškėjo V. J. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo procesą pagal V. J. skundą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apylinkės teisme 2015 m. gegužės 29 d. buvo gautas V. J. skundas, kuriame prašoma pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka, D. G. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 2 dalyje; pripažinti V. J. nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu bei priteisti jam 3000 Eur neturtinę žalą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015 m. birželio 1 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ straipsnio 1 dalimi atsisakė priimti skundą privataus kaltinimo tvarka. Teismas nurodė, kad skunde nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Iš D. G. pareiškimo nuorašo, kurį pateikė pats V. J. (b. l. 7) nematyti, kad jame būtų kas nors įžeidžiamo ar šmeižikiško, todėl daryti išvadą, kad D. G., kreipdamasis į policijos pareigūnus, padarė kokį nors nusikaltimą, nėra pagrindo, o nukentėjusysis teismui nepateikė dėl to jokių įrodymų.
Šalies argumentai
V. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Nurodo, kad apylinkės teismui jo pateiktas skundas atitinka BPK 412 straipsnio reikalavimus, skunde nurodyta tiksli, konkreti ir akivaizdžiai teisinga D. G. nusikalstamų veikų kvalifikacija. Pareiškėjo teigimu, D. G., kreipdamasis į policijos pareigūnus su šmeižikišku ir įžeidžiančiu pareiškimu, paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią pareiškėją bei pakertančią pasitikėjimą juo, dėl ko padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 2 dalyje. V. J. nuomone, teismui jis pateikė pakankamai daug įrodymų, kad jo atžvilgiu kaltinamas asmuo D. G. padarė minėtas nusikalstamas veikas, todėl apylinkės teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą.
Kartu skunde V. J. prašo baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti kitos apygardos (ne Kauno) teritorijoje esančiam apylinkės teismui, o šį skundą nagrinėti – kitos apygardos teismui (ne Kauno). Nušalinimus teismams pareiškėjas reiškia, nes, jo manymu, Kauno apylinkės teisme bei Kauno apygardos teisme nėra galimybių užtikrinti teisingumo interesus. Abejonės dėl teismų šališkumo V. J. kyla dėl Kauno apygardos teismo pirmininko Nerijaus Meilučio inicijuoto ikiteisminio tyrimo pareiškėjo V. J. atžvilgiu, kuriame šiuo metu jam yra pareikšti įtarimai dėl Kauno apygardos teismo teisėjų Kęstučio Dargužio, Svetlanos Jurgaitienės bei šiuo metu teisėjais nebedirbančių J. E. G. ir R. M. „pažeminimo“, nepagarbos teismui. Anot pareiškėjo, minėti teisėjai yra kolegos su kitais baudžiamąsias bylas nagrinėjančiais teisėjais, bendrauja, yra gerai pažįstami, susiję hierarchiniais ir administravimo ryšiais su baudžiamąją bylą pradėjusiu Kauno apygardos teismo pirmininku Nerijumi Meilučiu, todėl baudžiamąsias bylas Kauno apygardos teisme nagrinėjantys teisėjai yra iš anksto nusistatę V. J. atžvilgiu.
V. J. skundas atmestinas
Privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja BPK XXX skyrius. BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. sprendžiamas skundo priėmimo klausimas ir baudžiamojo proceso privataus kaltinimo tvarka pradėjimo klausimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, kad: 1) arba visai nebuvo įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, 2) arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, 3) arba buvo įvykis, tačiau nesant kieno nors kaltės.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. J. D. G. kaltina padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir to siekiant. Vien subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad tai jį žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.
Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, susipažinęs su D. G. 2011 m. sausio 19 d. pareiškimo kopija, pažymi, kad asmens kreipimasis į kompetentingas institucijas, negali būti laikomas šmeižimu ar įžeidimu. Tai, kad D. G., manydamas, jog jam ar jo šeimai kyla pavojus, šiuo konkrečiu atveju kreipėsi į teisėsaugos instituciją, niekaip negali būti laikomas asmens šmeižimu ar įžeidimu. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004). D. G. pareiškimo turinys buvo skirtas ne plačiai visuomenės daliai, o teisėsaugos institucijos pareigūnams. Pareiškėjas V. J. duomenų, kad pareiškimas būtų pateiktas ir kitiems asmenims, ne vien tik teisėsaugos institucijų pareigūnams, nėra. Taigi, byloje nenustatytas būtinasis nagrinėjamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad asmens nurodomos informacijos, pateiktos kaip fakto, nepasitvirtinimas, nesant tikslo paskleisti melagingą informaciją, negali būti pakankamas pagrindas patraukti tą asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
Kaip matyti iš D. G. pareiškimo, jis buvo adresuotas ir pateiktas kompetentingai institucijai, siekiant apginti savo interesus, todėl darytina išvada, kad D. G. neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančias, šmeižikiško pobūdžio žinias apie V. J., taigi tai nėra tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas ar asmens pažeminimas ir tai nepatenka į BK 154 straipsnio dispoziciją.
Dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, kad BK 3 straipsnio 2 dalis numato, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl, įstatymų leidėjui nuo 2015 m. liepos 10 d. (TAR 2015-07-09, i. k. 2015-11179) dekriminalizavus nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnyje, konstatuotina, kad baudžiamasis procesas negalimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. veikai netekus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti V. J. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Aukštesnysis teismas, atsakydamas į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl teismų šališkumo pažymi, kad pagal BPK 57 straipsnyje įtvirtintas nuostatas bei suformuotą teismų praktiką, nušalinimas gali būti pareikštas tik konkrečiam bylą nagrinėjančiam teisėjui. Šiuo konkrečiu atveju iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jokių konkrečių pagrindų, galinčių būti pagrindu nušalinti teisėją, kuriam paskirta nagrinėti jo skundą, nenurodyta. Nušalinimo motyvai reiškiami abstrakčiais pagrindais dėl ikiteisminio tyrimo procesų, absoliučiai nesusijusių su šį pareiškėjo skundą nagrinėjančiu teisėju. V. J. argumentai dėl susiklosčiusių teisinių santykių su juo ir Kauno apygardos teismo teisėjais nesudaro nušalinimo pagrindų, numatytų BPK 58 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pagrindo nusišalinti nuo šio skundo nagrinėjimo nėra (BPK 58 straipsnis, 59 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutarė:
V. J. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartį.
Ši nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.