- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-16
- Bylos Nr.
- eI2-12702-422/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02568-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalija Zelionkienė
- Pareiškėjas
- N. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Natalijos Zelionkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas N. A. (toliau – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas, Atsakovas) 2025 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 25S100537 (toliau – Sprendimas, Skundžiamas sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjimo dienos 30 mėnesių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas yra priimtas vien dėl to, kad ankstesniu 2025 m. balandžio 3 d. Departamento sprendimu Nr. 25S85619 (toliau – Sprendimas-1) buvo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi. Jokių kitų argumentų dėl kokių priežasčių priimtas Sprendimas nėra nurodyta.
Pareiškėjas nurodė, kad esminius argumentus yra išdėstęs 2025 m. balandžio 16 d. skunde, adresuotame Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmams (administracinė byla Nr. eI2-11788-1029/2025).
Šalies argumentai
Teigė, jog Sprendimas-1 buvo priimtas remiantis tikrovės neatitinkančia informacija apie tai, kad Pareiškėjui priklausanti įmonė (duomenys neskelbtini) neva bendradarbiavo su Rusijos įmone (duomenys neskelbtini) (rus. (duomenys neskelbtini), INN (duomenys neskelbtini)), ir, kad dėl šių priežasčių 2024 m. balandžio 19 d. Lenkija Pareiškėją ir jo įmonę (duomenys neskelbtini) įtraukė į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą. (duomenys neskelbtini) niekados neturėjo jokių tarpusavio santykių su nurodyta bendrove, kuriai taikomos sankcijos, o Lenkijoje priimtas sprendimas dėl Pareiškėjo ir jo įmonės (duomenys neskelbtini) įtraukimo į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą, buvo priimtas per klaidą, suklystant dėl Rusijos Federacijos bendrovės pavadinimo, t. y. Pareiškėjo įmonės bendradarbiavimą klaidingai siejant su (duomenys neskelbtini) (rus. (duomenys neskelbtini), INN (duomenys neskelbtini)), kuriai taikomos sankcijos, kai tuo tarpu bendrovės, su kuria bendradarbiauja Pareiškėjo įmonė (duomenys neskelbtini), pavadinimas yra labai panašus – (duomenys neskelbtini), tačiau tai visiškai atskiras ir su prieš tai nurodyta sankcionuota bendrove nieko bendro neturintis juridinis asmuo, kurio kitas kodas – INN (duomenys neskelbtini), buveinė kita – bendrovė yra įsikūrusi adresu (duomenys neskelbtini), bendrovės akcijos taip pat priklauso visai kitiems asmenims, nei kad sankcijonuotos bendrovės.
Pareiškėjas pažymėjo, kad vos gavęs Sprendimą-1, pradėjo aiškintis situaciją ir suprato, jog Lenkijoje dėl klaidos (didelio skirtingų bendrovių pavadinimų panašumo) jis buvo nepagrįstai susietas su sankcionuota bendrove.
Pareiškėjas tvirtino, kad nei tiesiogiai nei netiesiogiai nedalyvauja jokiame neteisėtame sankcijų apėjimo procese, taip pat nebuvo ir nėra lojalus Rusijos Federacijai ir Kremliaus režimui.
Nurodė, kad Atsakovas priimdamas sprendimus nevertino ir neatsižvelgė į šias itin svarbias individualias su Pareiškėju susijusias aplinkybes, o būtent, kad Lietuvoje jis gyvena ilgą laiką, kad čia turi šeimą – sutuoktinę, vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kad būtent visas Pareiškėjo socialinių, ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje. Atsakovui priėmus skundžiamą Sprendimą Pareiškėjui (ir jo šeimai) nebeliktų realios galimybės gyventi Lietuvoje, su kuria jau faktiškai yra susieta ne tik Pareiškėjo ir jo šeimos dabartis, bet ir ateitis, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, tai sukeltų itin neigiamas, aiškiai neproporcingas pasekmes.
Pažymėjo, kad Pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją vien dėl verslo santykių (nes turi Lenkijoje registruotą bendrovę, tarp kurios klientų yra minėta Rusijos Federacijos bendrovė (duomenys neskelbtini)), o ne dėl kokių nors kitų priežasčių, ir nėra jokios realios grėsmės, kad būtent šios aplinkybės sudaro palankias sąlygas tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus su Pareiškėju. Pareiškėjas nėra susijęs su jokiomis Rusijos ir (ar) Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, jokie kontaktai su juo nėra užmegzti.
Paaiškino, kad Atsakovas nepateikė jokių įrodymų (išskyrus nepagrįstas prielaidas ir spėjimus), iš kurių būtų galima spręsti apie realią egzistuojančią grėsmę valstybės saugumui tuo atveju, jeigu Pareiškėjas gyventų Lietuvoje, todėl Departamentas Skundžiamą sprendimą priėmė formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, visiškai neįsigilinęs į individualų Pareiškėjo atvejį. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimu jam pritaikyta visiškai neproporcinga priemonė.
Tvirtino, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, neproporcingai suvaržantis Pareiškėjo teises ir laisves, todėl turi būti panaikintas.
Šalies argumentai
Departamentas su Pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, jog Departamentas Sprendimą priėmė įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pažymėjo, kad Sprendime aiškiai ir vienareikšmiškai nurodoma, kad nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo Nr. 25S85619 panaikinti leidimą nuolat gyventi įsiteisėjimo dienos (jeigu išvyktų anksčiau – nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos) 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Atkreipė dėmesį, kad iš Lenkijos SIRENE nacionalinio skyriaus buvo gauta N forma, kuria pranešama, kad asmuo yra kompanijos (duomenys neskelbtini) valdybos primininkas, valdantis 51 įmonės akciją, kurių vertė 2 550 zlotų. Įmonė vykdo didmeninę (duomenys neskelbtini) prekybą. Įmonė supirkinėja įrangą ES ir eksportuoja ją į Rusiją. Pareiškėjas yra siejamas su asmenimis, kurie remia Rusijos agresiją Ukrainoje, įmonė (duomenys neskelbtini) siejama su Rusijos įmone (duomenys neskelbtini). Veiklos metu įmonė gali pervesti lėšas į Rusijos biudžetą, taip šios lėšos prisideda prie Ukrainoje vykstančio karo finansavimo. Todėl asmuo įtrauktas į SIS, draudimas galioja iki 2027 m. liepos 24 d.
Pažymėjo, kad Departamentas neturi pagrindo abejoti Lenkijos kompetentingų institucijų sprendimu.
Akcentavo, kad tai, jog Pareiškėjo netenkina Departamento atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, nereiškia, kad toks vertinimas nebuvo atliktas. Sprendime buvo įvertintos ne tik šeiminės, bet ir kitos su Pareiškėju susiję aplinkybės: tai, kad gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje Pareiškėjas deklaruoja nuo (duomenys neskelbtini) m., kad nustatyti Pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (asmens vaikai ir sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos piliečiai), kad Pareiškėjas darbo santykių Lietuvos Respublikoje asmuo šiuo metu neturi. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, o taip pat tai, kad Valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) asmens gyvenimą Lietuvos Respublikoje pripažino keliančiu grėsmę valstybės saugumui, Departamento vertinimu, uždraudimas atvykti asmeniui į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje.
Pažymėjo, kad Departamento vertinimu, tai, jog Pareiškėjas turi verslo ryšių Lietuvai nedraugiškose valstybėse ir periodiškai ten vyksta verslo reikalais, gali būti vertinama kaip grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.
Akcentavo, kad Sprendimas nėra priimtas vadovaujantis išimtinai tik Lenkijoje priimtame sprendime nurodyta informacija. Sprendime buvo vertinama VSD išvada, taip pat buvo atliktas Pareiškėjo individualių aplinkybių vertinimas. Pažymėjo, kad Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra trumpesnis, atsižvelgiant būtent į individualias su Pareiškėju susijusias aplinkybes, kaip tai numatyta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, kuri patvirtinta Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka).
Atsakovo vertinimu, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimas atitinka UTPĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 25S100537, kuriuo Pareiškėjui nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo (toliau – NAS taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktais.
Nustatyta, jog šioje byloje skundžiamas Sprendimas buvo priimtas po Sprendimo-1, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmimo, Departamentui konstatavus, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas Sprendimą-1 ginčijo teismine tvarka Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-11788-1029/2025 (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2281-502/2025).
Kol vyko ginčas dėl Sprendimo-1 teisėtumo ir pagrįstumo, nagrinėjama byla buvo sustabdyta.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, LVAT yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-498-415/2019).
Taigi, šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę galią turi 2025 m. birželio 10 d. Regionų administraciniam teismo Panevėžio rūmų sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-11788-1029/2025, ir 2025 m. rugsėjo 7 d. LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2281-502/2025, nustatyti prejudiciniai faktai, kurie iš naujo nebenagrinėjami.
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-11788-1029/2025, teismas konstatavo, jog Sprendime-1 dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo priimtas pagrįstai, Pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Minėtoje byloje prieita išvados, kad Pareiškėjo ilgalaikiai šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva bei Pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje šioje administracinėje byloje nustatytų individualių aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip svarbesni nei grėsmė valstybei.
Išnagrinėjus minėtą administracinę bylą nustatyta, kad Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, neatskleidė informacijos, jog jis yra susijęs su Lenkijos Respublikoje registruota įmone (duomenys neskelbtini) (t. y. Pareiškėjas turi 51 proc. akcijų ir vadovauja įmonei, o jo sūnus – 49 proc. akcijų). Pagal viešai prieinamus duomenis, Lenkijos kompetentingos institucijos nuo 2024 m. balandžio 19 d. Pareiškėją ir šią įmonę įtraukė į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą ((duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini)). Nėra duomenų, kad Pareiškėjas iki Sprendimo-1 priėmimo ir (ar) iki tikrinamo teismo sprendimo priėmimo kreipėsi į atitinkamas Lenkijos institucijas (pvz., teismą) dėl jo ir (ar) įmonės (duomenys neskelbtini) nepagrįsto įtraukimo į aptariamą sąrašą arba išbraukimo iš jo.
Minėtoje byloje Pareiškėjas, pasinaudodamas apeliacinės instancijos teismo nustatytu terminu papildomiems įrodymams pateikti, 2025 m. rugpjūčio 25 d. pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad Pareiškėjas (jo advokatai) kreipėsi į Lenkijos Respublikos plėtros ir technologijų ministrą su 2025 m. rugpjūčio 21 d. prašymu, prašydamas (prašydami) išbraukti (duomenys neskelbtini) iš asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašo, vadovaujantis 2022 m. balandžio 13 d. Lenkijos Respublikos įstatymo „Dėl specialiųjų priemonių, skirtų kovoti su parama agresijai prieš Ukrainą ir apsaugoti nacionalinį saugumą“ 3 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis ėmėsi veiksmų nuginčyti Lenkijos kompetentingos institucijos (Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administravimo ministro) 2024 m. balandžio 18 (19) d. sprendimą, kuriuo jis ir įmonė (duomenys neskelbtini) buvo įtraukti į aptariamą sąrašą. Pareiškėjas iš esmės nepaaiškino priežasčių, dėl kurių jis anksčiau nesikreipė į atitinkamas Lenkijos institucijas dėl jo ir įmonės (duomenys neskelbtini) nepagrįsto įtraukimo į aptariamą sąrašą, o apeliaciniame skunde tik deklaratyviai užsiminė, jog patyrė sunkumų rasti advokatą Lenkijoje. Taigi, šiuo metu nėra pagrindo abejoti Pareiškėjo ir įmonės (duomenys neskelbtini) įtraukimo nuo 2024 m. balandžio 19 d. į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą teisėtumu ir pagrįstumu.
Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog Pareiškėjas Departamento klausimyne nenurodė, jog jis yra susijęs su įmone (duomenys neskelbtini), ir kad Lenkijos kompetentingos institucijos įtraukė Pareiškėją ir įmonę (duomenys neskelbtini) į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą. Lenkijos institucijos Pareiškėjo ir jo valdomos įmonės įtraukimą į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą grindė tokiais argumentais: įmonė eksportavo draudžiamas prekes (sunkvežimių padangas, metalo gręžimo įrankius, automobilių dalis) Rusijos įmonėms (tarp jų – įmonė (duomenys neskelbtini)); įmonė pirko žemės ūkio technikos dalis iš Lietuvos įmonės ir jas eksportavo į Rusiją, nors įmonė registruota Lenkijoje (produkcijos tiekimo grandinė rodo, kad yra neekonomiško transportavimo maršruto tikimybė); įmonė turėjo tarpininkams būdingų savybių (pvz., joje nebuvo darbuotojų); įmonė eksportavo produkciją subjektams, įtrauktiems į JAV sankcijų sąrašą (t. y. įmonei (duomenys neskelbtini)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), išnagrinėjęs Pareiškėjo apeliacinį skundą, atkreipė dėmesį į tai, kad Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jis tiekė prekes ne įmonei (duomenys neskelbtini), o įmonei (duomenys neskelbtini), kurios yra skirtingos, nesusijusios įmonės, o Lenkijos kompetentingos institucijos tik susimaišė dėl įmonių pavadinimų. Pareiškėjas 2025 m. birželio 6 d. pateikė teismui dokumentus (sutartį, susitarimą, CMR važtaraštį ir kt.), iš kurių matyti, kad Pareiškėjas buvo įsipareigojęs parduoti ir pardavė įmonei (duomenys neskelbtini), kaip nurodyta, „žemės ūkio technikos dalis“, „žemės ūkio mechanizmų dalis“ ir pan. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Pareiškėjo argumentai ir dokumentai dėl bendradarbiavimo su įmone (duomenys neskelbtini) savaime nepaneigia vertinimo, kad įmonė (duomenys neskelbtini) turėjo ryšių su įmone (duomenys neskelbtini), ir nepatvirtina, kad Lenkijos kompetentingos institucijos, kurių viešai skelbiama informacija rėmėsi VSD ir Departamentas, šiuo aspektu padarė klaidą. Pareiškėjo teiginiai, kad teismo vertinimas, jog Pareiškėjas galbūt bendradarbiavo ir su įmone (duomenys neskelbtini), ir su įmone (duomenys neskelbtini), prieštarauja logikai, teisingumo ir protingumo principams, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir todėl atmestini.
LVAT taip pat pažymėjo, kad VSD ir Atsakovas atsižvelgė į tai, kad Pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją. Byloje yra Pareiškėjo paso nuotraukos, kuriose matyti žymos apie sienos kirtimą (pvz., žymos apie vykimą keliskart per metus automobiliu per pasienio kontrolės punktus į (iš) Baltarusijos). VSD nurodė, kad ši aplinkybė kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Pareiškėjas neginčija periodiško vykimo į Rusiją ir Baltarusiją fakto. Pareiškėjo paaiškinimai, jog jis vykdavo į minėtas valstybes išimtinai tik dėl verslo santykių (pas klientus ir pan.), yra abstraktūs ir nepagrįsti konkrečiais įrodymais, todėl nelaikytini patikimais; net jei minėti Pareiškėjo paaiškinimai pasitvirtintų, tai iš esmės nepaneigtų VSD pateikto vertinimo dėl papildomos rizikos, jog žvalgybos tarnybos gali užmegzti kontaktus su Pareiškėju ir išnaudoti jį žvalgybos užduotims vykdyti.
Kaip minėta, Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, kuri numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas nustatyta tvarka.
UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame UTPĮ nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Taigi, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl konstatuotų aplinkybių, susijusių su grėsme valstybės saugumui, nėra pagrindo jas vertinti iš naujo.
Teismas pažymi, kad byloje esančioje VSD išvadoje taip pat konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) piliečio N. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (2025 m. kovo 31 d. VSD raštas Nr. 18-3549 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“).
Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką, o UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu akcentuota, kad VSD, rengdamas išvadą, šiame kontekste pagrįstai atsižvelgė į Nacionalinio saugumo strategiją (Lietuvos Respublikos Seimo 2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“, kurios yra paminėtos ir VSD išvadoje. Be to, pažymėjo, jog Rusijos Federacija 2022 m. vasario 24 d. (t. y. po leidimo nuolat gyventi išdavimo Pareiškėjui) pradėjo plataus masto agresiją Ukrainoje. Rusijos keliama grėsmė Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, yra visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis).
Taigi, aplinkybė, susijusi su Pareiškėjo vertinimu kaip galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumu, konstatuota 2025 m. rugsėjo 7 d. LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2281-502/2025, ir iš naujo nenustatinėjama (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).
Teismo vertinimu, Skundžiamas sprendimas buvo priimtas taip pat atsižvelgiant į kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kurie apibrėžti Kriterijų vertinimo tvarkoje.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad, asmuo VSD yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, tai, kad buvo nustatyta, jog asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis yra nustatyti, bei atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, Departamentas Pareiškėjui nustatė 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Pastebėtina, kad 2025 m. balandžio 15 d. VSD raštu Nr. 25SD7558 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką“ buvo prašoma Pareiškėjui nustatyti 5 metų draudimo laikotarpį, tačiau, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarką bei nustatytas faktines aplinkybes, Departamentas nustatė ženkliai trumpesnį draudimo terminą – 2,5 metų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas ir tinkamas.
Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimu taip pat nustatytos faktinės aplinkybės, jog Pareiškėjas periodiškai vyksta Rusiją ir Baltarusiją.
Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad minėtoje administracinėje byloje nustatyta, jog nepaisant ilgalaikių šeimyninių ir ekonominių ryšių su Lietuva, Pareiškėjas savanoriškai atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, įgydamas (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjas yra išsituokęs, ištuokos data – (duomenys neskelbtini).
Akcentuotina, jog pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr. pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą).
Taigi, teismo vertinimu, Sprendimu prieita teisingos išvados, kad 2,5 metų uždraudimas atvykti Pareiškėjui į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taigi grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką.
Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog šioje byloje ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o Pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.