Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. A. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2896-1037/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Telšių gelžbetonis“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Ecidė“ ir E. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Telšių gelžbetonis“ kreipėsi į teismą, prašydama dokumentinio proceso tvarka priteisti solidariai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ecidė“ ir E. A. 14 102,77 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas (e. b. 1–3 l.).

Ieškovė nurodė, kad pagal šalių 2014 m. birželio 26 d. pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė įsipareigojo gaminti ir tiekti produkciją, o atsakovė UAB „Ecidė“ tinkamai atsiskaityti su ieškove sutartyje numatyta tvarka. 2014 m. birželio 30 d. laidavimo sutartimi Nr. 1 atsakovas E. A. laidavo už UAB „Ecidė“ įsipareigojimus ieškovei. Ieškovė pagamino ir perdavė atsakovei produkciją bei už suteiktas paslaugas išrašė ir pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė UAB „Ecidė“ už suteiktas paslaugas neatsiskaitė ir liko skolinga ieškovei 14 102,77 Eur. Ieškovei abu atsakovai atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. vasario 8 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Ecidė“ ir E. A. solidariai 14 102,77 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą 14 102,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. vasario 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Telšių gelžbetonis“ (e. b. 95–96 l.).

Prieštaravimuose dėl 2018 m. vasario 8 d. preliminaraus teismo sprendimo atsakovas E. A. prašė panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. vasario 8 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, sustabdyti civilinę bylą kol bus priimtas palikimas į bendrovės akcijas ir/arba paskirtas bendrovės turto administratorius (e. b. 102–106 l.).

Nurodė, kad UAB „Ecidė“, už kurią jis laidavo, ir ieškovė UAB „Telšių gelžbetonis“ pakeitė pirkimo-pardavimo sutartį, taip buvo išplėstos jo atsakomybės ribos. Sutarties 2.3 punkte buvo numatyta nuostata, kad bendrovės skola ieškovei negalėjo viršyti 15 000 Lt su einamuoju mėnesiu. Atsakovas esant šiai nuostatai ir sutiko pasirašyti laidavimo sutartį, tačiau, šios sutarties nuostatos nebuvo paisoma ir bendrovės skola vienu metu buvo išaugusi iki 101 752,35 Eur (351 330, 53 Lt). Šiuo metu prašoma priteisti skola, įskaičius jo sumokėtą garantinę įmoką, viršija apimtį, už kurią jis laidavo. Be to, atsakovo vertinimu, įskaitant garantinę įmoką buvo pažeistas laidavimo sutarties 4 punktas, pagal kurį ieškovė turėjo bendrovei ir jam pranešti apie įskaitymą, tačiau tai padaryta nebuvo.

Atsiliepimu į prieštaravimus UAB „Telšių gelžbetonis“ prašė Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. vasario 8 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą (e. b. 131–134 l.).

Nurodė, kad nors atsakovas teigia vadovavęs UAB „Ecidė“ tik iki 2014 m. gegužės 19 d., tačiau derybas dėl pirkimo-pardavimo sąlygų vykdė tik jis, užsakymo ir produkcijos pristatymo terminus pateikdavo taip pat jis. Jokio reikalavimo įtraukti į sutartį maksimalią pirkėjo įsiskolinimo sumą nereiškė. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pagal ieškovės parengtas tipines pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Laidavimo sutarties 1 punkte buvo įtvirtinta aiški atsakovo E. A. laiduojamų prievolių esmė ir suma. Numatyta, kad atsakovas laiduoja ir įsipareigoja asmeniškai atsakyti ieškovei už atsakovę UAB „Ecidė“ visų prievolių pagal 2014-06-26 pirkimo-pardavimo sutartį dėl 2000 vnt. gelžbetonio plokščių pirkimo-pardavimo apimtimi. Apie ieškovės atliktą garantinės įmokos įskaitymą tiek asmeniškai E. A., tiek UAB „Ecidė“ buvo pranešta. Abiem atsakovams buvo išsiųstas pranešimas apie likusį įsiskolinimą ir reikalavimą jį padengti. Atsakovas E. A. neabejotinai žinojo ir įvertino visą galimą riziką dėl UAB „Ecidė“ prievolių pagal sutartį neįvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. gegužės 29 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. vasario 8 d. preliminarų sprendimą (e. b. 151–153 l.).

Teismas nurodė, kad ieškovė UAB „Telšių gelžbetonis“ ir atsakovė UAB „Ecidė“ 2014 m. birželio 26 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo pagaminti produkciją atsakovei. 2014 m. birželio 30 d. Laidavimo sutartimi Nr. 1 atsakovas E. A. savo turtu laidavo už UAB „Ecidė“ įsipareigojimus ieškovei. Ieškovė pateikė atsakovei UAB „Ecidė“ 62 PVM sąskaitas faktūras, sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai yra pasibaigę. Atsakovė dėl produkcijos kokybės ieškovei jokių pretenzijų nereiškė, apmokėjo dalį pateiktų PVM sąskaitų faktūrų. Duomenų apie tai, kad atsakovė visiškai būtų įvykdžiusi iš sutarties kylančią prievolę ir jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras apmokėjusi arba pareiškusi pretenzijas ieškovei, byloje nėra.

Teismas konstatavo, kad laidavimo apimtį apibrėžia Laidavimo sutartis. Pagal CK 6.78 straipsnio 2 dalį, laidavimu gali būti užtikrinama tiek visa, tiek ir dalis prievolės, tačiau laiduojant atitinkama apimtimi tai turi būti aiškiai numatyta sutartyje. Kaip matyti iš byloje esančios Laidavimo sutarties, atsakovas E. A. aiškiai numatė, kokia apimtimi laiduoja. Laidavimo sutarties 1 punkte numatyta, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti už pirkėjo įsipareigojimus dėl 2 000 vienetų gelžbetoninių plokščių P8–8, jeigu pirkėjas neįvykdys visos ar dalies savo prievolių. Įvertinęs tai, kad sutartyje, už kurios įvykdymą laidavo E. A., yra numatyta vienos plokštės kaina 77, 91 Eur (269 Lt) neskaitant 21 procentų pridėtinės vertės mokesčio, konstatavo, kad atsakovas žinojo, jog bendrovei, už kurią jis laiduoja, visiškai neatsiskaičius, jo laidavimo apimtis bus 155 815,56 Eur (77,91 Eur x 2 000 gelžbetoninių plokščių P8–8) (538 000 Lt).

Įvertinęs bylos aplinkybių visetą, teismas konstatavo, kad pagrindinėje sutartyje numatyta sąlyga dėl produkcijos ribojimo nustatyta ne ribojant laiduotojo atsakomybę, o ieškovės naudai, kontroliuojant riziką dėl įsipareigojimų bendrame kontekste. Šią aplinkybę taip pat teismo posėdžio metu patvirtino liudytoju apklaustas V. Z., kad konkrečiu atveju, jie, įvertinę visas aplinkybes, nustatydavo sumą, nuo kada bus stabdomas produkcijos tiekimas. Laiduotojo teisių ir įsipareigojimų apimčiai tai įtakos neturėjo, kadangi jis įsipareigojo laiduoti už visą 2 000 gelžbetoninių plokščių pardavimo kainą.

Be to, atsakovas E. A. nurodė, kad net ir laidavus visa suma, neatsiskaitymo rizika buvo nulinė, nes AB „Kauno tiltai“ vykdė milijoninės vertės projektą, o jų draudimo suma siekė vieną milijardą litų. Atsakovo teigimu, jis laidavo už atsakovę UAB „Ecidė“, nes atlyginimo forma turėjo galimybę gauti pelno dalį. Teismo vertinimu, šių aplinkybių visetas tik patvirtina išvadą, kad atsakovas, įvertinęs rizikos nebuvimą, kaip ir nurodyta laidavimo sutartyje, laidavo visa projekto verte, jog UAB „Ecidė“ įvykdys visus įsipareigojimus, o jis atlyginimo forma gaus atitinkamą pelno dalį.

Teismas konstatavo, jog atsakovas E. A. laidavo už atsakovę UAB „Ecidė“ visa sutarties neįvykdymo apimtimi, todėl turi atsakyti pagal pareikštą reikalavimą solidariai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas E. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. gegužės 29 d. galutinį sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės – panaikinti 2018 m. vasario 8 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės ieškinį atsakovo atžvilgiu atmesti, priteisti patirtas teisinės pagalbos išlaidas (e. b. 158 – 163 l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Iškart po to, kai buvo sudaryta 2014-06-30 Laidavimo sutartis, ieškovė ir atsakovė be E. A. žinios ir sutikimo pakeitė Pirkimo-pardavimo sutarties (toliau – ir Sutarties) 2.3. p. sąlygas, numatančias, kad skolos už tiekiamas plokštes ir naujo užsakymo kainos suma negali viršyti 15 000 Lt. Jau po mėnesio nuo Laidavimo sutarties sudarymo (2014-08-01) atsakovė ir toliau teikė užsakymus plokštėms, o ieškovė jas tiekė, nors atsakovės skolą ieškovei sudarė net 176 691,59 Lt. Taigi, sutarties šalys susitarė ir konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad Sutarties 2.3. punktas nebus taikomas.

14.2. Sutarties šalys be atsakovo sutikimo ir žinios pakeitė Sutartį, ko pasekoje smarkiai padidėjo laiduotojo atsakomybė. Jei atsakovas būtų žinojęs, kad Sutarties šalys taip pasielgs, jis jokiu būdu nebūtų prisiėmęs įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį už juridinį asmenį, kuriam nevadovavo ir kurio akcininku jau nebebuvo. Dėl šios priežasties laikytina, kad atsakovo laidavimas yra seniai pasibaigęs ir preliminarus sprendimas atsakovo atžvilgiu naikintinas.

14.3. Siekdamas apsidrausti, atsakovas pats asmeniškai susitarė, kad maksimali skola gali būti tik 15 000 Lt. Todėl akivaizdu, kad laiduojama buvo pagal sutartį ne visa projekto verte, o tik tiek, kiek skolinga liks bendrovė – maksimaliai 15 000 Lt. Būtent todėl atsakovo mokėtino garanto suma ir buvo 19 000 Lt, nes atsakovas nesutiko garantuoti didesne suma, nei galima maksimali skola su netesybomis.

14.4. Nei vienas pranešimas ar pretenzija atsakovui nebuvo įteikti, nes ieškovė juos išsiuntė klaidingu atsakovo adresu. Atsakovo gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovė pretenziją siuntė adresu (duomenys neskelbtini). Būtent todėl dokumentai ieškovei ir grįžo kaip neįteikti. Be to, Laidavimo sutartyje (4 punktas) yra numatyta pareiga pranešti apie atliktas išskaitas ir nurodytas atsakovo elektroninis paštas. Ieškovė privalėjo atsakovą informuoti elektroniniu paštu, o to padaryta nebuvo. Atsakovas dėl šios priežasties nebuvo informuotas apie skolą ir anksčiau net neturėjo jokio preteksto kam nors teikti kokius nors paaiškinimus.

14.5. Sutarties 6.2 punkte numatyta, kad visi sutarties priedai, papildymai ir pakeitimai yra neatsiejama šios sutarties dalimi ir galioja tik sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių. Tačiau akivaizdu, kad Sutarties šalys šios nuostatos nesilaikė ir jau po mėnesio susitarė dėl sutarties pakeitimo.

14.6. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovė žodiniu susitarimu pakeitė sutartį ir savo konkliudentiniais veiksmais (užsakydami prekes ir tiekdami prekes, kai skolos suma viršijo 15 000 Lt) patvirtino, jog sutarties pakeitimo tik rašytine forma išlyga šalių nesaisto. Tai leidžia teigti, kad nepaisant to, jog sutarties 2.3 punktas nebuvo pakeistas Sutarties šalių rašytiniu susitarimu, Sutarties pakeitimo faktas yra akivaizdus, abiejų Sutarties šalių patvirtintas, ir negali būti ginčijamas (neigiamas) remiantis rašytinio susitarimo nebuvimo faktu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Telšių gelžbetonis“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. gegužės 29 d. galutinį sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (e. b. 166 – 170 l.). Nurodė, kad dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo į ieškovę kreipėsi pats apeliantas E. A., o ne UAB „Ecidė“ vienintelis akcininkas ir vadovas R. Š.. Su pačiu apeliantu buvo deramasi dėl šios sutarties sąlygų ir su juo sutarta ieškovės parduodamų gelžbetonio plokščių kiekis ir kaina, dėl ko, sudarant laidavimo sutartį, apeliantas žinojo tiek užsakytą gelžbetonio plokščių kiekį, tiek vieneto kainą bei visą pirkėjo UAB „Ecidė“ prievolės pagal pirkimo-pardavimo sutartį, už kurią jis laiduoja, sumą. Laidavimo sutartis buvo sudaryta būtent paties apelianto E. A. siūlymu ir pagal jo paties parengtą sutarties tekstą, kas taip pat tik patvirtina, kad apeliantas, pats pasiūlydamas sudaryti šią sutartį bei ją pasirašydamas, puikiai suvokė savo laiduojamos prievolės apimtį. Parduotų gelžbetonių plokščių asortimentas, kiekis ir kaina nebuvo keičiami, dėl ko priešingai nei teigia apeliantas, pirkimo-pardavimo sutarties šalys prievolių, už kurias laidavo apeliantas, esmės ir dydžio nekeitė. Laidavimo sutartis tarp bylos šalių buvo pasirašyta apelianto siūlymu ir pagal jo parengtas sąlygas, dėl ko šią sutartį rengęs apeliantas savo laidavimo prievolės apimtį neabejotinai būtų apribojęs tik sumokamos garantinės įmokos suma, jeigu būtent jo reikalavimu ir interesais pirkimo-pardavimo sutarties 2.3 p. būtų įtvirtinta maksimali galima pirkėjo UAB „Ecidė“ skolos suma. Visuma šių aplinkybių neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, kad pirkimo-pardavimo sutartyje įtvirtinta ieškovės teisė stabdyti savo prievolių dėl produkcijos pristatymo vykdymą buvo nustatyta ne laiduotojo, o išimtinai ieškovės interesais, o sudarydamas laidavimo sutartį apeliantas suvokė ir sutiko laiduoti ieškovei savo turtu už visos pagal pirkimo-pardavimo sutartį kainos ieškovei sumokėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo E. A. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų. Taip pat šie subjektai prievolės įvykdymui užtikrinti gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi, laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo, pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jos, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga tai, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Laidavimo prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); laidavimu gali būti užtikrinamas tik pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio mėn. 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė UAB „Telšių gelžbetonis“ ir atsakovė UAB „Ecidė“ 2014 m. birželio 26 d. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo gaminti ir tiekti produkciją, o atsakovė įsipareigojo savalaikiai produkciją priimti ir šioje sutartyje bei jos prieduose nustatyta tvarka laiku atsiskaityti už patiektą produkciją (1 p.) (e. b. 80–84 l.). 2014 m. birželio 30 d. Laidavimo sutartimi Nr. 1 atsakovas E. A. įsipareigojo atsakyti už pirkėjo (skolininko) įsipareigojimus pardavėjui (kreditoriui) pagal 2014 m. birželio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį (dėl 2000 vienetų gelžbetoninių plokščių P8-8 pirkimo-pardavimo), jeigu pirkėjas (skolininkas) neįvykdys visos ar dalies savo prievolių (1 p.) (e. b. 85–86 l.). Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. vasario 8 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovų UAB „Ecidė“ ir E. A. solidariai 14 102,77 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (e. b. 95–96 l.).

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Apelianto teigimu, teismas be pagrindo nepripažino laidavimo sutarties pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes sutarties šalys be atsakovo sutikimo ir žinios pakeitė pirkimo-pardavimo sutartį, ko pasėkoje smarkiai padidėjo laiduotojo atsakomybė, o jei atsakovas būtų žinojęs, kad sutarties šalys taip pasielgs, jis nebūtų prisiėmęs įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį.

CK 6.87 straipsnis, reglamentuojantis laidavimo pabaigos pagrindus, numato, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Tam, kad laidavimas pasibaigtų šioje teisės normoje nurodytu pagrindu, būtinos dvi sąlygos: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės, ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Nurodytoje teisės normoje nėra pateikta nei prievolės pasikeitimo iš esmės, nei sąlygų, kurioms esant konstatuotinas nepalankus rezultatas laiduotojui, samprata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tai gali būti: aplinkybės, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą; aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių, sudarant laidavimo sutartį, laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. Be to, minėta, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-578-378/2015).

Iš Laidavimo sutarties Nr. 1, sudarytos tarp UAB „Telšių gelžbetonis“ ir laiduotojo E. A., nustatyta, jog laiduotojas E. A. įsipareigojo atsakyti už atsakovės UAB „Ecidė“ įsipareigojimus pagal 2014 m. birželio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį (1 p.) (e. b. 85–86 l.). Minėtos Sutarties 1 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad laiduotojas laiduoja dėl 2000 vienetų gelžbetoninių plokščių P8-8 pirkimo-pardavimo, o pirkimo-pardavimo sutarties priede Nr. 1 susitarė, jog pirkėjas už vieną gaminį P8-8 moka 77,91 Eur (269 Lt) + PVM 21 procentas už vienetą (2 p.), viso 155 815,57 Eur + 21 procento PVM (538 000 Lt + 21 procentas PVM). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, pasirašydamas laidavimo sutartį, suprato ir žinojo, už kokio dydžio prievolę yra laiduojama, ir savo atsakomybės apimtį, bei išreiškė savo valią prisiimti tokią prievolę. Laidavimo sutarties 7 punktu šalys nurodė, kad joms yra išaiškinta ir žinoma, jog laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu tokie mokėjimai, nuostoliai kils iš 2014 m. birželio 26 d. sutarties. Laidavimo sutarties 8 punkte šalys susitarė, kad joms yra išaiškinta ir žinoma, kad jei pirkėjo prievolės pagal 2014-06-26 sutartį bus neįvykdytos, pirkėjas ir laiduotojas atsakys pardavėjui (kreditoriui) kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Sutarties 11 punktas numatė, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki pilno prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo. Pasisakydamas dėl laidavimo prievolės pabaigos, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsipareigojus iki prievolės visiško įvykdymo, laidavimas galios tol, kol bus grąžintas visas įsiskolinimas, nes laidavimo sutarties šalys laisva valia siekė tokių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas žinojo, kad UAB „Ecidė“ neatsiskaičius, jis privalėtų sumokėti visą įsiskolinimo sumą, o jo laidavimo apimtis – 155 815,56 Eur (538 000 Lt).

Iš 2014-06-26 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nustatyta, jog šia Sutartimi šalys nesitarė dėl prievolės užtikrinimo būdo (e. b. 80–84 l.). Ieškovės teigimu, Laidavimo sutarties ieškovė nerengė, ieškovė savo veikloje tokių prievolių užtikrinimo būdų netaiko, Laidavimo sutartis tarp bylos šalių buvo pasirašyta apelianto siūlymu ir pagal jo parengtas sutarties sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, pats rengęs sutarties sąlygas, neabejotinai savo laidavimo prievolės apimtį būtų apribojęs tik sumokamos garantinės įmokos suma, jeigu būtent jo reikalavimu ir interesais pirkimo-pardavimo sutarties 2.3 p. būtų įtvirtinta maksimali galima pirkėjo UAB „Ecidė“ skolos suma.

Aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovui buvo gerai žinomas laidavimo mastas, apeliantas suprato, kad atsakovei UAB „Ecidė“ neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų pagal 2014-06-26 pirkimo-pardavimo sutartį, jis privalės laiduoti už visą prievolės neįvykdymo sumą – 155 815,56 Eur (538 000 Lt) (už 2000 vienetų gelžbetoninių plokščių). Nors apeliantas teigia, kad sutarties šalys be atsakovo sutikimo ir žinios pakeitė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad laidavimo apimtį apibrėžia ne 2014-06-26 pirkimo-pardavimo sutartis, bet Laidavimo sutartis.

Ieškovės teigimu, vykdant pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtas prievoles, atsakovei UAB „Ecidė“ buvo parduotos visos pagal pateiktus užsakymus gelžbetonio plokštės ir už sutartyje nustatytą kainą, parduotų gelžbetonio plokščių asortimentas, kiekis ir kaina nebuvo keičiami. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, už kurias laidavo E. A., nebuvo pakeistos, taigi, nesikeitė ir prievolių, kylančių iš laidavimo sutarties, esmė ir apimtis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog laiduotojas E. A. 2014 m. birželio 30 d. Laidavimo sutartimi Nr. 1 laidavo už 155 815,56 Eur (538 000 Lt) dydžio 2000 vienetų gelžbetoninių plokščių pirkimą-pardavimą, taip pat ir už palūkanų, nuostolių ir netesybų sumokėjimą, kad laiduotojas įsipareigojo atsakyti kaip solidariąją prievolę turintis bendraskolis iki pilno prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, kad 2014-06-26 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos nebuvo keistos, nėra pagrindo konstatuoti, jog prievolė, už kurią laidavo atsakovas E. A., iš esmės pasikeitė, ir kad laidavimas yra pasibaigęs CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Apelianto reikalavimas pripažinti laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu negalėtų būti tenkinamas ir dėl to, kad, reikšdamas tokį reikalavimą, atsakovas E. A. nei priešieškinio šioje civilinėje byloje, nei savarankiško ieškinio ginčo teisena nereiškė, šias aplinkybes nurodė tik prieštaravimuose dėl 2018 m. vasario 8 d. preliminaraus teismo sprendimo, atsikirsdamas į ieškovės UAB „Telšių gelžbetonis“ ieškinį. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai buvo tik atsakovo siekis išvengti prievolių vykdymo pagal Laidavimo sutartį.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad nei vienas pranešimas ar pretenzija atsakovui nebuvo įteikti, nes ieškovė juos išsiuntė klaidingu atsakovo adresu, nors Laidavimo sutarties 4 punkte numatyta, kad apie atliktus įskaitymus per tris darbo dienas pardavėjas (kreditorius) privalo išsiųsti rašytinius pranešimus laiduotojui ir pirkėjui (skolininkui).

Byloje pateikti VĮ Registrų centras Gyventojų registro išrašas bei ieškovės siųsti pranešimai atsakovui E. A. patvirtina, kad pranešimas apie nesumokėtą 26 202,77 Eur skolą bei pranešimas apie garantinės įmokos įskaitymą pagal Laidavimo sutartį atsakovui išsiųsti klaidingu adresu: (duomenys neskelbtini) (e. b. 137, 140, 141 l.). 2014-06-30 Laidavimo sutarties 4 punkte numatyta, kad apie atliktus įskaitymus per tris darbo dienas pardavėjas (kreditorius) privalo išsiųsti rašytinius pranešimus laiduotojui ir pirkėjui (skolininkui). Ieškovė 2017-05-11 pranešimais informavo atsakovus UAB „Ecidė“ ir E. A. apie susidariusią skolą ir įskaitymą, tačiau ieškovės siųsti pranešimai atsakovui E. A. nebuvo įteikti (e. b. 136, 137 l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir esant nurodytiems pažeidimams, ieškovės reikalavimo teisė įvykdyti prievolę pagal 2014-06-30 Laidavimo sutartį negali būti paneigta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Apeliantas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Apelianto apeliacinis skundas atmetamas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė UAB „Telšių gelžbetonis“ pateikė prašymą priteisti 280 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Bylinėjimosi išlaidos – 280 Eur – advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos, adekvačios ir proporcingos, neviršija 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą (paslaugas) numatyto maksimalaus dydžio, neprieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl prašymas dėl jų priteisimo tenkinamas.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. gegužės 29 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Telšių gelžbetonis“, juridinio asmens kodas 180245532, 280 Eur (du šimtai aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.