Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atstovei teisininkei G. G.,

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovei teisininkei D. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. G., M. G., P. S. (P. S.), L. S., E. S. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, anot ieškovų, kilo, kai ieškovės I. G. nepilnamečiams vaikams M. G., P. S. (P. S.), L. S. ir E. S. buvo nustatyta laikinoji globa, t. y. dėl galimai neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos, vilkinimo vaikus grąžinti į šeimą, pareigūnų savavališko kišimosi į šeimos gyvenimą.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

32. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – Tarnyba), atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Ieškinys atmestinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl vaiko teisių apsaugos principų ir jo paėmimo iš šeimos atvejų

72. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti savo vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Vaiko poreikiai yra ne tik fiziologiniai, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas jo emociniams, ugdymo poreikiams tenkinti, nes tai sudaro motyvaciją veikti – pasirūpinti savimi ir šalia esančiu, mokytis, dirbti. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš esminių tėvų pareigų. Taigi, tėvystė visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

76. Pagal EŽTT jurisprudenciją šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas; toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais motyvais, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (EŽTT 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (nr.1), peticijos Nr. 10465/83). EŽTT ne vienoje byloje taip pat yra sprendęs, kad vaiko sugrąžinimas į biologinę šeimą ne visada atitiktų jo interesus (EŽTT 2014 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Z. J. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 60092/12; 2012 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Y. C. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 4547/10). Sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, ar tėvai buvo pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir ar vaikas buvo išklausytas.

77. EŽTT jurisprudencijoje plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis (EŽTT Johansen v. Norway, 7 August 1996, Reports 1996 III; Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002; Pontes c. Portugal, Requ?te no 19554/09, 10 avril 2012). Pagal EŽTT praktikoje suformuotus standartus šios teisės ribojimas bus laikomas pagrįstu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį tik tada, jei jis bus atliktas pagal įstatymą, atitiks teisėtą tikslą šio straipsnio 2 dalies prasme ir bus būtinas demokratinėje visuomenėje. Būtinumo sąvoka reiškia, kad ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį ir būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Valstybės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinumo patikėti vaiką ne jo biologiniams tėvams ypač skubiomis aplinkybėmis, egzistuojant grėsmei vaiko sveikatai ir gerovei, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis (EŽTT Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002).

Dėl vaiko paėmimo iš šeimos procedūros ir subjekto, turinčio teisę tai atlikti, nustatymas aktualiu ginčo laikotarpiu

79. Viena vertus, VTAPĮ 23 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d., t. y. aktualiu šiai bylai laikotarpiu) buvo nustatyta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).

84. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintų Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų (redakcija, galiojusi aktualiu laikotarpiu) 8 punktas reglamentavo kokių veiksmų turi imtis vaiko teisių apsaugos skyrius darbo metu gavęs informaciją apie piktnaudžiavimą tėvų valdžia ir dėl to kylančią realią grėsmę vaiko sveikatai. Pagal šių nuostatų 8.2 papunktį Skyrius turi teisę, be kita ko, įvertinti aplinką ir grėsmę vaiko sveikatai, gyvybei, saugumui ir esant būtinybei paimti vaiką iš jo buvimo vietos ir organizuoti vaiko laikiną apgyvendinimą šių nuostatų nustatyta tvarka; 8.3 papunktyje numatyta, kad esant galimybei, prieš paimdami vaiką, informuoti tėvus ar kitus vaiko atstovus pagal įstatymą (jeigu jie dalyvauja) apie jų teisę vaiką susigrąžinti arba skųsti Vaiko teisių apsaugos skyriaus sprendimą dėl vaiko paėmimo, o nesant tos galimybės – skubiai raštu informuoti vaiko tėvus (jeigu jie yra žinomi) ar kitus vaiko atstovus pagal įstatymą apie vaiko paėmimą ir jo laikino apgyvendinimo vietą; 8.4 papunktyje nustatyta, kad Skyrius turi teisę surašyti Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo aktą (1 priedas) vaiko paėmimo dieną, o 8.5 papunktyje – apie vaiko laikiną apgyvendinimą informuoti savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį, atsakingą už socialinių paslaugų organizavimą ir socialinių išmokų skyrimą ir mokėjimą dėl trumpalaikės socialinės globos organizavimo. Nurodytų nuostatų 10.3 papunktyje nurodyta, kad vaiko teisių apsaugos skyriui kartu su savivaldybės socialiniu darbuotoju išsiaiškinus vaiko padėtį bei surinkus informaciją apie vaiką ir jo tėvus ar kitus vaiko atstovus pagal įstatymą, skyrius, be kita ko, priima sprendimą dėl teikimo nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą).

85. Vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi aktualiu laikotarpiu), patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-1818, 8 punkte buvo numatyta, kad esant grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei vaiką iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos paima Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Seniūnijų inspektorių ir mobiliosios pagalbos poskyrio vyriausiasis inspektorius arba vyriausiasis specialistas.

86. Taigi, viena vertus, VTAPĮ 23 straipsnio 2 dalyje iš tiesų buvo nustatyta, kad išskirti (iš esmės paimti) vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais galima buvo tik teismo sprendimu. Kita vertus, minėtoje dalyje taip pat buvo numatyta, jog vaiką išskirti galima įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, kuri iš esmės tuo metu buvo reglamentuojama tiek pačiame VTAPĮ, tiek kituose aukščiau nurodytuose teisės aktuose, kuriais ši teisė, kaip minėta, buvo deleguota/suteikta Vaiko teisių apsaugos skyriams, veikusiems prie savivaldybių.

87. Pažymėtina, kad tik vėliau, nuo 2018 m. liepos 1 d., be kita ko, siekiant pašalinti tam tikrus teisės aktų neatitikimus bei dar labiau sugriežtinant vaikų atskyrimo nuo tėvų procedūras, buvo priimti teisės aktų pakeitimai, remiantis kuriais, pirmiausia CK 3.254¹ straipsniu, teisę paimti vaiką, kai yra šio kodekso 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, iš atstovų pagal įstatymą suteikta valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai VTAPĮ nustatyta tvarka, tačiau numatyta, jog valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, paėmusi vaiką šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per tris darbo dienas kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas nuo 2018 m. liepos 1 d. CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka.

88. Teismas, apibendrindamas aukščiau išvardintą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad teismo leidimas dėl vaiko paėmimas tapo būtinas tik nuo 2018 m. liepos 1 d., todėl nagrinėjamu atveju ieškovės vaikų paėmimą vykdė/įvykdė kompetentinga institucija – šiuo atveju VTAS, kuri veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

89. Pažymėtina, kad VTAS, 2018 m. vasario 21 d. nusprendusi paimti ieškovės vaikus, laikėsi, be kita ko, ir Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų, t. y. surašė Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo aktus vaikų paėmimo dieną, apie vaikų laikiną apgyvendinimą informavo savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį, taip pat priėmė sprendimą dėl teikimo nustatyti vaikams laikinąją globą (rūpybą).

91. Viena vertus, CK 3.250 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi aktualiu laikotarpiu) iš tiesų buvo nustatyta, kad valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, gavusi informaciją apie vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba), privalo užtikrinti laikinosios globos (rūpybos) jam paskyrimą per tris dienas. Byloje nekilo ginčo, kad faktiškai ieškovės vaikams laikinoji globa buvo nustatyta 2018 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais. Atsakovės aiškino, kad nagrinėjamu atveju minėtas reikalavimas nebuvo išlaikytas iš esmės dėl to, jog buvo ieškota globėjų, galinčių priimti keturis vaikus, be to, buvo laukta įstaigos, kurioje vaikai buvo iš karto po paėmimo apgyvendinti, išvados/vertinimo, kuri buvo pateikta 2018 m. kovo 13 d. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas atsakovių aplinkybes, laiko jas pagrįstomis – tikėtina, kad globėjų suradimas net keturiems vaikams užtrūko, be to, pagrįstai buvo laukiama nurodytos išvados (vertinimo), kurioje, be kita ko, buvo užfiksuota vaikų būsena, pačių vaikų nuomonė (kurie galėjo ją pareikšti) ir dar kartą įvertintas poreikis vaikams nustatyti laikinąją globą, todėl nurodytą CK 3.250 straipsnio 3 dalies nuostatų nesilaikymą/pažeidimą vertina kaip mažareikšmį, kuris neturėjo esminės reikšmės bendrai situacijai ir nepažeidė vaikų/ar ieškovės teisių ir/ar interesų. Byloje nustatyta, kad vaikų laikinoji globa buvo panaikinta tik 2018 m. gruodžio 19 d., todėl šiuo atveju laikinosios globos nustatymo uždelsimas nebuvo esminis.

92. Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad laikinąją globą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius turėjo kompetenciją/teisę nustatyti; tai patvirtina ir CK 3.262 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi aktualiu laikotarpiu), kurioje nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma nuo prašymo įregistravimo rajono (miesto) savivaldybės administracijoje dienos savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą. Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė nei vaikų paėmimo sprendimo, nei nurodytų 2018 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų per įstatymų nustatytą terminą neskundė; dėl jų panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2018 m. spalio mėn. (tačiau ieškinys buvo atsiimtas, nes laikinoji globa buvo panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais). Kita vertus, teismas iš esmės sutinka su ieškovų pozicija, kad teisės į žalos atlyginimą atsiradimui teisės aktai nereikalauja, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai būtų skųsti bei panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl neturtinės žalos, patirtos dėl galimai neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, (ne)atlyginimo

93. Remiantis CK 6.263 straipsnio 1 dalimi kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal šio straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

94. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Pagal jį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (1 dalis). Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 dalis).

95. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).

96. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016).

97. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl galimai neteisėto vaikų paėmimo iš šeimos, vilkinimo vaikus grąžinti į šeimą, pareigūnų savavališko kišimosi į šeimos gyvenimą.

98. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Kaip minėta, neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

99. Ieškovai, įrodinėdami atsakovių galimai neteisėtus veiksmus, be kita ko, nurodė, kad VTAS neturėjo teisės/kompetencijos be teismo leidimo paimti vaikus, tačiau dėl šių aplinkybių jau pasisakyta sprendimo 79-88 punktuose, kuriuose konstatuota, jog ieškovės vaikų paėmimą vykdė/įvykdė kompetentinga institucija – VTAS, kuri veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus, todėl šioje dalyje ieškovų argumentai dėl galimai neteisėtų atsakovių veiksmų laikytini neįrodytais ir nepagrįstais.

101. Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, ar ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos institucija (tuo metu – VTAS) sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas.

102. Nagrinėjamu atveju iš pateiktų į bylą duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovei ir jos šeimai VTAS ir kitos institucijos pagalbą pradėjo teikti nuo 2016 m., kai šeima buvo įrašyta į socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą – buvo teikiamos konsultacijos, paskirta socialinė atvejo vadybininkė, kuri konsultavo ieškovę, skirta psichologo pagalba, ieškovė siųsta į mokymų kursus ir pan., tačiau, anot atsakovių, padėtis šeimoje nepagerėjo/negerėjo, todėl buvo nuspręsta taikyti iš esmės jau kraštutines priemones.

103. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos institucija turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą.

104. Pažymėtina, kad pirmiausia valstybės vaiko teisių apsaugos institucija siekia suteikti pagalbą šeimai, tačiau jei tėvų elgesys nekinta, tai, nepaisant jų pažadų keistis, vaikas turėtų būti paimamas iš šeimos, jei joje jam nesudaromos sąlygos saugiai augti ir vystytis. Tai atitinka ir EŽTT praktiką tokio pobūdžio bylose, kad kiekvienu atveju reikia nustatyti teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie gali būti viršesni už tėvų; tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90). Vaiką paėmus iš šeimos tėvams ir toliau teikiama pagalba ir jie gali keisti savo elgesį ir požiūrį į vaiko auklėjimą nesant vaiko šalia.

105. Teismas, remdamasis sprendimo 45-55 punktuose nustatytomis aplinkybėmis, trumpai reziumuoja:

– ieškovės šeima į Vilniaus miesto socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą įrašyta dar 2016 m. kovo 16 d.; byloje nekilo ginčo dėl to, jog iki šiol ji iš minėto sąrašo nėra išbraukta;

– 2017 m. kovo 8 d. darželio rašte nurodyta, kad motina nepakankamai rūpinasi vaikų (P. S. ir L. S.) sveikata, retai skambina į darželį pasiteirauti kaip jaučiasi vaikai, ne visada pedagogai gali jai prisiskambinti; vaikai aprengti tvarkingai, bet visi drabužiai turi cigarečių kvapą, kartais trūksta drabužėlių persirengimui; motina susirinkimuose ir renginiuose nedalyvauja;

– (duomenys neskelbtini) 2017 m. rugsėjo 11 d. informavo VTAS, jog M. galimai patyręs seksualinę prievartą (vaiko elgesys pernelyg seksualizuotas, neatitinkantis amžiaus); tokia informacija buvo nurodyta ir 2017 m. rugsėjo 7 d. progimnazijos pateiktoje charakteristikoje apie M.;

– įtarimai dėl seksualinės prievartos nepasitvirtino, tačiau 2017 m. rugsėjo 29 d. gautos rekomendacijos dėl ilgalaikės kompleksinės pagalbos M. teikimo (vaikui nustatytos psichologinės problemos);

– 2017 m. lapkričio 29 d. socialinė atvejo vadybininkė nurodė, kad ieškovė, nors myli ir rūpinasi vaikais, tačiau stokoja pozityvios tėvystės įgūdžių;

– 2017 m. gruodžio 27 d. socialinė atvejo vadybininkė nurodė, kad ieškovės šeimoje apsigyveno moters draugas ir nuo tada padaugėjo pranešimų iš mokyklos ir nusiskundimų M. elgesiu; vaikas prasitarė, jog motina su draugu ji muša diržu; nurodyta, kad vaikams nesudaromos tinkamos sąlygos augti ir vystytis, nes vaikai neturi asmeninės erdvės; ieškovė stokoja pozityvios tėvystės įgūdžių, nėra motyvuota keisti savo elgesį su vaikais;

– progimnazijos psichologė 2018 m. sausio 19 d. VTAS informavo, kad situacija labai prasta, M. nedirba per pamokas, šaukia, mėto daiktus, nenori po pamokų grįžti namo, yra prasitaręs, jog taikomos fizinės bausmės (ši aplinkybė nurodyta ir progimnazijos 2018 m. sausio 18 d. rašte); nurodyta, kad ieškovė nustojo lankyti konsultacijas, jai trūksta adekvatumo, ji negeba užtikrinti vaikų poreikių;

– VTAS 2018 m. sausio 19 d. informavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ąjį policijos komisariatą, jog ieškovės sūnus M. galimai patiria fizinį smurtą artimoje aplinkoje; tuo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas;

– 2018 m. vasario 9 d. socialinės atvejo vadybininkės rašte nurodyta, kad ieškovė 2018 m. vasario 7 d. informavo, jog M. jai pasakė, kad geriau nusižudys, nei gyvens su ieškove; be to, ugdymo įstaigos psichologė nurodė, jog M. elgiasi seksualizuotai; taip pat psichologė pastebėjo ant vaiko rankos mėlynę ir nubrozdinimą – vaikas papasakojo, jog motinos sugyventinis išspyrė jį iš lovos. Rašte nurodoma, kad ieškovė dalinai vykdo įsipareigojimus, tačiau nėra linkusi prisiimti atsakomybės už vaikams kylančias problemas, sunkiai įsisavina rekomendacijas dėl elgesio su vaikais, moters elgesyje vyrauja drausminimas, kritika, draudimai;

– 2018 m. vasario 9 d. socialinė atvejo vadybininkė VTAS persiuntė M. konsultuojančios psichologės pastebėjimus, kuriuose psichologė nurodė, jog motina sutartu laiku į konsultacijas atvyksta nereguliariai; susidaro įspūdis, jog motinai sunku suprasti vaiko išgyvenimus, raidos poreikius ir elgesį, specialisto rekomendacijas; ieškovė neprisiima atsakomybės už vaikų sunkumus ir pagalbos jiems organizavimą; jai nepavyksta vaikų poreikių laikyti prioritetiniais ir tinkamai juos patenkinti;

– 2018 m. vasario 21 d. socialinė atvejo vadybininkė nurodė, kad situacija šeimoje nestabili, vaikams namuose nėra saugu, motina M. sako, jog per jį šeimoje lankosi specialistai, per jį vaikai gali būti paimti; M. neturi mokymuisi reikalingų priemonių, paskutiniu metu ateina nešvarus, nuo jo sklinda nemalonus kvapas, vaiko emocinė būsena prasta, vėl stebimas vaiko seksualizuotas elgesys;

– be to, VTAS taip pat turėjo informaciją, jog ir anksčiau prieš M. buvo smurtauta – pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, vaiko tėvas D. S. buvo nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą M. (Vilniaus miesto apylinkės tesimo 2016 m. lapkričio 17 d. baudžiamasis įsakymas, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)); taip pat ieškovė patvirtino, jog anksčiau buvo smurtauta ir prieš ją;

– M., būdamas 8 metų, pats važinėjo (labiausiai tikėtina, su viešuoju transportu) pas psichologę; pati ieškovė šių psichologo konsultacijų nelankė (lankė nereguliariai); ieškovė, teikdama paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, neįžvelgė nieko neįprasto, jog mažametis vaikas pats po miestą keliaudavo viešuoju transportu bei nepaaiškino, kodėl ji jo nelydėdavo.

106. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kurios VTAS buvo žinomos 2018 m. vasario 21 d., t. y. vaikų paėmimo dieną, teismas sprendžia, kad minėta institucija turėjo pagrindą taikyti Vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi aktualiu laikotarpiu), patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-1818, 8 punktą, CK 3.254 straipsnio 3 punktą, bei paimti vaikus iš ieškovės šeimos.

107. CK 3.253 straipsnis nustato, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) yra laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje, laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. CK 3.254 straipsnyje numatyti vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindai. Minėta teisės norma numato, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

108. Nagrinėjamu atveju vaikai paimti ir vėliau laikinoji globa, atsižvelgiant į 2018 m. vasario 21 d. VTAS rašto motyvus, buvo nustatyta CK 3.254 straipsnio 3 punkto pagrindu, t. y. kai vaiko tėvai nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

109. Pažymėtina, kad vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir VTAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

110. Kaip minėta, teismas, atsižvelgęs į visų įvykių/aplinkybių chronologiją, daro išvadą, jog sprendimai paimti vaikus iš ieškovės šeimos ir nustatyti jiems laikinąją globą buvo priimti atsižvelgiant išimtinai į vaikų interesus. Matyti, kad tokie sprendimai nebuvo priimti skubotai (po vieno neigiamo atvejo nustatymo/duomenų gavimo) – iš bylos duomenų matyti, jog jau 2018 m. sausio mėn. buvo svarstytas klausimas dėl vaikų paėmimo ir laikinosios globos nustatymo, tačiau dar buvo tikėta ieškove ir jai suteikta galimybė pasitaisyti (nors jau ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas), nutarta toliau jai teikti pagalbą, bei tik pakartotinai gavus informaciją dėl netinkamos vaikų priežiūros – dėl M. suicidalinių kalbų, seksualizuotą jo elgesį (kuris jau tam tikrą laiką nebuvo pastebėtas), psichologei pastebėjus ant vaiko rankos mėlynę ir nubrozdinimą, M. pasakojimus, jog jis šeimoje yra mušamas, socialinės atvejo vadybininkės informaciją apie vaiko mokymosi priemonių neužtikrinimą, tinkamos higienos nesirūpinimą, ieškovės elgesio nesikeitimą (priešingai, jo pablogėjimą, šeimoje apsigyvenus dar ir ieškovės sugyventiniui) ir kt. reikšmingas aplinkybes, priimtas sprendimas paimti vaikus ir nustatyti jiems laikinąją globą.

111. Ieškovė, be kita ko, nurodė, kad VTAS ir kitos institucijos išimtinai rėmėsi M. pasakojimais, tačiau nesiaiškino ar tokie vaiko teiginiai yra pagrįsti, ar vaikas nėra linkęs fantazuoti ir pan. Teismas kritiškai vertina tokius ieškovės teiginius ir pažymi, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog M. iki vaikų paėmimo tam tikrą laiką (preliminariai nuo 2017 m. spalio mėn.) teikta psichologo pagalba – tiek (duomenys neskelbtini), tiek mokykloje, ir psichologės nebuvo konstatavusios, jog vaikas linkęs fantazuoti ar meluoti (ypač dėl su šeima susijusių dalykų/aplinkybių) (bent jau byloje tai patvirtinančių įrodymų nepateikta). Taigi, spręstina, kad VTAS neturėjo pagrindo abejoti/netikėti vaiko pasakojimais; tuo labiau, kaip nustatyta aukščiau ir bus dar pasisakyta toliau sprendime, kraštutinių veiksmų imtasi remiantis ne vien M. pasakojimais.

112. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvystė (motinystė) visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl ieškovė, siekdama išsaugoti tėvų valdžią, turėjo nuoširdžiai ir rūpestingai įgyvendinti motinos pareigas ir rūpintis vaikais, vykdyti specialistų rekomendacijas, stengtis pakeisti tiek savo elgesį, tiek gyvenimo būdą/sąlygas – be kita ko, ir būstą, kuris, byloje nekilo dėl to ginčo, nebuvo tinkamas vaikams; ieškovė bylos nagrinėjimo metu tik nurodė, jog valstybė ir savivaldybė neteikė jai pagalbos dėl naujo būsto suteikimo, tačiau byloje nepateikti įrodymai, jog ieškovė rūpintųsi šiuo klausimu – pateikti įrodymai dėl galimo naujo būsto apžiūros tik jau po vaikų paėmimo; pagal galimybes įsidarbintų – ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad M. lankė mokyklą, o kiti mažamečiai vaikai lankė savaitinį darželį; viena vertus, tokia galimybė/teisė tėvams yra suteikta, kita vertus, visų vaikų, net ir dviejų bei ketverių metų amžiaus, atidavimas į savaitinį darželį (tačiau tuo metu ieškovei nedirbant ir nenurodžius objektyvių priežasčių dėl tokio poreikio), iš esmės patvirtina specialistų/psichologų konstatuotas išvadas, jog ieškovė neteikė prioriteto vaikų poreikiams ir interesams. Pažymėtina, kad vien mylėti vaikus ir norėti jiems gero neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytina kaltais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

113. Kaip minėta, sprendimas paimti vaikus buvo priimtas ne vien tuo pagrindu, jog gauti nusiskundimai M. elgesiu ir/ar jo pasakojimais apie mušimą, pastebėtą nubrozdinimą, o kaip ieškovės visų veiksmų išdava, reaguojant į susiklosčiusią ir iš esmės blogėjančią situaciją šeimoje. Nors ieškovei buvo teikiamos socialinės paslaugos, tačiau ji visų rekomendacijų nevykdė (vykdė nevisas), nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vaikais, jų sveikata, pagal tuo metu turimus duomenis – galimai ir smurtavo (leido kitiems smurtauti) prieš vaiką, dėl ko kilo pavojus vaikų sveikatai, kas pagrįstai buvo įvertinta kaip vaikų nepriežiūra. Vien ta aplinkybė, kad 2018 m. vasario 20 d. apsilankymo metu šeimoje nebuvo nustatyta pažeidimų, nesudarė pagrindo nevertinti kitų žinomų/nustatytų aplinkybių.

114. Be to, pažymėtina, kad nors ieškovė nurodė, jog vaikai nenorėjo buvo išskirti su motina, tačiau iš esmės tai pagrindžiančių įrodymų byloje nepateikta; priešingai, kaip minėta, 2018 m. vasario 21 d. Vaiko laikino paėmimo iš tėvų ar kitos jo buvimo vietos ir apgyvendinimo aktuose, be kita ko, nurodyta, jog vaikai sutiko ir/arba neprieštaravo vykimui/važiavimui. Nekvestionuotina, kad ši aplinkybė vaikams turėjo būti netikėta ir sukrečianti, tačiau sutiktina su atsakovių pozicija, jog tai užtikrino jų teisę į saugią aplinką; be to, šią aplinkybę iš esmės lėmė būtent ieškovės elgesys ir gyvenimo būdas.

115. Be to, kaip minėta, vaikų paėmimo metu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto naudojimo prieš M.; tuo metu nebuvo jokių duomenų, jog galimai smurtas buvo naudotas/galėjo būti naudotas ir prieš kitus vaikus, tačiau pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, vaikas, gyvenantis aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, taip pat yra laikomas patyrusiu smurtą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės netinkamas elgesys (darželio informacija apie netinkamą priežiūrą, drausminimas, pozityvių tėvystės įgūdžių stoka ir kt.) buvo konstatuotas ne vien M., bet visų vaikų atžvilgiu.

116. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad nei nacionaliniai, nei tarptautiniai teisės aktai neįtvirtina neigiamų įvykių įvykimo fakto konkrečiam vaikui būtinumo siekiant apsaugoti ar užtikrinti jo interesus. Atsižvelgiant į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuosekliai formuojamą poziciją, vaiko paėmimas iš šeimos turėtų būti taikomas ne tik kaip pasekmė, bet ir kaip priemonė, galinti padėti vaiką apsaugoti nuo galimos žalos atsiradimo ateityje, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta. EŽTT praktikoje taip pat yra nurodoma, kad įtarimai dėl vaiko teisių pažeidimų šeimoje, nors tuo metu ir nėra paremti tvirtais įrodymais, ir netgi vėliau visiškai nepasitvirtina, yra pakankama priežastis iš karto nustatyti laikinąją globą, siekiant išvengti galimų vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimo tęstinumo (EŽTT sprendimas byloje B. B. prieš Vokietiją, bylos Nr. 18734/09 ir 9424/11).

117. Taigi, vien ta aplinkybė, jog vėliau ieškovės (ir kitų asmenų) atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl galimo smurto prieš vaikus buvo nutrauktas, tai nesudaro pagrindo savaime teigti, kad nebuvo pagrindo vaikų paėmimui, nes ikiteisminiame tyrime ir šeimos situacijos vertinime, sprendžiant dėl vaikų gerovės, taikomi kitokie įrodinėjimo principai, t. y. ikiteisminio tyrimo metu/baudžiamojoje byloje yra taikomi gerokai griežtesni įrodinėjimo standartai nei sprendžiant dėl vaiko paėmimo (kurio metu, kaip minėta, iš esmės užtenka įtarimų dėl galimų vaikų teisių pažeidimų).

118. Ieškovė teigė, kad ataskaitas apie ją bei jos vaikus institucijos rengė aplaidžiai, jos neatitinka realios tikrovės; šią aplinkybę grindė tik tuo, jog vėliau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais ieškovės argumentais, nes ieškovė iš esmės net nenurodė kokia informacija, užfiksuota institucijų raštuose/sprendimuose, neatitiko tikrovės; be to, nepateikė jokių tas užfiksuotas aplinkybes paneigiančių objektyvių įrodymų, deklaratyviai remdamasi tik ikiteisminį tyrimą nutraukusiu nutarimu. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu įprastai (ir šiuo atveju) vertinamos kitokios aplinkybės ir vadovaujamasi kitokiais įrodinėjimo standartais, kurie negali būti taikytini sprendžiant vaiko paėmimo iš šeimos klausimą, t. y. sprendžiant klausimą dėl vaikų paėmimo iš šeimos negali būti laukiama vien faktais paremtų vaiko teisių pažeidimų ir/ar baudžiamosios bylos perdavimo teismui (ar realaus asmenų nuteisimo), nes tokiais atvejais – delsiant operatyviai reaguoti, pasekmės gali būti itin skaudžios. Pažymėtina, kad ieškovė ir bylos nagrinėjimo metu neigė didžiąją dalį byloje nustatytų aplinkybių, kurias iš dalies patvirtino ir jos atstovas (pavyzdžiui, dėl nustatyto M. seksualizuoto elgesio, nusiskundimų dėl jo elgesio iš mokyklos ir kt.), taip pat rašytiniai įrodymai.

119. Apibendrindamas, teismas pakartotinai pažymi, kad VTAS turėjo pagrindą (tuo metu įtarimų/abejonių dėl galimo vaikų teisių pažeidimo) paimti vaikus ir spręsti klausimą dėl laikinosios globos jiems nustatymo, t. y. šiuo atveju minėti veiksmai atitiko primygtinį socialinį poreikį ir buvo proporcingi siekiamam teisėtam tikslui – vaikų teisių apsaugai.

120. Ieškovai, be kita ko, nurodė, jog be pagrindo buvo vilkinama atiduoti vaikus ieškovei, tačiau teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais ieškovų argumentais.

121. Byloje nustatyta (ir ginčo dėl šių aplinkybių nekilo), kad (duomenys neskelbtini), t. y. paskirtas vaikų laikinasis globėjas, 2018 m. balandžio 16 d. raštu informavo VTAS, kad M. G., P. S. ir L. S. prasitarė paskirtiems globėjams, jog jie būdavo mušami (ieškovės, D. S., S.). Iš 2018 m. lapkričio 30 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, jog nukentėjusiaisiais tyrime pripažintas ne tik M., bet ir P. bei L.. Ikiteisminis tyrimas prašymo grąžinti vaikus metu – 2018 m. birželio mėn., dar nebuvo užbaigtas; įtarimai ieškovei ir kitiems asmenims pareikšti 2018 m. liepos mėn.

122. Be to, nustatyta, kad socialinė atvejo vadybininkė 2018 m. balandžio 18 d. raštu nurodė, jog gyvenimo sąlygos ieškovės namuose nesikeičia į gerą, moteris gyvena socialiniame būste, bendrabučio tipo kambaryje, kuriame nėra sąlygų vaikams; kambaryje tik viena lova, ant kurios miega ieškovės motina, pati ieškovė miega ant čiužinių, kitos lovos išmestos; būtini patogumai yra tik bendro naudojimo patalpose, o kaimynystėje gyvena alkoholį bei narkotines medžiagas vartojantys asmenys. Ieškovė buvo įsipareigojusi lankyti tėvystės įgūdžių lavinimo grupinius užsiėmimus, tačiau juose dalyvavo nenuosekliai, atvykdavo neįsisavinusi teorinės medžiagos, aptariant veiksmingus bendravimo su vaikais būdus bei pozityviosios disciplinos taikymą; ieškovė teigė, kad jos vaikams tai netinka ir neveikia, buvo linkusi įvertinti vaikų klaidas ir netinkamą elgesį, tačiau savo veiksmų neanalizavo. Ieškovei buvo pasiūlytos individualios konsultacijos, tačiau susitarusi dėl konsultacijos laiko ji vis tiek neatvykdavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovei tik 2018 m. birželio 21 d. buvo išduotas pažymėjimas dėl dalyvavimo pozityvios tėvystės įgūdžių užsiėmimuose; byloje nepaneigta informacija, jog ieškovė juos lankė nereguliariai; iš viešų Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų matyti, jog ieškovė įsidarbino 2018 m. balandžio mėn., tačiau tinkamo (protingo dydžio) išlaikymo vaikams neteikė – ieškovė nurodė, jog bendrai sumokėjo/pervedė tik virš 100 Eur per visą laikotarpį (per beveik 10 mėn.).

123. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad VTAS ir savivaldybė neturėjo tuo metu pagrįsto pagrindo ieškovei grąžinti vaikus, todėl atmestini ieškovų argumentai, jog vaikų grąžinimas buvo vilkinimas. Pažymėtina, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą ir specialistams konstatavus ieškovės elgesio pasikeitimus – į teigiamą pusę, iš esmės nedelsiant (per protingą laikotarpį) laikinoji globa buvo panaikinta ir vaikai grąžinti ieškovei.

125. Ieškovė, be kita ko, nurodė, kad institucijos turėjo iš pradžių parinkti laikinus globėjus, o tik tada spręsti klausimą dėl vaikų paėmimo ir laikinosios globos nustatymo. Teismas neturi pagrindo pritarti šiems ieškovės argumentams, nes teisės aktai tokios pareigos nenustatė; be to, kaip minėta, institucijos, gavusios informaciją apie galimus vaiko teisių pažeidimus, privalo reaguoti nedelsiant.

126. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendžia, kad ieškovai neįrodė atsakovių neteisėtų veiksmų; atitinkamai nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

127. Kita vertus, teismas pažymi, kad ieškovai neįrodė ir jų nurodomos patirtos neturtinės žalos bei priežastinio ryšio tarp galimos žalos ir neteisėtų veiksmų.

128. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Juo siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta. Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).

129. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi, priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensuojamąją neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai suponuoja būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t. y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, taip pat proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, taip įgyvendindami teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 4 straipsnis). Teismų praktika teismai turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą.

130. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006).

131. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nė vienas jų atskirai. Teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

132. Viena vertus, kaip jau minėta, vaikų paėmimas iš šeimos ir laikinosios globos jiems nustatymas neabejotinai sukėlė tiek vaikams, tiek ieškovei tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių sunkumų/išgyvenimų; kita vertus, vien ieškovės paaiškinimų ir/ar žiniasklaidos straipsnių neturtinei žalai (jos dydžiui) pagrįsti neužtenka; be to, kaip minėta, vaikų paėmimą iš esmės lėmė būtent ieškovės elgesys ir gyvenimo būdas, todėl ji turėtų priimti ir dėl to kilusias pasekmes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nustatyta šiame sprendime, teisėti valdžios institucijų veiksmai negalėjo sukelti ieškovams neturtinės žalos, nes institucijos tik vykdė joms pavestas pareigas, o ne, kaip teigia ieškovė, savavališkai kišosi į jos šeimos gyvenimą.

133. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

134. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

135. Kadangi ieškinys netenkintas, bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis); tuo labiau ji nenurodė jų patyrusi ir neprašė jų priteisti.

136. Atsakovės taip pat nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir/ar jų pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl joms jos taip pat nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

137. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“; CPK 92 straipsnis); be to, ieškovė, teikiant ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų, atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovų I. G., M. G., P. S. (P. S.), L. S., E. S. ieškinio atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.