- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-15
- Bylos Nr.
- e2A-1291-430/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07322-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- I. P.
- Ieškovas
- V. J., G. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12853-868/2018 pagal ieškovų V. J. ir G. J. ieškinį atsakovei I. P. dėl pažeistų savininkų nuosavybės teisių gynimo – tvoros iškėlimo iš ieškovams nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami įpareigoti atsakovę savo sąskaita ir jėgomis per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmontuoti ir išsikelti metalinę tvorą su pamatu, žemės sklypo plane pažymėtą linijomis ir taškais: 22-21-24-23, esančius ieškovams V. J. ir G. J. priskirtose atskirai naudotis 159/259 dalyse žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); atsakovei nurodytu terminu neišmontavus ir neišsikėlus metalinės tvoros su pamatu, žemės sklypo plane pažymėtą linijomis ir taškais: 22-21-24-23, iš ieškovams priskirtų atskirai naudotis 159/259 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), skirti atsakovei 100 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.
2. Nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. ieškovai su atsakove sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, kuria ieškovai pardavė atsakovei asmeninės nuosavybės teise 100/259 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Sutartimi taip pat buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Pažymėjo, kad ieškovai ketino parduoti atsakovei didesnę žemės sklypo dalį (t. y. dar papildomai 170 kv. m žemės sklypo ploto), tarp šalių vyko derybos, tačiau papildomos žemės sklypo dalies pirkimas–pardavimas dėl atsakovės finansinių sunkumų buvo atidėtas ir galiausiai neįvyko. Sutarties 8.1.11 punktu šalys buvo susitarusios, jog ieškovai sutinka, kad atsakovė savo lėšomis atsitvertų tvora jai priklausančią žemės sklypo dalį nuo ieškovams priklausančios žemės sklypo dalies ir įregistruotų ją savo vardu nekilnojamojo turto registre, tačiau atsakovė, įgyvendinama šią teisę, apsitvėrė ne tik jai priklausančią sklypo dalį, bet ir ieškovams priklausančią žemės sklypo dalį, kurią ji ketino ateityje įsigyti. Atsakovei neįsigijus iš ieškovų papildomos žemės sklypo dalies, atsakovei priklausančios tvoros dalis yra ieškovams priklausančioje žemės sklypo dalyje, dėl to šios aplinkybės pažeidžia ieškovų teises ir interesus, susijusius su nuosavybe. Ieškovai bendravo su atsakove elektroniniais laiškais dėl ieškovams priklausančios žemės sklypo dalies atlaisvinimo (t. y. tvoros nugriovimo ar perkėlimo), tačiau atsakovė atsisakė geranoriškai perkelti ar nugriauti tvorą iš ieškovams priklausančios žemės sklypo dalies.
Atsiliepimas
3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, pasisakė, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. atsakovė pirkimo–pardavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi įsigijo iš ieškovų nuosavybės teise 100/259 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu šalys išreiškė ketinimą atsidalinti žemės sklypo dalis, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypo plotui, taip pat atsakovė išreiškė norą įsigyti papildomą žemės sklypo dalį, mokėjimą už jį atidedant iki 2020 metų. Sutiko, kad ginčo tvora stovi ne atsakovės teritorijoje, tačiau pažymėjo, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo žodinis susitarimas dėl likusios žemės sklypo dalies įsigijimo, dėl to buvo statoma tvora ginčo teritorijoje. Pažymėjo, kad tvorą statė trečiasis asmuo Ž. P. kartu su ieškovu, o tvora pagaminta pas tą patį kalvį, kaip ir pas ieškovus. Pabrėžė, kad jos sutuoktinis Ž. P., vykdydamas tvoros statybos darbus, veikė savo asmeniniais tikslais ir be atsakovės žinios vykdė derybas su ieškovu dėl tvoros statybos darbų atlikimo, nors atsakovė nebuvo suteikusi įgaliojimo jam veikti jos vardu.
Šalies argumentai
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ž. P. nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2016 m. vasaros laikotarpiu, jis susitarė su ieškovu V. J. dėl papildomos dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Žodinio susitarimo metu buvo sutarta dėl kainos, apmokėjimo termino, naudojimo tvarkos ir tvoros pastatymo. Buvo papildomai susitarta ir dėl parduodamoje sklypo dalyje įrengiamos tvoros, kuri susijungtų su ieškovo tvora, toliau tveriant savo žemės sklypą. Tvora ir atraminė betoninė sienelė parduodamoje sklypo dalyje buvo įrenginėjama trečiojo asmens lėšomis ir statoma vienu metu su ieškovu. Visos šios sąlygos buvo aptartos ir suderintos su ieškovu, su kuriuo vyko derybos dėl papildomos žemės sklypo dalies pirkimo. Atsakovė derybose nedalyvavo ir nieko nežinojo. Susitarimas dėl papildomo žemės sklypo pirkimo – pardavimo turėjo būti įgyvendintas iki 2020 m.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovę savo sąskaita ir jėgomis per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmontuoti ir išsikelti metalinę tvorą su pamatu, žemės sklypo plane pažymėtą linijomis ir taškais: 22-21-24-23, esančią ieškovams priskirtose atskirai naudotis 159/259 dalyse žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovei nurodytu terminu neišmontavus ir neišsikėlus metalinės tvoros su pamatu, žemės sklypo plane pažymėtą linijomis ir taškais: 22-21-24-23, iš ieškovams V. J. ir G. J. priskirtų atskirai naudotis 159/259 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), skirti 100 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną.
6. Teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. šalys sudarė žemės dalies pirkimo–pardavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, kuria ieškovai pardavė atsakovei asmeninės nuosavybės teise 100/259 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Minėtos sutarties 6.1 punkte šalys papildomai susitarė dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Sutarties 8.1.11 punkte šalys susitarė, kad ieškovai sutinka, jog atsakovė savo lėšomis atsitvertų tvora jai priklausančią žemės sklypo dalį nuo ieškovams priklausančios žemės sklypo dalies ir įregistruotų ją savo vardu nekilnojamojo turto registre. Ginčo nagrinėjimo dieną tvora buvo įrengta ne tik atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje (įsigytoje dalyje), bet ir ieškovams priklausančioje sklypo dalyje. Tarp ieškovo V. J. ir trečiojo asmens Ž. P. vyko derybos dėl papildomos žemės sklypo dalies įsigijimo, tačiau galutinis susitarimas nebuvo pasiektas, ir atsakovei priklausančios tvoros dalis liko ieškovams priklausančioje žemės sklypo dalyje.
7. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog žemės sklypo pirkimo–pardavimu ir įrengimu rūpinosi tik trečiasis asmuo Ž. P., kadangi teismo neįtikino atsakovės argumentai, jog atsakovė, vesdama bendrą ūkį ir kurdama bendrus šeimos namus su Ž. P., nežinojo tokių esminių aplinkybių, kaip papildomas susitarimas dėl dalies žemės sklypo pirkimo ar tvoros įrengimas. Pažymėjo, kad pati atsakovė teismo posėdžio patvirtino, jog žinojo, kad ginčo tvoros įrengimas kainavo labai brangiai, dėl to teismas atmetė atsakovės argumentus, jog trečiasis asmuo šioje situacijoje veikė savo asmeniniais interesais ir be atsakovės žinios, savo lėšomis atliko tvoros įrengimo darbus.
8. Teismas vertino, kad atsakovė, turėdama dalį nuosavybės teisių į žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), turėjo suprasti, jog nuosavybės teisė nėra absoliuti, o ji turi būti valdoma savo nuožiūra, nepažeidžiant ir kitų asmenų teisių ir interesų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.93 straipsnis reglamentuoja savininko teisių apsaugą, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. CK 4.98 straipsnis nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesisijusius su valdymo netekimu. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovai pareiškė negatorinį ieškinį, ir ieškovai įrodė abi būtinąsias tokio ieškinio sąlygas, t. y. jog ieškovai yra turto savininkai ir kad jų teisės yra pažeidžiamos. Teismas sprendė, kad ginčo tvora pastatyta ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, dėl to tokiu būdu apribojamos ieškovų teisės naudotis nuosavybės teise turimu žemės sklypu, dėl to ieškinys turi būti tenkinamas.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovė I. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti iš ieškovų atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10. Teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai motyvavo sprendimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos.
11. Nurodo, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo pasiektas žodinis susitarimas dėl papildomos sklypo dalies pirkimo–pardavimo, susitariant, jog mokėjimas bus atliktas 2020 metais. Papildomo sklypo dalies kaina nustatyta 29 130,95 Eur. Tokios papildomo sklypo pirkimo–pardavimo sąlygos atitiko apeliantės, trečiojo asmens ir ieškovų valią. Kiek apeliantei tapo žinoma iš trečiojo asmens žodžių, trečiasis asmuo ir ieškovas susitarė dėl ginčo tvoros statybų, ieškovas neprieštaravo tam ir su tuo sutiko. Apie šį susitarimą apeliantė nežinojo, su ieškovu dėl tvoros statybos nesitarė ir jos nestatė, o ginčo tvoros statybas įvykdė trečiasis asmuo, kuris šias aplinkybes pripažino teismo posėdžio metu. Pažymi, kad bendro turto, kurį apeliantė valdytų bendru sutarimu su sutuoktiniu, neturėjo ir neturi. Apeliantės manymu, ginčo tvoros savininkais yra trečiasis asmuo ir ieškovas, dėl to šis ginčas turėtų būti sprendžiamas tarp šių asmenų, o atsakovė negali būti laikoma šios tvoros statytoja ar savininke. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais teismas padarė išvadą, jog apeliantė yra tvoros savininkė (ją įrengęs asmuo), nes bylos įrodymų visuma patvirtina kitokias aplinkybes, t. y. jog tvorą užsakė ir įrengė trečiasis asmuo, kuris tvoros statybos darbus vykdė be atsakovės žinios, tačiau su ieškovo leidimu. Apeliantės manymu, byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog tvorą galėjo įrengti apeliantė.
12. Pažymi, kad atsakovei paaiškėjo iš trečiojo asmens žodžių, jog ieškovas susidūrė su piniginių lėšų poreikiu, dėl to reikalavo, kad atsiskaitymas už papildomą žemės sklypo dalį įvyktų neatidėliojant, nelaukiant susitarimo galutinio termino. Trečiasis asmuo su tuo nesutiko, dėl to ieškovas supyko ir pagrasino, kad jis teisinėmis priemonėmis pasieks, jog apeliantė ar trečiasis asmuo sumokėtų papildomos žemės sklypo dalies kainą. Apeliantės manymu, ieškinys yra spaudimo priemonė, kuria ieškovai reikalauja sumokėti papildomos sklypo dalies kainą, anksčiau sutarto termino.
13. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skyrė apeliantei 100 Eur dydžio baudą už kiekvieną sprendimo neįvykdymo dieną, tačiau motyvų, lėmusių konkretų baudos dydį, sprendime nenurodė. Apeliantės manymu, toks dydis neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.
14. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė materialinės teisės normos, įpareigojančios apeliantę atsakyti už trečiojo asmens atliktus galimai neteisėtus veiksmus, o teismas visą atsakomybę perkėlė apeliantei, kuri nebuvo tvoros statytoja.
Atsiliepimas
15. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, prašo priteisti iš atsakovės ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
16. Pasisako, kad apeliantė skunde nurodė teismui daug tikrovės neatitinkančių faktinių aplinkybių. Pirmiausiai pažymi, kad papildomos žemės sklypo dalies pirkimas–pardavimas buvo stabdomas dėl atsakovės kaltės, kuri neturėjo finansinių galimybių įsigyti papildomą žemės sklypo dalį. Ieškovai buvo sutikę laukti iki 2016 m. sausio 1 d. Atėjus minėtai datai, atsakovė paprašė pratęsti terminą dar iki 2018 m. sausio 1 d., ieškovai su tuo sutiko. Atėjus minėtai datai, situacija dar kartą pasikartojo, atsakovė pareiškė vėl neturinti pakankamai lėšų papildomai žemės sklypo daliai įsigyti ir prašė šį terminą pratęsti dar iki 2020 m. sausio 1 d. Ieškovai su tuo nesutiko ir matydami, jog atsakovė neketina įsigyti iš ieškovų papildomos žemės sklypo dalies, prašė patraukti tvoros dalį, kuri yra ieškovams priklausančioje žemės sklypo dalyje, tačiau atsakovė nesutiko ir atsakyme ieškovams nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Šalims nepasiekus kompromiso, ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą su ieškiniu.
17. Teigia, kad ieškovai niekada nesitarė su trečiuoju asmeniu, kad jis asmeniškai bet kokiomis sąlygomis įsigytų žemės sklypo dalį, o trečiasis asmuo derybose ar pokalbiuose dalyvavo tik kaip tuometinis atsakovės sugyventinis – jai padedantis asmuo, apie jokius trečiojo asmens ketinimus asmeniškai įsigyti žemės sklypo dalį net nebuvo užsiminta. Pažymi, kad pačiame žemės sklypo plane nurodyta, kad pasiekus susitarimą, papildomą žemės sklypą būtų įsigijusi atsakovė, o ne trečiasis asmuo. Ieškovų manymu, tokie apeliantės argumentai yra jos gynybinė pozicija teisme, kuri tik patvirtina pačios atsakovės didelį nesąžiningumą. Akcentuoja, kad visi dokumentai, raštai ir pretenzijos buvo siunčiamos tik atsakovei, o atsakovė, atsakydama į šiuos raštus, niekur nenurodė, kad ji šiuose santykiuose nedalyvauja ir kad minėta tvoros dalis priklauso trečiajam asmeniui. Priešingai, savo atsakymuose atsakovė dėstė savo norimas žemės sklypo dalies pirkimo sąlygas. Be to, pabrėžia, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė visiškai kitus nesutikimo motyvus nei dabar nurodo apeliaciniame skunde, nes atsakovė atsiliepime į ieškinį buvo pripažinusi faktus, jog ketino įsigyti papildomą žemės sklypo dalį ir atsakovė šioje ieškovams priklausančioje žemės sklypo dalyje pastatė tvorą, tik bylos nagrinėjimo metu atsakovė pradėjo neigti savo pripažintus faktus. Ieškovų manymu, tokiu būdu apeliantė siekia klaidinti teismą ir nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis, nors pati buvo pripažinusi, jog buvo pasistačiusi tvorą ieškovams priskirtoje žemės sklypo dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
18. Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nes teismas objektyviai, visapusiškai ir pilnai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas. Pažymi, kad tvora yra vientisas statinys, dėl to neaišku, kaip kažkuri jos dalis gali priklausyti vienam asmeniui, o kita dalis – kitam asmeniui. Teigia, kad nors apeliantė pateikė paslaugų teikimo sutartį, tačiau ši neįrodo, jog tvoros dalies savininku tapo trečiasis asmuo. Be to, byloje nepateikta įrodymų, kad būtent trečiasis asmuo sumokėjo už tvoros statybas, taip pat nėra įrodymų, kokią ir kur esančios tvoros dalį jis neva pagal šią sutartį įsigijo. Ieškovų manymu, tokia sutartis galimai buvo sudaryta fiktyviai.
19. Ieškovų manymu, pirmosios instancijos teismo nustatytas baudos dydis, jeigu atsakovė nepašalins padarinių per nustatytą terminą, yra protingas ir teisingas, o apeliantė nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl nustatytas terminas ir (ar) baudos dydis nėra protingas, tinkamas ar kaip nors pažeidžia apeliantės interesus, taip pat nenurodė, koks apeliantės manymu, turėtų būti nustatytas baudos dydis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl pažeistų savininkų nuosavybės teisių gynimo – tvoros iškėlimo iš ieškovams nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 28 d. ieškovai V. J. ir G. J. (pardavėjai) ir atsakovė I. A. (dabartinė pavardė – P.) (pirkėja) sudarė žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį, kuria ieškovai pardavė atsakovei 100/259 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) ir nustatė naudojimosi tvarka su likusia žemės sklypo 159/259 dalimi, kuria atskirai naudosis ieškovai, kuriems ši likusi žemės sklypo dalis priklauso nuosavybės teise (e. b. l. 9–20, 26–29). 2018 m. vasario 5 d. ieškovai pateikė atsakovei pretenziją dėl tvoros su pamatais perkėlimo iš ieškovams priklausančios žemės sklypo dalies (e. b. l. 30), 2018 m. vasario 12 d. ieškovai išsiuntė atsakovei tą patį pranešimą registruotu paštu (e. b. l. 31). Atsakovė pateikė ieškovams atsakymą, kuriame nurodytas šalių susitarimas dėl papildomos sklypo dalies pirkimo, tarp šalių vyko elektroninis susirašinėjimas (e. b. l. 32–33). A. I. P. nuo 2018 m. spalio 13 d. yra sudariusi santuoką su trečiuoju asmeniu Ž. P. (e. b. l. 108). 2016 m. rugpjūčio 11 d. paslaugų teikimo sutartimi trečiasis asmuo Ž. P. (užsakovas) užsakė pas A. S. (A. S.) (kaip vykdytoją) metalinės tvoros pagamino ir sumontavimo paslaugas adresu (duomenys neskelbtini), pagal sutartyje nurodytas sąlygas (e. b. l. 120–121).
24. Šioje byloje atsakovei pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą ieškovai siejo su savo, kaip turto savininkų, teisių pažeidimu, t. y. jog atsakovės tvoros dalis yra ieškovams priklausančioje žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) dalyje.
25. Šios bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja nuosavybės teisės apsaugą ir tam tikras savininko pareigas. Bendrosios nuosavybės teisės apsaugos poreikis yra gan plačiai pabrėžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis teismas) jurisprudencijoje. Šis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia (be kita ko), jo 1 ir 2 dalyse) įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs ir tai, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018).
26. Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Taigi negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015; 2018 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-403/2018 18 punktą). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sklypų ribos yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014).
27. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, jog ieškiniu reikalaujama išmontuoti ir iškelti metalinė tvora, nurodytose žemės sklypo taškuose, yra ne tik atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje, bet ir ieškovams priklausančioje žemės sklypo dalyje (159/259). Minėta 159/259 žemės sklypo dalis ieškovams priklauso nuosavybės teise, kita 100/259 žemės sklypo dalis priklauso atsakovei. Taigi šalims nesiginčijant dėl šalims priklausančių žemės sklypų ribų, nustačius ieškovų nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, ant kurios ieškovams priklausančio žemės sklypo pusėje sumontuota iš atsakovės nuosavybės sklypo einanti tvora, faktą, šios aplinkybės teikia pagrindą spręsti dėl ieškovų, kaip savininkų, teisių pažeidimo (CK 4.98 straipsnis), t. y. dėl tvoros pašalinimo.
28. Apeliantė, nesutikdama su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada taikyti negatorinį ieškinį reglamentuojančias teisės normas, pirmiausia grindžia aplinkybėmis, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens (atsakovės sutuoktinio) buvo žodinis susitarimas dėl likusios žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo, pagal kurį trečiasis asmuo ketino nusipirkti iš ieškovų šią likusią žemės sklypo dalį ir atsiskaityti iki 2020 metų, o dabartinis ieškovų reikalavimas yra spaudimo priemonė atsakovei ir trečiajam asmeniui atsiskaityti anksčiau termino, negu buvo susitarta.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
30. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, paskirstydamas įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, pabrėžė, kad savininkas neturi įrodinėti, jog jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Savininkui įrodžius savo nuosavybės teises į daiktą ir šių teisių pažeidimo faktą, atsakovas turi įrodyti, kad jo veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010).
31. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje pateiktais įrodymais ir šalių paaiškinimais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje neįrodyta, jog būtų sudarytas toks susitarimas, kurio pagrindu ieškovai įsipareigojo trečiajam asmeniui parduoti likusią žemės sklypo dalį, kurioje yra ginčo tvora, ir pagal kurį trečiasis asmuo turėjo atsiskaityti tik 2020 metais. Abi ginčo šalys paaiškino teismui skirtingas tarp jų vykusių derybų aplinkybes. Ieškovai teigė, kad jie tikėjosi parduoti atsakovei likusią žemės sklypo dalį, tarp šalių vyko derybos, tačiau papildomos žemės sklypo dalies pirkimas–pardavimas dėl atsakovės finansinių sunkumų buvo atidėtas iki 2018 m. ir galiausiai neįvyko dėl atsakovės noro pakartotinai atidėti mokėjimus. Tuo tarpu atsakovė teigė, jog ji išreiškė norą ateityje įsigyti papildomą žemės sklypo dalį iš ieškovų, o derybas dėl pirkimo–pardavimo vykdė trečiasis asmuo ir ieškovas, kurie susitarė, kad mokėjimas už papildomai atsakovės perkamą žemės sklypą bus atliktas 2020 metais. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių vyko derybos dėl papildomos žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo, tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovų duotą leidimą atsakovams naudotis sklypo dalimi. Taigi, teismas daro išvadą, jog apeliantė neįrodė, jog pastatytos tvoros buvimas ieškovų žemės sklypo dalyje atitinka teisės aktų reikalavimus ir nepažeidžia ieškovų teisių ir teisėtų interesų, o faktinė situacija pagrindžia, kad ieškovai dėl pastatytos tvoros negali naudotis jiems priklausančia sklypo dalimi ir dėl to yra pažeidžiamos jų, kaip savininkų, teisės (CK 4.40 straipsnis).
32. Apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais teismas padarė išvadą, jog apeliantė yra tvoros savininkė (ją pastatęs asmuo) ir turi atsakyti pagal ieškinio reikalavimus. Apeliantės vertinimu, teismas, suabsoliutinęs ieškovų teises, įpareigojo asmenį, kuris nėra nei tvoros statytojas, nei savininkas, griauti ne savo turtą ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės teigimu, tvorą užsakė ir įrengė trečiasis asmuo Ž. P., kuris tvoros statybos darbus vykdė be jos žinios.
33. Teisėjų kolegijų su šiais apeliantės skundo argumentais nesutinka. Pirmiausia pažymėtina, kad ginčo tvora nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Šia tvora, kurios dalis yra atsakovės žemės sklypo dalyje, o kita dalis patenka į ieškovės žemės sklypo dalį, aptverta atsakovei priklausančio žemės sklypo dalies teritorija. Nors tvoros statybomis galimai ir rūpinosi trečiasis asmuo Ž. P., kuris yra atsakovės sutuoktinis, tačiau, vertinant protingo žmogaus požiūriu, neįtikėtina, kad atsakovė, vesdama bendrą ūkį su Ž. P., nežinojo apie tvoros statymą jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje ir kaimynų sklypo dalyje. Akcentuotina ir nenuosekli atsakovės pozicija. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog „kartu ieškovas V. J. neprieštaravo ir sutiko su tuo, kad atsakovė įsirengtų ieškiniu prašomą teismo įpareigoti nugriauti tvorą, skiriančią tiek ieškovės jau įgytą nuosavybės teise žemės sklypo dalį, tiek ir papildomą sklypo dalį, bei sutvarkytų visą minimo žemės sklypo dalies gerbūvį. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad pats ieškovas V. J. padėjo statyti atsakovei tvorą prisidėdamas darbu“. Taigi, atsiliepime į ieškinį atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, kad nežinojo apie tvoros statymą ir tik bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo poziciją, pasisakydama, jog tvorą įsirenginėjo išimtinai trečiasis asmuo Ž. P., be atsakovės žinios. Teisėjų kolegija, tokį apeliantės argumentų keitimą teisme vertina kaip pasirinktą atsakovės gynybinę poziciją, nekeičiančią teismo sprendimo esmės.
34. Apeliantė skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiame sprendime jai numatytos baudos dydžiu, jeigu nebus įvykdytas nurodytu terminu reikalavimas dėl metalinės tvoros su pamatu išmontavimo ir iškėlimo. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas šios sprendimo dalies nemotyvavo, o nustatyta 100 Eur dydžio bauda už kiekvieną sprendimo neįvykdymo dieną, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 273 straipsnio 3 dalies nuostatos nenumato, kokio dydžio bauda gali būti skiriama, jeigu atsakovas per nustatytą terminą neįvykdys teismo sprendimo. Spręsdama klausimą dėl baudos dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia į CPK 771 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja teismo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo teisinius padarinius vykdymo procese. CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, teismas gali jam skirti iki 300 eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovų prašyta skirti 100 Eur dydžio bauda už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo nevykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti pašalinti nuosavybės teisės pažeidimai, pasibaigimo, laikytina pagrįsta, kadangi yra žymiai mažesnė už vykdymo procese teismo skiriamos baudos maksimalų dydį. Kolegija pažymi ir tai, kad CPK 273 straipsnio 3 dalyje numatytos baudos paskirtis yra skatinti atsakovę vykdyti teismo sprendimu nustatytą prievolę ir tuo užtikrinti teismo sprendimo privalomumą ir jo tinkamą įvykdymą. Teismui nusprendus paskirti itin mažą baudą nebūtų pasiekti CPK 273 straipsnio 3 dalyje numatytos baudos tikslai. Įvertinusi teismo sprendime atsakovei nustatytų įpareigojimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų nurodyto ir pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio atsakovei skirtina bauda, jeigu nebus vykdomas teismo sprendimas dėl metalinės tvoros su pamatu išmontavimo ir iškėlimo, nėra per didelė ir atitinka proporcingumo, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus.
36. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018).
37. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Ieškovai patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovų nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, dėl to atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovui V. J., kuris pagal pateiktus įrodymus apmokėjo sąskaitą už teisines paslaugas, iš atsakovės priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios sudaro 500 Eur.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
A. I. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovui V. J., a. k. (duomenys neskelbtini)