Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Š. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovams J. D., Š. D. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

12. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

13. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą apteikė naujus įrodymus, kuriais iš esmės siekia įrodyti apeliantės nesąžiningumą.

14. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi byloje tuo metu esamais įrodymais. Todėl nesant nustatytų aplinkybių, jog ieškovas negalėjo pateikti šiuo įrodymus kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės pasisakyti dėl naujų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovo pateiktus su atsiliepimu į atskirąjį skundą naujus įrodymus.

Dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. D. ir Š. D. 84 942,46 Eur skolą, kuri susidarė laiku nepamokėjus vekselių, bei už negrąžintą skolą paskaičiuotas 949,49 Eur palūkanas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatęs, kad ieškinio reikalavimas preliminariai yra pagrįstas dėl 70 000 Eur sumos, o ne 85 000 Eur, kaip prašė ieškovas ir įvertinęs, kad dėl nesąžiningus atsakovų veiksmų, egzistuoja grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo pareikštas ieškinys yra preliminariai iš dalies pagrįstas dėl 70 000 Eur reikalavimo sumos, todėl nesant ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, toliau apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Dėl grėsmės galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui

18. Pažymėtina, kad atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties padavė tik atsakovė Š. D., todėl sprendžiant dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo bus sprendžiama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones apeliantei.

19. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – nurodė, kad egzistuoja grėsmė, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali tapti neįvykdomas. Apeliantė su tokia teismo pozicija nesutinka, kadangi ji pagal vekselį buvo kaip laiduotoja ir nedalyvavo civiliniuose santykiuose, susiklosčiusiuose tarp ieškovo ir atsakovo J. D., byloje nėra įrodymų, kad apeliantė slėpė turtą, sukčiavo, kadangi apeliantė nekilnojamąjį turtą įsigijo ir vėliau pardavė, jau esant išduotiems vekseliams.

20. Pažymėtina, jog aplinkybės dėl apeliantės dalyvavimo atsakovui J. D. išduodant ieškovui ginčui aktualius vekselius, bus vertinamos bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl vien aplinkybė, kad apeliantė nėra vekselio davėja, o laiduotoja pagal vekselį, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantės turtui.

21. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad atsiliepime atsakovas J. D. patvirtino, kad po vekselių pasirašymo, pasibaigus skolos grąžinimo terminui, pardavė nekilnojamąjį turtą, tačiau su ieškovu neatsiskaitė, konstatavo atsakovų nesąžiningumą ir padarė išvadą, kad atsakovai, siekdami išvengti didelės finansinės naštos, gali bandyti perleisti turimą nekilnojamąjį turtą ar transporto priemones, nuslėpti pinigines lėšas, dėl ko palankaus ieškovui teismo sprendimo priėmimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti.

22. Pažymėtina, kad vien aplinkybės dėl atsakovo veiksmų susiklosčius tarp šalių paskolos teisiniams santykiams bei sutartinių įsipareigojimų (ne)tinkamo vykdymo, savaime negali būti laikomos pakankamomis atsakovo nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu nustatyti.

23. Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).

24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktuose nepreziumuojama, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).

25. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir(ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).

26. Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-623-302/2023, 17 punktas).

27. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovo J. D. galimas nesąžiningas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti apeliantės veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje.

28. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pagal 2021 m. spalio 29 d. paprastąjį vekselį atsakovas J. D. įsipareigojo 2022 m. balandžio 30 d. sumokėti ieškovui 24 000 Eur sumą. Pagal 2021 m. gruodžio 14 d. paprastąjį vekselį atsakovas J. D. įsipareigojo 2022 m. balandžio 30 d. sumokėti ieškovui 81 000 Eur sumą. Abu vekselius kaip laiduotoja pasirašė apeliantė Š. D., todėl ji kartu su skolininku J. D. atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.81 straipsnio 1 dalis).

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, kad esant duomenų, jog pasibaigus vekselių apmokėjimo terminui, atsakovas pardavė nekilnojamąjį turtą. Ieškovas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad atsakovas 2022 m. liepos 1 d. pardavė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini).

30. Iš kartu su prašymu pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. birželio 27 d. išrašo nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2020 m. rugpjūčio 4 d. nuosavybės teise priklausė atsakovams J. D. ir Š. D., nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2021 m. vasario 2 d. ir nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2022 m. gruodžio 15 d. nuosavybės teise priklausė apeliantei Š. D. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. birželio 27 d. išrašo nustatyta, kad atsakovų nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą-poilsio apartamentą, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruotos. Iš VĮ „Regitra“ 2023 m. birželio mėn. išduotos pažymos nustatyta, kad atsakovų vardu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. birželio 22 d. nebuvo registruotų transporto priemonių.

31. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų bazės nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-8923-1051/2020 nutraukta J. D. ir Š. D. santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Sprendimas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų santuoka yra nutraukta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, atmestini ieškovo teiginiai apie atsakovų fiktyvų santuokos nutraukimą.

32. Tai gi, iš aptartų duomenų nustatyta, kad 2021 m. spalio 29 d. ir 2021 m. gruodžio 14 d. išduotus paprastuosius vekselius atsakovas J. D. turėjo apmokėti 2022 m. balandžio 30 d. Apeliantė šiuose vekseliuose nurodyta laiduotoja. Pažymėtina, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), apeliantė nuosavybės teise įsigijo 2022 m. spalio 27 d., t. y. jau esant išduotiems vekseliams, o pardavė 2022 m. gruodžio 15 d., t. y. pasibaigus vekselių apmokėjimo terminui. Byloje nėra duomenų, kad apeliantei būtų siųstas pranešimas apie tai, kad atsakovas nėra apmokėjęs minėtų vekselių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nekilnojamojo turto, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandoris buvo sudarytas apeliantei negavus iš ieškovo pranešimo apie tai, kad atsakovas J. D. nėra apmokėjęs vekselių. Tai gi, spręstina, kad apeliantė sudarydama nekilnojamojo turto perleidimo sandorį galimai nežinojo apie jai kaip laiduotojai esančius ieškovo reikalavimus, todėl ji negalėjo žinoti, kad iškils būtinybė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal vekselius.

33. Jokių kitų patikimų duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kad apeliantė yra nesąžininga ir siekė ar sieks ateityje išvengti jai galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, byloje nėra. Vadinasi, ieškovas neįrodė, kad egzistuoja grėsmė, jog teismui patenkinus jo reikalavimus, būtent dėl apeliantės nesąžiningų veiksmų šis teismo sprendimas negalės būti įvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas.

34. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo spręsti, kad apeliantė, perleisdama turtą sąmoningai siekė jį paslėpti ir tokiu būdu išvengti pareigos jai kaip laiduotojai atsiskaityti su ieškovu. Nurodytos aplinkybės nepagrindžia apeliantės nesąžiningumo ieškovo atžvilgiu, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodo realaus apeliantės suinteresuotumo siekti apsunkinti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą.

35. Turto areštas taikytinas tik tuomet, kai grėsmė būsimo teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui galėtų kilti dėl atsakovo nesąžiningais pripažintų veiksmų. Nesant objektyvių duomenų, rodančių nesąžiningą apeliantės elgesį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti aiškinamas ir taikomas tokiu būdu, jog sudarytų sąlygas ieškovui nustatyti atsakovo turimo turto sudėtį, įvertinti, ar ieškinio patenkinimo atveju bus reali galimybė iš apeliantės išieškoti priteistas lėšas. Tai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir paskirties.

36. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo akcentuota, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies turtą, kai esama duomenų apie galbūt nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1547-180/2018 ir kt.), todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).

37. Tokios aplinkybės nagrinėjimu atveju nėra nustatytos, o aplinkybės, kad apeliantė neatsiskaito su ieškovu ir nesutinka su pareikšto ieškinio reikalavimais, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jos nesąžiningumo. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas apeliantės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, nepakankamai išsamiai motyvavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą apeliantės atžvilgiu, kadangi iš esmės skundžiamoje nutartyje nurodyti teismo motyvai yra susiję su tik atsakovu J. D.

38. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga, t. y. ieškovas neįrodė, jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, jog yra grėsmė galimai jam palankaus sprendimo įvykdymui dėl apeliantės veiksmų, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatęs antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos atsakovės Š. D. atžvilgiu, netinkamai taikė aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką ir nepagrįstai patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės Š. D. atžvilgiu.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei Š. D., nepagrįstai nustatė, kad egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui dėl atsakovės Š. D. veiksmų. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsakovei Š. D. taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei Š. D. atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

40. Apeliantė atskirajame skunde prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

41. Apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nagrinėjimo procese išsprendžia vien tik skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, o pačios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. pirmosios instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018).

42. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuoja, kad civilinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, todėl spręsti dėl tarpinių bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pagrindo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovei Š. D. bendros 70 000 Eur vertės turto areštą, ieškovo M. K. reikalavimų užtikrinimui Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų civilinėje byloje Nr. e2-6482-446/2023, areštuojant kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, areštuojant akcijas, o šių nesant ar esant nepakankamai, areštuojant pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, bankuose ar pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškovu M. K., panaikinti ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ieškovo M. K. prašymą dalyje taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės Š. D. atžvilgiu atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.