Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. J. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. N. ieškinį atsakovui D. J. dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti tėvystę ir pripažinti, kad D. J. yra I. N., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas, o ji yra jo dukra, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo vaiko išlaikymui po 300 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo (duomenys neskelbtini) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, paskirti ieškovę vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

2. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2020 metų rugsėjo mėnesį išvyko dirbti į Vokietijos Rostoko miestą, tų pačių metų gruodžio mėnesį susipažino su atsakovu, tarp jų užsimezgė artima, intymaus pobūdžio draugystė. Atsakovo motina J. W. ir jos sutuoktinis M. W. (M. W.) įdarbino ieškovę savo įmonėje, rugpjūčio mėnesį ieškovė ir atsakovas išsinuomojo butą ir apsigyveno kartu. Ieškovei pastojus, atsakovo požiūris į bendrą gyvenimą pasikeitė, jis tėvystės neginčijo, tačiau pareiškė, kad dar nepasiruošęs būti tėvu, ir norėjo, kad ji pasidarytų abortą. Ieškovę užstojo ir palaikė atsakovo mama, jos siūlymu persikėlė gyventi į jos namus. (duomenys neskelbtini) gimė dukra, atsakovas tėvystę savanoriškai įteisinti atsisakė, nei ja, nei vaiku nesirūpino. Iš J. W. elgesio suprato, kad ji nejaučia jokių šiltų jausmų ieškovei ir anūkei, todėl išvyko gyventi į Lietuvą. Atsakovas dukra nesidomi, materialinės paramos neteikia.

3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė, jos atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, ieškovė papildomai paaiškino, kad vaiką užregistravo Vokietijoje, D. buvo pasakęs, kad tegul ji suranda, kur nuvykti dėl tėvystės, ir tuomet jiedu skirstosi. Jo mama pasakojo, kad tai užtrunka, reikia daryti DNR ir pan. Taip išėjo, kad, registruojant vaiką, tėvas nebuvo įrašytas. Į Lietuvą grįžo pas tėvus, gauna 257 Eur vaiko priežiūros išmoką, turi automobilį – 2006 m. BMW, kito turto neturi, jai padeda brolis. D. nėra su ja susisiekęs, ji palaiko ryšį su D. seserimi S., iš jos žino, kad jis dirba. Atsakovo mama ją buvo įdarbinusi jai priklausiusioje įmonėje valytoja, rudenį ji buvo porai dienų grįžusi į Lietuvą, buvo susitikusios, pasirašė darbo sutarties nutraukimo dokumentus.

4. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, procesiniai dokumentai jam įteikti tinkamai, byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.

5. Teismo posėdžio metu išvadą teikiančios institucijos atstovė, teikdama žodinę išvadą, nurodė, kad ieškovė kaip mama užtikrina vaiko interesus, siekdama nustatyti, kas yra vaiko tėvas. Vaikas turi teisę žinoti savo kilmę, tikruosius tėvus, būti jų išlaikomas. Spėjamas vaiko tėvas užėmė procese abejingą poziciją. Jei manytų nesantis tėvas, imtųsi aktyvių veiksmų, būtų pateikęs savo nuomonę. Iš pateiktų įrodymų matyti, kad šalys vedė bendrą ūkį, močiutė pripažįsta savo vaikaitę. Vaikas nuo pat gimimo gyveno su mama, todėl gyvenamoji vieta nustatytina su ja, prašoma priteisti išlaikymo suma tinkama, galėtų prašyti ir didesnės išlaikymo sumos, nes vaiko poreikiai augant didės. Ieškovei nedarant kliūčių bendrauti tėvui su vaiku, ginčo ateityje neturėtų kilti, šalys susitars.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkinti ieškovės reikalavimai dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

12. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

13. Atsakovas kartu su apeliacinius skundu pateikė naujus įrodymus: susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo, darbo sutartį, atlyginimo lapelius, automobilio draudimo išlaidų dokumentą su vertimu į lietuvių kalbą; nuomos sutartį ir mokėjimus už nuomą. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu ir tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos teismingumo

14. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas šiuo atveju turi būti taikomas. Teismingumas šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus.

15. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“), ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas). Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) dalyvė; jei ne – ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam teismingumo klausimui negali būti taikoma nei ES teisė, nei daugiašalė tarptautinė sutartis ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, reguliuojančios atitinkamus klausimus, tokiu atveju taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos teismingumo taisyklės.

16. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia tiesiogiai nurodyta.

17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Byloje nėra ginčo dėl tarptautinio elemento buvimo, t. y. ginčo sąsajos su kita ES valstybe (Vokietija), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal skirtinguose teisės aktuose nustatytas taisykles:

atsižvelgiant į tai, kad reikalavimų dėl tėvystės nustatymo teismingumo nereglamentuoja nei ES teisė (reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 3 dalies a punktas), nei 1996 m. Hagos konvencija (4 straipsnis), o tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos nėra atitinkamus klausimus reglamentuojančios dvišalės sutarties, dėl šio reikalavimo teismingumo nagrinėjamoje byloje spręstina remiantis CPK įtvirtintomis nacionalinės teisės aktuose nurodytomis tarptautinio civilinio proceso normomis;

dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis;

dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas, ieškovė ir vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, apeliantas ir ieškovė nėra susituokę. Taip pat byloje nėra ginčo, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Vokietijoje. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl byloje pareikštų reikalavimų teismingumo, ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, nes: nustačius, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, reikalavimas dėl tėvystės nustatymo būtų teismingas Lietuvos teismui (CPK 785 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo taip pat būtų teismingas Lietuvos teismui (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktas); nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų teismingas Lietuvos teismui (reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnis). Tokiu atveju reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo taip pat būtų teismingas Lietuvos teismui (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktas). Nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo būtų teismingas Lietuvos teismui, o nustačius, kad vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, minėtas reikalavimas būtų teismingas Vokietijos teismui (Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktas).

22. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka. Kaip teisingai pagal byloje pateiktą medžiagą konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad vaikas I. N., ieškovė ir atsakovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vaikas ir ieškovė gyvena Lietuvoje, Plungės rajone. Byloje pateikta pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtina, jog ieškovės ir jos dukters deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, ji niekur su vaiku iš Lietuvos artimiausiu metu išvykti nesiruošia. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės paaiškinimų, kurių apeliaciniame skunde neneigė ir pats atsakovas, jis, gimus dukrai, įregistruoti savo tėvystę Vokietijoje atsisakė, vaiku ir ieškove nesirūpino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti ieškovės argumentais, kad būtent šios aplinkybės lėmė, jog ieškovė su naujagime buvo priversta grįžti į Lietuvą, čia ginti savo ir vaiko interesus. Pažymėtina, kad atsakovas savo tėvystės neregistravo, jis iki šio laiko vaiko gimimo liudijime nėra įrašytas kaip I. N. tėvas, teikdamas apeliacinį skundą savo tėvystės taip pat nepripažįsta. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovei nebuvo būtina gauti atsakovo leidimą sugrįžti su vaiku į Lietuvą ir ta aplinkybė, kad atsakovas oficialaus leidimo nebuvo davęs, nesuteikia pagrindo taikyti Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio ir ieškinio reikalavimus pripažinti teismingais Vokietijos teismui.

23. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus šalių paaiškinimus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimus dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo.

Dėl atsakovo tinkamo informavimo

24. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas vienas iš atvejų, kai konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, t. y. jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Pagrindą grąžinti tokią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui sudaro šios sąlygos: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik pripažinus, jog procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, apeliacinės instancijos teismas pagal apeliaciniame skunde nurodomus argumentus turėtų pagrindą patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek faktiniu, tiek teisiniu pagrindu. Tuo tarpu nustačius, kad teismas bylą išnagrinėjo, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą, – atsiranda CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris reiškia, kad byloje apskritai nebuvo tinkamo proceso. Tokiu atveju teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai informavo atsakovą apie procesą, jam nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžių laiką ir vietą, byla išnagrinėta be jo paties ar jo atstovo, prašo panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi paminėtais motyvais, patikrina byloje esančius duomenis, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, ar teismas užtikrino tinkamą procesą nagrinėjamoje byloje (CPK 117 straipsnis 124 straipsnis).

27. Byloje nustatyta, kad atsakovas gyvena ir dirba Vokietijoje, jo nurodytas gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, teismas, priėmęs ieškinį, 2022 m. liepos 20 d. ieškovės nurodytu atsakovo elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą, ar atsakovas sutinka gauti teismo procesinius dokumentus elektroniniu paštu. Bylos procese pažymėta, kad 2022 m. liepos 26 d. „nurodytu telefonu susisiekta su D. J. – pažadėjo pasitikrinti, ar yra gavęs el. laišką iš teismo“. Atsakymas iš atsakovo dėl sutikimo teismo procesinius dokumentus gauti elektroniniu paštu nebuvo gautas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2022 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui gyvenamosios vietos adresu išsiųstas pranešimas dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo kartu su priedais: ieškiniu (elektroninio dokumento nuorašas) ir ieškinio priedais (elektroninių dokumentų nuorašai). Dokumentai buvo siunčiami, užpildant atitinkamą 2020 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/1784 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) (toliau – Reglamentas 2020/1784) formą.

28. Reglamente 2020/1784 numatyta, kad teisminiai dokumentai tiesiogiai ir kuo greičiau perduodami tarp perduodančiųjų ir gaunančiųjų agentūrų (8 straipsnio 1 dalis). Kitoje valstybėje narėje esantiems asmenims teisminiai dokumentai gali būti įteikiami tiesiogiai paštu – registruotu laišku su gavimo patvirtinimu arba lygiaverte priemone (18 straipsnis). Teisminiai dokumentai gali būti įteikiami tiesiogiai asmeniui, kurio adresas kitoje valstybėje narėje įteikimo tikslais yra žinomas, elektroninėmis įteikimo priemonėmis, kurias pagal teismo vietos valstybės narės teisę galima naudoti dokumentų įteikimui šalies viduje, jeigu: a) dokumentai siunčiami ir gaunami naudojantis kvalifikuotomis elektroninio registruoto pristatymo paslaugomis, kaip tai suprantama pagal Reglamentą (ES) Nr. 910/2014, o adresatas yra iš anksto davęs aiškų sutikimą naudoti elektronines priemones dokumentams įteikti teismo proceso metu arba b) adresatas iš anksto davė aiškų sutikimą procesą vykdančiam teismui ar institucijai arba už dokumentų įteikimą tokiame procese atsakingam subjektui dėl el. laiškų, 11 psl. iš 19 siunčiamų nurodytu el. pašto adresu, naudojimo dokumentų įteikimo tikslais to proceso metu, ir adresatas patvirtina dokumento gavimą pateikdamas gavimo patvirtinimą, kuriame, be kita ko, nurodoma gavimo data (19 straipsnis).

29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pildydamas prašymą įteikti dokumentus (A forma), nenurodė, kad siunčiami įteikti dokumentai turi būti įteikiami pasirašytinai. Kaip matyti iš teismui grąžintos 2022 m. rugpjūčio 13 d. įteikimo pažymos, dokumentų įteikimo arba neįteikimo pažymėjime (K forma) nurodyta, jog dokumentas adresatui buvo įteiktas paštu be gavimo patvirtinimo. Šiuo atveju svarbu pažymėti tai, kad CPK 124 straipsnio, reglamentuojančio teismo šaukimų ir dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo patvirtinimą, 1 dalis numato, kad registruotąja pašto siunta, per pasiuntinių paslaugų teikėjus, antstolius ir šio Kodekso 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teismo siunčiami teismo šaukimai ir ieškiniai (pareiškimai, skundai, atsiliepimai į ieškinį, dublikai), apeliaciniai (atskirieji) skundai, kasaciniai skundai adresatams įteikiami pasirašytinai. Teismo šaukimą į 2022 m. spalio 24 d. turėjusį vykti parengiamąjį teismo posėdį teismas išsiuntė 2022 m. rugsėjo 29 d. registruotu laišku. Iš AB Lietuvos pašto siuntų sekimo ataskaitos matyti, kad siunta įteikta gavėjui, tačiau dokumento, patvirtinančio dokumentų įteikimą atsakovui, teismui nėra pateikta. Teismas negali daryti išvados, kad būtent atsakovui siunta ir buvo įteikta, be to, toks įteikimas neatitinka Reglamento nuostatų. Teismo šaukimą į 2022 m. gruodžio 14 d. vykusį teismo posėdį teismas išsiuntė atsakovui 2022 m. lapkričio 21 d. elektroniniu paštu. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartis dėl duomenų pateikimo ir VĮ Registrų centro ir 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimas atsakovui taip pat buvo išsiųsti elektroniniu paštu.

30. Esant išdėstytoms aplinkybėms, sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad visi atsakovui siųsti teismo procesiniai dokumentai buvo siųsti be įteikimo pasirašytinai, o sutikimo priimti procesinius dokumentus vienu ar kitu elektroniniu paštu atsakovas nebuvo davęs. Be to, dalies byloje esančių dokumentų teismas net nesiuntė atsakovui susipažinti (pvz., papildomai ieškovės pateiktų dokumentų).

31. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas nustatytos procesinių dokumentų įteikimo tvarkos, neturėjo galimybės padaryti išvados, kad atsakovas gavo teismo siųstus procesinius dokumentus, yra tinkamai informuotas apie vykstantį procesą ir jam tinkamai pranešta apie teismo posėdžių datą ir laiką. Taigi teismas, neturėdamas tinkamo patvirtinimo apie dokumentų įteikimą atsakovui, be pagrindo konstatavo, jog procesiniai dokumentai jam įteikti tinkamai, ir tuo remdamasis bylą išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant (CPK 117 straipsnis, 123 straipsnio 1 dalis, 124 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

32. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai bylos šalis yra užsienyje gyvenantis asmuo, teismas pirmojo procesinių dokumentų įteikimo metu šiai šaliai turi išaiškinti teisę paskirti byloje įgaliotą atstovą, gyvenantį Lietuvoje, kuriam būtų įteikiami su byla susiję procesiniai dokumentai, o tuo atveju, jei minėtas asmuo neįvykdo šios pareigos ir nenurodo įgalioto asmens, išaiškinti, kad visi procesiniai dokumentai, skirti užsienyje esančiai šaliai, lieka byloje ir yra laikomi įteiktais (CPK 805 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Šaliai taip pat turi būti išaiškinta, kas gali būti įgaliotu asmeniu (CPK 805 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nustatė, kad teismas, siųsdamas procesinius dokumentus atsakovui, minėtų teisių ir pareigų taip pat neišaiškino.

33. Pažymėtina, kad dėl šeimos bylose ypač akivaizdaus viešojo intereso – suinteresuotumo kuo teisingesnio teismo sprendimo priėmimu, materialiosios tiesos išsiaiškinimu, galimi ir tam tikri šio pobūdžio bylų proceso ypatumai. Vienas jų – CPK 388 straipsnyje reglamentuotas šalių dalyvavimas teismo posėdyje, esant šalių ginčui dėl tėvystės (motinystės) nustatymo. Pagal šį reglamentavimą atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Kita vertus, vaiko interesai, be kita ko, apima ir suinteresuotumą, kad ginčo sprendimas nebūtų vilkinamas. Teismas turi veikti vadovaudamasis operatyvumo ir koncentruotumo principais (CPK 7 straipsnis), neleisti šalims piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. Teismo teisė išimtiniais atvejais, jeigu nėra galimybės užtikrinti atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje ar jo dalyvavimas neturi įtakos sprendimo priėmimui (CPK 388 straipsnio 2 dalis) arba jeigu tai yra būtina vaiko interesais (CPK 388 straipsnio 1 dalis), išnagrinėti šeimos bylą nedalyvaujant atsakovui.

34. Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie procesą ir procesiniai dokumentai jam nebuvo įteikti tinkamai, nėra pagrindo pripažinti atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje nebūtinu, nes jokie išimtiniai atvejai byloje nėra nustatyti. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, jam tinkamai nepranešęs apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimų, yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į daug nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., be kitų, K. v. France [GC], No. 39594/98, § 72, ECHR 2001‑VI). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje, – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. Š. v. Lithuania, No. 37259/04, 15 November 2008, § 25).

36. Nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia manyti, kad šiuo atveju ieškovei buvo suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje ir tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, o atsakovui ši teisė nebuvo tinkamai užtikrinta. Taigi ši išvada, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris reiškia tinkamo proceso byloje nebuvimą ir suponuoja tokio teismo sprendimo panaikinimą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

37. Svarbu pažymėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos CK 3.148 straipsnio 1 dalyje (taip pat CPK 389 straipsnyje) nustatyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai tyrimai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos įrodymų priemonės. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai.

38. Taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tėvystės nustatymas, remiantis kitais įrodymais nei ekspertizės išvados, galimas tais atvejais, kai abi šalys atsisako mokslinių tyrimų (šiuo atveju tėvystės nustatymas galimas vien pirmiau nurodytų įrodomųjų faktų pagrindu) arba kai atsakovas, t. y. spėjamas vaiko tėvas, atsisako atlikti ekspertizę (šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti CK 3.148 straipsnio 2 dalyje nurodytus teisinius padarinius).

39. Nagrinėjamu atveju atsakovo tėvystė nustatyta nepaskyrus ekspertizės ir atsakovui tinkamai nepranešus apie nagrinėjamą bylą, teismo posėdžių datą ir laiką. Nustatydamas tėvystę, teismas rėmėsi tik ieškovės, kurios parodymai gali būti šališki, paaiškinimais, t. y. nebuvo nustatinėjami įrodomieji faktai, patvirtinantys atsakovo tėvystę (apklausiami liudytojai). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad byloje nustatytų aplinkybių (surinktų įrodymų) nepakanka daryti išvadai, jog atsakovas yra I. N. tėvas, todėl tiek ieškovė, tiek teismas turėjo rinkti papildomus įrodymus ieškiniui pagrįsti.

40. Kaip matyti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovo pozicija dėl ieškinio reikalavimų teismui nebuvo žinoma, o tai sutrukdė teismui skirti ekspertizę. CPK 388 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tėvystės nustatymo bylose atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas. Šiuo metu atsakovas žino apie vykstantį procesą. Kaip matyti iš atsiliepime nurodytų argumentų, atsakovas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad „teismas net nepasiūlė Atsakovui atlikti ekspertizę, jos nepareikalavo, ekspertizės nepaskyrė“. Bylos duomenimis, ieškovė taip pat sutinka dėl ekspertizės skyrimo. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog šalys nori, jog būtų paskirta ekspertizė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nagrinėjant šeimos bylas teismo vaidmuo dėl bylose esančio viešojo intereso yra aktyvus, būtina atsakovą kviesti į teismo posėdį ir skirti DNR ekspertizę tėvystei nustatyti. Atsakovo atsisakymas ekspertizės (nenuvykimas į ekspertinę įstaigą) galės būti vertinamas kaip tėvystės įrodymas (CK 3.148 straipsnio 2 dalis). Atsakovo vengimas priimti šaukimą ir atvykti į teismo posėdį galės būti vertinamas kaip atsakovo nesąžiningas naudojimasis ir piktnaudžiavimas jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, kaip bandymas vilkinti procesą (CPK 7 straipsnis, 8 straipsnis). Pažymėtina, kad, sąžiningai naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, atsakovas pats turėtų kreiptis į teismą su prašymu skirti ekspertizę ir nurodyti laiką, kada jis gali nuvyti į ekspertinę įstaigą.

41. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovo tėvystę nesurinkęs (nebandęs rinkti) pakankamai įrodymų, o pasirėmė tik ieškovės paaiškinimais, kurie negali būti pakankami įrodymai tėvystei nustatyti, todėl būtinybė rinkti esminius bylai įrodymus (skirti ekspertizę, kviesti liudytojus ir kt.) ir nesiaiškinimas aplinkybių, galinčių patvirtinti ieškovės paaiškinimus, leidžia daryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi kaip pirmosios instancijos teisme, renkant naujus įrodymus ir jais remiantis, o tai yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas ginčija ir teismo priteistą vaiko išlaikymo dydį, teigdamas, kad priteista 300 Eur suma kas mėnesį neatitinka vaiko poreikių ir dėl savo turtinės padėties jis negali teikti tokio dydžio išlaikymo vaikui. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu teikia rašytinius įrodymus, kuriais siekia pagrįsti savo finansinę padėtį. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas atsakovo turtinės padėties, priteisdamas iš jo išlaikymą, nei tyrė, nei vertino. Atsakovo tinkamai neinformavus apie procesą, jam nebuvo suteikta galimybė įrodinėti aplinkybes, dėl kurių jis nesutinka su ieškiniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo yra išvestinis ir galimas tik nustačius, kad atsakovas yra I. N. tėvas. Atsižvelgdamas į tai, kad sprendimas yra panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio reikalavimo dėl vaiko išlaikymo dydžio nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, sprendžiant klausimą, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

44. Iš apeliacijos dalyku esančio pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant, jam tinkamai nepranešęs apie vykstantį procesą, teismo posėdžio laiką ir vietą, be to, bylą nagrinėjęs teismas neištyrė visų bylai svarbių faktinių aplinkybių, neskyrė DNR ekspertizės tėvystei nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju bylą tikslinga grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje turės būti pripažintas būtinu, paskirta DNR ekspertizė tėvystei nustatyti, turės būti įvertintos ne tik visos šioje nutartyje nurodytos aplinkybės, bet ir (šalims prašant) išreikalauti bei ištirti nauji įrodymai. Dėl nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, ne iki galo atskleistos bylos esmės byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Šiame procesiniame sprendime nurodytos priežastys suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų parinktas tinkamiausias ieškovo teisių gynimo būdas, atitinkantis ir proporcingumo principo imperatyvus, nepažeidžiant šalių interesų balanso ir lygiateisiškumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

46. Esant tokiai procesinei bylos baigčiai, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

47. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovės ir atsakovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme, kadangi, sprendimą panaikinus ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir bylą kartu su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu grąžinti Plungės apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.