- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- 2-358-272/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stefanovič
- Ieškovas
- UAB „Didžiasalio komunalinis ūkis“, UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“
- Atsakovas
- L. P.
- Advokatai
- Renata Janušytė, Sergejus Milovas
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovo UAB „Didžiasalio komunalinis ūkis“ atstovei advokatei Renatai Janušytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ ieškinį atsakovei L. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo priteisti iš atsakovės L. P. 14869,42 Lt skolos už komunalines paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad UAB „Didžiasalio komunalinis ūkis“, vadovaudamasis kartu su ieškiniu pateiktais Ignalinos rajono valdybos ir tarybos potvarkiu bei sprendimais, o vėliau - Ignalinos rajono savivaldybės tarybos sprendimais, teikia komunalines paslaugas į L. P. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 4.82 str. 3 d., butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. Atsakovė neatsiskaito su ieškovu už atsakovei teikiamas komunalines paslaugas - buto apšildymą, karšto vandens šildymą vonioje, eksploatacines išlaidas bei šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą - nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01, todėl yra susidariusi 14896,42 Lt skola.
Ieškovo atstovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovė visiškai nusišalino nuo mokesčių už jai teikiamas komunalines paslaugas mokėjimo. Nesutinka su atsakovės pozicija, kad jos patalpoms paslauga teikta neteisėtai, nes nebuvo sudaryta sutartis, kadangi ieškovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą teikti šilumą į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą ir namą, kuriame yra šis butas. Tą patvirtina Ignalinos rajono valdybos ir Ignalinos rajono savivaldybės tarybos sprendimai, kurie yra teisės aktai, reglamentuojantys teikiamos šilumos tvarką ir kainą, ir kuriais remiantis bei CK 4.82 str. 3 d., yra pareikštas ieškinys atsakovei. Atsisakyti teikti šilumą į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą ieškovas neturėjo teisės, kadangi tokiu atveju būtų pažeistos kitų namo butų savininkų teisės ir teisėti interesai. Pažymėjo, kad nors atsakovė atsiliepime nurodė, kad 1993 m. jos butas apdegė ir jai buvo padaryta žala, todėl ji ieškovo direktoriui perdavė buto raktus ir paprašė netiekti šilumos, tačiau prašymas neteikti šilumos turėjo būti pateiktas ne žodžiu, o raštu, be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, - ne tik surašant prašymą, bet ir rekonstruojant (pritaikant alternatyviam centralizuotam šildymui) daugiabutį namą ar jo dalį. Taip pat nesutiko su atsakovės argumentu, kad ji nėra gavusi nė vieno pranešimo dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas. Paaiškino, kad ieškovui nebuvo žinomas atsakovės gyvenamosios vietos adresas, Migracijos tarnyba apie skolininkės buvimo vietą taip pat neturėjo jokių duomenų. Be to, atsakovė pati turėjo pranešti ieškovui savo gyvenamosios vietos adresą, kad ieškovas galėtų siųsti jai pranešimus. Atsakovė per visą skolos susidarymo laikotarpį negyveno jai nuosavybės teise priklausančiame bute ir juo nesidomėjo. Atsakovės gyvenamosios vietos adresą ieškovas sužinojo tik 2012 m. antroje pusėje ir pradėjo jai siųsti pranešimus apie apmokėjimą. Pranešimai apie įsiskolinimą buvo įteikti atsakovės dukrai. Pažymėjo, kad pati atsakovė savo atsiliepime į ieškinį pripažino, kad ieškovas į jos butą tiekė šilumą nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus.
Atsakovė L. P. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jis neteisėtas, nepagrįstas ir todėl atmestinas. Nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą dėl 14869,42 Lt įsiskolinimo priteisimo grindžia CK 4.82 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. CK 4.82 str. kalbama apie bendrasavininkio pareigą skirti lėšas namo bendro naudojimo patalpų, pagrindinės namo konstrukcijų, bendrojo naudojimo mechaninės, elektros, sanitarinės – techninės ir kitokios įrangos išlaikymui ir išsaugojimui, tačiau CK 4.82 str. nereguliuoja teisinių santykių, susijusių su nuosavybės teisės į tą patį butą, kaip turto vienetą, realizavimu ir nenustato buto savininkui su tuo susijusių pareigų prieš trečiuosius asmeninis (pvz. mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas). Dėl šios priežasties CK 4.82 str. negali būti teisiniu pagrindu reikalavimui dėl skolos už butui teikiamą apšildymą, karšto vandens šildymą vonioje, eksploatacines išlaidas nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01 iš atsakovės priteisti. Nurodė, kad vadovaujantis aptariamu CK straipsniu teisėta reikalauti atlyginti tik išlaidas, skirtas viso namo šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrai, o iš ieškovo pateiktų sąskaitų matyti, kad jis tokių išlaidų turėjo 389,98 Lt, kurias atsakovė sutinka atlyginti. Nurodė, kad, sutinkamai su Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-25 nutarimu Nr. 982, 41.2 punkto reikalavimais, asmuo, kuris verčiasi šilumos tiekimo veikla, privalo tiekti šilumą vartotojams pagal šilumos prikimo-pardavimo sutartis. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 28 str. 1 d. numato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo parduoti buitiniam šilumos vartotojui sutartyje numatytą šilumos ir (ar) karšto vandens kiekį, laikydamasis šalių suderinto šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo režimo. Vadinasi, nuo 2003 m. galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigoja šilumos tiekėjus sudaryti su vartotojais šilumos-pirkimo pardavimo sutartis ir aptarti jose sąlygas, numatytas Įstatymo 19 str. 3 d., įskaitant ir šalių teises, pareigas bei atsakomybę už šių pareigų pažeidimą. Pabrėžė, kad tarp atsakovės ir ieškovo niekada nebuvo sudaryta jokio sandorio ar pasirašyta sutarties dėl šilumos ar karšto vandens tiekimo į jai priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini)., be to, ieškovas niekada nesiūlė atsakovei sudaryti tokios sutarties. Paaiškino, kad 1993-11-07 daugiabučio rūsyje įvykus gaisrui, kurį sukėlė UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ darbuotojai ir kurio metu apdegė atsakovės butas, ji pareiškė bendrovės direktoriui, kad tame bute negyvens, perdavė jam buto raktus ir paprašė šilumos į butą neteikti, nes jame niekas negyvens. Nurodė, kad atsakovė negavo nė vienos sąskaitos ar pranešimo apie susidariusią skolą bei raginimo ją apmokėti, todėl buvo pagrįstai įsitikinusi, kad jos butui jokios komunalinės paslaugos, įskaitant ir patalpų šildymą, neteikiamos. Be to, nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01 teikė šilumą į jos butą ir patyrė eksploatacinių išlaidų. Nurodė, kad ieškovo išrašytose sąskaitose už 2002 m. gruodžio mėn. – 2009 m. gruodžio mėn., šių sąskaitų skiltyje „Patalpų šildymas“, kurioje nurodomas suvartotas šilumos kiekis kilovatvalandėmis (kWh) ir skiltyje „Iš viso“, kur nurodomas apskaičiuotas suvartotos šilumos kiekis kilovatvalandėmis (kWh), ir skiltyje „Iš viso“, kur nurodomas apskaičiuotas vartotojo mokesčio dydis už jo suvartotą šilumos kiekį, yra nurodyti nuliai – „0,00“, todėl akivaizdu, kad nurodytu laikotarpiu atsakovei nebuvo teikiama patalpų šildymo paslauga. Pažymėjo, kad sutinkamai su ieškovo teismui pateiktomis sąskaitomis už šilumą, teikti jos butui šildymo paslaugą ieškovas pradėjo tik nuo 2010 m. sausio mėnesio ir darė tai šaltuoju metų laiku. Taip pat nurodė, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 726,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už ieškinio teismui parengimą, tačiau, kaip matyti iš kartu su ieškiniu pateiktos sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. 145 3 ir 4 punktų, ieškinio parengimą ieškovas užsakė VšĮ „Paslaugų teikimo centras“, o Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 str. 1 d.numato, kad viešoji įstaiga – pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos ir sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ yra privatus juridinis asmuo, jo šioje byloje pareikštas ieškinys nėra susijęs su viešojo intereso tenkinimu, todėl negalėjo būti rengiamas viešosios įstaigos. Dėl šios priežasties ieškovo reikalavimas dėl turėtų 726,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už ieškinio parengimą teismui negali būti patenkintas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė su ieškiniu sutinka dalyje dėl 389,98 Lt skolos už eksploatacines išlaidas pagal CK 4.82 str. 3 d. priteisimo, o kitoje dalyje prašė ieškinį atmesti, vadovaujantis argumentais, išdėstytais atsiliepime. Papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, kuris galiojo iki 2003 m., poįstatyminiai aktai, Šilumos tiekimo licenzijavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-25 nutarimu, Šilumos ūkio įstatymas draudė tiekti šilumą be sutarties. Nuo 2001-12-01 nė vienas tiekėjas negali teikti šilumos bet kokiam vartotojui, jeigu su juo nėra sudaryta sutartis, o ieškovas nenurodė nė vieno teisės akto, kuris jį įpareigotų be sutarties tiekti šilumą atsakovei. Taip pat nurodė, kad, pagal Įstatymo 12 str. 3 d., atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą ir buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti, o iš pateiktų pranešimų nėra aišku, kodėl pateikti būtent tokie skaičiai ir kaip apskaičiuotas sunaudotos šilumos kiekis. Pabrėžė, kad, pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000-01-12 įsakymu Nr. 20 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 19.1. punktą, šalims nepasirašius šiose taisyklėse nurodytos šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutarties arba pasibaigus jos galiojimo laikui, arba vienai iš šalių ją nutraukus, draudžiama tiekti, leisti arba savavališkai vartoti šilumą, o pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 51 punktą – draudžiama tiekti arba savavališkai vartoti šilumą ir (ar) karštą vandenį kitaip negu pagal galiojančią sutartį. Ieškovas nesilaikė šių teisės aktų, todėl neturi teisės reikalauti sumokėti susidariusią skolą, nes veikė savavališkai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Atsakovei L. P. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). (toliau – Butas), pagal 1993-06-25 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 203 (t. 1, b.l. 7, 25).
Mokėjimo pranešimai, patikslinti mokėjimo pranešimai už laikotarpį nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01 ir skolos pagal metus paskaičiavimas (t. 1, b.l. 26-90, 143-200, t. 2, b.l. 1) patvirtina, kad už komunalinių paslaugų teikimą į Butą yra susidariusi 14869,42 Lt skola.
Tarp šalių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis nėra sudaryta, nė viena iš šalių to neginčija, tačiau rašytinės sutarties tarp šalių nebuvimas nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių faktinių prievolinių santykių.
Įstatymo 2 str. 31 d. šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis, sudaryta tarp šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar šilumos vartotojo, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai.
Pagal Įstatymo 19 str., jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas.
Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti <...> (CK 6.383 str. 1 d.). Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, nebent tiekėjas ir abonentas sudarė vartojimo sutartį (CK 6.383 str. 3 d., 4 d.). Viešajai sutarčiai įstatymas nenustato konkrečios formos, o sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai nėra sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009).
Šalys nėra sudariusios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau jų veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę faktiniai prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekia šilumos energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį Butą, o atsakovė ją vartoja, t.y. yra pripažinusi sandorį; kaip paaiškino atsakovė, ji Butą įsigijo 1993 m. ir iki 1994 m. už komunalines paslaugas, teiktas į jos butą, mokėjo.
Taigi, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju - UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ - dėl komunalinių paslaugų teikimo į atsakovei nuosavybės teise priklausantį Butą, laikytina, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais,
Atsakovė yra Buto savininkė. 1993-06-25 įgijusi minėtą Butą (t. 1, b.l. 7, 25) atsakovė konkliudentiniais veiksmais sudarė viešąją šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu UAB „Didžiasalio komunalinis ūkis“ ir, CK 6.383 straipsnio prasme, tapo abonentu (vartotoju).
Pagal CK 6.384 str., sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tinklų. Tad nuo prijungimo prie energijos tinklų momento, vadovaujantis CK 6.383 str. 1 d., ieškovas įsipareigojo tiekti šilumos energiją į atsakovės Butą, o atsakovė įsipareigojo numatytais terminais ir tvarka mokėti mokesčius už tiekiamą šilumos energiją bei sistemų aptarnavimą.
Atsakovės argumentai, kad ji, 1993-11-07 apdegus jos butui, žodžiu paprašė ieškovo direktorius daugiau šilumos į jos butą netiekti ir perdavė jam buto raktus, vertinami kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovės neįrodyti (CPK 12, 178 str. str.); be to, kaip pagrįstai pažymėjo ieškovo atstovė, vien tokio atsakovės prašymo nepakaktų tam, kad į jos daugiabučiame name esantį butą būtų nutrauktas šilumos energijos tiekimas, o įrodymų, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka rekonstravo jai priklausantį minėtą butą, pritaikant alternatyviam šildymui, ir gavo leidimą atsijungti nuo centralizuoto šildymo, kas panaikintų ieškovo pareigą teikti šilumos energiją į atsakovės butą, atsakovė nepateikė.
Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovo UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ išrašytose sąskaitose už 2002 m. gruodžio mėn. – 2009 m. gruodžio mėn., šių sąskaitų skiltyje „Patalpų šildymas“, kurioje nurodomas suvartotas šilumos kiekis kilovatvalandėmis (kWh) ir skiltyje „Iš viso“, kur nurodomas apskaičiuotas suvartotos šilumos kiekis kilovatvalandėmis (kWh), ir skiltyje „Iš viso“, kur nurodomas apskaičiuotas vartotojo mokesčio dydis už jo suvartotą šilumos kiekį, yra nurodyti nuliai – „0,00“, kadangi, kaip matyti iš ieškovo pateiktų patikslintų mokėjimo pranešimų nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01 (t. 1, b.l. 143-200), juose detaliai nurodytas patiektas šilumos kiekis į atsakovės Butą, o ieškovas teismui pateiktame rašytiniame paaiškinime (t. 1, b.l. 140-142) ir ieškovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad ruošiant teismui dokumentus ir siekiant pagreitinti ataskaitos (pranešimų) formavimą, kompiuterio programoje buvo išjungta „Pristatymų detalizavimo“ funkcija ir dėl šios priežasties pranešimuose yra pateikiama bendra, nedetalizuota suma. Siekdamas ištaisyti šį netikslumą ieškovas pateikė pranešimus, kuriuose yra netiksliai nurodytas sunaudotos šilumos kiekis, pranešimuose nurodytos pinigų sumos nepakito.
Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentas, kad ji nuo 1993 m. nėra gavusi jokių mokėjimo pranešimų dėl atsiskaitymo už į jos Butą tiektą šilumos energiją ir raginimų susimokėti skolą: nors atsakovė, kaip nurodė abi šalys, bute, adresu (duomenys neskelbtini)., skolos susidarymo laikotarpiu negyveno, ji, kaip nurodė ieškovas, nepateikė ieškovui kito savo gyvenamosios vietos adreso, ir ieškovas tik 2012 metais sužinojo jos gyvenamąją vietą, kur nedelsiant jai buvo nusiųstas raginimas, todėl pranešimų atsakovė negavo, kaip pagrįstai nurodė ieškovas, dėl jos pačios veiksmų; šias aplinkybes paneigiančių įrodymų atsakovė nepateikė. Be to, teismas pažymi, kad ieškovė yra Buto savininkė ir pirmiausia būtent ji turi rūpintis visais su šiuo Butu susijusiai klausimais.
Atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovės argumentas, kad jai pareigos sumokėti ieškovo reikalaujamą 14869,42 Lt įsiskolinimą už komunalines paslaugas nekyla, kadangi ieškovas savo reikalavimą dėl 14869,42 Lt įsiskolinimo priteisimo grindžia CK 4.82 str. 3 d., kuria vadovaujantis teisėta reikalauti atlyginti tik išlaidas, skirtas viso namo šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrai, o iš ieškovo pateiktų sąskaitų matyti, kad ieškovas tokių išlaidų turėjo tik 389,98 Lt, kurias atsakovė sutinka apmokėti, toje dalyje pripažindama ieškinį.
Pažymėtina, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia ne tik CK 4.82 str. 3 d., bet ir kartu su ieškiniu pateiktais Ignalinos rajono valdybos ir tarybos potvarkiu bei sprendimais, o vėliau - Ignalinos rajono savivaldybės tarybos sprendimais, reglamentuojančiais šilumos energijos tiekimo tvarką ir kainas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinį santykių kvalifikavimą vykdo teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje O. N. v. S. P. , byla Nr. 3K-3-7/2008; kt.). Tinkamai kvalifikuoti šalių santykius yra teismo pareiga, jis nesaistomas ieškovų nurodyto teisinio pagrindo, todėl pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas parenka ir taiko teisės normas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas daro išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas, nes atsakovė, pagal CK 1.71 str. 2 d., 6.383 str., 6.384 str., 4.82 str. 3 d., Įstatymo 19 str., turėdama prievolę mokėti už į jos Butą patiektą šilumos energiją, eksploatacines išlaidas bei šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą, savo prievolės nevykdė, todėl laikotarpiu nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01 susidarė 14896,42 Lt skola.
Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai, laiku, o vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę draudžiama (CK 6.4 str., 6.38 str., 6.59, 6.256 str. 1 d.). Kadangi atsakovė nevykdė savo prievolės atsiskaityti laiku už teikiamas komunalines paslaugas, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 14869,42 Lt skolos už komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01 ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.
Visi kiti byloje esantys ir teismo posėdyje aptarti įrodymai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šį ginčą, todėl priimant sprendimą teismo neanalizuojami ir nevertinami.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovas patyrė 1772,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro - 446,00 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b.l. 2, 24), 726,00 Lt išlaidų už ieškinio teismui parengimą (t. 1, b.l. 22), 600,00 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (t. 2, b.l. 12-13 ir teismo posėdžio metu pateikta pazyma).
Atsakovė nurodė, kad ieškovas prašo priteisti iš jos 726,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už ieškinio teismui parengimą, tačiau ieškinio parengimą ieškovas užsakė VšĮ „Paslaugų teikimo centras“, o Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 str. 1 d. numato, kad viešoji įstaiga – pagal šį ir kitus įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos ir, sporto plėtojimo ir, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą; UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ yra privatus juridinis asmuo, jo šioje byloje pareikštas ieškinys nėra susijęs su viešojo intereso tenkinimu, todėl negalėjo būti rengiamas viešosios įstaigos. Dėl šios priežasties ieškovo reikalavimas dėl 726,00 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo už ieškinio parengimą teismui negali būti patenkintas.
Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatyme nėra įtvirtinta draudimo viešosioms įstaigoms vykdyti ekonominę veiklą ir gauti iš šios veiklos naudos, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai procesinius dokumentus teismui rengia asmuo, vykdantis teisėtą veiklą - juridinis asmuo, vykdantis įstatuose ar kituose dokumentuose numatytą veiklą (CK 2.47 straipsnis), šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, numatytų CPK 88 str. 1 d. 9 p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės mėn. 2 d. konsultacija Nr. A3-127). Kaip matyti iš VšĮ „Paslaugų teikimo centras“ įstatų (t. 2, b.l. 2-7) 2.3. ir 2.3.1. punktų, siekdama savo tikslų, įstaiga gali vykdyti tokią ūkinę veiklą kaip teisinė veikla. Atsižvelgiant į tai atsakovės argumentai dėl ieškovo prašomų priteisti 726,00 Lt bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo atmestini kaip nepagrįsti.
Ieškinį patenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovės priteistina 1772,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Taip pat iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 16,52 Lt (CPK 96 str.).
Trakų rajono apylinkės teismo 2012-12-19 nutartimi atsakovės L. P. atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b.l. 122), turto areštas buvo įregistruotas viešame registre (turto arešto akto Nr. 2012032416), tačiau, kaip matyti iš Centrinės hipotekos įstaigos 2013-01-03 pranešimo (t. 1, b.l. 129), turto arešto aktas Nr. 2012032416 išregistruotas 2013-01-03, išregistravimo priežastis – CPK 147 str. 6 d. (t. 1, b.l. 129), t.y. ieškovui neįvykdžius CPK 147 str. 6 d. nustatytų sąlygų, o būtent, per 14 dienų nepasikreipus į antstolį dėl atsakovės turto suradimo ir aprašymo bei nepatikslinus areštuoto turto duomenų, laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Trakų rajono apylinkės teismo 2012-12-19 nutartimi atsakovės L. P. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 150 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 12, 13, 88, 92, 93, 96, 176-178, 259-260, 265, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti iš L. P. 14 869 Lt 42 ct skolos už komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2002-12-01 iki 2012-12-01, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t.y. už 14 869 Lt 42 ct nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2012-11-16, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1772 Lt 00 ct bylinėjimosi išlaidų UAB „Didžiasalio komunalinis ūkis“.
Priteisti iš L. P. 16 Lt 52 ct bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Trakų rajono apylinkės teismo 2012-12-19 nutartimi L. P. atžvilgiu (turto arešto akto Nr. 2012032416), panaikinti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.