- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-16
- Bylos Nr.
- e2S-2490-794/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19942-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-25272-1099/2021 pagal pareiškėjos bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys antstolė V. M., uždaroji akcinė bendrovė „Villa Monis“ (skolininkė), LTL Kredito unija (išieškotoja).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutavusi tikroji ūkinė bendrija (toliau – BTŪB) „Energija“ pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašo uždrausti vykdyti interneto svetainėje www.evarzytines.lt antstolės V. M. paskelbtas el. varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini) ir sustabdyti antstolės V. M. vykdomą išieškojimą iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Villa Monis“ vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra skolininkės kreditorė ir jai tapo žinoma, jog antstolės V. M. yra vykdomos vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriose vykdomas išieškojimas išieškotojai LTL Kredito unijai iš skolininkės UAB „Villa Monis“, taip pat kuriose paskelbtos ir vykdomos el. varžytynės dėl skolininkės UAB „Villa Monis“ turto (esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas)) pardavimo. Pareiškėjos teigimu, skolininkei priklausantis turtas parduodamas už neprotingai mažą ir pačios antstolės nustatytą pradinę 600 000,00 Eur kainą, nors tikroji parduodamo turto vertė yra daugiau nei dvigubai didesnė. Pažymėjo, kad pareiškėjos interesus pažeidžiantys antstolės priimti patvarkymai dėl skolininkės turto pardavimo kainos nustatymo ir turto varžytynių paskelbimo yra neteisėti. Pareiškėjos vertinimu, minėtose varžytynėse, tikėtinai nesąžiningai vienam iš kreditorių bendradarbiaujant su skolininkės akcininku, siekiama už neprotingai mažą kainą realizuoti visą skolininkės nekilnojamąjį turtą (galimai su skolininke susijusiems asmenims), tokiu būdu siekiant išvengti atsiskaitymo su visais kitais kreditoriais (įskaitant ir pareiškėją). Be to, pačios skolininkės 2017 m. gegužės 24 d. užsakymu buvo atliktas skolininkės nekilnojamojo turto vertinimas, kurio pagrindu parengta ataskaita bei kurioje nurodyta, jog skolininkės nekilnojamojo turto rinkos vertė sudaro 1 400 000,00 Eur; neįskaitant dviejų objektų, kurie nėra pardavinėjami minėtose varžytynėse, skolininkės ginčo turto vertė 2017 m. buvo 1 170 000,00 Eur. Pažymėjo, kad šiai dienai ginčo turto vertė yra didesnė nei 1 800 000,00 Eur, nes nekilnojamojo turto kainos ženkliai padidėjo pastaraisiais metais. Taip pat nurodomose varžytynėse pateikiama melaginga informacija apie parduodamo turto tapatumą, t. y. vienoje nuotraukoje nurodytas objektas, kuris priklauso ne skolininkei, o pareiškėjai. Nurodo, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, neteisėtose varžytynėse bus realizuotas visas skolininkės turtas, tokiu būdu pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo realų įvykdymą padarant neįmanomu (antstolei pardavus turtą, nebus įmanoma jo teisingai įkainuoti). Pabrėžė, jog varžytynėse jau yra pasiūlyta ir pradinė pirkimo kaina (600 000,00 Eur).
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo antstolė V. M. 2021 m. liepos 21 d. pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriame su prašymu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodė, kad išieškojimas iš skolininkės vykdomas nuo 2017 m. liepos 5 d. ir jau vieną kartą skolininkės turto varžytynės jau buvo atšauktos/sustabdytos pareiškėjos iniciatyva Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-3068-656/2018, taikius laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad skolininkei priklausantį ginčo turtą vykdymo procese bandoma realizuoti nuo 2020 m. gegužės mėn.; atliekant priverstinius vykdymo veiksmus areštuotas turtas buvo įkainotas 1 200 000,00 Eur verte. Įkainojant ginčo turtą buvo atsižvelgta į vykdomąją bylą pateiktą Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą AGV 17/29. Vykdymo procese ginčo turto varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis net keturis kartus – varžytynės neįvyko už 1 000 000,00 Eur, 800 000,00 Eur, 750 000,00 Eur ir 600 000,00 Eur pradines kainas. Ginčo turtas buvo įkainotas individualiai, atsižvelgiant į turto būklę, į jau skelbtų šio turto varžytynių kainas, į tai, jog jos neįvyko, į areštuoto turto patrauklumą nekilnojamojo turto rinkoje, į kitus faktorius. Pažymėjo, jog objektyvi turto rinkos vertė nustatoma varžytynių metu (pirkėjams siūlant kainą). Papildomai nurodo, kad į skelbimą patalpintos ir areštuoto turto aplinkos nuotraukos, todėl jose atsirado ir pareiškėjai priklausantis objektas (kuris nėra parduodamas), kuris yra ant realizuojamo skolininkei priklausančio žemės sklypo.
4. Suinteresuotas asmuo LTL Kredito unija atsiliepime į pareiškėjos prašymą su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad vykdymo procese pati skolininkė jokių prieštaravimų dėl ginčo turto vertės nustatymo neteikė. Pažymėjo, kad ginčo turtas nebuvo realizuotas net keturiose varžytynėse. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 19 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2521-803/2021, kurioje nagrinėjamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkei, tenkino antstolės prašymą ir leido baigti vykdyti ginčo turto pardavimą minėtose varžytynėse. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų abejoti antstolės nustatyto ginčo turto kainos tinkamumu. Tuo tarpu pareiškėjos nurodomoje 2017 m. ataskaitoje nustatyta ginčo turto vertė yra neaktuali (nustatyta pakankamai seniai). Išieškotojos vertinimu, vien tai, kad nekilnojamojo turto rinkoje pastebimas tam tikro nekilnojamojo turto kainų augimas, nereiškia, jog konkretaus vertinamo turto rinkos vertė taip pat padidėjo praėjus tam tikram laikui, o realią ginčo turto rinkos kainą nustatys pirkėjai minėtose varžytynėse. Pareiškėja siekia vilkinti procesą, prisidengdama neva jos privačiu interesu realizuoti ginčo turtą už kuo didesnę kainą, savo veiksmais pažeisdama vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei siekdama ginčo turto realizavimą galiausiai vykdyti skolininkės bankroto byloje.
5. Suinteresuotas asmuo UAB „Villa Monis“ (skolininkė) atsiliepime į pareiškėjos prašymą su prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju būtų proporcingas, pagrįstas ir leistų išvengti didelės žalos atsiradimo skolininkei ir/ar jos kitiems kreditoriams, bei papildomų teisinių ginčų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 21 d. nutartimi pareiškėjos BTŪB „Energija“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
7. Teismas nurodė, jog pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų grindžiamas abstraktaus pobūdžio pareiškėjos teiginiais, kurių pagrindu teismas negali daryti išvados apie preliminarų skundo pagrįstumą. Pažymėjo, jog vien pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad yra vykdomos skolininkei priklausančio turto varžytynės, savaime nereiškia, kad varžytynėms pasibaigus turtas bus perleistas kitam savininkui. Teismas taip pat nurodė, jog byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad šiuo atveju egzistuoja reali tikimybė, jog skolininkei UAB „Villa Monis“ priklausantis ginčo turtas iki pareiškėjos skundo dėl antstolės veiksmų išnagrinėjimo bus realizuotas priverstine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), nes net ir esant varžytynių laimėtojui (šiuo metu vienas dalyvis yra pasiūlęs pradinę ginčo turto pirkimo kainą), savaime nereiškia, kad pasibaigus varžytynėms nuosavybės teisė į turtą iš karto pereis jų laimėtojui – varžytynių aktas pasirašomas tik sumokėjus pinigus už nupirktą turtą teisės aktų nustatyta tvarka (CPK 715, 716, 717 straipsniai). Teismas vertino, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kodėl šiuo konkrečiu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nesustabdžius varžytynių iki skundo dėl antstolės veiksmų išnagrinėjimo, palankaus pareiškėjai teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas.
8. Taip pat teismas nurodė, kad į bylą nepateikta duomenų, jog pareiškėja (ar vykdymo proceso šalys – skolininkė ar išieškotoja) kreipėsi į antstolę dėl naujo ginčo nekilnojamojo turto vertinimo atlikimo (ar ekspertizės paskyrimo) ir antstolė jos/jų prašymo netenkino –pareiškėja iš karto kreipėsi į teismą/antstolę (iš esmės likus savaitei iki paskelbtų varžytynių pabaigos) su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (sustabdyti ginčo turto pardavimą) ir skundu dėl antstolės veiksmų (nors iš suinteresuotų asmenų paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėja neabejotinai žinojo apie antstolės vykdomas vykdomąsias bylas, kuriose, jos iniciatyva, jau anksčiau buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atšauktos ginčo turto varžytynės). Teismas vertino, jog skundo (ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) padavimas dėl varžytynių atšaukimo (likus savaitei iki jų pabaigos), nesant duomenų, kad buvo dėl turto vertės kreiptasi į antstolę, kelia pagrįstų abejonių dėl jos tikrųjų ketinimų vykdymo procese. Neįvykus ginčo turto varžytynėms, teismas sprendė, jog antstolė pagrįstai mažino ginčo turto pradinę varžytynių kainą ir konstatavo, jog pareiškėjos pateiktas skundas, įvertinus preliminariai, nėra pagrįstas.
9. Be to, teismas vertino, jog pareiškėjos nurodomos aplinkybės ir pateikiami argumentai didžiąja dalimi yra nukreipti į antstolės veiksmų neteisėtumo įrodinėjimą, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, jog šioje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kol bus išnagrinėtas skundas dėl antstolės veiksmų, todėl nurodytus pareiškėjos argumentus plačiau nevertino. Aplinkybes, ar antstolės veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, analizuos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, iškeltą pagal pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų ir vien pareiškėjos nesutikimas su antstolės atliekamais priverstinio vykdymo veiksmais, teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
10. Teismas sprendė, jog pareiškėja nepateikė pakankamų argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių, kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nesustabdžius ginčo turto pardavimo, palankaus pareiškėjai teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Taigi, preliminariai įvertinęs skunde dėl antstolės veiksmų/prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėja tikėtinai nepagrindė reikalavimo dėl antstolės veiksmų neteisėtumo; taip pat teismas nenustatė realios grėsmės būsimo procesinio sprendimo vykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėja (apeliantė) BTŪB „Energija“ prašo panaikinti 2021 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-25272-1099/2021 ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais:
11.1. Apeliantė nurodo, jog varžytinės visuomet yra skelbiamos tik tai tam, kad turtas būtų perleistas kitam savininkui, o teigdamas priešingai, teismas nenurodė jokių kitų tikslų, dėl kurių, teismo įsitikinimu, jos tariamai buvo paskelbtos. Apeliantė savo skundą grindė netesėtu pradinės kainos nustatymu, o teismas šio motyvo visai nevertino. Teismui savalaikiai nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – įvyko būtent tai, ką įrodinėjo pareiškėja – vienintelis dalyvavęs neteisėtai vykdytose varžytinėse dalyvis jas laimėjo tik už pradinę, neteisėtai nustatytą kainą, nes 2021 m. liepos 23 d. el. varžytinės Nr. (duomenys neskelbtini) užsibaigė ir UAB „Villa Monis“ turto pirkimą laimėjo vienintelis el. varžytinių dalyvis pasiūlęs visą skolininko UAB „Villa Monis“ nekilnojamąjį turtą kompleksu pirkti vos už pradinę antstolės akivaizdžiai neteisėtai nustatytą ženkliai per mažą ir realios rinkos vertės neatitinkančią 600 000,00 Eur kainą. Būtent tokią realią riziką pareiškėjas kėlė savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo kaip UAB „Villa Monis“ kreditoriaus teisėtus interesus.
11.2. Apeliantės teigimu, įstatymas teisę prieštarauti antstolės nustatytai turto vertei suteikia tik vykdymo šalims – išieškotojui ir skolininkui, tuo tarpu pareiškėja antstolės vykdomojoje byloje nėra vykdymo šalimi ir neturi teisės teikti antstolei prieštaravimų dėl nepagrįstai nustatytos turto pardavimo kainos. Vienintelis pagal įstatymą įmanomas ir efektyvus būdas pareiškėjai, sužinojus apie viešai paskelbtas skolininko turto varžytines su jose neteisėtai nustatyta pradine kaina, ginti savo pažeistas teises yra antstolės priimtų patvarkymų dėl nepagrįstos kainos nustatymo ir neteisėtų varžytinių paskelbimo ginčijimas, tuo pačiu reikalavimų užtikrinimui prašant teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Negali būti jokių abejonių dėl tikrųjų pareiškėjos ketinimų vykdymo procese, t. y. tikrieji pareiškėjos ketinimai yra visiškai akivaizdūs – išvengti, kad skolininko UAB „Villa Monis“ visas turtas būtų parduotas neteisėtose varžytinėse už neprotingai mažą kainą, tokiu būdu pažeidžiant jo teisėtus interesus.
11.3. Antstolė teismui nepateikė nei vieno patvarkymo – nei dėl turto įkainojimo, nei dėl varžytinių paskelbimo, nei dėl tariamai buvusių kitų varžytinių, nei dėl to, kokiu pagrindu antstolė skolininko turtą įkainojo 1 200 000,00 Eur, tačiau teismas tokį antstolės esminių įrodymų slėpimą traktavo ne šio proceso dalyvio nenaudai, tačiau priešingai – laikė pagrindu antstole tikėti, kas rodo akivaizdu teismo tendencingumą bei šališkumą.
11.4. Skolininko UAB „Villa Monis“ turtas vykdomojoje byloje antstolės nei 2020 metais, nei 2021 metais nebuvo pavestas įvertinti profesionaliam turto vertintojui, o jei ir buvo atlikti dar 2017 m. turto vertinimai, jais nėra ir nebuvo pagrindo vadovautis skelbiant varžytines 2021 m., kuomet turto kainos ženkliai išaugusios. Antstolė 600 000,00 Eur pradinę pardavimo kainą paskelbė akivaizdžiai savavališkai, ignoruodama bet kokius tai reglamentuojančius teisės aktus – nesant vykdomojoje byloje nei aktualaus skolininko turto vertinimo, nei net antstolės subjektyvios nuomonės grįstu patvarkymu atlikto „turto įkainojimo“, kuris leistų pradinę turto kainą nustatyti tiek žemai. Paaiškino, kad el. varžytinių kaina (pirmųjų) remiantis CPK 718 straipsniu ir pačios antstolės atsiliepime nurodytu įkainojimu – turėtų sudaryti 960 000,00 Eur (1 200 000,00 Eur x 80 proc.), todėl neaišku kokiu pagrindu pradinė varžytinių kaina nurodyta tik 600 000,00 Eur. Šiuo atveju buvo paskelbtos būtent pirmosios (ne antrosios) varžytinės, taigi kaina negalėjo būti mažinama iki 60 proc. nuo rinkos vertės, o turėjo būti skelbiama 960 000,00 Eur, nebent byloje būtų atliktas naujas skolininko turto įvertinimas.
11.5. Teismas skundžiamoje nutartyje pateiktais teiginiais nepaneigė pagrindo šioje byloje taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų yra mažiausiai preliminariai pagrįstas ir egzistuoja akivaizdi rizika, jog netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, BTŪB „Energija“ galimai palankaus teismo sprendimo realus įvykdymas taps neįmanomas, t. y. pardavus turtą varžytinėse už nepagrįstai mažą 600 000,00 Eur kainą, BTŪB „Energija“ skundžiamų antstolės patvarkymų panaikinimas nesukels jokių realių pasekmių, nes skolininko turtas, iki bus išnagrinėta byla, jau bus perleistas, tokiu būdu pažeidžiant BTŪB „Energija“ ir kitų skolininkės kreditorių teisėtus interesus. Pareiškėjos pateikti duomenys apie akivaizdžiai nesąžiningai numažintą pradinę skolininko turto varžytinių kainą yra patvirtinami ne tik byloje pateikta turto vertintojo paruošta turto vertinimo 2017 m. ataskaita bei viešais duomenimis apie tokio turto visuotinai žinomą brangimo nuo 2017 iki 2021 metų tendenciją, tačiau ir pareiškėjos nurodomais aktualiais panašaus turto pardavimo viešais skelbimais.
11.6. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentų, jog nurodomose el. varžytinėse yra netgi pateikiama melaginga informacija apie parduodamo nekilnojamojo turto tapatumą, t. y. teismas nepagrįstai neatsižvelgė į argumentus, jog el. varžytynėse nesąžiningai ir neteisėtai yra nurodomas kaip parduodamas nekilnojamasis turtas, kuris priklauso ne skolininkui, tačiau pareiškėjai, kas tik sustiprina argumentus dėl vykdomų el. varžytynių nesąžiningų tikslų – ne tik parduoti skolininko turtą už daug mažesnę nei to turto rinkos kainą, taip pažeidžiant visų likusių skolininko kreditorių, įskaitant pareiškėjo teises, tačiau dar ir galimai įvelti pati skolininką ir jo kreditorius į ilgus išvestinius ginčus – kildinamus iš el. varžytynių skelbime skelbiamų parduodamo turto nuotraukų neatitikimo skolininko nuosavybei. Nuotraukų talpinimo varžytynių skelbime klaida, t. y. antstolei paskelbiant pareiškėjui, o ne skolininkui, priklausančio turto nuotrauką iliustruojant skolininko turto pardavimą, pareiškėjo įsitikinimu, nėra neatsargi, bet tyčinė antstolės klaida, kuri padaryta tam, kad vykdomosios bylos šalims siekiant pusvelčiui perleisti visą skolininko turtą kompleksu iš anksto paruoštam ir susijusiam su skolininku pirkėjui už aiškiai neprotingą kainą – tuo atveju jei atsirastų kitų (nesuderintų) ir kainą keliančių pirkėjų (kas sukeltų grėsmę, kad skolininko turtas atiteks su juo nesuderintam pirkėjui) – būtų galimybė varžytynes skubiai atšaukti, pasiremiant vykdomosios bylos dalyvių ir/ar antstolės tariamai tik paskelbus varžytynes pastebėta klaida, paskelbiant varžytynių skelbime ne skolininko parduodamo turto, bet trečiųjų asmenų nuosavybėje esančio, ir iš tiesų varžytynėse neparduodamo, turto nuotraukas. Antstolės bandymas ne pašalinti, bet sumenkinti tokį akivaizdu pažeidimą, nurodant kad varžytinių skelbime pavaizduotas stambiausias pastatas – neparduodamas, o patenka į areštuoto sklypo aplinkos nuotraukas, rodo akivaizdų antstolės nesąžiningumą ir siekį nepagrįstai gauti virš 24 000,00 Eur atlyginimą už neteisėtai paskelbtas varžytines bet kokia kaina.
11.7. Antstolė visiškai nepagrįstai bando savo neteisėtus veiksmus vykdomojoje byloje teisinti cituodama Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) reguliavimą bei jo įtaką vykdymo procesui. Tačiau vykstančios UAB „Villa monis“ bankroto bylos procedūros niekaip nei įrodo antstolės neteisėtų veiksmų vykdomojoje byloje teisėtumo, nei paneigia būtent šioje byloje. UAB „Villa monis“ bankroto bylos bei šios bylos dalykas iš esmės skiriasi ir vienokie ar kitokie procesiniai sprendimai bankroto byloje (įskaitant leidimą ar neleidimą tęsti turto pardavimo procedūras) neišspręs ginčo dėl antstolės patvarkymų vykdomojoje byloje teisėtumo, atitinkamai negali turėti ir jokios įtakos sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, nes net leidus bankroto procese tęsti turto pardavimą (įsiteisėjusios teismo nutarties tuo klausimu nėra), tai nereiškia, kad toks pardavimas gali vykti neteisėtai, nepaisant CPK normų, tame tarpe nustatančių pradinės varžytinių kainos nustatymą ar pažeidžiant suinteresuotų asmenų teises.
11.8. Taip pat apeliantės teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2591-562/2021, kuria buvo tenkintas antstolės prašymas ir leista antstolei baigti vykdyti skolininko turto pardavimą elektroninėse varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini), yra niekinė, nes nutartyje yra neteisingai nurodytas bylos numeris, o ir pati nutartis nėra įsiteisėjusi.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo antstolė V. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Antstolė nurodo, jog skolininkui priklausantį areštuotą turtą vykdymo procese bandoma realizuoti nuo 2020 m. gegužės mėnesio. Atliekant priverstinius vykdymo veiksmus areštuotas turtas įkainotas, nustatant 1 200 000,00 Eur vertę. Įkainojant turtą buvo atsižvelgta į vykdomąją bylą pateikta Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą AGV 17/29 (turto vertintojas A. G.). Be to, vykdymo procese turto varžytynės neįvykusiomis buvo skelbtos net 4 kartus – varžytynės neįvyko nei už 1 000 000,00 Eur ir 800 000,00 Eur (pirmųjų varžytynių pradinės kainos), nei už 750 000,00 Eur ir 600 000,00 Eur (antrųjų varžytynių pradinė kainos).
12.2. Antstolė jokių patvarkymų neslepia, prie pateikto atsiliepimo pateikti priedai pagrindžiantys atsiliepimo argumentus. Vykdomoji byla su skundais yra pateikta teismui, be to pareiškėjos atstovui buvo išaiškinta, kad vykdomosios bylos dokumentų popierinės kopijos yra teikiamos pageidaujančiai gauti vykdomosios bylos dokumentų kopijas šaliai apmokėjus kopijų parengimo išlaidas. Nei pareiškėja, nei jos atstovas neapmokėjo už kopijas.
12.3. Antstolė pažymėjo, kad 2021 m. birželio 23 d. paskelbtos skolininko turto trečio rato pirmosios varžytynės, pradinė kaina 600 000,00 Eur. CPK 718 straipsnis nustato, kad pirmose varžytynėse pradinė kaina yra 80 proc. turto vertės, t. y. 750 000,00 Eur * 0,8 = 600 000,00 Eur. Varžytynių paskelbimą reglamentuoja CPK 706 straipsnis, ši teisės norma skelbiant varžytynės nepažeista. Skolininkui priklausantis turtas buvo išvardintas skelbime į skelbimą buvo patalpintos skolininkui priklausančio turto ir aplinkos nuotraukos. Apeliantės nurodomas pastatas nebuvo varžytynių objektu, jam nebuvo skelbiamos varžytynės, o jis yra žemės sklype, kuris priklauso skolininkui ir jis patenka į areštuoto sklypo aplinkos nuotraukas.
13. Suinteresuotas asmuo LTL Kredito unija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjos atlyginant šias išlaidas iš BTŪB „Energija“ bankroto administravimo išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Suinteresuoto asmens LTL Kredito unija teigimu, faktinės aplinkybės akivaizdžiai paneigia pareiškėjos poziciją, kad antstolės veiksmus buvo nuspręsta skųsti neva sužinojus apie el. varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini) ir jų paskelbimą. Akivaizdu, kad tik po to, kai pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo nagrinėjančiame teisme buvo gautas antstolės prašymas leisti baigti vykdyti skolininko turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, pareiškėja kreipėsi į antstolę su skundu, o į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, ne negalėjimas kvestionuoti antstolės nustatytą turto pardavimo kainą, bet teismo išduotas leidimas skolininkės turtą realizuoti CPK nustatyta tvarka tikėtina paskatino pareiškėją skųsti neva neteisėtus antstolės veiksmus.
13.2. Suinteresuoto asmens manymu, pagrindinis pareiškėjos tikslas yra siekis vilkinti turto realizavimo procesą, o taip pat išsaugoti turto realizavimo tikimybę skolininko bankroto proceso metu, jei skolininkui būtų iškelta bankroto byla. Šį tikslą patvirtina ir pareiškėjos bandymai skųsti neskundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2591-562/2021, kuria buvo tenkintas antstolės prašymas ir leista jai baigti vykdyti skolininko turto pardavimą el. varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini). Tai ne pirmas pareiškėjos bandymas vilkinti skolininko turto realizavimo procesą. Pareiškėjos iniciatyva Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3068-656/2018 taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė turto varžytynes. Minėtoje byloje pareiškėja reikalavimo pripažinti negaliojančiais sandorius, kurių pagrindu skolininkas įgijo turtą iš pareiškėjos ir įkeitė jį suinteresuotam asmeniui. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. išnagrinėjo minėtą civilinę bylą ir atmetė pareiškėjos ieškinį. Taigi, pateiktu prašymu pareiškėja tiesiog siekia dar kartą sustabdyti turto realizavimo procesą, kad turtas nebūtų realizuotas CPK nustatyta tvarka ir pareiškėja dar turėtų galimybę turto realizavimo procesą perkelti į skolininko bankroto procesą.
13.3. Nors pareiškėja ir kritiškai vertina tai, kad ginčo turtas buvo įkainotas vadovaujantis 2017 m. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita AGV 17/29, tačiau pati pareiškėja šiuo atveju nėra nuosekli, nes tiek prašyme, tiek ir skunde dėl antstolės veiksmų rėmėsi to paties turto vertintojo atlikta būtent 2017 m. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita AGV 17/15. Abi ataskaitos iš esmės nurodo panašią ginčo turto vertę. Ir nors pareiškėja remiasi aplinkybe, jog neva visuotinai žinoma, kad turto kainos ženkliai padidėjo, tačiau tai yra pareiškėjos subjektyvūs bei neparemti jokiais įrodymais argumentai. Pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų didesnę skolininko turto vertę. Turto kainų augimas negali būti laikomas aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti. Vien tai, kad rinkoje buvo pastebėtas atskirų nekilnojamojo turto objektų kainų augimas, negali būti traktuojama kaip tendencingas visų nekilnojamojo turto objektų vertės didėjimas.
13.4. Antstolė teismui pateikė 2017 m. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą AGV 17/29, kuria vadovaujantis buvo atliekamas ginčo turto įkainojimas skelbiant varžytynes. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad nėra aišku, kokiu pagrindu antstolė nustatė ginčo turto vertę, kai pati pareiškėja savo skunde dėl antstolės veiksmų ir prašyme rėmėsi to paties laikotarpio ir to paties turto vertintojo atliktu turto vertinimu. Ginčo turtas jau buvo pardavinėjamas keturiose varžytynėse, tačiau jos neįvyko nei vienam pirkėjui nepasiūlius net pradinės nustatytos kainos. Pažymėjo, kad antstolės paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Be to, kitoje civilinėje byloje Nr. e2YT-24994-608/2021, kurioje buvo nagrinėjamas skolininko prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolė buvo pateikusi 2021 m. liepos 15 d. išrašą iš antstolių informacinės sistemos, kuriame buvo nurodytos visos ginčo turto varžytynės, kurias savo paaiškinimuose nurodė antstolė. Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo abejoti antstolės paaiškinimais dėl viešų varžytynių paskelbimo fakto dėl ginčo turto, nes pareiškėja nepateikė priešingų šias aplinkybes paneigiančių duomenų.
13.5. Skundžiamoje nutartyje, įstatymas nenumato teismui arba antstolei imperatyviai stabdyti vykdymo veiksmų, kai yra skundžiami antstolio veiksmai. Todėl būtent pareiškėja turėjo įrodyti sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistavimą, o ne teismas paneigti pagrindą taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju pareiškėja minėtos pareigos neįvykdė, todėl teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo.
13.6. Dalis pareiškėjos atskirajame skunde pateiktų argumentų apskritai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau suinteresuotas asmuo taip pat pasisako dėl jų nepagrįstumo. Pareiškėja atskirajame skunde akcentuoja tai, kad pagal viešus duomenis vietovėje, kurioje yra varžytynėse parduodamas skolininkės turtas ((duomenys neskelbtini)), vieno aro net žemės ūkio paskirties žemės sklypo kaina šiai dienai siekia apie 3 500,00 Eur. Tačiau svarbu tai, kad pareiškėja lygina visiškai skirtingus, esančius skirtingose vietose ir skirtingos paskirties žemės sklypus (varžytynėse parduodamas turtas yra rekreacinės paskirties, o lyginamas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties). Taip pat pareiškėja, lygindama šių neva panašių žemės sklypų kainą, neatsižvelgia į tai, jog varžytynėse parduodamas žemės sklypas yra užstatytas statiniais, dalis kurių ilgą laiką buvo apleisti ir neprižiūrimi, o sklype taip pat yra statinių, kurie net nepriklauso skolininkui, todėl pareiškėjo pateikti argumentai bei skaičiavimai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti bei neturėtų būti vertinami šioje byloje.
13.7. Suinteresuoto asmens teigimu, atmestini, kaip nepagrįsti, ir pareiškėjos argumentai, kuriais bandoma įrodyti, kad paskelbtų varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini) skelbimo turinys buvo netinkamas dėl neva nurodytos melagingos informacijos apie parduodamo nekilnojamojo turto tapatumą. Pareiškėja nurodo, kad prie skelbimo apie turto varžytynes yra pridėta statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuotrauka ir šis statinys priklauso būtent pareiškėjai, o ne skolininkui, tačiau pareiškėjos nurodomas statinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra nurodytas varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini) skelbimo turinyje prie parduodamų objektų (CPK 707 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi, jokios klaidos, susijusios su parduodamą turtą sudarančiais objektais, skelbime apie varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini) nėra. Be to, pareiškėjos nurodomas statinys yra skolininkui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), todėl net jei pareiškėjos nuotraukoje yra nurodytas ir skolininkui nepriklausantis statinys, tačiau tuo pat metu joje yra užfiksuotas ir varžytynėse Nr. (duomenys neskelbtini) parduodamas žemės sklypas, kuris priklauso skolininkui. Taigi, varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini) skelbimo turinys atitinka CPK 707 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o pareiškėjos argumentai apie varžytynių skelbimo turinio trūkumus, o tuo labiau apie neva tyčinę antstolės klaidą yra deklaratyvūs bei nepagrįsti jokiais įrodymais.
13.8. Pažymėjo, kad vien dėl pareiškėjos nurodomos rašymo apsirikimo klaidos nurodant civilinės bylos numerį priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-2591-562/2021, ši nutartis nėra niekinė. Be to, nors pareiškėja ir nurodo, kad minėta nutartis neva nėra įsiteisėjusi, tačiau šią poziciją pareiškėja grindžia tik jos pačios subjektyvia nuomone, kadangi minėtoje nutartyje yra nurodyta, jog ji nėra skundžiama. Vien tai, kad pareiškėja yra apskundusi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį, kuria buvo nuspręsta atsisakyti priimti pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2521-803/2021, nėra pagrindas teigti dėl 2021 m. liepos 19 d. nutarties skundžiamumo. Pareiškėja skųsdama minėtas teismo nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2521-803/2021 bando sau palankiu būdu aiškinti tiek CPK, tiek JANĮ nuostatas, tačiau tai nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo objektas.
14. Suinteresuotas asmuo UAB „Villa Monis“ atsiliepimo į atskirąjį skundą teismo nustatytu terminu nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Dėl atskirojo skundo argumentų
13. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės.
15. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Vienas iš šios priemonės taikymo atvejų yra situacijos, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų – CPK 510 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones vykdymo procese, kai teikia skundą dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti. Laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymą – numato ir CPK 510 straipsnio 8 dalis, nustatanti, kad skundo dėl antstolio veiksmų padavimas vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, pripažinęs, kad tai reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka. Vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Tad laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą. Pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, vykdymo veiksmų nesustabdžius galinčios atsirasti žalos dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones – nukeliant neapibrėžtam laikui vykdomojo dokumento realų įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų, t. y. vykdomojo dokumento įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).
16. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dėl antstolės veiksmų grindžia tuo, kad skolininkei UAB „Villa Monis“ priklausantis ginčo turtas galimai realizuojamas per maža kaina, kuri buvo nustatyta pačios antstolės galimai nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėja grindžia tuo, jog egzistuoja akivaizdi rizika, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo realus įvykdymas taps neįmanomas.
17. Varžytynės, kaip speciali procesinė turto realizavimo forma, yra priverstinis skolininkui priklausančio areštuoto turto pardavimas, kurį atlieka antstolis CPK 691–727 straipsnių nustatyta tvarka. Varžytynės susijusios su skolininko, kreditoriaus ir skolininkui priklausančio turto pirkėjo nuosavybės teisėmis, kurių apsauga užtikrinama, jeigu turto pardavimas iš varžytynių įvyksta nepažeidžiant specialių šiai turto realizavimo formai įstatymo nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Antstolis, įkainodamas turtą, neturi pareigos atsižvelgti nei į išieškotojo, nei į skolininko siūlomą kainą, tačiau, skolininkui ar išieškotojui prieštaraujant antstolio atliktam įkainojimui arba jei kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis jai nustatyti skiria ekspertizę, kurioje nustatyta vertė yra laikoma turto verte (CPK 681 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2014).
18. Taip pat pažymėtina, kad CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklės reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina. Taigi areštuoto turto vertė yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą (CPK 718 straipsnis). Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisydamas to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, o įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
19. Iš bylos duomenų nustatyta, jog ginčo turtas buvo įkainotas 1 200 000,00 Eur verte atsižvelgiant į 2017 m. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą AGV 17/29 bei joje nustatytą ginčo turto vertę. Minėtą ataskaitą sudarė tas pats turto vertintojas (A. G.), kuris sudarė ir pareiškėjos nurodomą bei teikiamą ataskaitą AGV 17/15. Ataskaitoje AGV 17/29 nurodoma, jog ginčo turto priverstinio pardavimo vertė sudaro 518 000,00 Eur; Be to, ginčo turtas jau buvo pardavinėjamas keturiose varžytynėse (už atitinkamai 1 000 000,00 Eur, 800 000,00 Eur, 750 000,00 Eur ir 600 000,00 Eur kainas), tačiau jos neįvyko nei vienam pirkėjui nepasiūlius net pradinės nustatytos kainos.
20. Nors pareiškėja ir nurodo, kad byloje nėra įrodymų dėl ginčo turto pardavimo kainos nustatymo pagrindimo, taip pat įrodymų dėl ankstesnių ginčo turto pardavimo varžytynių paskelbimo, tačiau pažymėtina, jog antstolė pateikė minėtą 2017 m. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą AGV 17/29, kuria vadovaujantis buvo atliekamas ginčo turto įkainojimas skelbiant varžytynes. Be to, nors pareiškėja ir kritiškai vertina tai, kad ginčo turtas buvo įkainotas vadovaujantis 2017 m. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita AGV 17/29, tačiau sutiktina su suinteresuoto asmens LTL Kredito unijos argumentais, jog pati pareiškėja šiuo atveju nėra nuosekli, t. y. pareiškėja tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek ir skunde dėl antstolės veiksmų rėmėsi to paties turto vertintojo atlikta būtent 2017 m. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita AGV 17/15.
21. Pareiškėjos teigimu, visuotinai žinoma, kad turto kainos ženkliai padidėjo. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su šiais pareiškėjos argumentais pažymi, kad visiems žinomomis aplinkybėmis pripažįstami faktai, žinomi visiems vidutinio išprusimo žmonėms – tai dienų skaičius metuose, žinomos stichinės nelaimės, žymiausieji istoriniai įvykiai, švenčių dienos ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016 p. 41). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turto kainų augimas negali būti laikomas aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti. Vien tai, kad rinkoje buvo pastebėtas atskirų nekilnojamojo turto objektų kainų augimas, negali būti traktuojama kaip tendencingas visų nekilnojamojo turto objektų vertės didėjimas. Kadangi pareiškėja nepateikė kitų jokių įrodymų, kurie pagrįstų didesnę skolininko turto vertę (CPK 178 straipsnis), pareiškėjos argumentai dėl turto kainų padidėjimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, ir tai, kad turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad varžytynėse buvo nustatyta per aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005).
22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, neįvykus nurodytoms ginčo turto varžytynėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, antstolė pagrįstai mažino ginčo turto pradinę varžytynių kainą. Be to pati pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, jog ši kaina būtų neadekvačiai mažesnė už realią ginčo turto rinkos kainą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir motyvus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pareiškėjos pateiktas skundas dėl antstolės veiksmų, įvertinus preliminariai, nėra pagrįstas.
23. Taip pat nors pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepaneigė pagrindo šioje byloje taikyti jos prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog būtent pareiškėja nepateikė pakankamų argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių, kodėl šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nesustabdžius ginčo turto pardavimo, palankaus pareiškėjai teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Taigi, būtent pareiškėja turėjo įrodyti sąlygų, būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistavimą, o ne pirmosios instancijos teismas paneigti pagrindą taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
24. Be to, patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2521-803/2021 tenkino antstolės V. M. prašymą ir leido baigti vykdyti atsakovei nuosavybės teise priklausančio įkeisto nekilnojamojo turto – poilsio bazės, esančios (duomenys neskelbtini). – pardavimą CPK nustatyta tvarka (vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), varžytinių Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gautą pinigų sumą, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervesti į kreditorių sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nenustatyti pagrindai, kuriems esant nagrinėjamoje byloje būtų galima priimti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2521-803/2021 išvadai prieštaraujantį rezultatą. Nors pareiškėjos teigimu, minėta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 19 d. nutartis yra niekinė, nes nutartyje yra neteisingai nurodytas bylos numeris, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien dėl pareiškėjos nurodomos rašymo apsirikimo klaidos nurodant kitą civilinės bylos numerį, savaime nedaro nutarties niekinės. Be to, priešingai nei teigia apeliantė, minėta nutartis yra neskundžiama ir atitinkamai yra įsiteisėjusi.
25. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodomos aplinkybės, kuriomis ji grindžia būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra deklaratyvaus pobūdžio. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vien skundo dėl antstolės veiksmų padavimas nėra absoliutus pagrindas stabdyti vykdymo veiksmus. Pareiškėjai nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo, siejamo su skundu dėl antstolės veiksmų, įvykdymas galėtų pasunkėti, nėra pagrindo nesutikti su skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėja (laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju) nepagrindė jai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad prašymas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas galimai pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas. Konkrečiu atveju, byloje yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo klausimas siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamos pareiškėjos teisės, kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš esmės nevertino skundo dėl antstolės veiksmų teisėtumo, nesprendė kilusio ginčo iš esmės, neatliko visų pareiškėjos pateiktų argumentų dėl antstolės nustatytos turto vertės, dėl padidėjusios nekilnojamojo turto vertės, varžytynių objektų nuotraukų ir kitų motyvų susijusių su minėto skundo nagrinėjimu vertinimo.
27. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėja prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrindė, nepateikė objektyvių įrodymų ir motyvų, jog šiuo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių palankaus pareiškėjai sprendimo įvykdymas pasunkėtų, todėl pagrindo tenkinti šio procesinio prašymo pirmosios instancijos teismas neturėjo.
Dėl procesinės bylos baigties
28. Išanalizavus aukščiau išdėstytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą vykdymo procese, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Kiti pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
30. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
31. Atsižvelgus į tai, kad šia nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, suinteresuoti asmenys turi teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į pareiškėjos atskirąjį skundą parengimą, tačiau tokių įrodymų, suinteresuoti asmenys, pagrindžiančių jų apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
32. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
33. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.