Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Audriui Meilučiui, išteisintajai V. R., jos gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo

V. R. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val., būdama (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresniajai specialistei G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4 000 Lt dydžio kyšį už tai, kad pastaroji, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. R. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai bausmę – 400 MGL (52 000 Lt) dydžio baudą; vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011-12-19 iki 2011-12-21 (2 paras), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir galutinę bausmę paskirti 396 MGL (51 480 Lt) dydžio baudą; vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuoti 5 100 Lt, kuriuos G. G. gavo iš nusikalstamų veikų; daiktus: septynis kompaktinius diskus, kurių Nr. DVD-3-143-11, Nr. DVD-3-32-13, Nr. DVD-3-13-13, Nr. DVD-3-142-11, Nr. DVD-3-144-11, Nr. DVD-3-107-11, Nr. DVD-3-25-13, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, grąžinti ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių BPK pažeidimų, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai išspręsti ir kiti klausimai, todėl nuosprendis yra naikintinas.

Skunde prokuroras pažymi, kad V. R. kaltinama pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, tai yra prekyba poveikiu. Kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas yra 2011-12-06. Prokuroras pažymi, kad Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 (Žin., 2011, Nr. 81-3959), kuris įsigaliojo 2011-07-05, pagrindu buvo iš esmės pakeistas iki tol galiojusios redakcijos BK 226 straipsnis, kuriame po pakeitimo buvo įtvirtinti iš esmės skirtingi nusikaltimo – tai yra tarpininko kyšininkavimo, požymiai, nei tie, kurie imperatyviai išdėstyti šiuo metu galiojančios ir V. R. kaltinime nurodytos BK redakcijos 226 straipsnyje, be kita ko, netgi visiškai skirtingu pavadinimu – prekyba poveikiu. Nors Kauno apylinkės teismas savo nuosprendyje aiškina nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius, nedarydamas jokios nuorodos į pateikiamo paaiškinimo autentiškumą (15 lapas, 2 pastraipa; 16 lapas, 5 pastraipa; 17 lapas, 1 pastraipa), tačiau iš palyginamosios gramatinės analizės akivaizdu, kad teismas čia pažodžiui cituoja 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2011 ir tai daro be jokių pakeitimų ar pastabų. Šioje kasacinio teismo nutartyje analizuojama situacija, kaltinimas ir V. R. pateiktas kaltinimas savo kvalifikacija yra iš esmės skirtingi ir negali būti lyginami tais pačiais nusikaltimo sudėties požymiais. Tokiu būdu Kauno apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, V. R. inkriminuoto nusikaltimo požymius nepagrįstai sutapatindamas su iš esmės kitokios sudėties ir kito nusikaltimo požymiais, kas turėjo esminę reikšmę V. R. nepagrįstam išteisinimui.

Pagrįsdamas minėtus argumentus, prokuroras skunde teigia, kad nuosprendyje (16 lapas, 5 pastraipa) visiškai nepagrįstai nurodoma, kad prekybos poveikiu objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais ­– asmens pažadu pasinaudojant savo įtaka už kyšį paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę viešąją organizaciją arba jų tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jis kyšio davėjo interesais atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Prokurorui visiškai neaišku, kuo rėmėsi nuosprendį priėmęs teismas, pateikdamas tokį subjektyvų BK 226 straipsnio 1 dalies aiškinimą, tačiau akivaizdu, kad jis nėra autentiškas, kadangi taip teismų praktikoje aiškinama ne prekybos poveikiu, o tarpininko kyšininkavimo, kuriuo V. R. net nebuvo kaltinama, objektyvioji pusė. Tai yra svarbu ir turi esminės reikšmės, kadangi tuoj pat po to nuosprendyje (17 lapas, 1 pastraipa) teismas nurodo, kad „<...> Vertinant nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę, pažymėtina ir tai, kad nors V. R. kaltinama prekyba poveikiu, tačiau byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kas šiuo atveju yra kyšio davėjas. Vadinasi, nėra nustatyta kokiais interesais galimai veikė V. R.. BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę faktiškai sudaro du būtini požymiai – pažadėjimas paveikti ir kyšio už tai reikalavimas. Šiuo atveju nenustačius kyšio davėjo, negalima nustatyti ir kam V. R. pažadėjo paveikti ir iš ko ji to kyšio reikalavo <...>“ . Tačiau skunde pažymima, kad esminis skirtumas tarp iki 2011-07-05 galiojusios ir šiuo metu galiojančios BK 226 straipsnio 1 dalies redakcijos yra tai, kad šiuo metu galiojančioje redakcijoje yra aiškiai išskirtos dvi skirtingos to paties straipsnio dalys, pagal pirmą iš jų (BK 226 straipsnio 1 dalis) – kaltininkas yra tas, kuris perduoda kyšį tarpininkui (šiuo atveju V. R.), o pagal BK 226 straipsnio 2 dalį – kaltininkas yra tas, kuris priima kyšį ir pažada paveikti trečiuosius asmenis (šiuo atveju G. G.). Taigi, priešingai nei nuosprendyje nurodo pirmosios instancijos teismas, galiojančios redakcijos BK 226 straipsnio 1 dalies objektyviųjų požymių sudėčiai visiškai nebūtina privalomai nustatyti, kieno interesais veikė V. R., kadangi šioje baudžiamojoje byloje jokie kaltinimai, kad ji iš ko nors būtų paėmusi kyšį, o po to būtent tą kyšį perdavusi G. G., nebuvo pateikti. Pagal pateikto kaltinimo formuluotę ir byloje surinktų įrodymų aplinkybes, akivaizdu, kad V. R. poveikiu prekiavo ir kyšį G. G. perdavė savo asmeniniais interesais, siekdama pačios pageidaujamo rezultato. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys ir visiškai nereikėjo nustatinėti, ar V. R. tuos kaltinime nurodytus 4 000 Lt G. G. perdavė iš savo pinigų, ar juos buvo anksčiau gavusi dar iš kitų asmenų, kadangi toks kaltinimas V. R. ir nebuvo pateiktas, ir tai yra visiškai atskiro tyrimo dalykas. Taigi šiuo atveju, kadangi V. R. kaltinama tarpininko (G. G.) papirkimu, o ne pati buvusi kieno nors papirkta tarpininke, nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių sudėčiai nustatyti visiškai nebūtina ir jokiu būtu nereikalaujama nustatyti, kieno interesais veikė V. R., kadangi kyšio davėjas buvo ji pati ir interesai buvo asmeniniai. Šiuo atveju su pirmosios instancijos teismo argumentais, subjektyviai aiškinant BK 226 straipsnių požymių sudėtį, sutiktina tik toje dalyje, kad prekiautojas poveikiu turi veikti tiesiogine tyčia, o dėl V. R. tyčios baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis abejonių nekyla.

Skunde prokuroras nurodo ir tai, kad nuosprendyje buvo visiškai netirti ir nevertinti kai kurie įrodymai. 2011-12-06 kratos G. G. darbo kabinete metu be kitų daiktų buvo rasti ir paimti du vokai, kuriuose buvo po 2000 Lt. G. G. parodė, kad tai buvo būtent tie pinigai, kuriuos jai kartu su dokumentais įmautėse perdavė V. R.. Teismas nuosprendyje visiškai netyrė ir nepasisakė dėl šių rastų pinigų, kurie skirtingai nei nurodoma nuosprendyje, yra akivaizdūs ir tiesioginiai V. R. kaltės įrodymai. Taip pat pastebėtina, kad nors rezoliucinėje nuosprendžio dalyje teismas nutaria šiuos pinigus perduoti valstybės nuosavybėn, tačiau jokių motyvų dėl to nenurodo, nors neįrodžius V. R. kaltės, tie 4000 Lt turėtų būti grąžinti G. G. (jos atstovams), o kita dalis BK 72 straipsnio pagrindais ir tvarka konfiskuojami valstybės nuosavybėn.

Be to, teismas visiškai nevertino, netyrė ir nuosprendyje neaptarė gautų V. R. buvusių telekomunikacijų įvykių išklotinių, kai 2011 metais, šešių mėnesių laikotarpyje užfiksuoti net aštuoni buvę sujungimai tarp V. R. asmeninio ir R. Č. naudotų mobiliojo ryšio abonentų, nors pati V. R. patvirtino turinti labai daug pacientų, o R. Č. net nebuvo pas ją prisirašiusi. Išteisintosios pateikta versija, kad V. R. jai iš asmeninio telefono skambino tikslu pakviesti dėl dokumentų netekto darbingumo lygiui nustatyti yra akivaizdžiai gynybinė, kadangi ir pačius dokumentus dėl netekto darbingumo lygio turėjo tvarkyti ne V. R., o R. Č. šeimos gydytoja ir pati R. Č.. Yra visiškai neaišku, kokiu tikslu V. R. turėjo skambinti R. Č., ir tai kelia rimtų abejonių dėl V. R. parodymų patikimumo. Tas pats pasakytina ir apie užfiksuotus keturis sujungimus tarp A. L. M. ir V. R. bei net 26 sujungimus tarp R. D. ir V. R. abonentų, kas tik dar labiau verčia suabejoti tiek R. D., tiek ir V. R. parodymų patikimumu. Išvadą dėl familiaraus tarpusavio bendravimo leidžia daryti net 114 per tą patį laikotarpį užfiksuoti sujungimai tarp V. R. ir G. G. abonentų, kas tik sustiprina įsitikinimą dėl jų galimų tarpusavio korupcinių ryšių. Šios aplinkybės neabejotinai vertintinos kaip netiesioginiai V. R. kaltės įrodymai ir gali turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikimui formuoti.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad netinkamai vertinti buvo ir liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo kritiškai vertino liudytojų R. C. bei A. L. M. parodymus, iš kurių akivaizdu, kad jos buvo davę kyšius V. R.. Nors tie epizodai, kurių metu tiek R. Č., tiek ir A. L. M. tikina davusios kyšius V. R., o liudytojos R. Č. nurodyti dar ir platesniame kontekste, nėra tiesiogiai susiję su V. R. inkriminuotu 2011-12-06 nusikalstamos veikos epizodu, tačiau yra svarbus veiksnys galintis padėti formuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl V. R. kaltės ir yra netiesioginis jos kaltės įrodymas, ypač turint galvoje bylos kontekstą, tai yra pas G. G. tuojau pat po nusikalstamos veikos padarymo rastus kyšio pinigus ir pačios G. G. prisipažinimą. O tai, kad A. L. M. teisme atsisakė duoti parodymus, nors iš esmės tokios teisės liudytojas neturi, ir teismas dėl to nesiėmė jokių poveikio priemonių, akivaizdžiai parodo, kad įrodymai ištirti neišsamiai ir, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, visos įrodinėjimo priemonės nebuvo išnaudotos.

Prokuroro nuomone, teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė ir į liudytojos R. Č. parodymus, pateikdamas motyvus, kurie iš tikro nesudaro pagrindo šios liudytojos parodymus vertinti kritiškai. Tą faktą, kad R. Č. apie 10 metų nuolatos V. R. mokėjo kyšius dėl neįgalumo nustatymo, teismas vertina itin subjektyviai. Pati liudytoja aiškiai parodė žinojusi, kad kyšius moka V. R., nors juos perduodavo savo šeimos gydytojai, tačiau galutinis pinigų gavėjas, tai yra V. R., jai buvo žinoma, todėl ji ir parodė, kad visus tuos 10 metų kyšius mokėjo būtent V. R., todėl šios liudytojos parodymus apie tai, kad su V. R. R. Č. akivaizdžiai susipažino tik 2011 metais teismas vertina subjektyviai ir šališkai. Pažymėtina ir tai, kad nenustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių liudytojos R. Č. ar A. L. M. galėjo siekti apkalbėti V. R.. Be to, nors teismo nuosprendyje L. P. įvardinta liudytoja (turėtų būti L. P.) ir neparodė, kad tiesiogiai iš V. R. būtų gavusi pinigų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tikino, kad dokumentuose, kuriuos jai registruoti atnešdavo G. G. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdavo įdėta pinigų, to ji nepaneigė ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tačiau šių aplinkybių teismas taip pat nevertino.

Taip pat teismas visiškai netyrė ir nesivadovavo G. G. parodymais. Teismas nurodė: „Ši liudytoja prisipažino padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, o ikiteisminio tyrimo metu net 8 kartus davė parodymus, kiekvieną kartą vis kažką prisimindama, papildydama. Dėl to teismui kilo pagrįstų abejonių, ar pati liudytoja G. G. prisiminė, kiek kartų, kas ir už ką jai davė pinigus <...>“. Visų prima pabrėžtina, kad G. G. šioje byloje liudytojos statuso neįgijo ir jo niekada neturėjo, jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (mirusiajam), taigi nebuvo pripažinta nei jos kaltė, nei nekaltumas, o iš to paties teismo motyvų reikėtų suprasti, kad su įtarimais G. G. jis sutinka ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje visus pas ją darbo kabinete rastus pinigus nutaria perduoti valstybės nuosavybėn kaip, reiktų manyti, nusikalstamos veikos (kyšių) rezultatą ir priemones. Antra, teismas, subjektyviai nurodydamas epizodų daugetą, visiškai neatsižvelgia į tai, kad apklausos buvo atidedamos dėl G. G. sveikatos būklės, o pateikus baigtinio pobūdžio pranešimą apie įtarimą G. G. buvo pateikti susipažinti garso bei vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant slaptą sekimą, todėl natūralu, kad tiek esant naujiems įtarimams, tiek susipažinus su konkrečiais garso bei vaizdo įrašais, įtariamoji papildomai pakomentavo jų esmę ir prisiminė tam tikras su tuo susijusias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodo, kad nagrinėjamojoje byloje V. R. teisė apklausti kaltinimo liudytoją G. G. nebuvo užtikrinta, V. R. neturėjo galimybių užduoti klausimus G. G. bei duoti paaiškinimus dėl pastarosios parodymų, jei ši būtų juos davusi teisme. Tuo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį. Tačiau jau minėta, kad G. G. šioje byloje jos, kaip įtariamosios, o teisme ir kaltinamosios, teisės yra visiškai tolygios V. R., įskaitant ir atsisakymą duoti parodymus. Todėl šiuo atveju vien dėl objektyvaus fakto – G. G. mirties, akivaizdžiai suteikęs prioritetą taip pat įtariamosios (kaltinamosios) V. R. parodymams, ir tokiu būdu padaręs subjektyvią išvadą dėl išteisinimo, teismas iš esmės pažeidė pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, juo labiau, kad šiuo atveju taip pat nebuvo nustatytas joks pagrindas, kad G. G. galėtų apklabėti pati save ar V. R.. Pažymėtina ir tai, kad G. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur taip pat pilnai pripažino savo kaltę dėl jai ir V. R. inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo, o BPK 184 straipsnio nuostatos nedraudžia apklausą atlikti nedalyvaujant kitiems įtariamiesiems ar jų gynėjams. Taigi G. G. parodymų patikimumu iš esmės nėra jokio pagrindo abejoti ir teismas jais privalėjo vadovautis.

Nuosprendyje (16 lapas, 4 pastraipa) teismas nurodo, jog „<...> Yra akivaizdu, kad byloje apklaustų liudytojų R. Č. ir A. L. M. parodymai yra prieštaraujantys kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams <...>“. Tačiau pažymėtina, kad G. G. parodymai iš esmės atitinka tiek R. Č., tiek ir A. L. M. parodymus, o teismas dėl visiškai neaiškių priežasčių nepagrįstai teigia priešingai, be to, nepaisant V. R. absoliutaus neigimo ėmus kyšį ir kitų visiškai su R. Č. bei A. L. M. nesusijusių liudytojų parodymų, kurie neturi visiškai nieko bendro tarpusavyje su R. Č. ar A. L. M., nėra jokio pagrindo teigti kad R. Č. ir A. L. M. parodymai yra prieštaraujantys kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, nes tie kiti liudytojai nieko tokio, kas būtų bendra ir kas prieštarautų šių liudytojų parodymams paprasčiausiai neparodė, o ir negalėjo parodyti, nes tokių aplinkybių nėra. Todėl toks teismo teiginys yra subjektyvus ir neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių.

Teismas nuosprendyje (15 lapas, 3 pastraipa) taip pat nurodo, kad „<...> V. R. parodymus patvirtina ir liudytojo V. A. parodymai, kad jis nei iš V. R., nei per kokį kitą tarpininką jokių pinigų nėra gavęs <...>“, tai yra akivaizdžiai klaidingas teiginys ir šiuo atveju teismas įrodymų leistinumo prasme viršija savo kompetencijos ribas, nuosprendyje nurodydamas tariamus įrodymus, kurių realiai nebuvo, o būtent, teismo posėdžio metu, ir tai patvirtina garso įrašas, liudytojas V. A. nurodė neprisimenantis, kad iš V. R. būtų gavęs kokių nors kyšių, o valstybės kaltintojo paklaustas, kada įvykio aplinkybes prisiminė geriau, V. A. aiškiai patvirtino, kad jas geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu. Kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. A. patvirtino iš V. R. gavęs 2000 Lt už neįgalumo nustatymą jos giminaitei, o kitų apklausų metu patikino gavęs ir kitų jos dokumentų su pinigais. Be to, jokiu kyšio paėmimu iš V. R. V. A. nebuvo kaltinamas, todėl neaišku, kokius V. R. parodymus visiškai su V. A. nesusijusiame epizode, anot teismo, patvirtina V. A. parodymai. Pažymėtina ir tai, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2014-01-20 baudžiamuoju įsakymu V. A. jau buvo nuteistas už kyšininkavimą byloje, kuri buvo atskirta iš šios, ir teismo posėdyje patvirtino, kad yra nuteistas teisingai.

Tikrovės neatitinka ir nuosprendyje (15 lapas, 3 pastraipa) teismo nurodytas teiginys, kad V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu vienodai nuosekliai aiškino įvykių aplinkybes. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. R. parodymus davė tik 2011-12-20 ir šie parodymai nebuvo nei išsamūs, nei atitinkantys tyrimo metu nustatytas aplinkybes, o 2012-02-14, 2012-02-24 ir 2013-08-21 apklausų metu V. R. iš viso atsisakė duoti parodymus, taip pat ir teisme atsisakė duoti parodymus iš karto, o juos davė tik iš esmės ištyrus visus kitus įrodymus, taip įgaudama galimybę pagal tai suderinti savo gynybinę poziciją. Tokiu būdu buvo nesilaikyta BPK 242 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos.

Teismas neaptarė ir neįvertino R. M. parodymų, kuri patvirtino, kad jokio neleistino poveikio ikiteisminio tyrimo metu niekam nebuvo daryta, kaip ir nebuvo nustatyta jokių kitų tai patvirtinančių aplinkybių, tokiu būdu vėlgi prioritetą nepagrįstai suteikiant vien liudytojos R. D. parodymams apie jai neva darytą neteisėtą poveikį, nors ikiteisminio tyrimo metu ir pati buvo pripažinusi savo kaltę. Nenustatyta jokių aplinkybių, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų elgęsi neteisėtai, turėję kokį nors interesą ar pažeidę procesą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. 2011-12-06 kratos G. G. darbo kabinete metu be kitų daiktų buvo rasti ir paimti pinigai – 5100 Lt. G. G., iki jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (mirusiajam), buvo įtariama iš viso keturių korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymu, kurių priemonė, pasekmė bei rezultatas bendroje sumoje yra būtent 5100 Lt. Pati G. G. pilnai pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, o kitų su tuo susijusių asmenų atžvilgiu tuose pačiuose epizoduose buvo priimti galutiniai ir įsiteisėję teismų sprendimai, o būtent: Kauno apygardos prokuratūros 2013-09-19 nutarimu, kurį patvirtino Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, R. G. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, Kauno apylinkės teismo 2013-12-06 baudžiamuoju įsakymu P. L., buvo pripažintas kaltu dėl papirkimo ir jam paskirta bausmė, Kauno apylinkės teismo 2014-01-20 baudžiamuoju įsakymu V. A. buvo pripažintas kaltu dėl kyšininkavimo ir jam paskirta bausmė. Iš nuosprendžio matyti, kad Kauno apylinkės teismui nekelia abejonių šių asmenų kaltė, nors jokių atskirų faktų pirmosios instancijos teismas dėl to papildomai nesiaiškino ir susijusių asmenų neapklausė, taigi akivaizdu, kad tokiu atveju šiuose nusikalstamos veikos epizoduose G. G. gauti pinigai – viso 1100,00 Lt, BK 72 straipsnio pagrindais ir tvarka turėtų būti neginčijamai konfiskuojami valstybės nuosavybėn, tuo tarpu jei teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl V. R., tokiu būdu susijusiame epizode G. G. iš jos paimti pinigai – 4000 Lt, turėtų būti gražinti jos atstovams, o ne perduoti valstybės nuosavybėn, kadangi nepripažinta jog jie gauti iš nusikalstamos veikos ar yra bešeimininkiai. Šiuo atveju teismas visiškai be pagrindo visus 2011-12-06 kratos G. G. darbo kabinete metu rastus pinigus – 5100 Lt, perduoda valstybės nuosavybėn ir absoliučiai jokių argumentų nuosprendyje dėl to nenurodo.

Prokuroras skunde apibendrindamas nurodo, kad nuosprendis turi būti įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Šioje byloje pagal pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas lieka neaišku, kokiais realiai V. R. teisinančiais įrodymais pagrįstas nuosprendis, o nuosprendyje pateikta jų analizė neišsami ir neatitinka baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, iš esmės netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to padaryta esminių BPK pažeidimų, netinkamai išspręsti ir kiti nuosprendžio klausimai, todėl jis yra naikintinas.

Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą išteisintosios V. R. gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo nutraukti V. R. baudžiamąjį persekiojimą dėl pakartotinio baudžiamojo persekiojimo už tą pačią nusikalstamą veiką arba, nepatinkinus minėto prašymo, prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras skundą palaikė ir prašė tenkinti, išteisintoji ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas.

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, jog patikrinus ir įvertinus V. R. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavyko paneigti jos parodymų apie tai, kad ji jokių pinigų G. G. nedavė, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustos G. G. parodymų, ši taip pat nenurodė, jog tiesiogiai jai pinigus būtų davusi V. R., todėl pastaroji išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apylinkės teismas nurodė, jog visi neaiškumai ir abejonės tiriant įrodymus turi būti vertinamos kaltinamosios naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimo visiškai sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, kad V. R. perdavė 4 000 Lt dydžio kyšį, tai yra papirko G. G. dėl galimo jos poveikio NDNT Kauno teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta subjektyviai aiškinant BK 226 straipsnio 1 dalies sudėties požymius, išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Iš apylinkės teismo sprendimo matyti, jog teismas ne tik analizavo ir vertino tik V. R. teisinančius jos parodymus, bet nevertino visų liudytojų parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė nemotyvuotas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija padarė išvadą, jog V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, jog V. R. 2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val., būdama Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) Kauno teritorinių skyrių patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), NDNT Kauno II teritorinio skyriaus vyresniajai specialistei G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4 000 Lt dydžio kyšį už tai, kad pastaroji, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka NDNT Kauno teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Išteisintoji V. R. kalta neprisipažino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ šeimos daktare ir direktore. Visus liudytojus, išskyrus tyrėją, pažįsta. Jie yra jos kolegos, pacientai. D., M. ji gydė eilę metų. Iš jų pinigų niekada neprašė ir negavo. G. pažįsta kaip darbuotoją iš komisijos, kadangi ją ten nuolat kviesdavo dėl jos neįskaitomo rašto. Be to, ji ir gydė G. ir atveždavo kompensuojamų vaistų knygutę. Kartą G. buvo palikusi ar tai 50 Lt, ar tai 100 Lt dėl kosmetinių preparatų. 2011-12-06 ji buvo nuvykusi pas G., tačiau jokių pinigų jai nevežė. G. pati jai paskambino, kad jai baigėsi vaistai, o kadangi knygutė buvo pas ją, tai ji, išrašiusi vaistus, atvežė knygutę G.. Ji buvo paslaugi gydytoja. Net paskambindavo ir klausdavo, ar gulinčiam žmogui yra sutvarkyti dokumentai. Už tai jai tikrai niekas neatsilygindavo. Atvejai, kai ji veždavo dokumentus, buvo reti. Ji Č. nežino. Esmė ta, kad kai žmogus guli ligoninėje, jis surenka dokumentus, o tam, kad galėtų nuvykti į Neįgalumo komisiją, jis turi nueiti pas savo šeimos daktarą, kuris surašė popierius. Dar yra gydytojų konsultacinė komisija, kuri patikrina tuos dokumentus ir užvizuoja. Ji buvo tos komisijos pirmininkas. Č. buvo ne jos pacientė. Ji yra daktarės V. pacientė. Ji, kaip minėtos komisijos pirmininkė užvizavo Č. popierius, kad ji galėtų toliau eiti ir tvarkytis nedarbingumo popierius. Ji Č. matė tik tą vienintelį kartą (t. 12, b. l. 56).

Nors V. R. savo kaltę neigia, tačiau ji įrodyta kitais byloje ištirtais įrodymais.

Liudytoja R. Č., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad V. R. pažįsta. Ji gydėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) skyriuje. Kaltinamoji buvo tos įstaigos gydytoja. Ji nebuvo jos šeimos gydytoja. Toje klinikoje yra prisirašiusi gal 10 metų, tai yra nuo jos atidarymo. Kadangi ji sirgo, tai paklausė savo šeimos gydytojos dėl galimybės gauti neįgalumo grupę. Iš pradžių gydytoja sakė, kad neišeis gauti grupę, nes ji per jauna, tačiau paskyrė pas kokius gydytojus nueiti. Ji gavo II neįgalumo grupę. Čia viskas vyko prieš 10 metų. Po to ji nuėjo pas gydytoją prasitęsti neįgalumo. Prieš tai ji buvo susižinojusi, kad pas V. R. galima prasitęsti neįgalumą už tam tikrą pinigų sumą. Taip ji kasmet apie 10 metų pinigus duodavo V. R. asmeniškai už grupes. Jos apetitas augo kasmet. Paskutiniu metu (2011 metais) paprašė 4000 Lt, tačiau ji jai pasakė, kad tokių pinigų neturi. Ji paklausė, ar galima grupę gauti 2 metams, daktarė atsakė, kad ne. Tada ji jai pasakė, kad tik 3000 Lt gali surinkti. Ji sutiko. Tada pinigus padavė V. R. ir dar 100 Lt jai asmeniškai. Pinigus padavė kartu su dokumentais. Iš pradžių ji atvežė jai 2000 Lt. Po to ji pasakė, kad reikės važiuoti į komisiją. Ji jai paskambino ir nurodė pas kokią gydytoją eiti į komisiją. Paskambino daktarei iš komisijos ir jai pasakė, kada reikės atvykti pasiimti dokumentus. Ji nuvyko ten po 10 dienų atsiimti dokumentų. Laukė prie kabineto. Sekretorė paklausė, kokia jos pavardė. Tada jai pasakė, kad dokumentų nėra, kadangi juos dieną prieš kažkas paėmė. Tada ji paskambino savo daktarei, tačiau ji nieko nežinojo. Po kiek laiko jai paskambino V. R. ir pasakė, kad reikia dar 1000 Lt ir tada gaus dokumentus. Tada ji nuvyko pas ją ir padavusi 1000 Lt gavo sutvarkytus dokumentus. Pirmą kartą V. R. davė gal 500 Lt. Pinigus mokėjo, nes jos prašė. Dabar praėjo komisiją savo jėgomis, jai buvo nustatytas 3 neįgalumo lygis, tai yra mažesnis, nei, kad buvo prieš tai. Per tuos 10 metų, kai ji turi neįgalumą, kartais neįgalumas buvo pratęsiamas metams, kartais – dviems. Pati komisija nuspręsdavo, kiek pratęsti metams ar dviems. Šioje byloje ji buvo įtariamoji. Ji prisipažino davusi 3000 Lt. Po vasario 7 d. apklausos jos daugiau neapklausinėjo. Po pusmečio jai į namus atsiuntė bylą. 2012-02-07 apklausos metu ji sakė tiesą. Dabar neatsimena visko gerai. V. R. kasmet duodavo kyšį. 2011 m. ji V. R. paklausė, ar galima gauti grupę dviems metams. Ji pati vaikščiojo pas gydytojus, rinko išrašus, gulėjo ligoninėje. Visus surinktus dokumentus ji pati atidavė V. R.. 2011 m. gruodžio mėnesį V. R. po to, kai pasiėmė pažymėjimą lapkričio mėnesį, nematė. Nežino, ar gruodžio 6 d. komisijoje jos dokumentai dėl nedarbingumo lygio nustatymo buvo tvarkomi. V. R. pinigus davė pasiskolinusi iš vyro ir brolio L. L. (t. 12, b. l. 38-40).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos R. Č. parodymus, duotus 2012-02-07 ikiteisminio tyrimo metu, kad ji pažįsta V. R., su ja susipažino artimiau tik 2011 metų pabaigoje, kai kažkas iš ligonių jai pasakė, kad ši gydytoja gali lengviau sutvarkyti darbingumo lygio pažymėjimą (t. 8, b. l. 100-101), liudytoja paaiškino, kad ji nurodė tokias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, nes norėjo, kad jos šeimos gydytoja nenukentėtų. Ji iki 2011 m. dar pažinojo V. R.. Pagarsinus jos parodymus, kad nuo 2005 m. ji pastoviai gaudavo darbingumo lygio pažymėjimą, iš pradžių dviem metams, o po to eidavo pratęsimo kas metai. Visą laiką eidavo pati per gydytojus ir rinkdavo savo sveikatos dokumentus, po to pati juos pristatydavo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Taip pat pati dalyvaudavo komisijoje ir atsiimdavo pažymėjimą, tai ją labai vargino ir ji nusprendė pasinaudoti galimybe ir paprašyti gydytojos V. R., kad padarytų jai neįgalumą ne vieniems metams, o bent jau dviems metams (t. 8, b. l. 100), liudytoja paaiškino, kad gal pamiršo pasakyti, kad mokėjo 10 metų V. R.. Kai tik pradėjo grupę gauti, tai nereikėjo tiek daug pinigų duoti. Pinigus pradžioj duodavo šeimos gydytojai. Tada V. R. dar nepažinojo. Neprisimena, nuo kelintų metų pažįsta. Nuo 2005 m. ji pastoviai gaudavo darbingumo lygio pažymėjimą, iš pradžių dviem metams, o po to eidavo pratęsimo kas metai. Visą laiką eidavo pati per gydytojus ir rinkdavo savo sveikatos dokumentus, po to pati juos pristatydavo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Taip pat pati dalyvaudavo komisijoje ir atsiimdavo pažymėjimą, tai ją labai vargino ir ji nusprendė pasinaudoti galimybe ir paprašyti gydytojos V. R., kad padarytų jai neįgalumą ne vieniems metams, o bent jau dviem metams. Pirmą kartą R. mokėjo 500 Lt, kada tai buvo, negali pasakyti. Ikiteisminio tyrimo metu ji neteisingai sakė tas aplinkybes, nes nenorėjo, kad nukentėtų jos šeimos gydytoja. Dabar ji sako tiesą. Ikiteisminio tyrimo metu jai tyrėja pasakė, kad jeigu duos teisingus parodymus, tai ji bus ne įtariamoji, o liudytoja. Ji tyrėjai pasakė, kad nenori čia painioti savo šeimos daktarės, nes ji yra labai gera daktarė. Tada tyrėjas nieko ir nerašė. Vyras, brolis, giminės žinojo, kam buvo reikalingi pinigai, kad iš jos reikalauja kyšio (t. 12, b. l. 38-40).

Liudytoja R. D., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad kaltinamoji buvo jų šeimos daktarė. Jie gyveno šalia šeimos klinikos. Su V. R. jie neturėjo jokių reikalų, išskyrus kaip paciento ir gydytojo. Nuo kada ji yra jos šeimos gydytoja neprisimena, nes kol buvo jauni, tai nebuvo ir poreikio eiti pas gydytoją, o kai vyrui pasidarė blogai su inkstais ir jai sveikata pablogėjo, tai dažniau pas tą gydytoją eidavo. Neįgalumą ji turėjo 3-4 metus. Ji pastoviai gulėjo III ligoninės nervų skyriuje. Be to, turi širdies išeminę ligą. Šios ligos konstatuotos oficialiai, su diagnozėmis, su gydytojų patvirtinimais. 2011 m. jai buvo pratęsta neįgalumo grupė po gulėjimo ligoninėje. Jos diagnozė niekada neišnyks. Nuo 2004-2005 m. jai buvo nustatytas neįgalumas. Neįgalumas buvo pratęsiamas kas metai, po to kas dveji. Kai turi ligoninės išrašus, tai esi priverstas kreiptis į šeimos gydytoją dėl neįgalumo pratęsimo, tai yra jam suneši visas pažymas ir su galutiniu šeimos daktarės išrašu kreipiesi į Kalniečių polikliniką. Visada pati eidavo per gydytojus. Be to, ji per metus 2-3 kartus gulėdavo ligoninėje. Išeidama iš ligoninės gauni du išrašus, iš kurių vienas būna skirtas šeimos daktarei. Niekada V. R. jokių pinigų nėra davusi. V. R. niekada nėra jos prašiusi atsilyginti už kažkokias paslaugas. Mano, kad tai ne ta daktarė, kuri taip kalbėtų (t. 12, b. l. 53-54).

Vadovaujantis BPK 276 straipsniu, teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos R. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 10, b. l. 141-142), kad ji pagalvojo, kad jei ir kitais metais ją taip vaikys, tai reikėtų jos (V. R.) paprašyti, kad jai duotų neterminuotą neįgalumą. Tačiau gydytoja jai pasakė, kad daugiausiai galima neįgalumą gauti dviems metams. Gydytoja jai neįvardijo pinigų sumos, tačiau ji pati sugalvojo, kad reikia pinigų. 2011-11-22, kai lankėsi pas gydytoją V. R., ji paprašė neįgalumo dviem metams ir davė jai voką su pinigais – 1500 Lt. Ji tą voką padėjo jai ant darbo stalo ir pasakė, kad jei nesigaus padaryti neįgalumo dviems metams, tai lai paima tuos pinigus ir jei nereikės, lai grąžina. Pagarsinus šiuos parodymus, liudytoja parodė, kad neprisimena, kad taip būtų sakiusi. Kai ją sulaikė ir jai teko prabūti visą naktį su moterimi, kuri buvo su kriminaline praeitimi, be vaistų, be advokato, be to, jai grasino „uždaryti“ 3 mėnesiams, tai galėjo bet ko prikalbėti. Ji bijojo prarasti darbą ir norėjo ištrūkti greičiau. Jai buvo pareikštas įtarimas, tačiau byla yra nutraukta. STT jai atsiuntė advokatą P., kuris jai nuolat teigė, kad V. R. sakė, kad ji jai pinigus nešė. Gydytoja V. R. ne ta daktarė, kuri galėtų prašyti pinigų. Be to, jos nebuvo tokiame glaudžiama ryšyje, kad būtų galėjusi ko nors prašyti. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus ji davė po sulaikymo nakties. Po duotų parodymų, ją iš karto paleido. Daugiau jokių parodymų nedavė. Reikia tikėti jos parodymais, duotais teismo posėdžio metu, o ne ikiteisminio tyrimo metu (t. 12, b. l. 53-54).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja A. L. M. paaiškino, kad kaltinamoji yra jos gydytoja, kad teisiamojo posėdžio metu atsisako duoti parodymus, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsniu, pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 145-147), kad ji šiuo metu yra iš dalies darbinga, darbingumas yra 50 proc., tačiau dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke, be to, užsiima individualia veikla – yra kirpėja. Ji apie 5 metus gydosi UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ją gydanti gydytoja yra V. R.. Su V. R. susipažino tada, kai ji pas ją kirposi. Ankščiau ji gydėsi Garliavos šeimos klinikoje pas gydytoją A. Š.. Perėjo į dabartinę šeimos kliniką, nes ji yra įsikūrusi arčiau jos darbovietės. 2010 m. ji pirmą kartą gavo darbingumo lygio pažymėjimą, jai buvo nustatytas 60 proc. darbingumas. Šį pažymėjimą gavo dėl šių ligų: sunki ir vidutinio laipsnio depresija, dvi stuburo išvaržos, trišakio nervo uždegimai, onkologinė liga – chondrosarkoma G1. Šį pavasarį jai paskirtas chirurginis gydymas. 2011 m. pabaigoje – lapkričio mėnesį, tačiau tikslaus laiko neprisimena ji nuėjo pas šeimos daktarę V. R., kuri išrašė jai siuntimus ir ji nuėjo pas gydytojus: pas psichiatrą, psichologą, taip pat ėjo pas stuburo specialistą, ėjo į klinikas pas kaulų traumatologą, kadangi jai nustatytas kaulų vėžys. Su šiais atsakymais ji vėl nuėjo pas šeimos gydytoją V. R., kur užpildė prašymą dėl darbingumo lygio nustatymo, be to, daktarė padarė ligų išrašus. Pas ją ji parašė prašymą, kad nedalyvaus Nedarbingumo ir neįgalumo tarnybos komisijos darbe. Po to ji vežė dokumentus kelis kartus į Neįgalumo tarnybą Kalniečių poliklinikoje, tačiau vis nepataikydavo ant jų darbo laiko. Tada ji pagalvojo, kad kažkas gali nuvežti tuos dokumentus už ją. Ji paprašė vyro, tačiau jam laikas taip pat netiko. Tuo metu ji su vyru nusipirko kelionę į Egiptą, todėl kad nepraleisti termino ji nuvažiavo pas šeimos daktarę V. R. ir pasiguodė, kad negali pateikti dokumentų. Dabar tiksliai neprisimena, bet galimai daktarė pati pasisiūlė nuvežti už ją dokumentus į Neįgalumo tarnybą. Dar ji pasakė, kad jeigu nespės, tai ji kai grįš iš kelionės galės pati juos ten nuvežti. Į Neįgalumo tarnybos komisiją nuvykusi nebuvo, nes buvo parašiusi prašymą, kad nagrinėtų be jos. Neprisimena, kokiu būdu gavo darbingumo lygio pažymėjimą. Į Egiptą važiavo 2011-11-23, o grįžo po savaitės. Ji nepažįsta G. G.. Ji neskolino pinigų V. R., ji iš jos nesiskolino. Tačiau tarp jų galėjo būti atsiskaitymai už priežiūros priemones ir kirpėjos paslaugas. Ji nedavė jokių kyšių nei G. G. bei V. R..

Taip pat teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos A. L. M. 2012-04-11 ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 8, b. l. 151-153), kad dėl jai pareikšto įtarimo pirminės apklausos metu visiškai neprisipažino. Šiandien ji nori duoti naujus parodymus gera valia ir niekieno neverčiama. Pirminės apklausos metu ji paminėjo, kad visiškai neprisipažįsta dėl jai įteikto pranešimo apie įtarimą. Šios apklausos metu ji nori iš dalies prisipažinti dėl jai pareikšto įtarimo ir iš dalies pakeisti bei papildyti savo pirminius parodymus. Ji nesutinka su jai įteiktu pranešimu apie įtarimą dalyje dėl neteisėtai nustatyto darbingo lygio. Paaiškina, kad sirgo ir serga pirminiuose parodymuose nurodytomis ligomis ir diagnozėmis. Todėl mano, kad darbingumo lygio nustatymas jai iš esmės priklauso. Tačiau prisipažįsta, kad davė pinigus gydytojai V. R.. Ji pažįsta gydytoją V. R. apie 5 metus laiko kaip buvusią klientę kirpykloje. Kadangi jos bendraudavo, kai ji ją kirpdavo, tai ji žinojo, kad ji yra gydytoja ir, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ji nusprendė pakeisti gydymo įstaigą dėl patogumo ir artumo. Be to, sužinojo, kad gydytoja V. R. dirba šalia darbovietės, tai nutarė pereiti pas ją. Ji ir ankščiau kirpimo metu pasiskundus dėl negalavimų patardavo ir pakonsultuodavo gydymo klausimais. Jas su gydytoja siejo gan draugiški santykiai. Jos ligos simptomai buvo pastebėti ir pradėti sekti bei tirti ankstesnėje gydymo įstaigoje, tačiau liga diagnozuota 2010 m. atlikus biopsiją jai jau besigydant pas V. R.. Tada po šio tyrimo jai gydytoja išaiškino, kad su jos liga jai priklauso darbingumo lygis. Ji neatsimena to laikotarpio ir pirmojo darbingumo lygio nustatymo aplinkybių, nes buvo labai prastos sveikatos. O kai sužinojo diagnozę, buvo paūmėjusi depresija ir pastoviai gėrė vaistus, todėl tą laikotarpį labai išgyveno ir sunkiai atsimena aplinkybes. 2011 m., galimai vasaros pabaigose ar rudens pradžioje, tačiau tikslaus laiko neatsimena, kai gydytoja V. R. lankėsi pas ją kirpykloje, pokalbio metu priminė, kad baigiasi darbingumo lygio pažymėjimo galiojimo laikas ir kad jai reikia eiti pakartotinai per gydytojus. Tuo metu jai gydytoja pasakė, kad pratęsimas ir dokumentų sutvarkymas kainuos metams 800 Lt. Taip pat pasakė, kad gali pratęsti iš karto dviem metams, todėl galimai reiks iš karto duoti už du metus. Ji tiesiogiai tuo metu net nesuprato už ką ir kam bei kodėl tiek daug, tačiau pamąstė, kad Lietuvoje dabar daug kas kainuoja. Atsimena, kad 2011 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje ji jau pastoviai lankėsi pas gydytojus ir atlikinėjo įvairius tyrimus, reikalingus darbingumo lygio pratęsimui, kuriems siuntimus davė gydytoja V. R.. Paskutinio vizito pas gydytoją metu, kai ją informavo, kad 2011 m. lapkričio mėn. pabaigoje ruošiasi vykti į kelionę Egipte, ji jai nuvežė ir padavė jos prašomą 1600 Lt sumą. Duodama pinigus gydytojai ji suvokė, kad priešingu atveju ji darbingumo lygio pažymėjimo gali ir negauti, nors jai jis ir priklauso. Ji suvokė, kad šie pinigai bus skirti komisijai, kuri ir nustatinės jos darbingumo lygį. Ji nemanė, kad gydytoja V. R. prašo jos pinigų sau, suvokė ir suprato, kad ji nuneš jos duotus pinigus tik komisijai, kad nekiltų jokių nesklandumų. Ji pasitikslino su gydytoja, ar jai priklauso darbingumo lygis ir ji ją nuramino ir pasakė, kad tikrai viskas bus gerai. Ji suvokė, kad ji kaip gydytoja žino, ką sako. Kadangi gydytojai pasakė, kad bus išvykusi į kelionę, tai gydytoja jai pasakė, kad dar reikia parašyti prašymą, kad ją vertintų jai nedalyvaujant. Ji nedalyvavo pratęsiant pažymėjimą vertinimo komisijoje, tai už ją galimai padarė gydytoją V. R.. Ji taip pat nedalyvavo ir atsiimant pažymėjimą, nes tuo metu buvo išvykusi iš Lietuvos. Ji neatsimena aplinkybių, kaip atsiėmė pažymėjimą iš gydytojos, ar pati buvo nuvykusi pas ją, ar ji pas ją buvo atvažiavusi į kirpyklą, tačiau ji tikrai atsiėmė pažymėjimą iš V. R., o ne iš Neįgalumo tarnybos Kaune. Neįgalumo tarnyboje, kiek atsimena, yra lankiusis vieną kartą 2010 m., kai ją vertino komisijoje pirmą kartą. Ji neprisimena kas ją vertino tuo metu nei kad, nei kaip, nes tuo metu buvo prastos sveikatos. Ir pirmąkart, ir antrąkart vertinant, jai buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis. Tik iš pradžių buvo nustatytas 1 metų terminas, antrą kartą – 2 metų terminas. Ji nepažįsta G. G., taip pat nepažįsta Neįgalumo tarnybos komisijos, kuri ją vertino pirmą kartą. Žino, kad ant jai išduotų pažymėjimų buvo skyriaus vedėjo V. A. spaudas ir parašas. Šio asmens nepažįsta.

Liudytojas V. A., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad kaltinamąją pažįsta. Susipažino su ja per jos raštą, ta yra buvo neįmanoma perskaityti jos rašto, todėl jie prašydavo perskaityti, kas ten parašyta. Jis dirbo (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėju. Kaltinamoji siųsdavo jiems ligonius su dokumentais. Ji dirbo gydytoja UAB „(duomenys neskelbtini)“. Daugiau jokių bendravimo ypatumų jų nesiejo. Neprisimena tokio įvykio, kad kaltinamoji dalyvautų komisijos posėdyje. Dokumentus galimai jį atnešdavo (t. 12, b. l. 54-55).

Pirmosios instancijos teisme BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka pagarsinti liudytojo V. A. 2012-01-10 ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad gydytoja V. R. dažnai ateidavo (duomenys neskelbtini), maždaug kas du tris mėnesius. Pas ką ji kreipdavosi, nežino, su ja bendravo tik kelis kartus. Ji atnešė medicininius dokumentus su pinigais, jos atneštų piniginių sumų įvardinti negali, nes šiuo metu neatsimena, taip pat neatsimena ir jos ligonių, dėl kurių ji kreipėsi į jį, prašydama jiems nustatyti neįgalumo lygį. Kai kada jo Genovaitė prašydavo už V. R., tačiau konkrečių atvejų neatsimena (t. 12, b. l. 20-21). Pagarsinus šiuos parodymus, liudytojas V. A. paaiškino, kad jis iš kaltinamosios jokių pinigų negavo. Tikrai neprisimena, ar kas nors perdavė kokius pinigus nuo kaltinamosios, turbūt nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu kvotėja jam paskaitė, pasakė, kad taip buvo, kad yra filmuota medžiaga, todėl jis ir sutiko. Kai du mėnesius jį pralaikė uždarytą (jis buvo suimtas), tai ir sakė, ką reikėjo sakyti. Jis neskaitė savo parodymų. Jam sakė, kad reikia pasirašyti, tai jis ir pasirašė. Nei iš V. R., nei per kokį tarpininką jokių pinigų jis nėra gavęs (t. 12, b. l. 54-55). BPK 276 straipsnio pagrindu pagarsinti V. A. ikiteisminio tyrimo metu 2012-02-02 duoti parodymai (t. 12, b. l. 17-22), kad gydytoją V. R. dirba privačioje klinikoje, ją jie visi gerai pažįsta, nes ji neįskaitomai rašo, 2011 m. viduryje, tiksliai laiko neatsimena, ji jam yra davusi 2000 Lt už tai, kad jis kuo greičiau kažkokiai jos giminaitei nustatytų darbingumo lygį, pinigus paėmė, darbingumo lygį nustatė tokį, koks ir priklausė, tai padarė per vieną dieną. Pagarsinus šiuos parodymus, liudytojas nurodė, kad negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes tokio fakto neprisimena. Mano, kad apklausos metu jis geriau prisiminė visas aplinkybes, nei šiuo metu, nes turėjo bėdų su kraujotaka. Jis buvo nuteistas bauda ir jam buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje. Šis sprendimas buvo teisingas. Neprisimena, ar 2011 m. gruodžio mėnesį iš V. R. buvo prašymų. Jam atrodo, kad ateidavo bendradarbė G. G. ir atnešdavo popierius ir klausdavo, ar pagal dokumentus „išeitų 3 grupė“. Negali patvirtinti, kad G. G. siuntė V. R. (t. 12, b. l. 54-55).

Liudytoja L. P., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad V. R. pažįsta iš matymo. Ji ateidavo į (duomenys neskelbtini), kur ji (liudytoja) dirbo specialiste. Į tarnybą ateidavo ir daugiau gydytojų. Pas ją V. R. neidavo, su ja jokių kontaktų neturėjo, jai ji jokių dokumentų ar pinigų neduodavo. G. G. yra buvusi jos kolegė, su ja ji kartu dirbo. Siuntimus galėjo užregistruoti tiek ji, tiek G. G.. G. G. jai niekada nebuvo perdavusi pinigų (t. 12, b. l. 55).

Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka buvo pagarsinti liudytojos L. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad ji atsimena, kad pas G. G. lankydavosi gydytoja V. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jos dokumentus jai atnešdavo pati G. G. ir prašydavo užregistruoti. Tarp jos atneštų registruoti dokumentų būdavo įdėti pinigai – 50 Lt, bet ne visada, kuriuos jai duodavo pati Genovaitė, o ne gydytoja V.. Su šia gydytoja ji yra tiesiogiai bendravusi, tačiau niekada iš jos tiesiogiai negavo pinigų. Pagarsinus šiuos parodymus, liudytoja L. P. nurodė, kad jai į rankas G. G. pinigų neduodavo, pinigai kartais būdavo įdėti dokumentuose. Jie ir likdavo tuose dokumentuose. Niekam tų pinigų neperduodavo. Ji neklausdavo, kieno tie pinigai ir kam jie skirti. G. G. gali apibūdinti kaip nuoširdžią, nemano, kad ji būtų galėjusi apkalbėti V. R., duoti neteisingus parodymus. 2011 m. gruodžio mėn. V. R. ar G. G. nesikreipė į ją su prašymu, kuris būtų atrodęs neetiškas. V. R. tik atnešdavo užregistruoti dokumentus, o ji tik atlikdavo techninį darbą – užregistruodavo dokumentus, ji nesigilindavo kokie ten dokumentai. Nei G. G., nei V. R. jai jokių pinigų niekada nesiūlė. Patvirtino, kad V. R. atnešdavo registruoti dokumentus, juose kartais būdavo pinigų (t. 12, b. l. 55).

Liudytoja R. M., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad 2011 m. gruodžio mėnesį užėmė vyriausiosios specialistės pareigas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno skyriuje. Ji atliko ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje. Jokio spaudimo apklausiamiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu niekada nebuvo daroma. Visada geranoriškai bendraudavo su įtariamaisiais. Visada buvo paklausiama apie apklausiamų asmenų sveikatos būklę, finansinę padėtį, ar gali savo lėšomis atsivesti gynėją, ar reikia jų pagalbos kreiptis į antrinę teisinę pagalbą. Kiek pamena, visi šios bylos dalyviai buvo pasirinkę savo advokatus. Niekas nesiskundė nei jai, nei vadovybei, kad ji kažką ne taip daro. D. ir M. prisimena. D. joks poveikis nebuvo daromas. Ji buvo su savo advokatu, atrodo, P.. Jokio procesinio veiksmo ji neatliko be advokato. Ji pati kalbėjo. Ji buvo išėjusi su advokatu pasitarti atskirai. Jokios įtakos jai nedarė. Kadangi ši byla yra ligonių byla, tai visada buvo klausiama, ar jie dėl sveikatos būklės gali toliau duoti parodymus. Protokole tai turi būti nurodyta. Liudytoja R. Č. vienintelė, kuri pasakė, kad negali dėl finansinės padėties susirasti advokato. Ją gynė advokatė R. A.. R. Č. kalbėjo su advokate prieš apklausą. L. M. laisva valia davė parodymus. Viena apklausa buvo su vienu advokatu, kita – su kitu. Kiek pamena, pirmoje apklausoje buvo nelabai teisingi parodymai, tai yra neatitiko kitų bylos duomenų. Antros apklausos metu jokios įtakos nebuvo. Jai nėra žinoma, kad šiems liudytojams kas nors būtų galėjęs daryti kokį nors poveikį. Su ja dirbo operatyviniai darbuotojai. Nemano, kad jie būtų darę įtaką liudytojams. R. Č. buvo apklausta vieną kartą įtariamosios statusu. Po apklausos jos statusas nepasikeitė. Vėliau jai buvo panaikinti įtarimai. Liudytojos statusu ji jos neapklausė. Liudytoja D. buvo sulaikyta, tačiau jos neapklausė tą pačią dieną, nes buvo labai daug suimtų asmenų. Ji vykdė visus prokuroro nurodymus, todėl Degutienė buvo apklausiama kitą dieną. Nesakė D., kad ji gali būti suimta trims mėnesiams. Nežino, kokias kardomąsias priemones prokurorai skyrė kitiems įtariamiesiems. Kai kardomąsias priemonės skyrė ikiteisminio tyrimo teisėjai, ji dalyvaudavo. Tokių aplinkybių D. negalėjo pagarsinti (t. 12, b. l. 55-56).

Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje pagarsinti įtariamosios G. G. (mirusios) parodymai, duoti 2011-12-07 ikiteisminio tyrimo metu, kuomet dėl jai ir V. R. inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo (2011-12-06 G. G. kyšio priėmimas iš V. R.) ji paaiškino, kad 2011m. gruodžio 6 d., po pietų, apie 13.00 val., jai į mobilaus ryšio telefoną paskambino UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytoja V. R. ir paprašė, kad G. G. pažiūrėtų ar iš III komisijos jai yra atsakymas dėl moters slaugos ar priežiūros. Anot G. G., tos ligonės pavardė buvo iš V raidės, tai pensinio amžiaus moteris. V. R. paprašė, kad jeigu G. G. galinti tai paimtų su savimi parengtus dokumentus ir ji važiuodama iš darbo užsuktų pas G. G. ir juos paimtų. G. G. tikina kompiuteryje pažiūrėjusi, ar yra atsakymas, ir pamačiusi kad yra, nuėjo į Kauno III teritorinį skyrių pas registratorę, paėmė parengtus dokumentus – Darbingumo lygio pažymėjimus, kuriuos prieš tai ten buvo pateikusi V. R.. Pati pasirašė dokumentų atsiėmimo knygoje savo parašu. Dokumentus atsinešė pas save į darbo kabinetą, o po kažkiek minučių V. R. jai paskambino į mobilaus ryšio telefoną, taip pranešdama, kad jau atvažiavo. Tada G. G. tikina pasiėmusi jau parengtus medicininius dokumentus ir išėjusi su jais į laukiamąjį, kur juos ir atidavė V. R.. Pastaroji jai davė dar dvi įmautes su dokumentais ir paprašė, kad juos nuneštų užregistruoti. Dar ji pasakė, kad ateis vėliau, kitą savaitę tiesiai pas vedėją pasikalbėti, nes G. G. jai pasakė, kad už šias pacientes nieko su vedėju nekalbės. G. G. nurodė, kad iš pradžių tas dvi įmautes su dokumentais nusinešė pas save į kabinetą ir iš jų išėmė du vokus su pinigais, kuriuose buvo po du tūkstančius litų. Pinigus įsidėjo pas save į rankinę, o įmautes su dokumentais nunešė į registratūrą L. P.. Jai pasakė, kad užregistruotų kitai savaitei. Tuos vokus įsidėjo į rankinę, nes norėjo atiduoti gydytojai V. R. atgal. G. G. paaiškino, kad V. R. yra ją gydanti šeimos gydytoja. Prieš tai G. G. jai buvo padavusi savo receptų knygelę, nes joje baigėsi lapai, todėl nepatogiai jautėsi, kad V. R. jai davė dokumentus su pinigais ir tuos pinigus ketino jai grąžinti, kai būtų pas ją nuėjusi atsiimti savo receptų knygelės. Be to, G. G. tikina V. R. paminėjusi, kad tikrai neis dėl jos atneštų dokumentų kalbėtis su vedėju, nes su juo buvo ne itin geruose santykiuose. Su gydytoja kaip tik planavo susitikti kitą dieną, atsiimdama receptų knygelę. G. G. negalėjo atsiminti tų dviejų V. R. asmenų pavardžių, kurių dokumentus jai buvo atnešusi V. R., tačiau tų dviejų asmenų duomenis automatiškai pagal asmens kodus pažiūrėjo vietinėje duomenų bazėje, tam, kad įsitikintų dėl to, ar klausimo sprendimas priklauso jos skyriui. Kaip jau minėjo, šių dviejų asmenų dokumentus G. G. atidavė specialistei L. P., tačiau tikina mananti, kad ji jų tą dieną nespėjo užregistruoti, nes visi buvo sulaikyti STT pareigūnų. G. G. patikino, kad su V. R. susitikdavo kas savaitę ir dažniau. Ji atvykdavo į (duomenys neskelbtini), kad pasiimtų atsakymus. Su G. G. pastaroji dažniausiai susitikdavo (duomenys neskelbtini) hole, laiptinėje arba vaistinėje. Prieš tai ji G. G. paskambindavo ir paklausdavo, ar yra jos pacientų atsakymai. 2011-12-19 G. G. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur patvirtino 2011-12-07 apklausos metu duotus parodymus, bei apklausima vėliau 2011-12-21, 2012-02-13 bei 2013-08-12 patvirtino visus savo parodymus (t. 9, b. l. 58-61,63-64, 66-67, 71-74, 88-92).

Iš 2011-11-09 Kauno miesto apylinkės teismo nutarties matyti, kad laikotarpyje nuo 2011-11-09 iki 2012-01-09, buvo leista klausytis G. G. pokalbių telefonu bei kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti, daryti jos įrašus (t. 8, b. l. 109).

Iš 2013-02-03 Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų matyti, kad 2011-11-30, 12.18 val. ir 2011-12-01, 11.11 val., V. R. skambino ir bendravo su G. G., tarėsi dėl susitikimų, tikslu paimti asmenų medicininius dokumentus (t. 8, b. l. 110-111, 112-113).

Iš V. R. naudoto mobilaus ryšio abonento, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), buvusių telekomunikacijų įvykių išklotinės laikotarpyje nuo 2011-07-03 iki 2012-01-03 matyti, kad per šį laikotarpį užfiksuota iš viso 114 sujungimų tarp G. G. ir V. R. abonentų, 8 sujungimai tarp V. R. ir R. Č. abonentų, 26 sujungimai tarp V. R. ir A. L. M. abonentų, 4 sujungimai tarp V. R. ir R. D. abonentų. Gauti duomenys patvirtina, kad 2011-12-06 V. R. skambino G. G. (t. 10, b. l. 10, 11-12, 13-22).

Iš 2011-12-06 kratos G. G. darbo vietoje, (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), 224 kabinete, protokolo matyti, kad buvo rasta ir paimta iš viso 11 400 Lt, kurie buvo apžiūrėti 2012-05-21 protokolu, o 2012-06-04 Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės nutarimu buvo perduoti saugojimui į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyrių, kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti (2012-06-07 Pinigų, kitų vertybinių popierių perdavimo-priėmimo kvitas (Forma A) Nr. 000237*DĮ), iš jų – 4000 Lt, rasti dviejuose vokuose padalinti po 2000 Lt (t. 2, b. l. 55-92).

Iš Kauno apygardos prokuratūros 2013-10-08 nutarimo matyti, kad G. G. buvo grąžinta dalis 2011-12-06 kratos metu jos darbo vietoje, (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), 224 kabinete, paimtų pinigų, kita dalis pinigų – dviejuose vokuose rasti 4000 Lt bei piniginiai banknotai 2100 Lt sumoje, palikti tolimesniam saugojimui (t. 2, b. l. 156-158).

Iš 2013-12-30 Kauno rajono (duomenys neskelbtini) pateikto išrašo iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro matyti, kad su G. G. mirties data – (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 3).

Iš 2011-11-22 NDNT Kauno II teritorinio skyriaus pakartotinio darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DL-6464 matyti, kad R. Č. buvo nustatytas 60 procentų netekto darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2011-11-21 iki 2013-11-20. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė V. A., L. J. ir V. K. (t. 8, b. l. 84-89).

Iš 2011-11-23 NDNT Kauno II teritorinio skyriaus pakartotinio darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DL-6505 matyti, kad A. L. M. buvo nustatytas 50 procentų netekto darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2011-11-10 iki 2013-11-09. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė G. L., V. A., L. J. ir V. K. (t. 8, b. l. 135-140).

Iš 2011-12-05 NDNT Kauno III teritorinio skyriaus pakartotinio darbingumo lygio vertinimo akto Nr. DL-7438 matyti, kad R. D. buvo nustatytas 65 procentų netekto darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2011-11-23 iki 2013-11-22. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė L. R. C., D. J. ir A. L. (t. 10, b. l. 94-100).

Iš 2011-12-05 NDNT Kauno III teritorinio skyriaus bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akto Nr. SP-7477 matyti, kad R. V. buvo neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė L. R. C., D. J. ir A. L. (t. 10, b. l. 105-106).

Iš 2013-09-19 Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimo, patvirtinto Kauno apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjos matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-00113-10 R. G., (duomenys neskelbtini), atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, dėl papirkimo, nutrauktas, perduodant ją pagal laidavimą P. G., atsakomybėn vieneriems metams, netaikant užstato ar baudžiamojo poveikio priemonių (t. 9, b. l. 44-49, 50-51)

Iš 2013-12-06 Kauno apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad P. L. be kitų veikų buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta bausmė (t. 1, b. l. 84-100).

Iš 2014-01-20 Kauno apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad V. A. be kitų veikų buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė (t. 1, b. l. 103-115).

Iš Kauno apygardos prokuratūros 2014-02-06 nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-00113-10 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 str. 4 d., 226 str. 1 d., bei 227 str. 1 d. (straipsnių redakcija iki 2011-07-05) ir 226 str. 2 d., dėl kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo bei papirkimo ir prekybos poveikiu, G. G. atžvilgiu nutrauktas, jai mirus. Nutarime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų pagrįstai manyti, jog G. G. darbo vietoje kratos metu dviejuose vokuose rasti 4000 Lt yra būtent tie, kuriuos G. G. 2011-12-06 perdavė V. R., tą patvirtino pati G. G., o apie tai, kad tą dieną jokių pinigų iš G. G. negavo parodė ir L. P., kuriai G. G. nunešė iš V. R. gautus dokumentus. Tuo tarpu 100 Lt dydžio kyšio iš P. L. gavimo faktą, kaip ir aplinkybę jog iš R. G. jai perduotų pinigų pasiliko 1000 Lt taip pat patvirtino pati G. G., šios aplinkybės patvirtintos ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, konstatuota, kad iš nusikalstamų veikų G. G. iš viso gavo 5100 Lt (iš BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos 2011-12-06 epizode), G. G. neteisėtai gavo 4000 Lt, kurie atitinka požymius turto, numatyto BK 72 straipsnyje), kurie yra palikti ir saugomi prie ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-00113-10, ir jų konfiskavimo klausimas spręstinas baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu (t. 1, b. l. 140-150).

BK 226 straipsnio 1 dalis (2011-06-21 įstatymo redakcija Nr. XI-1472, galiojanti nuo 2011-07-05) reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už poveikiu prekiaujančio asmens papirkimą. Pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį atsako tas, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį.

Taigi iš BK 226 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad jame numatyta alternatyvius požymius turinti nusikaltimo sudėtis, kuri yra formalioji. Prekyba poveikiu objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais – pasiūlymo, pažadėjimo ar susitarimo duoti kyšį ar kyšio davimu, ir yra baigta nuo bet kurio iš šių veiksmų atlikimo momento. Tai reiškia, kad šios veikos teisiniam vertinimui nėra reikšminga aplinkybė, ar asmuo (tarpininkas) ką nors realiai paveikė. Būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis yra siekimas, kad asmuo (tarpininkas) paveiktų atitinkamus subjektus, kad šie veiktų paperkančio asmens interesais. Tik susiejus kyšio davimą (ar kyšio pasiūlymą, pažadėjimą ar susitarimą duoti kyšį) su faktu, jog už kyšį buvo siekiama, kad tarpininkas pasinaudotų turima įtaka atitinkamiems subjektams, galima traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn už prekybą poveikiu pagal nagrinėjamą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Paperkančiu asmeniu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį gali būti bet kuris fizinis asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu yra sukakę 16 metai, jokie specialūs reikalavimai nagrinėjamos veikos subjektui nėra keliami. Baudžiamajai atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti kaltininko subjektyviąją pusę. Prekyba poveikiu pagal savo esmę yra tyčinis nusikaltimas, poveikiu prekiaujančio asmens papirkimas, kaip minėta, numatytas formalia nusikalstamos veikos sudėtimi, todėl jis gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Taigi tik nustačius asmens veikoje visų šių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kad V. R. veikoje yra visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Šiuo atveju visiškai sutiktina su prokuroro skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. R. jai nepadarius veikos, turinčios nagrinėjamo nusikaltimo požymių, netinkamai nustatė šio nusikaltimo objektyviąją pusę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad prekyba poveikiu pasireiškia aktyviais veiksmais – asmens pažadu pasinaudojant savo įtaka už kyšį paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę viešąją organizaciją arba jų tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jis kyšio davėjo interesais atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, minėtais objektyviaisiais sudėties požymiais pasireiškia ne BK 226 straipsnio 1 dalyje (2011-06-21 įstatymo redakcija Nr. XI-1472, galiojanti nuo 2011-07-05) numatyta prekyba poveikiu, o BK 226 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija, galiojusi iki 2011-07-05) numatytas tarpininko kyšininkavimas, kuriuo V. R. net nebuvo kaltinama. Skundžiamame nuosprendyje, vertinant prekybos poveikiu objektyviuosius požymius, taip pat nepagrįstai nurodyta, kad nagrinėjamo nusikaltimo objektyviąją pusę faktiškai sudaro du būtini požymiai – pažadėjimas paveikti ir kyšio už tai reikalavimas. Šiuo atveju V. R. buvo kaltinama tuo, kad pasiūlė ir perdavė kyšį tarpininkui (G. G.), kas atitinka BK 226 straipsnio 1 dalies dispoziciją, o ne tuo, kad priėmė kyšį ir pažadėjo paveikti trečiuosius asmenis, kaip tai nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Pagal tokį teismo aiškinimą V. R. turėtų būti inkriminuoti BK 226 straipsnio 2 dalyje numatyti neteisėti veiksmai (tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar pravokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją ar asmenis). Remdamasis minėtais netinkamais atskleistais objektyviosios pusės požymiais, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra nustatyta, kas yra kyšio davėjas ir kokiais interesais galimai veikė V. R., todėl nenustatyti ir būtini BK 226 straipsnio 1 dalies objektyviosios pusės požymiai. Tačiau V. R. veiksmų pagal BK 226 straipsnio 1 dalį kvalifikavimui visiškai nebūtina privalomai nustatyti, kieno interesais ji veikė, kadangi šioje baudžiamojoje byloje jokie kaltinimai, kad ji iš ko nors būtų paėmusi kyšį, o po to būtent tą kyšį būtų perdavusi G. G. (tarpininkei), nebuvo pateikti. Iš pateikto kaltinimo formuluotės akivaizdu, kad V. R. kaltinta pati davusi (ne priėmusi) kyšį G. G., tai yra ji buvo kyšio davėja (ne gavėja) savo asmeniniais interesais, kas ir yra nustatyta bei įrodyta šioje baudžiamojoje byloje.

Kitas V. R. padarytos veikos teisiniam kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnio 1 dalį būtinas požymis – siekis, kad asmuo (tarpininkas) paveiktų atitinkamus subjektus, kad šie veiktų paperkančio asmens interesais, taip pat yra nustatytas. Faktas, kad V. R. tiesiogiai pasiūlė ir davė kyšį G. G., dirbančiai NDNT Kauno II teritorinio skyriaus vyresniąja specialiste, siekdama, kad pastaroji, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka NDNT Kauno teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo rezultato – darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo, yra įrodytas liudytojų parodymais bei kitais rašytiniais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. V. R., tiesiogiai siūlydama ir duodama kyšį, suvokė savo daromos veikos pavojingumą ir nusikalstamos veikos straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius sudėties požymius, tai yra, kad tikėtinos įtakos turintis asmuo paveiks atitinkamus subjektus taip, kad jie vykdydami įgaliojimus veiktų jos interesais, ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

Nors V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą, savo kaltę neigia ir laikosi versijos, jog jokių pinigų NDNT Kauno II teritorinio skyriaus vyresniajai specialistei G. G. neperdavė ir jokio neteisėto poveikio nesiekė, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo susitikusi su G. G., tačiau tik asmeniniais reikalais (perduoti jai, kaip savo pacientei, kompensuojamų vaistų knygutę). Ši išteisintosios versija neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems jos kaltę patvirtinantiems įrodymams – įtariamosios G. G. (mirusi) ikiteisminio tyrimo teisėjui duotiems parodymams, kratos protokolo ir mobilaus ryšio telefonų išklotinių, kitais elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos duomenims bei liudytojų R. Č., L. P., A. L. M., V. A. parodymams.

Kaip jau minėta, G. G. (mirusi) ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariama dėl to paties nusikalstamos veikos epizodo, kaip ir išteisintoji, tai yra dėl 2011-12-06 kyšio priėmimo iš V. R.. G. G. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji buvo apklausta aštuonis kartus, iš jų vieną kartą – pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur visiškai prisipažino dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų (viena iš jų – kyšio priėmimas iš V. R.), patvirtino visus savo duotus parodymus ankstesnėse apklausose ir davė išsamius parodymus dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Apygardos teismas neturi pagrindo netikėti G. G. prisipažinimu ir nurodytomis aplinkybės, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje V. R., prieš tai jai paskambinusi telefonu ir susitarusi dėl atvykimo, jai perdavė dvi įmautes medicininių dokumentų, kuriose buvo po vieną voką, kiekviename iš jų buvo po 2000 Lt, kad pinigus ji įsidėjo pas save į rankinę, o įmautes su dokumentais nunešė į registratūrą L. P., kadangi šias nurodytas aplinkybes dėl kyšio sumos ir davimo aplinkybių patvirtina kratos protokolo duomenys, iš kurių matyti, kad tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo 2011-12-06 G. G. darbo vietoje buvo rasti du vokai, kuriuose iš viso buvo 4000 Lt. Šių G. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų tikrumas teisme buvo patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais, tai yra juos perskaitant nagrinėjimo teisme metu, todėl aptariamų duomenų pripažinimas neprieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas suabejojo G. G. parodymų tikrumu, nuosprendyje pažymėjęs visiškai nelogišką ir nuo visumos atsietą aplinkybę, kad G. G. 40 procentų darbingumo lygis jai buvo nustatytas kur kas anksčiau nei kaltinime nurodyta data, nors aplinkybės dėl G. G. darbingumo lygio nustatymo iš viso nebuvo nagrinėjamos šioje byloje, jos niekaip nėra susiję su V. R. pateiktais kaltinimais ir juo labiau nesudaro pagrindo suabejoti G. G. išsamiais ir nuosekliais parodymais. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti argumentai, kad nei vienoje iš G. G. apklausų nedalyvavo V. R., apie kurią ji davė parodymus, ir tuo buvo suvaržytos įstatymo garantuojamos išteisintosios teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kadangi G. G. mirus, ji neteko galimybės užduoti klausimus pastarajai, nelaikytini pagrįstu pagrindu šiuos įrodymus atmesti. Šiuo atveju sutiktina su prokuroro nuomone, kad vien dėl objektyvaus fakto – G. G. mirties, akivaizdžiai suteikęs prioritetą taip pat įtariamosios (V. R.) parodymams, ir tokiu būdu padaręs subjektyvią išvadą dėl jos išteisinimo, teismas iš esmės pažeidė pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, juo labiau, kad šiuo atveju nebuvo nustatytos jokios aplinkybes, kad G. G. galėtų apkalbėti pati save ar V. R.. Tai, kad įtariamosios G. G. apklausos metu nedalyvavo V. R. nereiškia, kad šie duomenys buvo gauti neteisėtais būdais ir yra neleistini, kadangi BPK 184 straipsnio nuostatos nedraudžia apklausą atlikti nedalyvaujant kitiems įtariamiesiems ar jų gynėjams. Svarbu ir tai, kad G. G. parodymai nėra vienintelis ir reikšmingas įrodymas teisingo sprendimo priėmimui, G. G. nurodytas aplinkybes ir tuo pačiu V. R. kaltę patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Tai, kad V. R. į NDT Kauno teritorinius skyrius atveždavo atitinkamų asmenų dokumentus dėl darbingumo lygio vertinimo ir kad tarp dokumentų kartais būdavo įdėti ir pinigai, patvirtino ne tik G. G., bet ir liudytoja L. P., nurodžiusi, kad gaudama registracijai dokumentus iš G. G., kuriuos jai atnešdavo V. R., juose rasdavo ir pinigų. Tačiau teismas šios liudytojos parodymus, duotus nagrinėjant bylą teisme, nepagrįstai priskyrė prie patvirtinančių V. R. nekaltumą, kadangi ji teisme neva patvirtino, jog nei išteisintoji, nei G. G. jai jokių pinigų niekada nesiūlė. Tačiau tokia liudytojos nurodyta aplinkybė yra „ištraukta iš konteksto“ ir atsieta nuo visų jos nurodytų aplinkybių. Liudytoja, apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad jai pinigų į rankas niekas neduodavo ir jų niekas nesiūlė, pinigai būdavo įdėti į dokumentus, kur ji juos ir palikdavo, ji neklausdavo, kieno tie pinigai ir kam jie skirti. V. R. jai tik atnešdavo dokumentus, o ji atlikdavo tik techninį darbą – juos užregistruodavo. Taigi teismo nurodyti argumentai nelaikytini pagrįstu pagrindu nesivadovauti šios liudytojos nagrinėjimo teisme duotais parodymais.

V. R. kaltei netiesiogiai pagrįsti itin svarbūs ir liudytojos R. Č. nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, kuomet ji vienareikšmiškai nurodė žinojusi, kad sumokant kyšius UAB „(duomenys neskelbtini)“ klinikos vadovei gydytojai V. R., galima greičiau susitvarkyti dokumentus dėl neįgalumo ar jį gauti, taip pat patvirtino, kad apie 10 metų už tai mokėdavo pinigus V. R.. Teismas šios liudytojos parodymus įvertino kritiškai, kadangi jos teisme nurodytos aplinkybės, kad ji 10 metų mokėjo V. R. už dokumentų sutvarkymą, prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo metu jos pačios duotiems parodymams, kad ji tik 2011 metų pabaigoje susipažino su išteisintąja. Tačiau pažymėtina, kad šios liudytojos apklausos metu nustačius prieštaravimus tarp jos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, buvo pagarsinti jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, ir liudytoja teisme paaiškino, kad ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias aplinkybes, nes nenorėjo, kad jos šeimos gydytoja nenukentėtų, bei patvirtino, kad V. R. ji pažįsta dar iki 2011 metų. Aukštesniojo teismo vertinimu, R. Č. parodymai viso proceso metu dėl esminių aplinkybių sutapo, yra išsamūs ir atitinka nustatytas bylos aplinkybes, be to, jų patikimumas patikrintas teisme, todėl jais nesiremti apylinkės teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad išteisintoji V. R., kurios parodymais besąlygiškai remtasi skundžiame nuosprendyje, nurodė, kad R. Č. nežino, tačiau tokias V. R. nurodytas aplinkybes paneigia minėtos liudytojos parodymai ir išteisintosios laikotarpiu nuo 2011-07-03 iki 2012-01-03 naudoto mobilaus ryšio abonento buvusių telekomunikacijų įvykių išklotinės duomenys, pagal kuriuos minėtu laikotarpiu užfiksuoti 8 sujungimai tarp R. Č. ir V. R..

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su liudytojo V. A. atliktu parodymų vertinimu. Liudytojas V. A., buvęs NDNT Kauno antrojo teritorinio skyriaus vedėjas, nuteistas teismo baudžiamuoju įsakymu už analogiškas korupcinio pobūdžio veikas, pirmosios instancijos teisme tikino neprisimenąs aplinkybių dėl V. R. prekybos poveikiu, tačiau, priešingai nei nurodo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, tokių aplinkybių ir nepaneigė, be to, pripažino, kad pats buvo nuteistas pagrįstai. Teisme buvo pagarsinti šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuomet jis aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad V. R. kreipėsi į NDNT ir davė jam pinigų, kad būtų nustatytas jos pacientams neįgalumo lygis, kai kada jos vardu prašydavo G. G.. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu liudytojas tiksliai nurodė, kad 2011 m. viduryje iš V. R. yra gavęs 2000 Lt dydžio kyšį. Nagrinėjimo teisme metu V. A. nurodė, kad visas aplinkybes prisiminė geriau ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra jokio pagrindo teismo vidiniam įsitikinimui dėl V. R. kaltės suformuoti, nesivadovauti šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančiais parodymais, kurių patikimumas teisme buvo patikrintas baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis.

Skundžiamame nuosprendyje nesivadovauta ir liudytojos A. L. M. parodymais, kadangi bylos nagrinėjimo metu duoti parodymus ji atsisakė, o ikiteisminio tyrimo metu, atlikus dvi jos apklausas, nurodė skirtingas aplinkybes dėl kyšių V. R. davimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas įrodymus atmeta tik tuomet, kai išnaudoja visas priemones jiems patikrinti, o šiuo atveju teismas nesiėmė jokių BPK 163 straipsnyje numatytų procesinės privartos priemonių, skirtų liudytojams, kurie be teisėto pagrindo atsisako ar vengia duoti parodymus. Nuosprendyje liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įvertinti kritiškai be jokio aiškaus motyvo, pažymint jau anksčiau minėtą ir aptartą nagrinėjamai bylai teisiškai nereikšmingą argumentą, kad A. L. M. darbingumo lygis buvo nustatytas 2011-11-23. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vidiniam įsitikinimui formuoti atsižvelgia į šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuomet ji aiškiai patvirtino, kad už neįgalumo nustatymą ilgesniam terminui ji V. R. davė 1600 Lt, kadangi šios aplinkybės neprieštarauja nustatytai bylos medžiagai.

Vienintelė liudytoja, iš esmės pakeitusi savo parodymus teisme, yra R. D.. Nors ji ikiteisminio tyrimo metu pripažino papirkusi V. R. dėl nedarbingumo lygio nustatymo, tačiau teisme šiuos parodymus paneigė ir tikino, kad apklausų metu jai buvo darytas neteisėtas psichologinis poveikis. Nagrinėjimo teisme metu apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos pareigūnė R. M. patvirtino, kad jokio neteisėto poveikio nei R. D., nei jokiems kitiems proceso dalyviams nebuvo daryta. Šios bylos kontekste įvertinus aplinkybes, kad R. D. ir visa jos šeima yra V. R. pacientai, kad pačios liudytojos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, jos parodymų pakeitimas ir naujų aplinkybių nurodymas vertintinas kaip siekis padėti V. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir išlaikyti su ja, kaip su šeimos gydytoja, gerus tarpusavio santykius. Išvadą apie familiarų jų tarpusavio bendravimą leidžia daryti net 26 sujungimai tarp R. D. ir V. R. abonentų per kelių mėnesių laikotarpį, kuris sutampa su liudytojos nurodytu laiku, kuomet ji paskutinį kartą tvarkėsi dokumentus dėl darbingumo nustatymo (2011-11-22).

Apylinkės teismas visus šiuos išdėstytus įrodymus laikė netiesioginiais įrodymais, kurie nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad V. R. padarė kaltinime nurodytą veiką. Aukštesnysis teismas pažymi, kad vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Šiuo atveju, vadovaujantis paminėtomis įstatymo normomis buvo įvertinti visi bylos proceso metu gauti duomenys ir nuspręsta dėl jų pripažino įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), prieš tai patikrinus kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys). Aukštesniojo teismo vertinimu, ištirtų įrodymų visetas yra pakankamas daryti neabejotiną išvadą, kad V. R. padarė jai inkriminuotą veiką pagal BK 226 straipsnio 1 dalį. Todėl pirmosios instancijos teismo BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių) pagrindu priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis.

Išteisintosios gynėjo advokato K. Jonaičio atsikirtime išdėstytas prašymas nutraukti V. R. baudžiamąjį persekiojimą dėl pakartotinio baudžiamojo persekiojimo už tą pačią nusikalstamą veiką, atmestinas kaip nepagrįstas.

2013-06-28 Kauno apygardos prokuroro nutarimu nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 07-1-00113-10 dalyje dėl 2011-12-06 epizodo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 str. 1 d. ir 2 d., bei 227 str. 2 d., dėl kyšininkavimo ir papirkimo, atitinkamai G. G. bei V. R. atžvilgiu, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; V. R. teikti naują pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 str. 1 d., G. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 str. 2 d. (t. 1, b. l. 26-77).

Prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl veikų, numatytų BK 225 str. 1 d. ir 2 d., bei 227 str. 2 d., ir tuo pačiu nutarimu nutarta V. R. teikti naują pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 str. 1 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad V. R. pakartotinai persekiojama už tą pačią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę V. R., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, išteisintosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. V. R. padarė tyčinį baigtą korupcinio pobūdžio nusikaltimą. Ji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, Priklausomybės ir psichinių ligų įskaitoje neužregistruota, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba. Jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus visas šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad V. R. skirtina švelniausia nusikaltimo sankcijose numatyta bausmė – bauda, nes asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), o atsižvelgus į jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teigiamą charakteristiką, į nusikalstamos veikos aplinkybes ir pasekmes, pripažintina, kad V. R. skirtina bauda, kurios dydis mažesnis už baudžiamajame įstatyme (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas) už apysunkius nusikaltimus numatytą skiriamos baudos vidurkį. Tokios rūšies ir dydžio bausmė, manytina, yra tinkama pasiekti bausmės tikslus.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas V. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011-12-19 iki 2011-12-21 (2 dienos), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

BK 72 straipsnio 2 dalis numato, kad nusikalstamos veikos rezultatas yra konfiskuotinas turtas. Kaip jau minėta, baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad G. G. darbo vietoje 2011-12-06 kratos metu dvejuose vokuose rasti 4000 Lt yra būtent tie, kuriuos G. G. 2011-12-06 perdavė V. R.. Taigi G. G. gauti pinigai – 4000 Lt, atitinka konfiskuotino turto, apibrėžto BK 72 straipsnyje, požymius ir šiame straipsnyje numatytais pagrindais bei tvarka konfiskuotini valstybės nuosavybėn. Kita dalis 2011-12-06 kratos metu iš G. G. paimtų pinigų (saugomų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyriuje), susijusių su kitais G. G. inkriminuotais nusikalstamų veikų epizodais (kyšių priėmimais iš P. L. ir R. G.), grąžintini ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.

V. R. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2012-01-04 nutarimu skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paketas su septyniais kompaktiniais diskais, kurių Nr. DVD-3-143-11, Nr. DVD-3-32-13, Nr. DVD-3-13-13, Nr. DVD-3-142-11, Nr. DVD-3-144-11, Nr. DVD-3-107-11, ir Nr. DVD-3-25-13, grąžintinas ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

V. R. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai bausmę – 200 MGL, tai yra 26 000 Lt (dvidešimt šešių tūkstančių litų) baudą.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011-12-19 iki 2011-12-21 (2 dienas), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai, ir nustatyti, kad neatliktoji bausmės dalis yra 196 MGL, tai yra 25 480 Lt (dvidešimt penki tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt litų) (7385 EUR), dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, valstybės nuosavybėn konfiskuoti 4000 Lt (keturis tūkstančius litų) (saugomus Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyriuje). Kitą 2011-12-06 kratos metu iš G. G. paimtų pinigų (saugomų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyriuje) dalį grąžinti ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.

V. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paketą su septyniais kompaktiniais diskais, kurių Nr. DVD-3-143-11, Nr. DVD-3-32-13, Nr. DVD-3-13-13, Nr. DVD-3-142-11, Nr. DVD-3-144-11, Nr. DVD-3-107-11, ir Nr. DVD-3-25-13 (saugomą prie baudžiamosios bylos medžiagos), grąžinti ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.

Išaiškinti V. R., kad šiuo nuosprendžiu paskirta bauda turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Nesumokėjus jai paskirtos baudos aukščiau nurodytais terminais, bauda gali būti išieškoma priverstinai.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo ir yra neskundžiamas.