- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-16-485/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-1-00113-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Ramūnas Antanavičius, Danguolę Šiugždinytė
- Kaltinamasis
- V. R.
- Advokatai
- Kęstutis Jonaitis
Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-485/2016
Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00113-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.2.; 2.4.7.
2016 m. kovo 30 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Audriui Meilučiui, išteisintajai V. R., jos gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo
V. R. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val., būdama Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) Kauno teritorinių skyrių patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), NDNT Kauno II teritorinio skyriaus vyresniajai specialistei G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4 000 Lt dydžio kyšį už tai, kad pastaroji, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka NDNT Kauno teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu V. R., kaltintą pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, išteisino, nes neįrodyta, kad ji padarė nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. R. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje. Skunde prokuroras pažymi, kad V. R. kaltinama pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, t. y. prekyba poveikiu. Kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas yra 2011 m. gruodžio 6 d. Prokuroras pažymi, kad Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1472 (Žin., 2011, Nr. 81-3959) buvo iš esmės pakeistas iki tol galiojusios redakcijos BK 226 straipsnis, kuriame po pakeitimo buvo įtvirtinti skirtingi nusikaltimo – t. y. tarpininko kyšininkavimo, požymiai, nei tie, kurie imperatyviai išdėstyti šiuo metu galiojančios ir V. R. kaltinime nurodytos BK redakcijos 226 straipsnyje, be kita ko, netgi visiškai skirtingu pavadinimu – prekyba poveikiu. Apylinkės teismas pažodžiui cituoja 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2011 ir tai daro be jokių pakeitimų ar pastabų. Šioje kasacinio teismo nutartyje analizuojama situacija, kaltinimas ir V. R. pateiktas kaltinimas savo kvalifikacija yra iš esmės skirtingi ir negali būti lyginami tais pačiais nusikaltimo sudėties požymiais. Tokiu būdu Kauno apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir V. R. nepagrįstai išteisino.
Žemesnės instancijos teismas
Pagrįsdamas minėtus argumentus, prokuroras skunde kritikuoja teismo motyvus dėl nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių nustatymo. Šiuo atveju, kadangi V. R. kaltinama tarpininko (G. G.) papirkimu, o ne pati buvusi kieno nors papirkta tarpininke, nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių sudėčiai nustatyti visiškai nebūtina ir jokiu būtu nereikalaujama nustatyti, kieno interesais veikė V. R., kadangi kyšio davėjas buvo ji pati ir interesai buvo asmeniniai. Prokuroras su pirmosios instancijos teismo argumentais, subjektyviai aiškinant BK 226 straipsnių požymių sudėtį, sutinka tik toje dalyje, kad prekiautojas poveikiu turi veikti tiesiogine tyčia, o dėl V. R. tyčios baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis abejonių nekyla.
Šalies argumentai
Skunde prokuroras nurodo ir tai, kad nuosprendyje buvo visiškai netirti ir nevertinti kai kurie įrodymai. 2011 m. gruodžio 6 d. kratos G. G. darbo kabinete metu be kitų daiktų buvo rasti ir paimti du vokai, kuriuose buvo po 2000 Lt. G. G. parodė, kad tai buvo būtent tie pinigai, kuriuos jai kartu su dokumentais įmautėse perdavė V. R.. Teismas nuosprendyje visiškai netyrė ir nepasisakė dėl šių rastų pinigų, kurie skirtingai nei nurodoma nuosprendyje, yra akivaizdūs ir tiesioginiai V. R. kaltės įrodymai. Taip pat pastebėtina, kad nors rezoliucinėje nuosprendžio dalyje teismas nutaria šiuos pinigus perduoti valstybės nuosavybėn, tačiau jokių motyvų dėl to nenurodo, nors neįrodžius V. R. kaltės, tie 4000 Lt turėtų būti grąžinti G. G. (jos atstovams), o kita dalis BK 72 straipsnio pagrindais ir tvarka konfiskuojami valstybės nuosavybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, teismas visiškai nevertino, netyrė ir nuosprendyje neaptarė gautų V. R. buvusių telekomunikacijų įvykių išklotinių, kai 2011 metais, šešių mėnesių laikotarpyje užfiksuoti net aštuoni buvę sujungimai tarp V. R. asmeninio ir R. Č. naudotų mobiliojo ryšio abonentų, nors pati V. R. patvirtino turinti labai daug pacientų, o R. Č. net nebuvo pas ją prisirašiusi. Išteisintosios pateikta versija, kad V. R. jai iš asmeninio telefono skambino tikslu pakviesti dėl dokumentų netekto darbingumo lygiui nustatyti yra akivaizdžiai gynybinė, kadangi ir pačius dokumentus dėl netekto darbingumo lygio turėjo tvarkyti ne V. R., o R. Č. šeimos gydytoja ir pati R. Č.. Yra visiškai neaišku, kokiu tikslu V. R. turėjo skambinti R. Č., ir tai kelia rimtų abejonių dėl V. R. parodymų patikimumo. Tas pats pasakytina ir apie užfiksuotus keturis sujungimus tarp A. L. M. ir V. R. bei net 26 sujungimus tarp R. D. ir V. R. abonentų, kas tik dar labiau verčia suabejoti tiek R. D., tiek ir V. R. parodymų patikimumu. Išvadą dėl familiaraus tarpusavio bendravimo leidžia daryti net 114 per tą patį laikotarpį užfiksuoti sujungimai tarp V. R. ir G. G. abonentų, kas tik sustiprina įsitikinimą dėl jų galimų tarpusavio korupcinių ryšių. Šios aplinkybės neabejotinai vertintinos kaip netiesioginiai V. R. kaltės įrodymai ir gali turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikimui formuoti.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad netinkamai vertinti buvo ir liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo kritiškai vertino liudytojų R. Č. bei A. L. M. parodymus, iš kurių akivaizdu, kad jos buvo davę kyšius V. R.. Nors tie epizodai, kurių metu tiek R. Č., tiek ir A. L. M. tikina davusios kyšius V. R., o liudytojos R. Č. nurodyti dar ir platesniame kontekste, nėra tiesiogiai susiję su V. R. inkriminuotu 2011 m. gruodžio 6 d. nusikalstamos veikos epizodu, tačiau yra svarbus veiksnys galintis padėti formuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl V. R. kaltės ir yra netiesioginis jos kaltės įrodymas, ypač turint galvoje bylos kontekstą, t. y. pas G. G. tuojau pat po nusikalstamos veikos padarymo rastus kyšio pinigus ir pačios G. G. prisipažinimą. O tai, kad A. L. M. teisme atsisakė duoti parodymus, nors iš esmės tokios teisės liudytojas neturi, ir teismas dėl to nesiėmė jokių poveikio priemonių, akivaizdžiai parodo, kad įrodymai ištirti neišsamiai ir, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, visos įrodinėjimo priemonės nebuvo išnaudotos.
Prokuroro nuomone, teismas taip pat nepagrįstai neatsižvelgė ir į liudytojos R. Č. parodymus, pateikdamas motyvus, kurie iš tikro nesudaro pagrindo šios liudytojos parodymus vertinti kritiškai. Tą faktą, kad R. Č. apie 10 metų nuolatos V. R. mokėjo kyšius dėl neįgalumo nustatymo, teismas vertina itin subjektyviai. Pati liudytoja aiškiai parodė žinojusi, kad kyšius moka V. R., nors juos perduodavo savo šeimos gydytojai, tačiau galutinis pinigų gavėjas, tai yra V. R., jai buvo žinoma, todėl ji ir parodė, kad visus tuos 10 metų kyšius mokėjo būtent V. R., todėl šios liudytojos parodymus apie tai, kad su V. R. R. Č. akivaizdžiai susipažino tik 2011 metais teismas vertina subjektyviai ir šališkai. Pažymėtina ir tai, kad nenustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių liudytojos R. Č. ar A. L. M. galėjo siekti apkalbėti V. R.. Be to, nors teismo nuosprendyje L. P. įvardinta liudytoja (turėtų būti L. P.) ir neparodė, kad tiesiogiai iš V. R. būtų gavusi pinigų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tikino, kad dokumentuose, kuriuos jai registruoti atnešdavo G. G. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdavo įdėta pinigų, to ji nepaneigė ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, tačiau šių aplinkybių teismas taip pat nevertino.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat teismas visiškai netyrė ir nesivadovavo G. G. parodymais. Pabrėžtina, kad G. G. šioje byloje liudytojos statuso neįgijo ir jo niekada neturėjo, jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (mirusiajam), taigi nebuvo pripažinta nei jos kaltė, nei nekaltumas, o iš to paties teismo motyvų reikėtų suprasti, kad su įtarimais G. G. jis sutinka ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje visus pas ją darbo kabinete rastus pinigus nutaria perduoti valstybės nuosavybėn kaip, reiktų manyti, nusikalstamos veikos (kyšių) rezultatą ir priemones. Teismas, subjektyviai nurodydamas epizodų daugetą, visiškai neatsižvelgia į tai, kad apklausos buvo atidedamos dėl G. G. sveikatos būklės, o pateikus baigtinio pobūdžio pranešimą apie įtarimą G. G. buvo pateikti susipažinti garso bei vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant slaptą sekimą, todėl natūralu, kad tiek esant naujiems įtarimams, tiek susipažinus su konkrečiais garso bei vaizdo įrašais, įtariamoji papildomai pakomentavo jų esmę ir prisiminė tam tikras su tuo susijusias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nurodo, kad nagrinėjamojoje byloje V. R. teisė apklausti kaltinimo liudytoją G. G. nebuvo užtikrinta, V. R. neturėjo galimybių užduoti klausimus G. G. bei duoti paaiškinimus dėl pastarosios parodymų, jei ši būtų juos davusi teisme. Tuo buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamosios teisės pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį. Tačiau G. G. šioje byloje, kaip įtariamosios, o teisme ir kaltinamosios, teisės yra visiškai tolygios V. R., įskaitant ir atsisakymą duoti parodymus. Todėl šiuo atveju vien dėl objektyvaus fakto – G. G. mirties, akivaizdžiai suteikęs prioritetą taip pat įtariamosios (kaltinamosios) V. R. parodymams, ir tokiu būdu padaręs subjektyvią išvadą dėl išteisinimo, teismas iš esmės pažeidė pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, juo labiau, kad šiuo atveju taip pat nebuvo nustatytas joks pagrindas, kad G. G. galėtų apkalbėti pati save ar V. R.. Pažymėtina ir tai, kad G. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur taip pat pilnai pripažino savo kaltę dėl jai ir V. R. inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo, o BPK 184 straipsnio nuostatos nedraudžia apklausą atlikti nedalyvaujant kitiems įtariamiesiems ar jų gynėjams. Taigi G. G. parodymų patikimumu iš esmės nėra jokio pagrindo abejoti ir teismas jais privalėjo vadovautis.
G. G. parodymai iš esmės atitinka tiek R. Č., tiek ir A. L. M. parodymus, o teismas dėl visiškai neaiškių priežasčių nepagrįstai teigia priešingai, be to, nepaisant V. R. absoliutaus neigimo ėmus kyšį ir kitų visiškai su R. Č. bei A. L. M. nesusijusių liudytojų parodymų, kurie neturi visiškai nieko bendro tarpusavyje su R. Č. ar A. L. M., nėra jokio pagrindo teigti kad R. Č. ir A. L. M. parodymai yra prieštaraujantys kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, nes tie kiti liudytojai nieko tokio, kas būtų bendra ir kas prieštarautų šių liudytojų parodymams paprasčiausiai neparodė, o ir negalėjo parodyti, nes tokių aplinkybių nėra. Todėl toks teismo teiginys yra subjektyvus ir neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių.
Teismas nuosprendyje neteisingai nurodė liudytojo V. A. parodymus, kad jis iš V. R. jokių pinigų nėra gavęs, kadangi V. A. aiškiai patvirtino, kad aplinkybes geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu. Kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. A. patvirtino iš V. R. gavęs 2000 Lt už neįgalumo nustatymą jos giminaitei, o kitų apklausų metu patikino gavęs ir kitų jos dokumentų su pinigais. Be to, jokiu kyšio paėmimu iš V. R. V. A. nebuvo kaltinamas, todėl neaišku, kokius V. R. parodymus visiškai su V. A. nesusijusiame epizode, anot teismo, patvirtina V. A. parodymai.
Tikrovės neatitinka ir nuosprendyje teismo nurodytas teiginys, kad V. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu vienodai nuosekliai aiškino įvykių aplinkybes. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. R. parodymus davė tik 2011 m. gruodžio 20 d. ir šie parodymai nebuvo nei išsamūs, nei atitinkantys tyrimo metu nustatytas aplinkybes, o 2012 m. vasario 14 d., 2012 m. vasario 24 d. ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. apklausų metu V. R. iš viso atsisakė duoti parodymus, taip pat ir teisme atsisakė duoti parodymus iš karto, o juos davė tik iš esmės ištyrus visus kitus įrodymus, taip įgaudama galimybę pagal tai suderinti savo gynybinę poziciją. Tokiu būdu buvo nesilaikyta BPK 242 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos.
Teismas neaptarė ir neįvertino R. M. parodymų, kuri patvirtino, kad jokio neleistino poveikio ikiteisminio tyrimo metu niekam nebuvo daryta, kaip ir nebuvo nustatyta jokių kitų tai patvirtinančių aplinkybių, tokiu būdu vėlgi prioritetą nepagrįstai suteikiant vien liudytojos R. D. parodymams apie jai neva darytą neteisėtą poveikį, nors ikiteisminio tyrimo metu ir pati buvo pripažinusi savo kaltę. Nenustatyta jokių aplinkybių, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų elgęsi neteisėtai, turėję kokį nors interesą ar pažeidę procesą.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. 2011 m. gruodžio 6 d. kratos G. G. darbo kabinete metu be kitų daiktų buvo rasti ir paimti pinigai – 5100 Lt. G. G., iki jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (mirusiajam), buvo įtariama iš viso keturių korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymu, kurių priemonė, pasekmė bei rezultatas bendroje sumoje yra būtent 5100 Lt. Šiuo atveju teismas visiškai be pagrindo visus 2011 m. gruodžio 6 d. kratos G. G. darbo kabinete metu rastus pinigus – 5100 Lt, perduoda valstybės nuosavybėn ir absoliučiai jokių argumentų nuosprendyje dėl to nenurodo.
Šalies argumentai
Prokuroras skunde apibendrindamas nurodo, kad nuosprendis turi būti įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Šioje byloje pagal pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas lieka neaišku, kokiais realiai V. R. teisinančiais įrodymais pagrįstas nuosprendis, o nuosprendyje pateikta jų analizė neišsami ir neatitinka baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, iš esmės netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl to padaryta esminių BPK pažeidimų, netinkamai išspręsti ir kiti nuosprendžio klausimai, todėl jis yra naikintinas.
Atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą išteisintosios V. R. gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo nutraukti V. R. baudžiamąjį persekiojimą dėl pakartotinio baudžiamojo persekiojimo už tą pačią nusikalstamą veiką arba, nepatenkinus minėto prašymo, prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį, neatitinkantį BK 301 str. 1 d. ir 20 str. 5 d. reikalavimų. Minėtus pažeidimus teisėjų kolegija pripažino esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, todėl teismas, nagrinėdamas iš naujo bylą apeliacine tvarka, turi ištaisyti šioje nutartyje nustatytus esminius BPK pažeidimus.
Teismo posėdyje prokuroras skundą palaikė ir prašė tenkinti, V. R. ir jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.
Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Prokuroras nesutinka su teismo sprendimu išteisinti V. R. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jog kaltinamoji padarė šią nusikalstamą veiką.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendis dėl V. R. išteisinimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, kuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadai dėl kaltinamosios kaltės klausimo.
Apklausta pirmosios instancijos teisme kaltinamoji V. R. kalta neprisipažino ir parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ šeimos daktare ir direktore. Visus liudytojus, išskyrus tyrėją, pažįsta. Jie yra jos kolegos, pacientai. D., M. ji gydė eilę metų. Iš jų pinigų niekada neprašė ir negavo. G. pažįsta kaip darbuotoją iš komisijos, kadangi ją ten nuolat kviesdavo dėl jos neįskaitomo rašto. Be to, ji ir gydė G. ir atveždavo kompensuojamų vaistų knygutę. Kartą G. buvo palikusi ar tai 50 Lt, ar tai 100 Lt dėl kosmetinių preparatų. 2011 m. gruodžio 6 d. ji buvo nuvykusi pas G., tačiau jokių pinigų jai nevežė. G. pati jai paskambino, kad jai baigėsi vaistai, o kadangi knygutė buvo pas ją, tai ji, išrašiusi vaistus, atvežė knygutę G.. Ji buvo paslaugi gydytoja. Net paskambindavo ir klausdavo, ar gulinčiam žmogui yra sutvarkyti dokumentai. Už tai jai tikrai niekas neatsilygindavo. Atvejai, kai ji veždavo dokumentus buvo reti. Ji Č. nežino. Esmė ta, kad kai žmogus guli ligoninėje, jis surenka dokumentus, o tam, kad galėtų nuvykti į Neįgalumo komisiją, jis turi nueiti pas savo šeimos daktarą, kuris surašė popierius. Dar yra gydytojų konsultacinė komisija, kuri patikrina tuos dokumentus ir užvizuoja. Ji buvo tos komisijos pirmininkas. Č. buvo ne jos pacientė. Ji yra daktarės V. pacientė. Ji, kaip minėtos komisijos pirmininkė užvizavo Č. popierius, kad ji galėtų toliau eiti ir tvarkytis nedarbingumo popierius. Ji Čižienę matė tik tą vienintelį kartą (t. 12, b. l. 56).
Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja R. Č. parodė, kad kaltinamąją pažįsta. Ji gydėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“ Palemono skyriuje. Kaltinamoji buvo tos įstaigos gydytoja. Ji nebuvo jos šeimos gydytoja. Toje klinikoje yra prisirašiusi gal 10 metų, t. y. nuo jos atidarymo. Kadangi ji sirgo, tai paklausė savo šeimos gydytojos dėl galimybės gauti neįgalumo grupę. Iš pradžių gydytoja sakė, kad neišeis gauti grupę, nes ji per jauna, tačiau paskyrė pas kokius gydytojus nueiti. Ji gavo II neįgalumo grupę. Čia viskas vyko prieš 10 metų. Po to ji nuėjo pas gydytoją prasitęsti neįgalumo. Prieš tai ji buvo susižinojusi, kad pas R. galima prasitęsti neįgalumą už tam tikrą pinigų sumą. Taip ji kasmet, apie 10 metų pinigus duodavo R. asmeniškai už grupes. Jos apetitas augo kasmet. Paskutiniu metu paprašė 4000 Lt, tačiau ji jai pasakė, kad tokių pinigų neturi. 2011 m. ji pareikalavo 4000 Lt. Ji paklausė, ar galima grupę gauti 2 metams, daktarė atsakė, kad ne. Tada ji jai pasakė, kad tik 3000 Lt gali surinkti. Ji sutiko. Tada pinigus padavė R. ir dar 100 Lt jai asmeniškai. Pinigus padavė kartu su dokumentais. Jie nebuvo įdėti į voką, ar suvynioti. Iš pradžių ji atvežė jai 2000 Lt. Po to ji pasakė, kad reikės važiuoti į komisiją. Ji jai paskambino ir nurodė pas kokią gydytoją eiti į komisiją. Paskambino daktarei iš komisijos ir jai pasakė, kada reikės atvykti pasiimti dokumentus. Ji nuvyko ten po 10 dienų atsiimti dokumentų. Laukė prie kabineto. Sekretorė paklausė, kokia jos pavardė. Ji pasakė. Tada jai pasakė, kad dokumentų nėra, kadangi juos dieną prieš kažkas paėmė. Tada ji paskambino savo daktarei, tačiau ji nieko nežinojo. Po kiek laiko jai paskambino R. ir pasakė, kad reikia dar 1000 Lt ir tada gaus dokumentus. Tada ji nuvyko pas ją ir padavusi 1000 Lt gavo sutvarkytus dokumentus. Pirmą kartą R. davė gal 500 Lt. Pinigus mokėjo, nes jos prašė. Dabar praėjo komisiją savo jėgomis, jai buvo nustatytas 3 neįgalumo lygis, t. y. mažesnis, nei, kad buvo prieš tai. Šioje byloje ji buvo įtariamoji. Ji prisipažino davusi 3000 Lt. Po vasario 7 d. apklausos jos daugiau neapklausinėjo. Po pusmečio jai į namus atsiuntė bylą. 2012 m. vasario 7 d. apklausos metu ji sakė tiesą. Dabar neatsimena visko gerai. V. R. kasmet duodavo kyšį. 2011 m. ji R. paklausė, ar galima gauti grupę dvejiems metams. Ji pati vaikščiojo pas gydytojus, rinko išrašus, gulėjo ligoninėje. Visus surinktus dokumentus ji pati atidavė V. R.. 2011 m. gruodžio mėnesį V. R. po to, kai pasiėmė pažymėjimą lapkričio mėnesį, nematė. Nežino, ar gruodžio 6 d. komisijoje jos dokumentai dėl nedarbingumo lygio nustatymo buvo tvarkomi. Jai neįgalumas nebuvo panaikintas. V. R. pinigus davė pasiskolinusi iš vyro ir brolio L. L.. Per tuos 10 metų, kai ji turi neįgalumą, kartais neįgalumas buvo pratęsiamas metams, kartais – dvejiems. Pati komisija nuspręsdavo kiek pratęsti metams ar dvejiems.
Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojos R. Č. parodymus, duotus 2012 m. vasario 7 d. ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji paaiškino, jog pažįsta V. R., su ja susipažino artimiau tik 2011 metų pabaigoje, kai kažkas iš ligonių jai pasakė, kad ši gydytoja gali lengviau sutvarkyti darbingumo lygio pažymėjimą (t. 8, b. l. 100-101), liudytoja paaiškino, kad ji nurodė tokias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu, nes norėjo, kad jos šeimos gydytoja nenukentėtų. Ji iki 2011 m. dar pažinojo V. R.. Taip pat nurodė, kad nuo 2005 m. ji pastoviai gaudavo darbingumo lygio pažymėjimą, iš pradžių dviem metams, o po to eidavo pratęsimo kas metai. Visą laiką eidavo pati per gydytojus ir rinkdavo savo sveikatos dokumentus, po to pati juos pristatydavo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Taip pat pati dalyvaudavo komisijoje ir atsiimdavo pažymėjimą, tai ją labai vargino ir ji nusprendė pasinaudoti galimybe ir paprašyti gydytojos V. R., kad padarytų jai neįgalumą ne vieniems metams, o bent jau dvejiems metams (t. 8, b. l. 100), liudytoja paaiškino, kad gal pamiršo pasakyti, kad mokėjo 10 metų V. R.. Kai tik pradėjo grupę gauti, tai nereikėjo tiek daug pinigų duoti. Pinigus pradžioj duodavo šeimos gydytojai. Tada V. R. dar nepažinojo. Neprisimena, nuo kelintų metų pažįsta. Nuo 2005 m. ji pastoviai gaudavo darbingumo lygio pažymėjimą, iš pradžių dvejiems metams, o po to eidavo pratęsimo kas metai. Visą laiką eidavo pati per gydytojus ir rinkdavo savo sveikatos dokumentus, po to pati juos pristatydavo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Taip pat pati dalyvaudavo komisijoje ir atsiimdavo pažymėjimą, tai ją labai vargino ir ji nusprendė pasinaudoti galimybe ir paprašyti gydytojos V. R., kad padarytų jai neįgalumą ne vieniems metams, o bent jau dviem metams. Pirmą kartą R. mokėjo 500 Lt, kada tai buvo, negali pasakyti. Ikiteisminio tyrimo metu ji neteisingai sakė tas aplinkybes, nes nenorėjo, kad nukentėtų jos šeimos gydytoja. Dabar ji sako tiesą. Ikiteisminio tyrimo metu jai tyrėja pasakė, kad jeigu duos teisingus parodymus, tai ji bus ne įtariamoji, o liudytoja. Ji tyrėjai pasakė, kad nenori čia painioti savo šeimos daktarės, nes ji yra labai gera daktarė. Tada tyrėjas nieko ir nerašė. Vyras, brolis, giminės žinojo, kam buvo reikalingi pinigai, kad iš jos reikalauja kyšio (t. 12, b. l. 38-40).
Liudytoja R. D., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad kaltinamoji buvo jų šeimos daktarė. Jie gyveno šalia šeimos klinikos. Su V. R. jie neturėjo jokių reikalų, išskyrus kaip paciento ir gydytojo. Nuo kada ji yra jos šeimos gydytoja neprisimena, nes kol buvo jauni, tai nebuvo ir poreikio eiti pas gydytoją, o kai vyrui pasidarė blogai su inkstais ir jai sveikata pablogėjo, tai dažniau pas tą gydytoją eidavo. Neįgalumą ji turėjo 3-4 metus. Ji pastoviai gulėjo III ligoninės nervų skyriuje. Be to, turi širdies išeminę ligą. Šios ligos konstatuotos oficialiai, su diagnozėmis, su gydytojų patvirtinimais. 2011 m. jai buvo pratęsta neįgalumo grupė po gulėjimo ligoninėje. Jos diagnozė niekada neišnyks. Nuo 2004-2005 m. jai buvo nustatytas neįgalumas. Neįgalumas buvo pratęsiamas kas metai, po to kas dveji. Kai turi ligoninės išrašus, tai esi priverstas kreiptis į šeimos gydytoją dėl neįgalumo pratęsimo, tai yra jam suneši visas pažymas ir su galutiniu šeimos daktarės išrašu kreipiesi į Kalniečių polikliniką. Visada pati eidavo per gydytojus. Be to, ji per metus 2-3 kartus gulėdavo ligoninėje. Išeidama iš ligoninės gauni du išrašus, iš kurių vienas būna skirtas šeimos daktarei. Niekada V. R. jokių pinigų nėra davusi. V. R. niekada nėra jos prašiusi atsilyginti už kažkokias paslaugas. Mano, kad tai ne ta daktarė, kuri taip kalbėtų (t. 12, b. l. 53-54).
Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos R. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 10, b. l. 141-142) iš kurių matyti, kad ji paaiškino, jog ji pagalvojo, kad jei ir kitais metais ją taip vaikys, tai reikėtų jos (V. R.) paprašyti, kad jai duotų neterminuotą neįgalumą. Tačiau gydytoja jai pasakė, kad daugiausiai galima neįgalumą gauti dvejiems metams. Gydytoja jai neįvardijo pinigų sumos, tačiau ji pati sugalvojo, kad reikia pinigų. 2011 m. lapkričio 22 d., kai lankėsi pas gydytoją V. R., ji paprašė neįgalumo dviem metams ir davė jai voką su pinigais – 1500 Lt. Ji tą voką padėjo jai ant darbo stalo ir pasakė, kad jei nesigaus padaryti neįgalumo dvejiems metams, tai lai paima tuos pinigus ir jei nereikės, lai grąžina. Pagarsinus šiuos parodymus, liudytoja paaiškino, kad neprisimena, kad taip būtų sakiusi. Kai ją sulaikė ir jai teko prabūti visą naktį su moterimi, kuri buvo su kriminaline praeitimi, be vaistų, be advokato, be to, jai grasino „uždaryti“ 3 mėnesiams, tai galėjo bet ko prikalbėti. Ji bijojo prarasti darbą ir norėjo ištrūkti greičiau. Jai buvo pareikštas įtarimas, tačiau byla yra nutraukta. STT jai atsiuntė advokatą Platūkį, kuris jai nuolat teigė, kad V. R. sakė, kad ji jai pinigus nešė. Gydytoja V. R. ne ta daktarė, kuri galėtų prašyti pinigų. Be to, jos nebuvo tokiame glaudžiama ryšyje, kad būtų galėjusi ko nors prašyti. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus ji davė po sulaikymo nakties. Po duotų parodymų, ją iš karto paleido. Daugiau jokių parodymų nedavė. Reikia tikėti jos parodymais, duotais teismo posėdžio metu, o ne ikiteisminio tyrimo metu (t. 12, b. l. 53-54).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja A. L. M. paaiškino, kad kaltinamoji yra jos gydytoja, kad teisiamojo posėdžio metu atsisako duoti parodymus, todėl vadovaujantis BPK 276 straipsniu, pagarsinti jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 145-147). Iš jų matyti, kad ji paaiškino, jog ji šiuo metu yra iš dalies darbinga, darbingumas yra 50 proc., tačiau dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke, be to, užsiima individualia veikla – yra kirpėja. Ji apie 5 metus gydosi UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ją gydanti gydytoja yra V. R.. Su V. R. susipažino tada, kai ji pas ją kirposi. Ankščiau ji gydėsi Garliavos šeimos klinikoje pas gydytoją A. Š.. Perėjo į dabartinę šeimos kliniką, nes ji yra įsikūrusi arčiau jos darbovietės. 2010 m. ji pirmą kartą gavo darbingumo lygio pažymėjimą, jai buvo nustatytas 60 proc. darbingumas. Šį pažymėjimą gavo dėl šių ligų: sunki ir vidutinio laipsnio depresija, dvi stuburo išvaržos, trišakio nervo uždegimai, onkologinė liga – (duomenys neskelbtini). Šį pavasarį jai paskirtas chirurginis gydymas. 2011 m. pabaigoje – lapkričio mėnesį, tačiau tikslaus laiko neprisimena ji nuėjo pas šeimos daktarę V. R., kuri išrašė jai siuntimus ir ji nuėjo pas gydytojus: pas psichiatrą, psichologą, taip pat ėjo pas stuburo specialistą, ėjo į klinikas pas kaulų traumatologą, kadangi jai nustatytas kaulų vėžys. Su šiais atsakymais ji vėl nuėjo pas šeimos gydytoją V. R., kur užpildė prašymą dėl darbingumo lygio nustatymo, be to, daktarė padarė ligų išrašus. Pas ją ji parašė prašymą, kad nedalyvaus Nedarbingumo ir neįgalumo tarnybos komisijos darbe. Po to ji vežė dokumentus kelis kartus į Neįgalumo tarnybą Kalniečių poliklinikoje, tačiau vis nepataikydavo ant jų darbo laiko. Tada ji pagalvojo, kad kažkas gali nuvežti tuos dokumentus už ją. Ji paprašė vyro, tačiau jam laikas taip pat netiko. Tuo metu ji su vyru nusipirko kelionę į Egiptą, todėl kad nepraleisti termino ji nuvažiavo pas šeimos daktarę V. R. ir pasiguodė, kad negali pateikti dokumentų. Dabar tiksliai neprisimena, bet galimai daktarė pati pasisiūlė nuvežti už ją dokumentus į Neįgalumo tarnybą. Dar ji pasakė, kad jeigu nespės, tai ji kai grįš iš kelionės galės pati juos ten nuvežti. Į Neįgalumo tarnybos komisiją nuvykusi nebuvo, nes buvo parašiusi prašymą, kad nagrinėtų be jos. Neprisimena, kokiu būdu gavo darbingumo lygio pažymėjimą. Į Egiptą važiavo 2011 m. lapkričio 23 d., o grįžo po savaitės. Ji nepažįsta G. G.. Ji neskolino pinigų V. R., ji iš jos nesiskolino. Tačiau tarp jų galėjo būti atsiskaitymai už priežiūros priemones ir kirpėjos paslaugas. Ji nedavė jokių kyšių nei G. G. bei V. R..
Taip pat teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojos A. L. M. 2012 m. balandžio 11 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 8, b. l. 151-153) iš kurių matyti, kad ji paaiškino, jog dėl jai pareikšto įtarimo pirminės apklausos metu visiškai neprisipažįsta. Šiandien ji nori duoti naujus parodymus gera valia ir niekieno neverčiama. Pirminės apklausos metu ji paminėjo, kad visiškai neprisipažįsta dėl jai įteikto pranešimo apie įtarimą. Šios apklausos metu ji nori iš dalies prisipažinti dėl jai pareikšto įtarimo ir iš dalies pakeisti bei papildyti savo pirminius parodymus. Ji nesutinka su jai įteiktu pranešimu apie įtarimą dalyje dėl neteisėtai nustatyto darbingo lygio. Paaiškina, kad sirgo ir serga pirminiuose parodymuose nurodytomis ligomis ir diagnozėmis. Todėl mano, kad darbingumo lygio nustatymas jai iš esmės priklauso. Tačiau prisipažįsta, kad davė pinigus gydytojai V. R.. Ji pažįsta gydytoją V. R. apie 5 metus laiko kaip buvusią klientę kirpykloje. Kadangi jos bendraudavo, kai ji ją kirpdavo, tai ji žinojo, kad ji yra gydytoja ir, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ji nusprendė pakeisti gydymo įstaigą dėl patogumo ir artumo. Be to, sužinojo, kad gydytoja V. R. dirba šalia darbovietės, tai nutarė pereiti pas ją. Ji ir ankščiau kirpimo metu pasiskundus dėl negalavimų patardavo ir pakonsultuodavo gydymo klausimais. Jas su gydytoja siejo gan draugiški santykiai. Jos ligos simptomai buvo pastebėti ir pradėti sekti bei tirti ankstesnėje gydymo įstaigoje, tačiau liga diagnozuota 2010 m. atlikus biopsiją jai jau besigydant pas V. R.. Tada po šio tyrimo jai gydytoja išaiškino, kad su jos liga jai priklauso darbingumo lygis. Ji neatsimena to laikotarpio ir pirmojo darbingumo lygio nustatymo aplinkybių, nes buvo labai prastos sveikatos. O kai sužinojo diagnozę, buvo paūmėjusi depresija ir pastoviai gėrė vaistus, todėl tą laikotarpį labai išgyveno ir sunkiai atsimena aplinkybes. 2011 m., galimai vasaros pabaigose ar rudens pradžioje, tačiau tikslaus laiko neatsimena, kai gydytoja V. R. lankėsi pas ją kirpykloje, pokalbio metu priminė, kad baigiasi darbingumo lygio pažymėjimo galiojimo laikas ir kad jai reikia eiti pakartotinai per gydytojus. Tuo metu jai gydytoja pasakė, kad pratęsimas ir dokumentų sutvarkymas kainuos metams 800 Lt. Taip pat pasakė, kad gali pratęsti iš karto dviem metams, todėl galimai reiks iš karto duoti už du metus. Ji tiesiogiai tuo metu net nesuprato už ką ir kam bei kodėl tiek daug, tačiau pamąstė, kad Lietuvoje dabar daug kas kainuoja. Atsimena, kad 2011 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje ji jau pastoviai lankėsi pas gydytojus ir atlikinėjo įvairius tyrimus, reikalingus darbingumo lygio pratęsimui, kuriems siuntimus davė gydytoja V. R.. Paskutinio vizito pas gydytoją metu, kai ją informavo, kad 2011 m. lapkričio mėn. pabaigoje ruošiasi vykti į kelionę Egipte, ji jai nuvežė ir padavė jos prašomą 1600 Lt sumą. Duodama pinigus gydytojai ji suvokė, kad priešingu atveju ji darbingumo lygio pažymėjimo gali ir negauti, nors jai jis ir priklauso. Ji suvokė, kad šie pinigai bus skirti komisijai, kuri ir nustatinės jos darbingumo lygį. Ji nemanė, kad gydytoja V. R. prašo jos pinigų sau, suvokė ir suprato, kad ji nuneš jos duotus pinigus tik komisijai, kad nekiltų jokių nesklandumų. Ji pasitikslino su gydytoja, ar jai priklauso darbingumo lygis ir ji ją nuramino ir pasakė, kad tikrai viskas bus gerai. Ji suvokė, kad ji kaip gydytoja žino, ką sako. Kadangi gydytojai pasakė, kad bus išvykusi į kelionę, tai gydytoja jai pasakė, kad dar reikia parašyti prašymą, kad ją vertintų jai nedalyvaujant. Ji nedalyvavo pratęsiant pažymėjimą vertinimo komisijoje, tai už ją galimai padarė gydytoją V. R.. Ji taip pat nedalyvavo ir atsiimant pažymėjimą, nes tuo metu buvo išvykusi iš Lietuvos. Ji neatsimena aplinkybių, kaip atsiėmė pažymėjimą iš gydytojos, ar pati buvo nuvykusi pas ją, ar ji pas ją buvo atvažiavusi į kirpyklą, tačiau ji tikrai atsiėmė pažymėjimą iš V. R., o ne iš Neįgalumo
tarnybos Kaune. Neįgalumo tarnyboje, kiek atsimena, yra buvus vieną kartą 2010 m., kai ją vertino komisijoje pirmą kartą. Ji neprisimena kas ją vertino tuo metu nei kada, nei kaip, nes tuo metu buvo prastos sveikatos. Ir pirmąkart, ir antrąkart vertinant, jai buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis. Tik iš pradžių buvo nustatytas 1 metų terminas, antrą kartą – 2 metų terminas. Ji nepažįsta G. G., taip pat nepažįsta Neįgalumo tarnybos komisijos, kuri ją vertino pirmą kartą. Žino, kad ant jai išduotų pažymėjimų buvo skyriaus vedėjo V. A. spaudas ir parašas. Šio asmens nepažįsta.
Liudytojas V. A., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad kaltinamąją pažįsta. Susipažino su ja per jos raštą, t. y. buvo neįmanoma perskaityti jos rašto, todėl jie prašydavo perskaityti, kas ten parašyta. Jis dirbo NDNT skyriaus vedėju. Kaltinamoji siųsdavo jiems ligonius su dokumentais. Ji dirbo gydytoja UAB „(duomenys neskelbtini)“. Daugiau jokių bendravimo ypatumų jų nesiejo. Neprisimena tokio įvykio, kad kaltinamoji dalyvautų komisijos posėdyje. Dokumentus galimai ji atnešdavo (t. 12, b. l. 54-55).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme pagarsinti liudytojo V. A. 2012 m. sausio 10 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad jis paaiškino, jog gydytoja V. R. dažnai ateidavo NDNT, maždaug kas du tris mėnesius. Pas ką ji kreipdavosi, nežino, su ja bendravo tik kelis kartus. Ji atnešė medicininius dokumentus su pinigais, jos atneštų piniginių sumų įvardinti negali, nes šiuo metu neatsimena, taip pat neatsimena ir jos ligonių, dėl kurių ji kreipėsi į jį, prašydama jiems nustatyti neįgalumo lygį. Kai kada jo G. prašydavo už V. R., tačiau konkrečių atvejų neatsimena (t. 12, b. l. 20-21). Pagarsinus šiuos parodymus, liudytojas V. A. paaiškino, kad jis iš kaltinamosios jokių pinigų negavo. Tikrai neprisimena, ar kas nors perdavė kokius pinigus nuo kaltinamosios, turbūt nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu kvotėja jam paskaitė, pasakė, kad taip buvo, kad yra filmuota medžiaga, todėl jis ir sutiko. Kai du mėnesius jį pralaikė uždarytą (jis buvo suimtas), tai ir sakė, ką reikėjo sakyti. Jis neskaitė savo parodymų. Jam sakė, kad reikia pasirašyti, tai jis ir pasirašė. Nei iš V. R., nei per kokį tarpininką jokių pinigų jis nėra gavęs (t. 12, b. l. 54-55). BPK 276 straipsnio pagrindu pagarsinti V. A. ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. vasario 2 d. duoti parodymai (t. 12, b. l. 17-22), iš kurių matyti, kad jis paaiškino, jog gydytoja V. R. dirba privačioje klinikoje, ją jie visi gerai pažįsta, nes ji neįskaitomai rašo, 2011 m. viduryje, tiksliai laiko neatsimena, ji jam yra davusi 2000 Lt už tai, kad jis kuo greičiau kažkokiai jos giminaitei nustatytų darbingumo lygį, pinigus paėmė, darbingumo lygį nustatė tokį, koks ir priklausė, tai padarė per vieną dieną. Pagarsinus šiuos parodymus, liudytojas nurodė, kad negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes tokio fakto neprisimena. Mano, kad apklausos metu jis geriau prisiminė visas aplinkybes, nei šiuo metu, nes turėjo bėdų su kraujotaka. Jis buvo nuteistas bauda ir jam buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje. Šis sprendimas buvo teisingas. Neprisimena, ar 2011 m. gruodžio mėnesį iš V. R. buvo prašymų. Jam atrodo, kad ateidavo bendradarbė G. G. ir atnešdavo popierius ir klausdavo, ar pagal dokumentus „išeitų 3 grupė“. Negali patvirtinti, kad G. G. siuntė V. R. (t. 12, b. l. 54-55).
Liudytoja L. P., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad V. R. pažįsta iš matymo. Ji ateidavo į Neįgalumo nustatymo tarnybą, kur ji (liudytoja) dirbo specialiste. Į tarnybą ateidavo ir daugiau gydytojų. Pas ją V. R. neidavo, su ja jokių kontaktų neturėjo, jai ji jokių dokumentų ar pinigų neduodavo. G. G. yra buvusi jos kolegė, su ja ji kartu dirbo. Siuntimus galėjo užregistruoti tiek ji, tiek G. G.. G. G. jai niekada nebuvo perdavusi pinigų (t. 12, b. l. 55).
Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka buvo pagarsinti liudytojos L. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad ji paaiškino, jog atsimena, kad pas G. G. lankydavosi gydytoja V. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jos dokumentus jai atnešdavo pati G. G. ir prašydavo užregistruoti. Tarp jos atneštų registruoti dokumentų būdavo įdėti pinigai – 50 Lt, bet ne visada, kuriuos jai duodavo pati G., o ne gydytoja V.. Su šia gydytoja ji yra tiesiogiai bendravusi, tačiau niekada iš jos tiesiogiai negavo pinigų. Pagarsinus šiuos parodymus, liudytoja L. P. nurodė, kad jai į rankas G. G. pinigų neduodavo, pinigai kartais būdavo įdėti dokumentuose. Jie ir likdavo tuose dokumentuose. Niekam tų pinigų neperduodavo. Ji neklausdavo, kieno tie pinigai ir kam jie skirti. G. G. gali apibūdinti kaip nuoširdžią, nemano, kad ji būtų galėjusi apkalbėti V. R., duoti neteisingus parodymus. 2011 m. gruodžio mėn. V. R. ar G. G. nesikreipė į ją su prašymu, kuris būtų atrodęs neetiškas. V. R. tik atnešdavo užregistruoti dokumentus, o ji tik atlikdavo techninį darbą – užregistruodavo dokumentus, ji nesigilindavo kokie ten dokumentai. Nei G. G., nei V. R. jai jokių pinigų niekada nesiūlė. Patvirtino, kad V. R. atnešdavo registruoti dokumentus, juose kartais būdavo pinigų (t. 12, b. l. 55).
Liudytoja R. M., apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad 2011 m. gruodžio mėnesį užėmė vyriausiosios specialistės pareigas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno skyriuje. Ji atliko ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje. Jokio spaudimo apklausiamiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu niekada nebuvo daroma. Visada geranoriškai bendraudavo su įtariamaisiais. Visada buvo paklausiama apie apklausiamų asmenų sveikatos būklę, finansinę padėtį, ar gali savo lėšomis atsivesti gynėją, ar reikia jų pagalbos kreiptis į antrinę teisinę pagalbą. Kiek pamena, visi šios bylos dalyviai buvo pasirinkę savo advokatus. Niekas nesiskundė nei jai, nei vadovybei, kad ji kažką ne taip daro. D. ir M. prisimena. D. joks poveikis nebuvo daromas. Ji buvo su savo advokatu, atrodo, Platūkiu. Jokio procesinio veiksmo ji neatliko be advokato. Ji pati kalbėjo. Ji buvo išėjusi su advokatu pasitarti atskirai. Jokios įtakos jai nedarė. Kadangi ši byla yra ligonių byla, tai visada buvo klausiama, ar jie dėl sveikatos būklės gali toliau duoti parodymus. Protokole tai turi būti nurodyta. Liudytoja R. Č. vienintelė, kuri pasakė, kad negali dėl finansinės padėties susirasti advokato. Ją gynė advokatė R. A.. R. Č. kalbėjo su advokate prieš apklausą. L. M. laisva valia davė parodymus. Viena apklausa buvo su vienu advokatu, kita – su kitu. Kiek pamena, pirmoje apklausoje buvo nelabai teisingi parodymai, tai yra neatitiko kitų bylos duomenų. Antros apklausos metu jokios įtakos nebuvo. Jai nėra žinoma, kad šiems liudytojams kas nors būtų galėjęs daryti kokį nors poveikį. Su ja dirbo operatyviniai darbuotojai. Nemano, kad jie būtų darę įtaką liudytojams. R. Č. buvo apklausta vieną kartą įtariamosios statusu. Po apklausos jos statusas nepasikeitė. Vėliau jai buvo panaikinti įtarimai. Liudytojos statusu ji jos neapklausė. Liudytoja D. buvo sulaikyta, tačiau jos neapklausė tą pačią dieną, nes buvo labai daug suimtų asmenų. Ji vykdė visus prokuroro nurodymus, todėl D. buvo apklausiama kitą dieną. Nesakė D., kad ji gali būti suimta trims mėnesiams. Nežino, kokias kardomąsias priemones prokurorai skyrė kitiems įtariamiesiems. Kai kardomąsias priemonės skyrė ikiteisminio tyrimo teisėjai, ji dalyvaudavo. Tokių aplinkybių D. negalėjo pagarsinti (t. 12, b. l. 55-56).
Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje pagarsinti įtariamosios G. G. (mirusios) parodymai, duoti 2011 m. gruodžio 7 d. ikiteisminio tyrimo metu, kuomet dėl jai ir V. R. inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo (2011 m. gruodžio 6 d. G. G. kyšio priėmimas iš V. R.) ji paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 6 d. po pietų, apie 13.00 val., jai į mobilaus ryšio telefoną paskambino UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytoja V. R. ir paprašė, kad G. G. pažiūrėtų ar iš III komisijos jai yra atsakymas dėl moters slaugos ar priežiūros. Anot G. G., tos ligonės pavardė buvo iš V raidės, tai pensinio amžiaus moteris. V. R. paprašė, kad jeigu G. G. galinti tai paimtų su savimi parengtus dokumentus ir ji važiuodama iš darbo užsuktų pas G. G. ir juos paimtų. G. G. tikina kompiuteryje pažiūrėjusi, ar yra atsakymas, ir pamačiusi kad yra, nuėjo į Kauno III teritorinį skyrių pas registratorę, paėmė parengtus dokumentus – Darbingumo lygio pažymėjimus, kuriuos prieš tai ten buvo pateikusi V. R.. Pati pasirašė dokumentų atsiėmimo knygoje savo parašu. Dokumentus atsinešė pas save į darbo kabinetą, o po kažkiek minučių V. R. jai paskambino į mobilaus ryšio telefoną, taip pranešdama, kad jau atvažiavo. Tada G. G. tikina pasiėmusi jau parengtus medicininius dokumentus ir išėjusi su jais į laukiamąjį, kur juos ir atidavė V. R.. Pastaroji jai davė dar dvi įmautes su dokumentais ir paprašė, kad juos nuneštų užregistruoti. Dar ji pasakė, kad ateis vėliau, kitą savaitę tiesiai pas vedėją pasikalbėti, nes G. G. jai pasakė, kad už šias pacientes nieko su vedėju nekalbės. G. G. nurodė, kad iš pradžių tas dvi įmautes su dokumentais nusinešė pas save į kabinetą ir iš jų išėmė du vokus su pinigais, kuriuose buvo po du tūkstančius litų. Pinigus įsidėjo pas save į rankinę, o įmautes su dokumentais nunešė į registratūrą L. P.. Jai pasakė, kad užregistruotų kitai savaitei. Tuos vokus įsidėjo į rankinę, nes norėjo atiduoti gydytojai V. R. atgal. G. G. paaiškino, kad V. R. yra ją gydanti šeimos gydytoja. Prieš tai G. G. jai buvo padavusi savo receptų knygelę, nes joje baigėsi lapai, todėl nepatogiai jautėsi, kad V. R. jai davė dokumentus su pinigais ir tuos pinigus ketino jai grąžinti, kai būtų pas ją nuėjusi atsiimti savo receptų knygelės. Be to, G. G. tikina V. R. paminėjusi, kad tikrai neis dėl jos atneštų dokumentų kalbėtis su vedėju, nes su juo buvo ne itin geruose santykiuose. Su gydytoja kaip tik planavo susitikti kitą dieną, atsiimdama receptų knygelę. G. G. negalėjo atsiminti tų dviejų V. R. asmenų pavardžių, kurių dokumentus jai buvo atnešusi V. R., tačiau tų dviejų asmenų duomenis automatiškai pagal asmens kodus pažiūrėjo vietinėje duomenų bazėje, tam, kad įsitikintų dėl to, ar klausimo sprendimas priklauso jos skyriui. Kaip jau minėjo, šių dviejų asmenų dokumentus G. G. atidavė specialistei L. P., tačiau tikina mananti, kad ji jų tą dieną nespėjo užregistruoti, nes visi buvo sulaikyti STT pareigūnų. G. G. patikino, kad su V. R. susitikdavo kas savaitę ir dažniau. Ji atvykdavo į Neįgalumo ir darbingumo tarnybą, kad pasiimtų atsakymus. Su G. G. pastaroji dažniausiai susitikdavo Neįgalumo tarnybos hole, laiptinėje arba vaistinėje. Prieš tai ji G. G. paskambindavo ir paklausdavo, ar yra jos pacientų atsakymai. 2011 m. gruodžio 19 d. G. G. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur patvirtino 2011 m. gruodžio 7 d. apklausos metu duotus parodymus, bei apklausiama vėliau 2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. vasario 13 d. ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. patvirtino visus savo parodymus (t. 9, b. l. 58-61,63-64, 66-67, 71-74, 88-92).
Iš 2011 m. lapkričio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties matyti, kad laikotarpyje nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. sausio 9 d., buvo leista klausytis G. G. pokalbių telefonu bei kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti, daryti jos įrašus (t. 8, b. l. 109).
Žemesnės instancijos teismas
Iš 2013 m. vasario 3 d. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų matyti, kad 2011 m. lapkričio 30 d., 12.18 val. ir 2011 m. gruodžio 1 d., 11.11 val., V. R. skambino ir bendravo su G. G., tarėsi dėl susitikimų, tikslu paimti asmenų medicininius dokumentus (t. 8, b. l. 110-111, 112-113).
Iš V. R. naudoto mobilaus ryšio abonento, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), buvusių telekomunikacijų įvykių išklotinės laikotarpyje nuo 2011 m. liepos 3 d. iki 2012 m. sausio 3 d. matyti, kad per šį laikotarpį užfiksuota iš viso 114 sujungimų tarp G. G. ir V. R. abonentų, 8 sujungimai tarp V. R. ir R. Č. abonentų, 26 sujungimai tarp V. R. ir A. L. M. abonentų, 4 sujungimai tarp V. R. ir R. D. abonentų. Gauti duomenys patvirtina, kad 2011-12-06 V. R. skambino G. G. (t. 10, b. l. 10, 11-12, 13-22).
Iš 2011 m. gruodžio 6 d. kratos G. G. darbo vietoje, NDNT Kauno II teritorinio skyriaus patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabinete, protokolo matyti, kad buvo rasta ir paimta iš viso 11 400 Lt, kurie buvo apžiūrėti 2012 m. gegužės 21 d. protokolu, o 2012 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės nutarimu buvo perduoti saugojimui į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyrių, kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti (2012 m. birželio 7 d. Pinigų, kitų vertybinių popierių perdavimo-priėmimo kvitas (Forma A) Nr. (duomenys neskelbtini)), iš jų – 4000 Lt, rasti dviejuose vokuose padalinti po 2000 Lt (t. 2, b. l. 55-92).
Iš Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. spalio 8 d. nutarimo matyti, kad G. G. buvo grąžinta dalis 2011 m. gruodžio 6 d. kratos metu jos darbo vietoje, NDNT Kauno II teritorinio skyriaus patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), paimtų pinigų, kita dalis pinigų – dviejuose vokuose rasti 4000 Lt bei piniginiai banknotai 2100 Lt sumoje, palikti tolimesniam saugojimui (t. 2, b. l. 156-158).
Iš 2013 m. gruodžio 30 d. Kauno rajono Samylų seniūnijos pateikto išrašo iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro matyti, kad su G. G. mirties data – (duomenys neskelbtini) d. (t. 2, b. l. 3).
Iš 2011 m. lapkričio 22 d. NDNT Kauno II teritorinio skyriaus pakartotinio darbingumo lygio vertinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad R. Č. buvo nustatytas 60 procentų netekto darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė V. A., L. J. ir V. K. (t. 8, b. l. 84-89).
Iš 2011 m. lapkričio 23 d. NDNT Kauno II teritorinio skyriaus pakartotinio darbingumo lygio vertinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad A. L. M. buvo nustatytas 50 procentų netekto darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2013 m. lapkričio 9 d. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė G. L., V. A., L. J. ir V. K. (t. 8, b. l. 135-140).
Iš 2011 m. gruodžio 5 d. NDNT Kauno III teritorinio skyriaus pakartotinio darbingumo lygio vertinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad R. D. buvo nustatytas 65 procentų netekto darbingumo lygis laikotarpiui nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 22d. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė L. R. C., D. J. ir A. L. (t. 10, b. l. 94-100).
Iš 2011 m. gruodžio 5 d. NDNT Kauno III teritorinio skyriaus bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad R. V. buvo neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Vertinimą atliko ir aktą pasirašė L. R. C., D. J. ir A. L. (t. 10, b. l. 105-106).
Iš 2013 m. rugsėjo 19 d. Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro nutarimo, patvirtinto Kauno apylinkės ikiteisminio tyrimo teisėjos matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-00113-10 R. G., gimusios (duomenys neskelbtini) metais, atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, dėl papirkimo, nutrauktas, perduodant ją pagal laidavimą P. G., atsakomybėn vieneriems metams, netaikant užstato ar baudžiamojo poveikio priemonių (t. 9, b. l. 44-49, 50-51)
Iš 2013 m. gruodžio 6 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad P. L. be kitų veikų buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta bausmė (t. 1, b. l. 84-100).
Iš 2014 m. sausio 20 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo matyti, kad V. A. be kitų veikų buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė (t. 1, b. l. 103-115).
Iš Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. vasario 6 d. nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 07-1-00113-10 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 4 dalyje, 226 straipsnio 1 dalyje, bei 227 straipsnio 1 dalyje (straipsnių redakcija iki 2011 m. liepos 5 d.) ir 226 straipsnio 2 dalyje, dėl kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo bei papirkimo ir prekybos poveikiu, G. G. atžvilgiu nutrauktas, jai mirus. Nutarime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų pagrįstai manyti, jog G. G. darbo vietoje kratos metu dviejuose vokuose rasti 4000 Lt yra būtent tie, kuriuos G. G. 2011 m. gruodžio 6 d. perdavė V. R., tą patvirtino pati G. G., o apie tai, kad tą dieną jokių pinigų iš G. G. negavo parodė ir L. P., kuriai G. G. nunešė iš V. R. gautus dokumentus. Tuo tarpu 100 Lt dydžio kyšio iš P. L. gavimo faktą, kaip ir aplinkybę jog iš R. G. jai perduotų pinigų pasiliko 1000 Lt taip pat patvirtino pati G. G., šios aplinkybės patvirtintos ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, konstatuota, kad iš nusikalstamų veikų G. G. iš viso gavo 5100 Lt (iš BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos 2011 m. gruodžio 6 d. epizode), G. G. neteisėtai gavo 4000 Lt, kurie atitinka požymius turto, numatyto BK 72 straipsnyje), kurie yra palikti ir saugomi prie ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-00113-10, ir jų konfiskavimo klausimas spręstinas baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu (t. 1, b. l. 140-150).
Nors V. R. kalta neprisipažino, tačiau jos kaltę patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Kaltinamoji V. R. kaltinama prekyba poveikiu, kadangi 2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val., būdama Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau NDNT) Kauno teritorinių skyrių patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), NDNT Kauno II teritorinio skyriaus vyresniajai specialistei G. G. (mirusi) tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4 000,00 litų dydžio kyšį, už tai, kad pastaroji pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka NDNT Kauno teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dvejiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Taip V. R. duodama kyšį prekiavo poveikiu ir papirko G. G. (mirusi).
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1472, galiojanti nuo 2011 m. liepos 5 d.) kyla tam, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį.
Taigi iš BK 226 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad jame numatyta alternatyvius požymius turinti nusikaltimo sudėtis, kuri yra formalioji. Prekyba poveikiu objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais – pasiūlymo, pažadėjimo ar susitarimo duoti kyšį ar kyšio davimu, ir yra baigta nuo bet kurio iš šių veiksmų atlikimo momento. Tai reiškia, kad šios veikos teisiniam vertinimui nėra reikšminga aplinkybė, ar asmuo (tarpininkas) ką nors realiai paveikė. Būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis yra siekimas, kad asmuo (tarpininkas) paveiktų atitinkamus subjektus, kad šie veiktų paperkančio asmens interesais. Tik susiejus kyšio davimą (ar kyšio pasiūlymą, pažadėjimą ar susitarimą duoti kyšį) su faktu, jog už kyšį buvo siekiama, kad tarpininkas pasinaudotų turima įtaka atitinkamiems subjektams, galima traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn už prekybą poveikiu pagal nagrinėjamą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Paperkančiu asmeniu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį gali būti bet kuris fizinis asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu yra sukakę 16 metai, jokie specialūs reikalavimai nagrinėjamos veikos subjektui nėra keliami. Baudžiamajai atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti kaltininko subjektyviąją pusę. Prekyba poveikiu pagal savo esmę yra tyčinis nusikaltimas, poveikiu prekiaujančio asmens papirkimas, kaip minėta, numatytas formalia nusikalstamos veikos sudėtimi, todėl jis gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Taigi tik nustačius asmens veikoje visų šių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.
Prekyba poveikiu pasireiškia alternatyviais nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Nagrinėjamu atveju kaltinamoji V. R. tiesiogiai pasiūlė ir davė 4000 Lt kyšį G. G. (mirusi). Šiuos veiksmus patvirtina G. G. (mirusi) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei 2011 m. gruodžio 6 d. kratos protokolas (t. 2, b. l. 55-92). Taip pat inkriminuojant aptariamą straipsnį svarbu nustatyti būtinąjį nusikaltimo požymį – siekį, kad asmuo (tarpininkas) paveiktų atitinkamus subjektus, jog šie veiktų paperkančio asmens interesais. Bylą išnagrinėjusiajai teisėjų kolegijai abejonių nekėlė, jog V. R. tiesiogiai pasiūlė ir davė kyšį G. G. (mirusi), dirbančiai NDNT Kauno II teritorinio skyriaus vyresniąja specialiste, siekdama, kad pastaroji, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka NDNT Kauno teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo rezultato – darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo. V. R., tiesiogiai siūlydama ir duodama kyšį, suvokė savo daromos veikos pavojingumą ir nusikalstamos veikos straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius sudėties požymius, t. y. kad G. G. (mirusi) paveiks atitinkamus subjektus taip, kad jie vykdydami įgaliojimus veiktų jos interesais, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Objektyviųjų nusikaltimo požymių visumą pagrindžia įtiriamosios G. G. (mirusios) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, kratos protokolo ir mobilaus ryšio telefonų išklotinių duomenys.
G. G. (mirusi) parodymus pirmos instancijos teismas vertino kritiškai motyvuodamas, kad kaltinamajai V. R. buvo suvaržytos BPK 369 straipsnio 3 dalyje garantuojamos teisės. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji G. G. (mirusi) buvo apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų 6 kartus, o 2011 m. gruodžio 19 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau nei vienoje apklausoje nedalyvavo nei V. R., nei jos gynėjas. G. G. (mirusi) parodė, kad 2011 m. gruodžio 6 d. ji susitikusi su V. R., paėmė iš jos dvi įmautes su dviejų asmenų medicininiais dokumentais, kurių asmenų kodus pasitikrino vidinėje informacinėje sistemoje, ir po susitikimo, kabinete įmautėse rado du vokus po 2000 Lt, kuriuos išėmė, nes ketino juos grąžinti V. R., o dokumentus atidavė registruoti. Nors ir mirties faktas nulėmė tai, kad įtariamoji G. G. (mirusi), nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme dėl V. R., nebuvo apklausta teisiamojo posėdžio metu ir kaltinamoji bei jos gynėjas negalėjo užduoti klausimų bei įgyvendinti rungtyniškumo principo, tačiau vadovaujantis 276 straipsnyje nustatyta tvarka pirmos instancijos teisme G. G. (mirusi) parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu ir vertinami kartu su kitais bylos įrodymais. Teismo nuomone, šio asmens duoti parodymai yra patikimi, kadangi jų tikrumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais, G. G. (mirusi) buvo apklausiama ne vieną kartą, taip pat jos parodymai buvo duoti ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, todėl nėra pagrindo jais abejoti, jie vertinami kaip išsamūs ir nuoseklūs. Nors gynybos teisė pateikti G. G. (mirusi) klausimus nebus niekada įgyvendinta, tačiau, vadovaujantis teismų praktika, teismui neužkertama galimybė apkaltinamąjį nuosprendį grįsti G. G. (mirusi) parodymais. Šioje vietoje yra svarbus rungtyniško bylos svarstymo užtikrinimas, tačiau galimos ir išimtys. Pagal suformuotą teismų praktiką byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokiose proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, tačiau būtina nustatyti, kad liudytojas teismo procese nedalyvavo dėl svarbios priežasties. Liudytojo mirtis pripažintina svarbia priežastimi. Tokio liudytojo parodymai duoti ankstesnėje proceso stadijoje, tačiau tiesiogiai neduodant nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Taip pat, įvertinus, jog apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti nei vienoje proceso stadijoje, parodymais, turi būti atliktas kruopštus proceso patikrinimas bei teisingai įvertintas šio asmens įrodymų patikimumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2k-276-976/2015).
Vertinant tiek skundžiamą nuosprendį, tiek apeliacinio skundo argumentus bei atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį ir jos motyvus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjant bylą atliko dalinį įrodymą tyrimą ir teisiamojo posėdžio metu apklausė liudytojas N. G. bei R. M.. Tikrinant ir analizuojant G. G. (mirusios) duotų parodymų patikimumą, teisėjų kolegija neįžvelgė, kad G. G. (mirusi) būtų siekusi apkalbėti kaltinamąją, tokį teisėjų įsitikimą patvirtino ir apklaustų liudytojų N. G. bei R. M. parodymai. G. G. (mirusi) savo kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, kur viena iš jų – kyšio paėmimas iš V. R., nėra neigusi, patvirtino savo parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apie kyšio paėmimo aplinkybes be G. G. (mirusios) prisipažinimo, patvirtina ir 2011 m. gruodžio 6 d. atliktos kratos protokolas, kurio duomenimis nustatyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo 2011 m. gruodžio 6 d. G. G. (mirusios) darbo vietoje buvo rasti du vokai, kuriuose iš viso buvo 4000 Lt. Šiuos pinigus G. G. (mirusi) gavo būtent 2011 m. gruodžio 6 d. susitikimo su V. R. metu. Kaip jau minėta apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustos liudytojos N. G. bei R. M., kurių parodymai nepatvirtina, o ir teismas nenustatė aplinkybių, kad G. G. (mirusi) galėtų apkalbėti save ir tuo pačiu V. R.. Taip pat neįžvelgta, kad būtų mėginta atsakomybę perkelti kitiems asmenims, tuo pačiu ir kaltinamajai. Liudytojos N. G., R. M. bei L. P. patvirtino G. G. (mirusios) nuoširdumą. Iš kaltinamosios parodymų matyti, kad ir pati V. R. nežinojo dėl ko G. G. (mirusi) norėtų ją apkalbėti. Šiuo atveju sutiktina su prokuroro nuomone, kad vien dėl objektyvaus fakto – G. G. mirties, akivaizdžiai suteikęs prioritetą taip pat įtariamosios (V. R.) parodymams, ir tokiu būdu padaręs subjektyvią išvadą dėl jos išteisinimo, teismas iš esmės pažeidė pagrindines įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad įtariamosios G. G. (mirusios) apklausos metu nedalyvavo V. R. nereiškia, kad šie duomenys buvo gauti neteisėtais būdais ir yra neleistini, kadangi BPK 184 straipsnio nuostatos nedraudžia apklausą atlikti nedalyvaujant kitiems įtariamiesiems ar jų gynėjams. Apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl minėtos G. G. (mirusios) parodymų patikimumo nesukėlė ir teismas jais vadovavosi.
Byloje apklaustų liudytojų R. Č., R. D., A. L. M., V. A., L. P. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tikrinami ir vertinami teismo vidiniam įsitikinimui formuoti dėl kaltinamosios V. R. kaltumo. Nors liudytoja R. Č. parodymus teisme davė ir juos palyginus su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, prieštaravimai matyti, tačiau teismo metu ji paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus, nes nenorėjo pakenkti savo gydytojai. V. R. liudytoja R. Č. pažįsta dar iki 2011 metų, teigė kad V. R. sumokant kyšius, galima greičiau susitvarkyti dokumentus dėl neįgalumo ar jį gauti, o kaltinamosios parodymai, jog ji R. Č. nežino, ją tik kartą matė, neatitinka tikrovės, kadangi šias aplinkybes patvirtina pati liudytoja R. Č. bei kaltinamosios laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 3 d. iki 2012 m. sausio 3 d. naudoto mobilaus ryšio abonento buvusių telekomunikacijų įvykių išklotinės duomenys, pagal kuriuos užfiksuoti 8 sujungimai tarp R. Č. ir V. R.. Liudytojas V. A. taip pat tvirtino, kad 2011 m. viduryje yra gavęs iš V. R. 2000 Lt kyšį, L. P. patvirtino, jog tarp pateiktų dokumentų būdavo įdėta pinigų, nors ir nepatvirtino, kad juos davė jai būtent kaltinamoji. Liudytoja A. L. M. ikiteisminio tyrimo metu davė skirtingus parodymus, o teismo posėdyje atsisakė juos duoti, nenurodydama kurie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, bei apylinkės teismui nesiėmus BPK 163 straipsnyje numatytų procesinių prievartos priemonių skirtų liudytojams, kurie be teisėto pagrindo atsisako ar vengia duoti parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į šios liudytojos parodymus formuojant vidinį įsitikinimą, nes iš ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad V. R. buvo duotas 1600 Lt kyšis dėl neįgalumo nustatymo ilgesniam laikui, o šios aplinkybės neprieštarauja ir bylos medžiagai. Liudytoja R. D. pakeitė teisme duotus parodymus dėl neva jai daromo neteisėto psichologinio poveikio, tačiau teisme apklausta liudytoja R. M. šias aplinkybes paneigė nurodydama, kad joks poveikis nebuvo daromas, R. D. apklausoje dalyvavo su savo gynėju ir jokio procesinio veiksmo nebuvo atlikta be gynėjo šios liudytojos atžvilgiu. Kauno apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad aukščiau paminėti liudytojų parodymai vertintini kaip netiesioginiai ir teismo vidinį įsitikimą formuojantys įrodymai, yra patikimi, nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima įžvelgti apkalbėjimą kaltinamosios atžvilgiu, be to kiekvienas liudytojas buvo apklaustas teisme prieš tai įspėjant dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį ir BPK 163 straipsnį (t. 12, b. l. 36, 52).
Išnagrinėtos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta BK 226 straipsnio 1 dalyje, V. R. atžvilgiu įrodyta aptartos ir išanalizuotos bylos medžiaga, jos kaltė pagrįsta patikimais G. G. (mirusi) duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui bei kitais aptartais netiesioginiais įrodymais.
Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Todėl, atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarties nurodymus, apeliacinės instancijos teismas teigia, kad šioje teisinėje situacijoje, kaltinamosios ir jos gynybos teisės nebuvo visiškai suvaržytos, kadangi nagrinėjant bylą teismuose buvo atliktas įrodymų tyrimas tiek pirmos instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, gynyba neteikė prašymų dėl papildomų liudytojų apklausos, jas reiškė tik valstybinis kaltintojas, todėl manytina, kad kompensuojamų veiksnių, dėl priežasties, jog G. G. (mirusi) užduoti klausimus kaltinamoji ir gynyba niekada neturės galimybės, įgyvendinimui nebuvo užkirsta bylos nagrinėjimo proceso metu. Tuo požiūriu, apeliacinės instancijos teismas patikrino procesą, analizavo ir vertino byloje esančius įrodymus ir padarė atitinkamas galutines išvadas.
Pažymėtina ir tai, kad sutiktina su prokuroro skundo argumentais, jog pirmos instancijos teismas kvalifikuodamas ir aptardamas nusikaltimo sudėtį vadovavosi ne ta baudžiamojo įstatymo redakcija, galiojusia nusikalstamos veikos padarymo metu. Kaip matyti iš BK 226 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1472, galiojanti nuo 2011 m. liepos 5 d.) numatyta prekyba poveikiu, o BK 226 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 5 d.) numatytas tarpininko kyšininkavimas, kuriuo V. R. net nebuvo kaltinama. Skundžiamame nuosprendyje, vertinant prekybos poveikiu objektyviuosius požymius, taip pat nepagrįstai nurodyta, kad nagrinėjamo nusikaltimo objektyviąją pusę faktiškai sudaro du būtini požymiai – pažadėjimas paveikti ir kyšio už tai reikalavimas. Šiuo atveju V. R. buvo kaltinama tuo, kad pasiūlė ir perdavė kyšį tarpininkui (G. G.), kas atitinka BK 226 straipsnio 1 dalies dispoziciją, o ne tuo, kad priėmė kyšį ir pažadėjo paveikti trečiuosius asmenis, kaip tai nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Remdamasis minėtais netinkamai atskleistais objektyviosios pusės požymiais, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra nustatyta, kas yra kyšio davėjas ir kokiais interesais galimai veikė V. R., todėl nenustatyti ir būtini BK 226 straipsnio 1 dalyje objektyviosios pusės požymiai. Tačiau V. R. veiksmų pagal BK 226 straipsnio 1 dalį kvalifikavimui visiškai nebūtina privalomai nustatyti kieno interesais ji veikė, kadangi šioje baudžiamojoje byloje jokie kaltinimai, kad ji iš ko nors būtų paėmusi kyšį, o po to būtent tą kyšį būtų perdavusi G. G. (tarpininkei), nebuvo pateikti. Iš pateikto kaltinimo formuluotės akivaizdu, kad V. R. kaltinta pati davusi (o ne priėmusi) kyšį G. G., t. y. ji buvo kyšio davėja (ne gavėja) savo asmeniniais interesais, kas ir yra nustatyta bei įrodyta šioje baudžiamojoje byloje.
Taip pat nustatyta pirmos instancijos teismo nelogiška ir nuo visumos atsieta aplinkybė dėl G. G. (mirusios) neįgalumo, kuris jai nustatytas daug anksčiau nei V. R. yra kaltinama šioje baudžiamojoje byloje ir šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos šiuo atveju.
Teisėjų kolegija, skirdama bausmę V. R., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. V. R. padarė tyčinį baigtą korupcinio pobūdžio nusikaltimą. Ji anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, Priklausomybės ir psichinių ligų įskaitoje neužregistruota, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba. Jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus visas šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad V. R. skirtina švelniausia nusikaltimo sankcijose numatyta bausmė – bauda, nes asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.), o atsižvelgus į jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teigiamą charakteristiką, į nusikalstamos veikos aplinkybes ir pasekmes, pripažintina, kad V. R. skirtina bauda, kurios dydis mažesnis už baudžiamajame įstatyme (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas) už apysunkius nusikaltimus numatytą skiriamos baudos vidurkį. Tokios rūšies ir dydžio bausmė, manytina, yra tinkama pasiekti bausmės tikslus.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas V. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. (2 dienos), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.
BK 72 straipsnio 2 dalis numato, kad nusikalstamos veikos rezultatas yra konfiskuotinas turtas. Kaip jau minėta, baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad G. G. (mirusios) darbo vietoje 2011 m. gruodžio 6 d. kratos metu dvejuose vokuose rasti 4000 Lt yra būtent tie, kuriuos G. G. (mirusi) 2011 m. gruodžio 6 d. perdavė V. R.. Taigi G. G. (mirusios) gauti pinigai – 4000 Lt, atitinka konfiskuotino turto, apibrėžto BK 72 straipsnyje, požymius ir šiame straipsnyje numatytais pagrindais bei tvarka konfiskuotini valstybės nuosavybėn. Kita dalis 2011 m. gruodžio 6 d. kratos metu iš G. G. paimtų pinigų (saugomų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyriuje), susijusių su kitais G. G. (mirusi) inkriminuotais nusikalstamų veikų
epizodais (kyšių priėmimais iš P. L. ir R. G.), grąžintini ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.
V. R. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2012-01-04 nutarimu skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina.
Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paketas su septyniais kompaktiniais diskais, kurių (duomenys neskelbtini), grąžintinas ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 2 p., 331 str., 336 str. 3 d.,
nusprendžia:
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
V. R. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai bausmę – 200 MGL, t. y. 7532 Eur (septynių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt dviejų eurų) baudą.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011 m. gruodžio 19 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. (2 dienas), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 MGL (75,32 Lt) dydžio baudai, ir nustatyti, kad neatliktoji bausmės dalis yra 196 MGL, t. y. 7381,36 Eur (septyni tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt vienas euras ir 36 euro centai), dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, valstybės nuosavybėn konfiskuoti 4000 Lt (keturis tūkstančius litų) (saugomus Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyriuje). Kitą 2011 m. gruodžio 6 d. kratos metu iš G. G. paimtų pinigų (saugomų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Finansų skyriuje) dalį grąžinti ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.
V. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paketą su septyniais kompaktiniais diskais, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) (saugomą prie baudžiamosios bylos medžiagos), grąžinti ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybai.