Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1344-454/2024 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei L. (O.) K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir atsakovė (duomenys neskelbtini) sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo už mokestį perduoti atsakovei valdyti ir naudotis gyvenamąsias patalpas – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo priimti butą, mokėti nuomos mokestį ir kitus sutartyje nurodytus mokėjimus. Pagal Nuomos sutarties 6.1 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovui mokėti 230,00 Eur dydžio nuomos mokestį per mėnesį, o gruodžio–kovo mėnesiais nuomos mokestis siekė 200,00 Eur. Nuomos sutarties 6.4 punkte šalys susitarė, kad nuomininkas kiekvieną mėnesį, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 d., sumoka nuomotojui 6.1 punkte nurodytą mėnesinį nuomos mokestį už einamąjį mėnesį ir ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 20 d. (ne ankščiau kaip nustatyta 5.2.3 punkte) – 6.3 punkte nurodytus kitus mokesčius už praėjusį mėnesį (t. 1, b. l. 31–34). Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė iš buto išsikraustė (duomenys neskelbtini).

Dėl prejudicinių faktų taikymo

15. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 11 d. sprendimu priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2115-997/2022. Pirmosios instancijos teismas klaidingai padarė išvadą, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje buvo patvirtinta, kad dėl nuomos ir komunalinių mokesčių mokėjimo tarp šalių ginčo nėra, nes nuomininkė šias pareigas vykdė tinkamai ir laiku. Ši išvada neatitinka dabartinio ginčo esmės ir neturi prejudicinio ryšio su šia nagrinėjama civiline byla, kurioje yra sprendžiama dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo už konkretų laikotarpį.

16. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą argumentuoja, kad apeliantas šioje byloje pateikia prieštaringus argumentus, kurie neatitinka anksčiau nurodytų aplinkybių civilinėje byloje Nr. e2-2115-997/2022. Ankstesnėje byloje buvo konstatuota, kad atsakovė vykdė savo pareigas pagal Nuomos sutartį, mokėjo nuomos ir komunalinius mokesčius, o ginčo dėl šių įsipareigojimų vykdymo nebuvo. Tačiau šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje jis teigia, kad nuomos mokestis nebuvo sumokėtas, nes buvo susitarta, jog atsakovė atliks remonto darbus vietoj nuomos mokesčio. Tokie prieštaravimai, ypač kai ankstesnėje byloje apeliantas pats pripažino, jog darbai nebuvo atlikti, ir netgi nurodė, kad kai kurie remonto darbai buvo atlikti jo iniciatyva, rodo, jog susitarimas dėl nuomos mokesčio pakeitimo remonto darbais neegzistavo. Be to, tai, kad buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl nuomos mokesčio mokėjimo, pagrindžia ir tai, kad civilinės bylos Nr. e2-2115-997/2022 teismo posėdžio, vykusio 2021 m. lapkričio 25 d., metu atsakovei buvo užduodami klausimai, susiję su tinkamu nuomos mokesčio mokėjimu.

17. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

18. Aktualu paminėti, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas klausimą dėl prejudicinių faktų taikymo yra nurodęs, kad teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas).

19. Ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime paminėta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu. Tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022).

20. Pirmosios instancijos teismas remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2115-997/2022 (teisminio proceso Nr. 2-28-3-00602-2021-8) nustatė, jog tarp šalių nebuvo ginčo dėl nuomos ir komunalinių mokesčių už butą mokėjimo. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo pripažintos. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, ir atmetė ieškinį kaip neįrodytą.

21. Iš LITEKO informacinės sistemos duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2115-997/2022 (teisminio proceso Nr. 2-28-3-00602-2021-8) pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovei L. O. (K.) dėl žalos atlyginimo. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, siekė įrodyti, kad jo butui buvo padaryta 1 866,33 Eur turtinė žala (990,76 Eur žala už sugadintus baldus ir įrangą, 508,90 Eur remonto, patalpų valymo išlaidos ir 366,67 Eur negautos pajamos). Ieškovas teigė, kad atsakovė, nuomodama butą, netinkamai prižiūrėjo turtą, todėl buvo sugadinti baldai, buitinė technika ir buto apdaila. Atsakovė išsikeldama iš nuomojamo buto nepasirašė buto perdavimo–priėmimo akto, todėl ieškovas liko su sugadintais buto daiktais ir atliko remontą savo lėšomis. Ieškovas prašė, kad atsakovė išdažytų sienas, todėl buto nuomos suma vieną kartą buvo sumažinta 100,00 Eur. Tačiau sienos buvo perdažytos nekokybiškai, buvo likę prilipusių plaukų, todėl ieškovas jas perdažė savo iniciatyva po to, kai atsakovė išsikraustė iš nuomojamo buto. Ieškovas teigė, kad jam teko atlikti būtinuosius remonto darbus (sienų dažymą, pelėsio naikinimą, grindų keitimą, bendrą valymą), kurių vertė siekė 508,90 Eur. Ieškovas teigė, kad buvo bendraujama su atsakovės sugyventiniu dėl sugadintų daiktų tvarkymo ar jų pakeitimo, tačiau po dviejų savaičių derinimo atsakovės sugyventinis atsisakė atlikti šiuos darbus (civilinės bylos Nr. e2-2115-997/2022 teismo posėdžio, vykusio 2021 m. lapkričio 25 d., garso įrašas nuo 05:53 iki 1:50:01 ir nuo 2:48:23 iki 2:50:45).

22. Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškovo ieškinį tvirtino, kad tinkamai vykdė Nuomos sutarties sąlygas, mokėjo nuomos ir komunalinius mokesčius, o ieškovas nesudarė priėmimo–perdavimo aktų, todėl nėra įrodymų apie pradinę buto būklę. Atsakovė akcentavo, kad ieškovas atliko perteklinius remonto darbus, kurių tikslas buvo pagerinti butą prieš jį išnuomojant, o ne pašalinti tariamai jos padarytą žalą. Teismo posėdžio, vykusio 2021 m. lapkričio 25 d. civilinėje byloje Nr. e2-2115-997/2022, metu atsakovė paaiškino, kad baldai ir buitinė technika bute jau buvo naudoti ir dėvėti dar prieš jai įsikraustant, o pelėsis atsirado dėl pastato problemų, ne dėl jos aplaidumo. Atsakovė pabrėžė, kad valė pelėsį ir naudojosi ieškovo suteiktu drėgmės surinktuvu. Atsakovė nurodė, kad ieškovas siūlė persidažyti buto sienas. Atsakovė su tokiu siūlymu sutiko, tačiau buto sienų neperdažė, nes nematė tam poreikio. Nuomos mokestį mokėjo laiku, ieškovas atvykdavo į butą ir atsakovės sugyventinis perduodavo jam pinigus. Atsakovė teigė, kad su ieškovu už buto nuomą atsiskaitydavo grynaisiais pinigais (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:50:05 iki 2:47:24).

24. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė ankstesnėje byloje padarytą teismo teisinę išvadą dėl nuomos ir komunalinių mokesčių mokėjimo prejudiciniu faktu. Konkrečiu atveju dėl prejudicinio fakto taikymo nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad prejudiciniais faktais laikomi tik tie faktai, kurie buvo ankstesnėje byloje įrodinėjimo dalis arba jos esmė. Faktas, laikomas prejudiciniu, turi būti aktualus ir reikšmingas tiek ankstesnei, tiek šiai bylai. Civilinėje byloje Nr. e2-2115-997/2022 buvo nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, susijęs su sugadintais daiktais, o šiuo atveju nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo.

25. Iš šalių paaiškinimų, duotų teismo posėdžio, vykusio 2021 m. lapkričio 25 d. civilinėje byloje Nr. e2-2115-997/2022, metu, matyti, kad ginčo dėl nuomos mokėjimo nebuvo. Šalys tikslino aplinkybes dėl remonto darbų bute. Ieškovas teigė, kad atsakovė atliko buto sienų perdažymo darbus, kuriuos atsakovei atlikus nuomos mokestis buvo sumažintas 100,00 Eur. Atsakovė šias aplinkybes neigė ir nurodė, kad tokio susitarimo tarp šalių nebuvo, buvo tik pasiūlymas iš ieškovo pusės. Nei ieškovas, nei atsakovė minėto teismo posėdžio metu nekėlė klausimų dėl tinkamos ar netinkamos buto nuomos atsiskaitymo tvarkos. Todėl atsakovės argumentai atsiliepime į apeliacinį skundą, kurie susiję su teiginiu, kad teismo posėdžio metu jai buvo užduodami klausimai dėl nuomos mokėjimo ir tai, anot atsakovės, patvirtina, jog aplinkybės dėl tinkamo nuomos mokesčio mokėjimo buvo nagrinėtos, laikomi nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien atsakovės nurodoma aplinkybė, kad teismo posėdžio metu jai buvo užduoti klausimai dėl nuomos mokesčio mokėjimo, pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo išsamiai ištirtos ir įvertintos aplinkybės dėl tinkamo nuomos mokesčio mokėjimo. Ginčo esmė buvo kita, byloje nebuvo tiriama ir vertinama, kokiomis aplinkybės, kada ir konkrečiai kokios sumos buvo sumokėtos ar nesumokėtos, šios aplinkybės nebuvo išsamiai išanalizuotos, nebuvo pateikti duomenys, motyvuoti argumentai dėl jų reikšmės sprendimui, nes klausimas dėl nuomos mokesčio sumokėjimo, nesumokėjimo nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad tinkamas aplinkybių tyrimas reikalauja ne tik jų aptarimo teismo posėdžio metu, bet ir išsamaus jų vertinimo bei argumentacijos pateikimo teismo sprendime, kuriame turėtų būti nurodyta, kaip šios aplinkybės susijusios su ginčo dalyku ir kokią įtaką jos turi galutiniam sprendimui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis klausimas minėtoje byloje nebuvo aktualus, todėl nesant konkretaus reikalavimo nebuvo nagrinėtas iš esmės. Be to, pažymėtina, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai disponuoti savo teisėmis ir tai, kad ieškovas nereiškė reikalavimo dėl nesumokėto nuomos mokesčio nagrinėtoje byloje, savaime nereiškia, kad tokios teisės nebeturi.

26. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netyrė ir nevertino, kokiu pagrindu ankstesnėje byloje padaryta išvada dėl atsakovės tinkamai vykdyto nuomos mokėjimo galėtų būti susijusi su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Teismas nenurodė, kad remiasi minėtoje byloje nustatytu prejudiciniu faktu, nors tokią išvadą yra pagrindo padaryti, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo motyvus. Tačiau teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui). Konkrečiu atveju daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2022 m. sausio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2115-997/2022 nurodydami, kad byloje ginčo dėl nuomos ir komunalinių mokesčių mokėjimo nebuvo, nenustatė tokių faktų, tiesiog nurodė tai kaip aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi nuomos mokėjimo klausimas nebuvo civilinės bylos Nr. e2-2115-997/2022 ginčo dalykas, todėl, atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad byloje ginčo nėra dėl nuomos ir komunalinių mokesčių mokėjimo už butą, šalys sutarė, kad laiku ir tinkamai ši nuomininkės pareiga buvo vykdoma, padarė nepagrįstas išvadas. Tokiai išvadai, kad byloje nustatytas prejudicinis faktas dėl nuomos sumokėjimo už konkretų laikotarpį, nėra teisinio pagrindo. Be to, pažymėtina, kad teismas, nusprendęs nurodytu pagrindu atmesti ieškinį kaip neįrodytą, nepagrįstai nurodė, kad dėl kitų nurodytų šalių aplinkybių teismas plačiau nepasisako. Teismas nepagrįstai netyrė ir neįvertino byloje pateiktų įrodymų.

Dėl įrodymų vertinimo

27. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus, nes neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos įrodymus ir neįsigilino į faktines bylos aplinkybes. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą.

28. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

29. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas prejudicinio fakto taisyklę šioje byloje, skundžiamame sprendime nepasisakė dėl kitų šalių nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, nustatęs, jog ankstesnėje byloje teismo padaryta išvada dėl nuomos ir komunalinių mokesčių mokėjimo yra pakankama šio ginčo išsprendimui. Kaip minėta, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes nuomos mokėjimo klausimas ankstesnėje byloje nebuvo ginčo dalykas ir nebuvo nagrinėjamas iš esmės.

30. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, ir kiti teisiniai argumentai. Taigi CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį).

31. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 49684/99; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09; 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje Tamrazyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10).

32. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92). EŽTT praktikoje nurodoma ir tai, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, asmeniui atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (cituotas sprendimas Paliutis prieš Lietuvą, 45 punktas).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas).

34. Kartu kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-684/2021, 31 punktas). Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio esmingumo spręstina pagal galimą šio pažeidimo įtaką bylos rezultatui, vertintina atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 35 punktas).

35. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas iš dalies sprendimo dėl šalių ginčo nemotyvavo nurodydamas, kad dėl kitų šalių pateiktų aplinkybių nepasisakys. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl šalių pateiktų įrodymų, tokių kaip mokėjimų įrodymai, galimi susitarimai dėl remonto darbų vietoj nuomos mokesčio ir kitų, ir dėl to daroma pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį ištirti ir įvertinti visus pateiktus įrodymus, to nepadarė.

36. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys pirmosios instancijos teismui teikė įrodymus dėl kilusio ginčo. Ieškovas pateikė SMS žinutes (t 1, b. l. 35–46), kuriomis grindžia ieškinio argumentus. Taip pat pateikė priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 150–151) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Viena sąskaita“ sąskaitas už buto komunalinius mokesčius (t. 1, b. l. 152–196). Pateikė priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaitą už laikotarpį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 150–151) ir UAB „Viena sąskaita“ sąskaitas už buto komunalinius mokesčius (t. 1, b. l. 152–196). Ieškovas yra pateikęs pajamų, susijusių su nekilnojamojo turto nuoma, deklaracijas už 2018, 2019 ir 2020 metus (t. 1, b. l. 115–120) ir kt.

37. Atsakovė pateikė informaciją apie valstybinį socialinį draudimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 99–104). Atsakovės sutuoktinis taip pat pateikė informaciją apie valstybinį socialinį draudimą už tą patį laikotarpį (t. 1, b. l. 105–107). Atsakovė yra pateikusi akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, kurio laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 109–110). Atsakovės sutuoktinis K. K. pateikė AB „Swedbank“ asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, kurio laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 111–113). Liudytojas A. R. yra pateikęs AB „Swedbank“ asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą, kurio laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 148). Atsakovė taip pat pateikė susistemintas atsakovės ir jos sutuoktinio išgrynintų pinigų lenteles (t. 1, b. l. 145), kuriomis grindžia atsikirtimus į ieškovo ieškinį ir kt.

38. Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes pažymėtina, kad, pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo aiškiai nurodyti, kokias bylos aplinkybes jis nustatė, kaip įvertino šalių pateiktus įrodymus, ir pateikti motyvus dėl įrodymų, kurie buvo atmesti arba nepriimti kaip reikšmingi. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino konkrečių įrodymų ir dėl jų iš esmės dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nepasisakė, todėl tai laikytina procesinės teisės normų pažeidimu.

39. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma glausta forma įvertinti visus bylos įrodymus, įskaitant liudytojų ir šalių parodymus, ir įvertinti, kokią reikšmę jie turi bylai. Liudytojų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių pagal CPK 177 straipsnį, ir jų pateikta informacija gali būti reikšminga ginčo dalykui. Jei liudytojai liudijo dėl esminių bylos aplinkybių, tokių kaip nuomos mokėjimas grynaisiais pinigais, galimi susitarimai dėl buto remonto darbų, pirmosios instancijos teismas privalėjo šiuos parodymus įvertinti. Pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo pareigą nurodyti, ar liudytojų parodymai yra laikomi patikimais, ir jei ne, tai dėl kokių priežasčių. Šalių parodymai yra itin svarbūs, kai ginčas susijęs su jų tarpusavio žodiniais susitarimais, kai byloje nėra tiesioginių įrodymų ir pan. Nenurodydamas teismo sprendime motyvų, kaip įvertino šalių, liudytojų parodymus, teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus dėl motyvuojamosios dalies, priėmė neatitinkantį procesinių teisės normų, nemotyvuotą, nepagrįstą sprendimą. Esant šiam pažeidimui pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Ginčas dėl pagrindinių šalių keliamų klausimų – nuomos mokesčio mokėjimo už konkretų laikotarpį ir galimo susitarimo dėl remonto darbų – liko neišspręstas. Šis trūkumas apsunkina tiek šalių teisę į teisingą ir pagrįstą bylos nagrinėjimą, tiek apeliacinės instancijos teismo galimybę priimti galutinį sprendimą.

40. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

41. Apeliacinės instancijos teismo kompetencija šioje situacijoje yra ribota, nes, pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bylą galima grąžinti nagrinėti iš naujo, jei pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus ginčo negalima išspręsti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad pagal procesinės teisės normas apeliacinės instancijos teismas tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neturi teisės ir pareigos išnagrinėti ginčą, nustatyti faktines aplinkybes ir jas įvertinęs padaryti atitinkamas išvadas tais aspektais, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad byloje pateiktų įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, todėl byla dėl byloje nustatytinų faktinių aplinkybių apimties ir jų įvertinimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, įpareigojančius sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai pagrįsti teismo išvadas. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl byloje liko neištirtos ir neįvertintos esminės aplinkybės dėl nuomos mokesčio mokėjimo už konkretų laikotarpį. Dėl nustatytų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas nustatytų pažeidimų negali ištaisyti, todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

43. Civilinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliekamas spręsti šiam teismui. Pirmosios instancijos teismas šį klausimą turės spręsti vadovaudamasis CPK 93 ir 96 straipsnių nuostatomis, atsižvelgdamas į šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.