Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-591-513/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-06-29
Bylos Nr.: e2A-591-513/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-05210-2022-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Larisa Šimanskienė
Atsakovas: Š. L. E., L. Š. E.
Ieškovas: V. V., A. V.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-591-513/2023 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05210-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 3.4.1.8; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 29 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. L. E. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. V., A. V. ieškinį atsakovui L. Š. E. dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. V. ir A. V. ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą Š. L. E. nukelti jam nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus – medinius sandėliukus nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti po jais buvusią žemės sklypo dalį ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; atsakovui nustatytu terminu nepašalinus sandėliukų iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suteikti ieškovams teisę patiems atlikti sandėliukų nukėlimo darbus atsakovo sąskaita ir neatlyginant atsakovui sandėliukų bei juose buvusių daiktų vertės bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Plungės apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinys patenkintas, atsakovas Š. L. E. įpareigotas ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti jam nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus – medinius sandėliukus nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovui Š. L. E. per teismo nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, leista ieškovams V. V. ir A. V. atlikti šiuos veiksmus patiems atsakovo lėšomis, ieškovų naudai priteistos 2 491,27 Eur bylinėjimosi išlaidos.

3. Teismas nustatė, kad ieškovams ir atsakovui bei kitiems asmenims bendros dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovams nuosavybės teise priklauso 167/1769 sklypo dalys, o atsakovui priklauso 64/1769 sklypo dalys. Žemės sklypo savininkai juo naudojaisi pagal patvirtintą ir viešajame registre įregistruotą Žemės sklypo vidinės tvarkos nustatymo planą, t. y. nustatytą žemės sklypo naudojimo tvarką. Teismas nurodė, kad ieškovai pareiškė posesorinį ieškinį dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo reikalaudami įpareigoti atsakovą nukelti žemės sklype neteisėtai esančius kilnojamuosius daiktus – sandėliukus.

4. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl daikto valdymo pažeidimo teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymo bei jo pažeidimo faktą, nesiaiškindamas nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios (CPK 422 straipsnis), o tenkindamas ieškinį teismas nustato terminą, per kurį atsakovas turi pašalinti daikto valdymo pažeidimus (CPK 423 straipsnis).

5. Teismas nustatė, kad pagal Žemės sklypo vidinės tvarkos nustatymo planą (toliau – planas) ieškovams priklauso automobilių stovėjimo aikštelės, pažymėtos numeriais 12 ir 13, o sandėliukai pastatyti plane pažymėtoje vietoje. Ieškovai argumentavo, kad sandėliukai yra pastatyti neteisėtai, t. y. neturint jų, kaip bendrasavininkų, sutikimo, sandėliukai pažeidžia jų, kaip daikto bendrasavininkų, valdymo teisę, nes jie negali tinkamai naudotis ne tik pažymėtomis ir jiems priskirtomis automobilių stovėjimo vietomis bei kitomis ieškinyje nurodytomis teisėmis, bet taip pat sandėliukai trukdo jiems tinkamai naudotis savo turimu daiktu. Atsakovas argumentavo, kad sandėliukai pastatyti teisėtai, nes juos pastatė plane pažymėtoje vietoje turėdamas daugumos bendrasavininkų 2021 m. sausio 5 d. rašytinį sutikimą.

6. Teismas konstatavo, kad 2021 m. sausio 5 d. rašytinis susitarimas, kurį pasirašė dauguma, o ne visi savininkai, negali apriboti nuosavybės savininkų teisės, nes žemės sklypo savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), t. y. atsakovas turėjo gauti visų, o ne daugumos bendraturčių sutikimus. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju netaikomos CK 4.85 straipsnio 1 dalies bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos, pagal kurias sprendimui dėl sandėliukų pastatymo priimti reikalinga savininkų balsų dauguma ir kuriomis rėmėsi atsakovas, ir pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyti daugiabučiai namai bei įkurta ir veikia daugiabučių namų savininkų bendrija ar sudaryta jungtinės veiklos sutartis, ar paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Priešingai, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis teismas nustatė, jog sklype esantys pastatai yra gyvenamieji (dviejų butų), o ne daugiabučiai. Teismas padarė išvadą, kad 2021 m. sausio 5 d. rašytinis sutikimas nesuteikia teisės atsakovui statyti sandėliukus bendraturčiams priklausančiame bendrojo naudojimo sklype. Teismas nurodė, jog vien tai, kad sandėliukai pastatyti be teisinio pagrindo, pažeidžia ieškovų teises ir interesus bei pažeidžia jų daikto valdymą.

7. Teismas taip pat vertino, kad ieškovai įrodė savo teiginius, jog sandėliukai trukdo patekti į ieškovams priklausančias kiemo aikštelės parkavimo vietas Nr. 12 ir Nr. 13, sandėliukais užstačius laisvą žemės sklypo dalį ja nebegalima naudotis pagal tikslinę paskirtį – laisvam manevravimui transporto priemonėmis kiemo aikštelėje, daiktai sudėti žemės sklype, už kurį ieškovai kartu su kitais žemės sklypo bendrasavininkais moka žemės mokestį, nors sklypo dalimi nebegali naudotis pagal tiesioginę paskirtį, daiktai darko bendrą teritorijos vaizdą ir kelia grėsmę ieškovų turtui, nes, pavyzdžiui, 2021 m. birželio 12 d. sandėliuko durys dėl stipraus vėjo gūsio atsidarė ir apgadino ieškovo automobilio dureles, be to, daiktai tarnauja ir tenkina išimtinai jų savininko interesus visiškai paneigdami ieškovų interesus, o atsakovas neįrodė sandėliukų pastatymo teisėtumo, o juos pastatęs nepagrįstai apribojo ieškovų daikto valdymą.

8. Teismas vertino, kad ieškovų prašomas nustatyti 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminas pašalinti nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimą yra per trumpas ir atsakovui nustatė 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą nukelti jam nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus – medinius sandėliukus nuo žemės sklypo.

9. Visiškai patenkinęs ieškinį teismas ieškovams ir valstybės naudai iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

10. Atsakovas Š. L. E. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

11. Argumentuoja, kad pastatai, esantys žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra daugiabučiai, šią aplinkybę ieškinyje nurodė ir patys ieškovai ir bylos nagrinėjimo metu ginčas dėl to nekilo, todėl laikėsi teisiškai pagrįstos pozicijos, kad namai yra daugiabučiai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad pastatai nėra daugiabučiai neatitinka byloje surinktų rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad šiuose teismo nurodytuose dvibučiuose pastatuose yra daugiau nei du butai. Teigia, jog nors namuose yra įregistruota po dvi patalpas, kurių paskirtis gyvenamoji (butų), o kitų patalpų paskirtis yra poilsio, tačiau šios poilsio paskirties patalpos įregistruotos savarankiškais unikaliais numeriais, visose jose yra įrengtos virtuvės zonos, miegamojo zonos, dušai, san. mazgai, t. y. visos patalpos de facto yra gyvenamosios ir jose gyvena žmonės. Akivaizdu, kad nė vienas pastatas nėra dvibutis ir nors visi pastatai yra įregistruoti kaip dvibučiai, juose esančių savarankiškų patalpų skaičius yra gerokai didesnis nei dvi.

12. Nors nė viename iš nurodytų namų nėra įsteigta bendrija, tačiau Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – Bendrijų įstatymas) 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taip pat nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarką. Teigia, kad įstatymas gali būti taikomas ir vienbučiams ar dvibučiams pastatams, jeigu juos jungia bendro naudojimo žemės sklypas, juo labiau, kad šiuo atveju visuose trijuose pastatuose yra įregistruota po keturias ir penkias patalpas (butus). Mano, kad šiuo atveju svarbi Įstatyme apibrėžta daugiabučio namo ir buto samprata, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo teisiniams santykiams Bendrijų įstatymo nuostatos netaikytinos vien dėl to, kad nėra įsteigta bendrija, yra neteisingos. Taip pat pastato bendro naudojimo objektus administruojančio asmens paskyrimas yra butų (kitos paskirties patalpų) savininkų teisė, bet ne pareiga. Šiuo atveju šalys negali būti laikomos atsakingomis už tai, kad ginčo žemės sklype esančiuose pastatuose savininkai nėra pasirinkę jokios bendro naudojimo objektų administravimo formos ir administratorius nėra paskirtas.

Žemesnės instancijos teismas

13. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis sprendė, kad butų (patalpų) savininkų sprendimai dėl bendro žemės sklypo turėtų būti priimami CK 4.75 straipsnio, o ne CK 4.85 straipsnio pagrindu. Pažymi, kad savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą (bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo), taip pat bendrąsias savininkų teises ir pareigas (teisę naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu ir pareigą jį išlaikyti, teisę didinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, perleisti ar suvaržyti teises į bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą savo dalį, pirmumo teise pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, bei teisę atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės) reglamentuoja CK 4.75–4.81 straipsniai, o CK 4.82–4.85 straipsniai skirti santykiams, susiklostantiems tarp butų ir kitų patalpų savininkų, reglamentuoti.

14. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023 išaiškinta, kad CK 4.82–4.85 straipsnių pavadinimuose expressis verbis nurodomi žodžiai „butų ir kitų patalpų“ negali būti aiškinami taip, kad šie straipsniai netaikomi negyvenamiesiems, įskaitant administracinius, pastatams. Taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-916/2022 nurodė, jog CK ketvirtosios knygos penkto skyriaus ketvirto skirsnio nuostatomis yra reglamentuojami civiliniai teisiniai santykiai, kurie susiklosto tiek tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių, tiek ir tarp bendraturčių, kurie įgyvendina bendrosios nuosavybės teisę valdydami, naudodami ir disponuodami kitos paskirties nuosavybės teisės objektus, kurie nepatenka į teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, sritį. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Taigi, ar sprendimų priėmimui taikytinas CK 4.75 straipsnis, ar CK 4.85 straipsnis, turi būti vertinama net ne pagal tai, ar pastatas yra daugiabutis / dvibutis ar vienbutis, tačiau pagal tai, ar butai (kitos paskirties patalpos), esančios tokiame pastate, savininkams priklauso asmeninės nuosavybės teise (t. y. yra savarankiškais turtiniais vienetais) ar savininkų yra valdomi pagal naudojimosi tvarką. Dėl to prašo priimti prie apeliacinio skundo pridėtus butų / patalpų savininkų sąrašus, kurie patvirtina, kad visuose trijuose pastatuose esantys butai ir poilsio paskirties patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl darytina išvada, kad sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, taip pat ir žemės sklypo, turi būti priimami pagal CK 4.85 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad nagrinėjamu atveju butų / poilsio patalpų savininkų sprendimai dėl bendro naudojimo objektų turėtų būti priimami 100 proc. savininkų sprendimais, neatitinka aptarto teisinio reguliavimo ir suformuotos teismų praktikos, o taikant tokį reikalavimą būtų neįmanoma priimti bet kokį sprendimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas suabsoliutino ieškovų konfliktinę niekuo nepagrįstą poziciją prieštaraujant dėl sandėliukų pastatymo ir nustatė neproporcingą ir teisinio reguliavimo neatitinkantį reikalavimą gauti 100 proc. visų butų savininkų pritarimą.

15. Argumentuoja, jog sprendžiant dėl posesorinio ieškinio, kaip savininko teisių pažeidimo (trukdymo naudoti daiktą), kurį būtų pagrindas pašalinti, turi būti suprantamos tokios aplinkybės ir (ar) veiksmai, kurie mažina naudojimosi daiktu naudą, daro žalą, didina išlaidas ar kitu būdu konkrečiai neigiamai paveikia savininko teises ar teisėtus interesus. Priklausomai nuo nustatytų aplinkybių gali būti sprendžiama, kokios priemonės konkrečiu atveju pakankamos ir proporcingos pažeidimams pašalinti, o vien aplinkybė, kad individualūs įrenginiai (daiktai) sumontuoti bendro naudojimo objekte, teismų praktikoje aiškinama kaip savaime nepatvirtinanti tokio bendraturčių teisių pažeidimo, kuris turi būti pašalinamas išardant įrenginį (pašalinant daiktą). Teigia, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad sandėliukų buvimas sklype pažeidžia jų teises. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu sandėliukus perkėlė į susirinkimo jiems numatytą vietą, taigi dar labiau patraukė juos nuo ieškovų automobilių statymo vietų. Nurodo, kad ieškovo minimas įvykis, kai vėjo atplėštos sandėliuko durys apgadino ieškovo automobilio dureles, įvyko dėl to, kad pats ieškovas automobilį pastatė prie sandėliuko ne jam paskirtoje parkavimo vietoje. Teigia, kad geranoriškai savo lėšomis pasuko sandėliukus ir pastatė juos durimis į ne į pastatą, o į vartus, tačiau šio veiksmo ieškovai nepriėmė kaip kompromisinio ir toliau siekia tik savo asmeninių interesų patenkinimo. Mano, kad teismas turėjo tai pripažinti ieškovų piktnaudžiavimu savo teise, naudojimusi subjektinėmis teisėmis ne pagal paskirtį. Ieškovų siekį konfliktuoti patvirtina ir 2023 m. balandžio 21 d. įvykis, kai ieškovas vėl tyčia pastatė automobilį prie pat sandėliukų durų, kad jų nebūtų galima atidaryti.

16. Pažymi, kad 2020 m. birželio 20 d. susirinkime priimto sprendimo ieškovai byloje neginčijo, šis sprendimas yra galiojantis ir taikytinas, taip pat ir patiems ieškovams, o susirinkime priimtas sprendimas patvirtina, kad apelianto teisė turėti žemės sklype sandėliukus yra teisėta. Pirmosios instancijos teismas suabsoliutino ieškovų teises – nuosavybės teise valdydami vos kiek daugiau nei 9 proc. žemės sklypo dalį be jokių motyvų ieškovai prieštaravo sandėliukų buvimui žemės sklype, nors patys leidžia savo buto nuomininkams bendro naudojimo žemės sklypo teritorijoje statyti automobilį toje vietoje, kuri jų buvo įrodinėjama kaip privalanti būti laisva. Žemės sklypas nėra privačioji vienų ieškovų nuosavybė, todėl visus klausimus dėl naudojimosi bendro naudojimo žemės sklypo dalimi ieškovai privalo spręsti bendradarbiaudami su apeliantu ir kitais bendraturčiais. Ieškovų interesas naudotis bendro naudojimo žemės sklypo dalimis nėra viršesnė už analogišką tokią pačią apelianto teisę ir interesą.

Atsiliepimas

17. Ieškovai V. V. ir A. V. atsiliepimu atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog sandėliukų pastatymas gali būti laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tam pritartų 100 proc. savininkų, todėl atsakovo įrodinėta sandėliukų pastatymo teisėtumo aplinkybė, grįsta savininkų daugumos sprendimu, nelaikytina teisėtu pagrindu sandėliukams bendrame žemės sklype pastatyti.

19. Pažymi, kad byloje nebuvo jokių įrodymų apie tai, jog pastatai būtų buvę daugiabučiai bei kad būtų įkurta ir veiktų daugiabučių namų savininkų bendrija ar sudaryta jungtinės veiklos sutartis, ar paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Nors atsakovas apeliaciniame skunde bando teigti priešingai ir teikia naujus įrodymus, jie tik patvirtina, kad viešajame registre pastatai yra įregistruoti kaip 2 butų gyvenamieji pastatai. Net jeigu pastatai būtų įregistruoti kaip daugiabučiai, tam, kad sprendimai galėtų būti priimti savininkų balsų dauguma, turi būti įkurta ir veikti daugiabučių namų savininkų bendrija ar sudaryta jungtinės veiklos sutartis, o jų nesant paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Taigi ginčo atveju negali būti taikomos Bendrijų įstatymo nuostatos bei CK 4.85 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taip pat negali būti taikomos apeliaciniame skunde minimos ir kitų teisės aktų nuostatos bei teismų praktika, kadangi ginčo aplinkybės nėra analogiškos. Šiuo atveju, kai kilnojamasis daiktas statomas (padedamas) žemės sklype, kuris nepriskiriamas daugiabučio pastato bendrojo naudojimo objektams ir kiti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektai nepertvarkomi, sprendimas dėl jo pastatymo turi būti priimtas pagal CK 4.75 straipsnio nuostatas sprendžiant visiems žemės sklypo bendraturčiams.

20. Argumentuoja, jog šiuo atveju aiškiai pažeidžiant teisės aktuose nustatytą butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką sandėliukai buvo pastatyti negavus privalomų žemės sklypo bendraturčių rašytinių sutikimų, neišsiaiškinus, ar sandėliukai nepažeis jų teisės laisvai disponuoti ir naudotis jiems priskirtomis parkavimo vietomis, nes jie buvo sumontuoti priešais ieškovų parkavimo vietas. Atsakovui pasistačius savo sandėliukus buvo akivaizdžiai pažeista nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, faktiškai užvaldyta didesnė nei priskirta žemės sklypo dalis išimtinai atsakovo asmeninėms reikmėms, t. y. bendram visų savininkų naudojimui numatyta laisva sklypo dalis užstatyta kilnojamaisiais daiktais. Dėl to, ieškovų interesų ir teisių suvaržymo sąskaita atsakovas siekia aiškiai neteisėtų savo interesų patenkinimo ir tuo pažeidžia ieškovų teises laisvai valdyti ir naudotis savo turtu.

21. Pažymi, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka (planas) buvo patvirtinta ir įregistruota viešajame registre ir joje nebuvo bei nėra pažymėtas ar suplanuotas joks ginčo sandėliukų statymas. Ši tvarka privaloma visiems bendraturčiams, todėl siekdami ją pakeisti suinteresuoti asmenys privalėjo gauti visų bendraturčių sutikimą, o negavę bent vieno sutikimo – kreiptis ieškiniu į teismą. Atsakovas į teismą dėl sutikimų gavimo nesikreipė, o savavališkai sumontavo sandėliukus, ranka plane pažymėjo būsimų sandėliukų vietą ir tik tada pradėjo rinkti bendrasavininkų sutikimus, nors tokie veiksmai yra neteisėti. Taip pat pažymi, kad 2020 m. birželio 20 d. susirinkime nebuvo sprendžiami klausimai dėl sandėliukų statymo, todėl neįmanoma ginčyti to, ko nėra.

Šalies argumentai

22. Nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog ieškovai neįrodė, kuo jų interesus pažeidžia sandėliukų buvimas, priešingai, ieškinyje aiškiai nurodė, kuo pasireiškia jų teisių ir interesų pažeidimas, o apeliaciniame skunde dėstomi motyvai apie tai, jog sandėliukų buvimas bendrojo naudojimo žemės sklypo dalyje savaime nesudaro bendraturčių valdymo teisės pažeidimo, kaip sąlygos tenkinti posesorinį ieškinį, yra vien subjektyvi atsakovo nuomonė.

23. Prašo nepriimti atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų – registro duomenų. Teigia, kad atsakovas nepagrindė, dėl kokių objektyvių priežasčių iškilo būtinybė tik su apeliaciniu skundu teikti teismui naujus įrodymus ir nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių jis būtų negalėjęs minėtų įrodymai pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

26. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – pastatų, (duomenys neskelbtini), butų / patalpų savininkų sąrašus, 2023 m. balandžio 21 d. ieškovo automobilio stovėjimo nuotrauką ir SMS žinutę, patvirtinančią įvykio registravimą policijoje.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis), kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju, teikiami įrodymai – butų / patalpų savininkų sąrašai, nėra naujai atsiradę įrodymai, priešingai, akivaizdu, kad apeliantas juos turėjo ir galėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau šio įrodymo neteikė. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje esančiuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose užfiksuotos iš esmės tos pačios aplinkybės, kaip ir naujai teikiamuose išrašuose. Apelianto teikiama foto nuotrauka ir trumpoji žinutė yra įrodymai, atsiradę po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl objektyviai negalėjo būti žinomi ir vertinami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą turėjo galimybę pasisakyti dėl apelianto teikiamų įrodymų ir išdėstė savo nuomonę dėl šių įrodymo priėmimo ir jų teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, t. y. įgyvendino savo teisę pasisakyti dėl naujai teikiamų įrodymų, jų turinys ieškovams žinomas, todėl laikytina, kad priėmus juos nebus pažeisti priešingos šalies interesai ir procesinės teisės, nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas. Siekiant visapusiškai išnagrinėti civilinę bylą atsakovo teikiami įrodymai priimami.

28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo pašalinimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui.

29. Apeliantas skundą iš esmės grindžia argumentais, kad nagrinėjamu atveju sprendimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, taip pat ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, turi būti priimami pagal CK 4.85 straipsnio nuostatas, t. y. žemės sklypo savininkų balsų dauguma, o ne pagal CK 4.75 straipsnio nuostatas, t. y. 100 proc. visų savininkų sutikimu. Savo poziciją apeliantas grindžia argumentais, kad pastatai, esantys žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra daugiabučiai ir nors nėra įsteigta daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, nesudaryta jungtinės veiklos sutartis ir nėra paskirtas namų bendrojo naudojimo objektų administratorius, šiuo atveju taikytini būtent šiuos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Apelianto teigimu, tai reiškia, jog sprendimai, susiję su visiems butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, turėtų būti priimami tokia pačia tvarka, kaip ir dėl bet kurio kito bendrojo naudojimo objekto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

30. Nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 167/1769 dalys žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovui nuosavybės teise priklauso 64/1769 dalys šio žemės sklypo. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. rugsėjo 7 d. išrašo duomenimis iš viso yra 14 žemės sklypo savininkų, valdančių sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Žemės sklypo savininkai žemės sklypu naudojasi pagal patvirtintą ir viešajame registre įregistruotą Žemės sklypo vidinės tvarkos nustatymo planą, t. y. nustatytą žemės sklypo naudojimo tvarką. Nurodytame žemės sklype yra trys gyvenamieji namai, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis: gyvenamoji (dviejų butų pastatai) ir kuriuose ieškovams ir atsakovui nuosavybės teise priklauso gyvenamosios patalpos – butai. Nors apelianto teigimu, iš tikrųjų pastatai yra daugiabučiai ir pastatuose esančios kitos poilsio paskirties patalpos iš tikrųjų yra gyvenamosios patalpos, tačiau viešojo registro duomenys šiuos teiginius paneigia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Minėta, jog visi trys pastatai žemės sklype yra įregistruoti kaip dvibučiai, o tai, kad juose yra kitos paskirties – poilsio – patalpų, nedaro šių pastatų daugiabučiais, o patalpų gyvenamosios paskirties butais, juo labiau, kad ir žemės sklypo naudojimo būdas yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto argumentai apie pastatų ir juose esančių patalpų paskirtį ar pobūdį nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas reglamentuoja daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją, bendrijos steigimą, veiklą, valdymą ir pan., bendrijai priklausančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų – bendrijos narių teises ir pareigas, taip pat nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Taigi, Įstatyme aiškiai apibrėžta jo taikymo sritis – pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymas. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų pastatų ar patalpų, o dėl žemės sklypo. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas neatitinka butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio objekto sampratos, įtvirtintos CK 4.82 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, ir nėra bendrojo naudojimo objektas šių teisės normų požiūriu. Dėl to ir sprendimų, susijusių su žemės sklypo valdymu, naudojimu ar disponavimu, priėmimui nagrinėjamu atveju netaikytinos nei CK 4.85 straipsnio, nei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos, o taikytinas būtent CK 4.75 straipsnis, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas.

32. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. e3K-3-23-403/2023 ir Nr. e3K-3-88-916/2022, nėra aktuali nagrinėjamu atveju ir netaikytina, nes nei faktinės aplinkybės, nei teisinė situacija šiose bylose nėra tapati nagrinėjamai bylai. Priešingai, civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023 ieškinys pareikštas dėl įsiskolinimo pagal administravimo, eksploatavimo ir komunalinių paslaugų teikimo sutartį ir ginčas kilo tarp gamybos, pramonės paskirties pastato savininkų dėl bendrosios nuosavybės valdymo, buvo sprendžiamas klausimas dėl jungtinės veiklos sutarties privalomumo jos nepasirašiusiems bendraturčiams. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-916/2022 ginčas taip pat kilo tarp gamybos, pramonės paskirties pastato bendraturčių – patalpų savininkų dėl balsavimo raštu sprendimų (dėl statiniui priskirtų vandens tiekimo ir nuotekų tinklų atskyrimo, dėl neleidimo keisti pastate esančių patalpų paskirtį į gyvenamąją, dėl bendrijos sudarytų sutarčių privalomumo ir galiojimo statinio patalpų savininkams) pripažinimo negaliojančiais.

33. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Žemės sklypas šalims ir kitiems asmenims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl sprendimai dėl jo valdymo, naudojimo ir disponavimo turi būti priimami visų bendraturčių sutarimu. Tai reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais, įpareigojimą bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita. Taigi, atsakovas, tenkindamas savo interesus ir naudodamasis bendrai priklausančiu žemės sklypu, negali nepagrįstai varžyti ir riboti kitų sklypo bendrasavininkų teisių ir interesų.

34. Atsakovas žemės sklype pastatė kilnojamuosius daiktus – sandėliukus. Ieškovai argumentavo, kad sandėliukai pastatyti neteisėtai, t. y. negavus jų pritarimo sandėliukų statybai sklype, pastatyti sandėliukai pažeidžia jų, kaip daikto (žemės sklypo) bendrasavininkų, valdymo teisę, nes jie negali tinkamai naudotis ne tik pažymėtomis ir jiems priskirtomis automobilių stovėjimo vietomis (Nr. 12 ir 13) bei kitomis ieškinyje nurodytomis teisėmis, bet taip pat sandėliukai trukdo jiems tinkamai naudotis savo turimu daiktu. Atsakovas argumentavo, kad sandėliukus pastatė teisėtai, t. y. turėdamas daugumos sklypo bendrasavininkų 2021 m. sausio 5 d. rašytinį sutikimą ir plane pažymėtoje vietoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog 2017 m. kovo 7 d. žemės sklypo vidinės tvarkos nustatymo plane nėra numatyta vietų sandėliukams. Bylos duomenys patvirtina, kad sandėliukai pastatyti sklypo dalyje D, kuri pažymėta kaip bendrai naudojama sklypo dalis. Sandėliukų vieta sklype pažymėta ranka padarytu įrašu, būtent pritarimu šiai sandėliukų vietai 2021 m. sausio 5 d. rašytiniu sutikimu argumentuoja atsakovas, tačiau šiame dokumente raštu savo pritarimą sandėliukų pastatymui sklype pritarė tik 9 savininkai iš 14 sklypo savininkų. Tai reiškia, jog sandėliukų pastatymo sklype teisėtumą pagrindžiantis dokumentas, kaip nepagrįstai nurodo apeliantas, nėra tinkamas ir neatitinka CK 4.75 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliantui argumentuojant, kad ieškovai nepagrįstai, nenurodydami priežasčių nepritaria sandėliukų buvimui sklype, teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu atveju, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą ginčydamas ieškovų atsisakymą duoti sutikimą sandėliukų pastatymui, prašyti leisti sandėliukus pastatyti be ieškovų sutikimo ar inicijuoti žemės sklypo vidinės tvarkos nustatymo plano pakeitimą, nes, kaip minėta, viešame registre įregistruotame plane nėra numatyta vietų sandėliukams. Tuo tarpu, apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ieškovų nesutikimo priežasčių, neįvertino, kad ieškovai tik siekia konfliktuoti ir pan., neįvertino atsakovo atliktų veiksmų siekiant rasti kompromisą, t. y. sandėliukų perstatymo į numatytą vietą, kuriai davė sutikimą 9 iš 14 žemės sklypo savininkų aptartu 2021 m. sausio 5 d. rašytiniu sutikimu, sandėliukų pasukimą į kitą pusę ir kt., nėra teisiškai reikšmingi ir nėra nagrinėjamos bylos dalykas, nes kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, CPK 422 straipsnio 1 dalis apibrėžia įrodinėjimo pareiškus posesorinį ieškinį ribas. Šioje nuostatoje yra įtvirtinta, kad nagrinėdamas bylą dėl valdymo pažeidimo fakto teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymo bei jo pažeidimo faktą, bet nesiaiškina nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad valdymo gynimo procese ne tik nereikia, bet ir negalima įrodinėti savo teisės į ginčijamą daiktą. Turi būti įrodomas tik paskutinis valdymo ir jo pažeidimo faktas. Toks supaprastintas įrodinėjimo dalykas lemia tai, kad, pareiškus posesorinį ieškinį, nagrinėjant bylą šis nagrinėjimas negali tapti byla dėl teisės.

35. Konstatavus, kad 2021 m. sausio 5 d. rašytinis sutikimas nesuteikia teisės atsakovui statyti sandėliukus bendraturčiams priklausančio sklypo bendrojo naudojimo dalyje, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai apribojo ieškovų, kaip žemės sklypo bendrasavininkų, teises ir pažeidė jų daikto valdymą, todėl toks pažeidimas turi būti pašalintas (CPK 423 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinyje aplinkybės, kuriomis ieškovai grindė savo reikalavimą, buvo iš esmės tinkamai nurodytos, paaiškintos ir išdėstytos. Ieškovai nurodė, jog bendrojo naudojimo sklypo dalyje pastatyti sandėliukai trukdo jiems patekti į priskirtas automobilių stovėjimo vietas Nr. 12 ir 13. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančios foto nuotraukos ir sklypo planas šiuos ieškovų teiginius patvirtina, iš šių įrodymų matyti, kad sandėliukus atsakovas pastatė iš esmės priešais ieškovams priskirtas automobilių statymo vietas, taip apsunkindamas patekimą į jas, tuo tarpu atsakovas savo teiginių, kad sandėliukai niekam netrukdo, nepagrindė jokiais įrodymais.

36. Apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; 2021 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-701/2021; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo faktinį ieškinio pagrindą ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, nepažeisdamas proceso teisės normų.

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

39. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

40. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

41. Ieškovai prašo priteisti 1 436,88 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Š. L. E. 1 436,88 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt šešis eurus 88 centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovų V. V. ir A. V. naudai.

Teisėjos Irma ČuchrajAušra MaškevičienėLarisa Šimanskienė