- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-22
- Bylos Nr.
- TA-471-968/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00474-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. jis buvo laikomas Kauno TI kamerose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Ankštose kamerose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas 2 metrų aukščio pertvara, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Kai kuriose kamerose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, langai neatsidarė, dėl to patalpose kaupėsi nemalonus kvapas. Prausimosi duše metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušai atskirti tik pertvaromis ir iš priekio yra atviri, todėl besiprausiantį pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pažeminimą, nepatogumus, išgyvenimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas ypač trumpais laikotarpiais. Pareiškėjui nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. (1 parą) kameroje nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, jam trūko 0,14 kv. m gyvenamojo ploto. Kauno TI kameros baldais ir kitu inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis. Kamerų sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 2,1 m aukščio sienelėmis, kurios yra atsparios drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagoms. Pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kauno TI kamerose langai atsidaro pilnai ir turi orlaides. Patalpose taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema. Dušų patalpos turi atskiras kabinas su aukštomis sienelėmis. Pareiškėjas konkrečių neigiamų pasekmių ir išgyvenimų nekonkretizavo ir nedetalizavo. Kauno TI pareigūnai su pareiškėju elgėsi tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo R. R. skundą atmetė.
5. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nurodė, kad iki 2019 m. kovo 6 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiška nuostata reglamentuojama ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Teismas, įvertinęs bylos duomenis apie pareiškėjui tekusį kameros plotą, konstatavo, kad pareiškėjui 1 parą kameroje Nr. 160 nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, kadangi jam kameroje trūko 0,15 kv. m gyvenamojo ploto.
6. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, teismas apžvelgė ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisykles) 14.5 punktą ir pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, kad Kauno TI kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų yra atskirti 2,10 m aukščio pertvaromis, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl neteisėtų Kauno TI veiksmų dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusio kameros ploto nekonstatavo.
7. Apžvelgęs Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktą, teismas nurodė, kad Kauno TI kamerų langai pritaikyti vėdinimui, patalpose taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema, teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą ar neveikiančios vėdinimo sistemos. Teismas pabrėžė, kad nėra pagrindo abejoti Kauno TI į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo atitikties Lietuvos higienos normos reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vedinimo atmetė.
8. Dėl pareiškėjo argumentų apie nemalonų kvapą patalpose, teismas atkreipė dėmesį į HN 134:2015 37 punktą ir nurodė, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kauno TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl nepakankamo kameros vėdinimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tokio reikalavimo nėra. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas pažymėjo, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Įvertinęs tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad Kauno TI dušo patalpose iš šonų yra įrengtos pertvaros, teismas padarė išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl privatumo pažeidimo jam naudojantis dušais yra nepagrįsti.
10. Teismas, įvertinęs nustatytą pažeidimą (pareiškėjui 1 parą trūko 0,15 kv. m kameros ploto), konstatavo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo, būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme, be to, pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neturtinės žalos, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
III.
11. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pertvarų įrengimas dušuose tik iš šonų neužtikrina tinkamo privatumo. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad 1 parą nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl minėto pažeidimo jam atsirado neturtinė žala.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo deklaratyvūs argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, faktinių aplinkybių, netinkamai įvertino įrodymus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus reikšmingus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėjui nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. dėl tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimo, atlyginimo priteisimo.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad pareiškėjui 1 parą trūko 0,15 kv. m kameros ploto, kitų pažeidimų nenustatė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (žalos), todėl pareiškėjo skundą atmetė.
16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo pateiktus įrodymus.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).
19. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą bei įvertinęs bylos medžiagą ir aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pareiškėjui 1 parą trūko 0,15 kv. m kameros ploto, kitų pažeidimų nenustatė. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
20. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinius skundus iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., LVAT 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija, kad kameros plotas jam nebuvo užtikrintas tik 1 parą (trūko 0,15 kv. m).
22. Papildomai pažymėtina, kad LVAT praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021). Pagal vyraujančią LVAT praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020; 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-442-552/2021). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-81-822/2022).
23. Pasisakydama dėl valstybės civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija nurodo, jog viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar egzistuoja visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.
24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 1 parą trūko 0,09 kv. m gyvenamojo ploto), neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1418-822/2020) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat į tai, kad pareiškėjas serga bronchine astma, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatyrė tokių nepatogumų ar neigiamų pasekmių, kuriuos galima būtų vertinti kaip žalą CK 6.250 straipsnio kontekste. Taigi, nenustačius vienos iš būtinųjų valstybės civilinės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2707-1062/2020).
26. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.