Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Dainiaus Raižio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio pataisos namų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Panevėžio pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1.1. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD), 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.2. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 2 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

II.

19. Dėl pareiškėjos gydymo Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2018 m. vasario 14 d. buvo atlikta pirminė pareiškėjos apžiūra, 2018 m. vasario 15 d. jos būklė buvo įvertinta psichiatro. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad administraciniai teismai nenagrinėja ir nevertina suteiktų gydymo paslaugų kokybės, nes tai yra bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, tačiau faktą, kad pareiškėjai buvo suteikta galimybė patekti pas gydytoją, laikė įrodančiu, kad administracija nepažeidė reikalavimo suteikti sveikatos priežiūros paslaugas.

III.

27. Pasisakydama dėl kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, pareiškėja pabrėžia, jog įrodymų apie jos sugyventinio bandymą perduoti higienos priemones neturi, nes higienos priemones Lukiškių TI-K pareigūnai atsisakė priimti, nurodė, kad jų (konkrečiai drėgnų servetėlių) turėti negalima ir liepė jų nerašyti į perduodamų daiktų sąrašą. Pareigūnai melavo apie tokį draudimą ir neteisėtai nepriėmė minėtų higienos priemonių.

29. Pasak pareiškėjos, dėl patirto streso ji neprisimena, kad būtų pasirašiusi atsisakymą nusiprausti atvykimo į Lukiškių TI-K dieną. Kamerose, kuriose ji buvo (per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį teko būti dvejose kamerose) buvo tik kriauklės, iš kurių čiaupo bėgo ledinis vanduo. Nė karto per pareiškėjos buvimą Lukiškių TI-K nebuvo tikrinta, kokios temperatūros maistas yra pateikiamas kaliniams, išduotas maistas nuteistuosius pasiekia visiškai šaltas. Tas pats pažymėtina ir apie kameras, kuriose laikomi nuteistieji – į bylą nebuvo pateikta duomenų, kad nors kartą per kelerius metus buvo patikrintos būtent tos kameros, kuriose buvo pareiškėja. Pareiškėja neturėjo termometro ar prietaiso išmatuoti drėgmei, tačiau visos kamerose buvusios moterys miegojo apsirengę visus turimus šiltus rūbus, žiemines striukes ir batus. Asmenys, su kuriais buvo laikoma pareiškėja, jai teigė, kad jau yra buvę įkalintos ir Lukiškių TI-K, ir Panevėžio PN, aiškino apie Panevėžio PN taisykles, nuteistųjų subkultūrą ir kitus dalykus, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo jomis netikėti.

34. Panevėžio PN teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje pateiktos Panevėžio PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistės V. Š. pažymos, iš kurios matyti, kad 2018 m. vasario 23 d., po Komisijos posėdžio, apie 15 val. pareiškėja, išleista iš karantino patalpų ir apsigyvenusi gyvenamojoje patalpoje Nr. 38, buvo atėjusi pas Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistę, nuteistajai suteikta informacija apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, teises ir pareigas, pokalbio metu nuteistoji jokių nusiskundimų neišsakė, neminėjo, kad ji yra teisėjos dukra ir kad dėl to jaučia baimę, buvo rami, elgesio pokyčių nebuvo; pareiškėja taip pat buvo informuota, kad aukšte, kuriame ji gyvens, yra dinaminės priežiūros specialistė, į kurią ji galės kreiptis, iškilus bet kokioms problemoms. Šis dokumentas paneigia, kad Panevėžio PN nevykdė imperatyvios pareigos užtikrinti fizinį pareiškėjos saugumą. Be to, iš pačios pareiškėjos 2018 m. vasario 23 d. paaiškinimo matyti, kad apie 16 val. 30 min. netikėtai prie jos lovos priėjo trys kalinės ir ją užgauliojo, o dvi iš jų prieš ją panaudojo smurtą. Tai, kad įvykis buvo netikėtas, patvirtina ir Panevėžio PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistės J. K. tarnybinis pranešimas. Panevėžio PN atkreipia dėmesį, kad įstaigoje laisvės atėmimo bausmę už tokį patį nusikaltimą kaip ir pareiškėja atlieka ne viena nuteistoji, todėl tai nėra kokia nors ypatinga aplinkybė, rodanti, jog Panevėžio PN privalo izoliuoti nuteistąsias, kurių nusikaltimus neigiamai vertina kitos nuteistosios.

35. Panevėžio PN apeliaciniame skunde pabrėžia, jog Panevėžio apygardos prokuratūros 2018 m. gegužės 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal pareiškėjos skundą dėl 2018 m. vasario 23 d. sumušimo nutrauktas, kadangi nebuvo neabejotinai nustatyta, kad įvykdytas nusikaltimas ir nėra pakankamai duomenų konstatuoti padarytų sužalojimų mastą.

36. Pasak Panevėžio PN, vertinant fizinio smurto vartojimą prieš pareiškėją 2018 m. rugpjūčio 9 d., reikšminga, kad nuo pareiškėjos paaiškinime nurodyto prieš ją naudoto 2018 m. vasario 23 d. fizinio ir psichologinio smurto, buvo praėję daugiau kaip penki mėnesiai. Panevėžio PN, reaguodami į pareiškėjos prašymą, priėmė sprendimą perkelti pareiškėją toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę areštinės 7 kameros gyvenamojoje patalpoje, o Komisijos 2018 m. kovo 2 d. nutarimu pareiškėja buvo perkelta į judėjimo negalią turinčių nuteistųjų gyvenamąją patalpą. Iki pat 2018 m. rugpjūčio 9 d. iš pareiškėjos nebuvo gauta jokių nusiskundimų ar nuogąstavimų dėl grėsmės iš kitų nuteistųjų, Panevėžio PN negavo ir kitos informacijos apie galimą smurto prieš pareiškėją panaudojimą. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio veiksmų modelio, kaip ir kodėl Panevėžio PN turėjo elgtis šioje situacijoje, kai jokių grėsmių dėl smurto panaudojimo prieš pareiškėją nebuvo ir jokių požymių, kad kitos nuteistosios gali naudoti fizinį smurtą, nebuvo stebima, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad abiem atvejais smurtas prieš pareiškėją panaudotas spontaniškai, o Panevėžio PN izoliuoti ją nuo kitų nuteistųjų neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, be to, sudarė jai ypatingai geras sąlygas atlikti bausmę. Pareiškėja melagingai nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. prieš ją naudotas smurtas susijęs su jos motinos einamomis teisėjos pareigomis. Pirmosios instancijos teismas nepareikalavo iš ikiteisminį tyrimą kontroliavusios prokurorės informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą, iš kurios būtų aiškios 2018 m. rugpjūčio 9 d. konflikto priežastys. Iš Panevėžio PN atlikto tarnybinio tyrimo išvados matyti, kad pagrindinė fizinio smurto prieš pareiškėją priežastis – pačios pareiškėjos neteisėti, pataisos įstaigos vidaus tvarką pažeidžiantys veiksmai – savo turto (pirkto tabako) perleidimas kitiems asmenims bei reikalavimas atsilyginti už suteiktas paslaugas.

37. Panevėžio PN nurodo, kad įvykis, kurio metu prieš pareiškėja panaudotas fizinis smurtas, įvyko 2018 m. rugpjūčio 9 d. apie 21.45 val. Sektoriuje, kuriame gyvena pareiškėja, nuteistosios iki 22.00 val. (pagal nustatytą dienotvarkę) turi galimybę laisvai vaikščioti po visas sektoriaus patalpas, todėl nėra pagrindo nustatyti Panevėžio PN kaltę dėl atskirų šiame sektoriuje gyvenančių nuteistųjų saugumo neužtikrinimo. BVK 70 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi suaugusieji ir nepilnamečiai, skirta apsaugoti nepilnamečius, kurie paprastai yra silpnesnioji pusė emocine ir fizine prasme. Bendri nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra išdėstyti BVK 70 straipsnio 1 dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias teisės normas neatsižvelgė ir suaugusiųjų bei nepilnamečių atskiro laikymo pataisos įstaigoje prasmę iškraipė pareiškėjai naudinga linkme.

38. Panevėžio PN manymu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-945-406/2018, nes skiriasi šių bylų aplinkybės. Tačiau net ir mėtoje byloje teismas priteisė tik 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netgi nenustatė, kokio dydžio ir už kokį konkretų (ne)veikimą neturtinės žalos atlyginimo prašo pareiškėja. Skunde ir patikslintame skunde pareiškėja nurodė skirtingas prašomos atlyginti neturtinės žalos sumas, pirmosios instancijos teismas jų nesutikslino ir neišsiaiškino, už kokius neteisėtus veiksmus (neveikimą) prašoma atlyginti neturtinę žalą.

43. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjos J. M. ir atsakovo atstovo Panevėžio PN apeliacinius skundus nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu, nes nagrinėjamu atveju nenustatyti Šiaulių AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti; dėl Panevėžio PN apeliacinio skundo prašo spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

44. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai J. M. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl neteisėtų PD, Vilniaus AVPK, Šiaulių AVPK, Lukiškių TI-K ir Panevėžio PN veiksmų.

45. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjos J. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad būdama Panevėžio PN pareiškėja patyrė smurtą 2018 m. vasario 23 d. ir 2018 m. rugpjūčio 9 d., taip pat priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, 48 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

46. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

Dėl nuosprendžio vykdymo ir laikymo sąlygų Lukiškių TI-K

48. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad nuosprendžio vykdymas užtruko nuo sausio 15 d. iki vasario 6 d., ir tai, kad vietoje iš pradžių sutartos dienos (vasario 12 d.) policijos pareigūnas pristatė J. M. kitą dieną (vasario 13 d.), nelaikytina reikšminga tiek, kad sukeltų neturtinę žalą.

49. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įrodymų apie bandymą perduoti pareiškėjai higienos priemones nėra, taip pat nėra duomenų apie iš pareiškėjos paimtus vaistus. Pareiškėja prausimosi duše atsisakė 2018 m. vasario 13 d. (I t., b. l. 124–126). Nors iki konvojavimo į Panevėžio PN susidarė 8 dienų laikotarpis, kad per jį būtų suteikta galimybė nusiprausti duše ar jos atsisakyta, Lukiškių TI-K duomenų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įvertinus tai, kad atvykus į pataisos įstaigą atvykusiam asmeniui sudaromos sąlygos nusiprausti (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 62 p.), toks pažeidimas (nusiprausimo nesuteikimas 1 parą) nelaikytinas tiek reikšmingu, kad atsirastų dvasiniai išgyvenimai, kurie laikytini realia žala. Remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir Vilniaus departamentas) reguliariai atlieka operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios vietos sąlygos. Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose išvengiama ir pelėsio, ir nemalonaus kvapo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Lukiškių TI-K administracija laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėja nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl pareiškėjos teiginiai laikomi objektyviai nepagrįstais. Be to, vertintina ir tai, kad iš byloje esančių medicininių kortelių matyti, kad nebuvo pareiškėjos nusiskundimų, kurie būtų susiję su netinkama temperatūra ir (ar) drėgme. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nepateikiama argumentų, kurie galėtų nuneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjos laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

50. Pabrėžtina, kad 2018 m. vasario 14 d. buvo atlikta pirminė J. M. gydytojų apžiūra, vasario 15 d. jos būklė buvo įvertinta psichiatro (I t., b. l. 43–48). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ir nevertino suteiktų gydymo paslaugų kokybės, nes tai galėtų būti atskiru nagrinėjimo dalyku bendrosios kompetencijos teismuose.

Dėl smurto Panevėžio PN

51. Teisėjų kolegija nurodo, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar egzistuoja visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

52. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), teisėjų kolegija nurodo, kad BVK 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pagal Taisyklių 7 punktą su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Taigi BVK nustato imperatyvią pareigą įkalinimo įstaigai rūpintis esančių įstaigoje nuteistųjų saugumu, o jeigu asmuo sužalojamas pagal teisės aktus akivaizdžiai privalomai kontroliuojamoje aplinkoje, iš kurios jis pats neturi jokių galimybių pasišalinti, laikytina, kad įkalinimo įstaiga minėtos pareigos nevykdė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Č. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 13462/06)).

53. Šioje byloje atsakovo atstovo Panevėžio PN atstovai neginčija, kad prieš pareiškėją kitos kalinės smurtavo 2018 m. vasario 23 d. ir rugpjūčio 9 d. Pastaruoju atveju jai sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kaip pagrįstai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, vertinant, ar institucijos elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, svarbu išsiaiškinti, ar administracija turėjo ir galėjo žinoti apie gresiantį pavojų fiziniam pareiškėjos neliečiamumui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, būdama Lukiškių TI-K, kreipėsi su prašymu dėl paskyrimo į kalinimo įstaigą, kuriame nurodė, jog dėl to, kad jos motina yra teisėja, jai gresia fizinis susidorojimas (I t., b. l. 111). Lukiškių TI-K pareiškėjos prašymą dėl kalinimo vietos parinkimo išnagrinėjo tik 2018 m. vasario 22 d., t. y. kai pareiškėja jau buvo konvojuota į Panevėžio PN (2018 m. vasario 21 d.). Atsakovas teigia, kad Panevėžio PN nagrinėjimo Komisijoje metu neturėjo informacijos apie pateiktą prašymą. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad jeigu institucijos būtų pasielgusios atidžiai ir rūpestingai, pats faktas, jog pareiškėja nurodė, kad jos motina yra teisėja ir kad dėl to gali būti su ja susidorota, pataisos namų administracijai turėjo būti žinomas. Komisijos protokole nurodyta, kad Komisija susipažino su asmens bylomis ir įvertino asmenybes. Iš to darytina išvada, kad Komisija turėjo aiškintis visas pareiškėjos saugumui svarbias aplinkybes. Be to, pareiškėja nurodo, kad ir Komisijai pranešė apie jai kylančią grėsmę. Panevėžio PN nesutinka su tokiu teiginiu ir ginasi tuo, kad Komisijos protokole (I t., b. l. 77) nėra užfiksuota, kad pareiškėja būtų ką nors užsiminusi apie jai galinčią kilti grėsmę. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi specifine kalinamo asmens teisine padėtimi, kuri suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Į tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Vertinant, kad Panevėžio PN buvo saistoma imperatyvios pareigos užtikrinti fizinį pareiškėjos saugumą, jie turėjo imtis visų priemonių, kad būtų išsiaiškintos galimos rizikos, t. y. turėjo aktyviai jomis domėtis, todėl pareiga bent paties asmens paklausti apie galimą grėsmę turėtų būti laikytina privaloma pagal minimalų rūpestingumo ir atidumo standartą. Šiuo atveju tokios pareigos Panevėžio PN neįvykdė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Panevėžio PN atstovai pripažino, kad Panevėžio PN tuo metu buvo žinoma, jog kitų kalinių pareiškėja galėjo būti sutikta neigiamai, bet tai siejo su nusikaltimu, už kurį nuteista pareiškėja (duomenys neskelbtini), bet ne su pareiškėjos motinos pareigomis. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad teisiškai nėra reikšminga, ar grėsmė pareiškėjai kilo dėl jos nusikaltimo pobūdžio, ar dėl kitų aplinkybių. Smurtavimo 2018 m. vasario 23 d. atvejo negalima laikyti visiškai spontanišku, kurio Panevėžio PN negalėjo numatyti.

54. Pareiškėja po pirmojo smurto epizodo kreipėsi į pareigūnus su pareiškimu dėl sveikatos sutrikdymo, taip pat prašė ją izoliuoti (I t., b. l. 83). Kurį laiką, iki kovo 2 d., ji buvo izoliuota (I t., b. l. 84–86). Bylos duomenimis nustatyta (Panevėžio PN atsiliepime į patikslintą skundą, II t., b. l. 90, tarnybinio tyrimo išvadoje II t., b. l. 99), kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. ryte Panevėžio PN pareigūnė girdėjo apie kitų kalinių pokalbį ir kylantį konfliktą. Visgi tos pačios dienos vakare, apie 21.40 val. J. M. buvo sumušta savo gyvenamojoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šio atvejo, įvertinus prieš tai buvusį atvejį ir J. M. prašymus dėl izoliavimo, nevertino kaip spontaniškų užpuolimų. Jeigu Panevėžio PN administracija būtų pasielgusi visiškai rūpestingai ir atidžiai, smurto prieš pareiškėją būtų išvengta. Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėja buvo pati kalta dėl smurto prieš ją, nes buvo pareikalavusi iš ją užpuolusių nuteistųjų atiduoti skolą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad smurtavusio asmens motyvai negali paneigti pataisos įstaigos pareigos užtikrinti asmens fizinį saugumą, taigi yra teisiškai nereikšmingi. Taip pat nustatyta, kad Panevėžio PN nesilaikė BVK 70 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Be to, ginčo nėra dėl to, kad per pusę metų prieš pareiškėją du kartus buvo panaudotas smurtas iš kitų nuteistųjų pusės (2018 m. vasario 23 d. ir rugpjūčio 9 d.), kas papildomai įrodo, kad pataisos įstaiga nesielgė pakankami atidžiai ir rūpestingai.

55. EŽTT yra įvardijęs kai kuriuos konkrečius kalinių orumo aspektus, kurių apsaugą turi užtikrinti valstybė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ginamas orumas apima ir tam tikrus ekonominės, socialinės gerovės, t. y. kalinimo sąlygų tinkamumo šiuo požiūriu, elementus (orumas būtų pažeistas, jei kalėjimas būtų labai perpildytas, sąlygos būtų nehigieniškos, nebūtų teikiamos reikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, neįgalusis būtų laikomas nepritaikytoje kameroje). Tam, kad kalinio orumas būtų užtikrintas fizinių kalinimo sąlygų aspektu, valstybė turi tinkamai vykdyti savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 3 straipsnį, t. y. imtis veiksmų, kad būtų sukurtos reikiamos sąlygos. Be to, žinoma, orumas, kurį gina Konvencijos 3 straipsnis, apima ir reikalavimą valstybei (veikiančiai per įgaliotus asmenis) vykdyti savo negatyviąsias pareigas, t. y. susilaikyti nuo netinkamo elgesio. Svarbu, kad nei pozityviųjų, nei negatyviųjų pareigų pagal Konvencijos 3 straipsnį vykdymo atveju EŽTT nelaiko pakankamu pasiteisinimu to, kad valstybė (jos įgalioti asmenys) neturėjo tikslo pažeminti asmens orumą. Doktrinoje atkreipiamas dėmesys, kad tiksliai apibrėžti Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį sunku ir todėl, kad elgesiui vertinti turi įtakos santykiniai veiksniai, t. y. aukos subjektyvi reakcija į tą elgesį, kuriam gali turėti įtakos, pavyzdžiui, kultūriniai veiksniai.

56. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), pabrėžė, kad asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo, ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip – ar kalėjimo administracija pagal savo įgaliojimus ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes. Tačiau aukščiau nurodytos teisės aktų nuostatos bei EŽTT praktikos suponuoja išvadą, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas.

57. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.271 straipsnyje. Panevėžio PN pareigūnai tiek skirdami pareiškėją į konkrečias patalpas, tiek nebūdami pakankami atidūs ir rūpestingi stebėdami ir prižiūrėdami įstaigoje laikomų asmenų elgesį, tiek nesilaikydami BVK 70 straipsnio 2 dalies laikyti nepilnamečius izoliuotus nuo suaugusiųjų, veikė aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareiškėjos sumušimai nepripažintini aiškiai spontaniškais. Dėl pareigūnų netinkamo (neatidaus, nerūpestingo) pareigų vykdymo, neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios įstaigos pareigūnai privalėjo veikti, pareiškėja patyrė fizinį smurtą, pažeminimą bei neturtinę žalą.

58. Pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, teisėjų kolega pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

59. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjai priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjos patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

60. Atsižvelgusi į CK 6.250 str. įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjos nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat į tai, kad pareiškėjai objektyviai galėjo susidaryti įspūdis, kad valstybė negeba pasirūpinti jos saugumu, kas reiškė, kad patirti išgyvenimai buvo ilgalaikio pobūdžio, pasireiškiantys nuolatine realaus susidorojimo baime, be to, pareiškėja nuo pat atvykimo į pataisos namus buvo gydoma nuo (duomenys neskelbtini), taip pat į tai, kad pareiškėja dėl galimo susidorojimo kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, tačiau pastaroji tinkamai nepasirūpino jos saugumu, taip pat į tai, kad pareiškėja dėl savo motinos statuso neabejotinai patenka į pažeidžiamų asmenų ratą, kurių saugumui įkalinimo įstaigose turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į tai, kad vėliau Panevėžio PN ėmėsi reikiamų priemonių pareiškėjos saugumui užtikrinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjos patirtai skriaudai atlyginti ir turi būti didinama iki 4 000 Eur dydžio sumos.

61. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą – padidinant pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, priteistą neturtinės žalos atlyginimą, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio PN apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjai J. M. priteisti 4 000,00 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, už tai, kad būdama Panevėžio pataisos namuose pareiškėja patyrė smurtą 2018 m. vasario 23 d. ir 2018 m. rugpjūčio 9 d.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.