- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-29
- Bylos Nr.
- I1-4571-644/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00474-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2, 8-9) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-05-15 iki 2019-11-15 jis buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštose kamerose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas 2 metrų aukščio pertvara, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Kai kuriose kamerose nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, langai neatsidarė, dėl to patalpose kaupėsi nemalonus kvapas. Prausimosi duše metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušai atskirti tik pertvaromis ir iš priekio yra atviri, todėl besiprausiantį pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pažeminimą, nepatogumus, išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu (b. l. 13-17) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas ypač trumpais laikotarpiais. Pareiškėjui 1 parą, t. y. 2019-04-08 iki 2019-04-09, kameroje nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, jam trūko 0,14 kv. m gyvenamojo ploto. Kauno TI kameros baldais ir kitu inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis. Kamerų sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 2,1 m aukščio sienelėmis, kurios yra atsparios drėgmei ir dezinfekcinėms medžiagoms. Pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kauno TI kamerose langai atsidaro pilnai ir turi orlaides. Patalpose taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema. Dušų patalpos turi atskiras kabinas su aukštomis sienelėmis. Pareiškėjas konkrečių neigiamų pasekmių ir išgyvenimų nekonkretizavo ir nedetalizavo. Kauno TI pareigūnai su pareiškėju elgėsi tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Iki 2019-03-06 galiojusio Kalėjimų direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiška nuostata reglamentuojama ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2019-03-05 įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2018-05-31 iki 2018-06-01 kameroje Nr. 205, nuo 2018-11-29 iki 2018-11-30 kameroje Nr. 207, nuo 2019-04-08 iki 2019-04-09 kameroje Nr. 160, nuo 2019-11-05 iki 2019-11-07 kameroje Nr. 232 (b. l. 18-26). Minėtais duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 205 plotas 14,29 kv. m, kameroje buvo laikoma iki 3 asmenų, vienam asmeniui teko 4,76 kv. m ploto; kameros Nr. 207 plotas 16,08 kv. m, kameroje buvo laikoma iki 4 asmenų, vienam asmeniui teko 4,02 kv. m ploto; kameros Nr. 160 plotas 13,83 kv. m, kameroje buvo laikoma iki 4 asmenų, vienam asmeniui teko 3,45 kv. m ploto; kameros Nr. 232 plotas 15,01 kv. m, kameroje buvo laikoma iki 3 asmenų, vienam asmeniui teko 5,00 kv. m ploto. Minėtais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 1 parą kameroje Nr. 160 nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, kadangi jam kameroje trūko 0,15 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atviras, dėl ko patalpoje kaupėsi nemalonus kvapas. Pažymėjo, kad kamerose neįrengta vėdinimo sistema, langai neatsidarė.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, sanitarinius mazgus visiškai (iki lubų) izoliuoti nuo gyvenamųjų patalpų neprivaloma.
Kaip matyti iš bylos duomenų, Kauno TI kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų yra atskirti 2,10 m aukščio pertvaromis (b. l. 34, 36), kas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusio kameros ploto nekonstatuotini.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Kauno TI kamerų langai pritaikyti vėdinimui, patalpose taip pat veikia mechaninė vėdinimo sistema, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos Kauno TI patalpų foto nuotraukos (b. l. 33, 35, 36, 37). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą ar neveikiančios vėdinimo sistemos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo atitiktį Lietuvos higienos normos reikalavimams. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl langų įrengimo ir kamerų vėdinimo, pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais, todėl atmetami.
Dėl pareiškėjo argumentų apie nemalonų kvapą patalpose, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kauno TI pareigūnai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo, nešvarumų. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl nepakankamo kameros vėdinimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose. Nurodo, kad dušai atskirti tik pertvaromis, o iš priekio dušai yra atviri, todėl besiprausiantį pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys.
Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tokio reikalavimo nėra.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Kauno TI dušo patalpose iš šonų yra įrengtos pertvaros, minėtą aplinkybę patvirtintina į bylą pateiktos dušo patalpų foto nuotraukos, šios aplinkybės neneigia pats pareiškėjas (b. l. 29, 30, 31, 32). Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui Kauno TI dušo patalpose buvo užtikrintos pakankamas privatumas.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kauno tardymo izoliatorius iš viso 1 parą neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo laikyti kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, orumo pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuotas pažeidimas dėl gyvenamojo ploto trūkumo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Akcentuotina, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta itin trumpai – 1 parą, o pats pažeidimas nebuvo itin ženklus (trūko 0,15 kv. m gyvenamojo ploto). CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo, būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neturtinės žalos, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.