Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-04-21 · Civilinė byla Nr. 2A-217-180/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-06-18Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-04-21Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-21
Bylos Nr.
2A-217-180/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-35672-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Artūras Driukas, Antanas Rudzinskas, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
S. M., Ž. M., K. A.
Atsakovas
viešajai įstaigai Šeškinės, Šeškinės poliklinika BTA Insurance Company SE veikianti per filialą LR
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-217-180/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35672-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.5.2.15 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių S. M., Ž. M. ir K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3843-823/2015 pagal ieškovių S. M., Ž. M. ir K. A. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Šeškinės poliklinikai, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje K. V., „BTA Insurance Company“ SE, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės S. M., Ž. M. ir K. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos priteisti iš atsakovės VšĮ Šeškinės poliklinikos po 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Žalą grindė tuo, kad VšĮ Šeškinės poliklinikoje, profilaktinio jų tėvo S. M. sveikatos patikrinimo metu, 2010 m. rugsėjo 20 d. nustačius, kad jis yra sveikas, 2011 m. balandžio 18 d., t. y. po mažiau kaip 6 mėnesių, Vilniaus universiteto onkologijos institute buvo diagnozuotas IV stadijos plaučių vėžys su komplikacijomis, dėl ko 2011 m. rugpjūčio 13 d. S. M. mirė. Dėl vėlai diagnozuotos ligos ir mirties, ieškovių įsitikinimu, kalti atsakovės gydytojai, neįvykdę pareigos užtikrinti, kad medicininė paslauga S. M. būtų suteikta maksimaliai atidžiai ir rūpestingai.

Šalies argumentai

Ieškovės teigė, kad VšĮ Šeškinės poliklinikoje dirbantis gydytojas K. V., išduodamas S. M. sveikatos pažymą, patvirtinančią kad jis sveikas ir gali dirbti pastatų remontininku, nepakankamai aiškiai informavo pacientą apie būtinybę nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją ir už tai šiam gydytojui buvo paskirta drausminė nuobauda.

Tėvo mirtis joms (ieškovėms) sukėlė dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus. Jų ir tėvo ryšys buvo labai glaudus.

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad VšĮ Šeškinės poliklinikoje S. M. 2010 m. rugsėjo mėnesį buvo profilaktiškai tikrinama sveikata dėl galimybės dirbti pastatų remontininku. 2010 m. rugsėjo 17 d. pacientui atlikta kontrolinė krūtinės ląstos rentgenograma. Įtarus papildomą darinį šalia aortos, rentgenograma pakartota 2010 m. rugsėjo 20 d. Įtarti plaučių patologiniai pakitimai, nustatytas papildomų tyrimų poreikis. Profilaktinės apžiūros kabineto gydytojas K. V. 2010 m. rugsėjo 21 d. išdavė S. M. pažymą, patvirtinančią, kad jis gali dirbti pastatų remontininku, tačiau paciento sveikatos istorijoje neįrašė, kad būtinos tolimesnės specialisto konsultacijos. Trečiojo asmens teigimu, apie tai pacientui buvo išaiškinta žodžiu. 2011 m. balandžio 12-30 d., kai S. M. atsitiktinai kreipėsi į gydytoją, nustatytas IV stadijos plaučių vėžys, o 2011 m. rugpjūčio 13 d., jis mirė; mirties priežastis – C 34.9 (plaučių piktybinis navikas).

2012 m. gegužės 18 d. S. M. sutuoktinė G. M. kreipėsi į atsakovę, prašydama atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl S. M. mirties. Ginčas baigtas 2012 m. spalio 11 d. taikos sutartimi, G. M. išmokėtas 30 000 Lt žalos atlyginimas. Ieškovės 2013 m. kovo 28 d. kreipėsi į atsakovę, reikalaudamos neturtinės žalos atlyginimo dėl S. M. mirties. Atsakovė šio prašymo netenkino.

Teismas sprendė, kad ieškovės neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų, t. y., kad, atlikdamas profilaktinį S. M. sveikatos tikrinimą ir jo metu įtaręs patologinius plaučių pakitimus, darbo medicinos gydytojas K. V. neinformavo S. M. apie poreikį nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją ar atitinkamus specialistus išsamiam tyrimui. Byloje esančio ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad profilaktinis sveikatos tikrinimas S. M. buvo atliktas tinkamai. Teismas sprendė, kad tinkamas pareigos išaiškinti įvykdymas negali būti siejamas išimtinai su atitinkamų rekomendacijų įrašymu į paciento sveikatos istoriją, nes tokios rekomendacijos profilaktinio patikrinimo metu buvo įrašytos ne gydytojo K. V., o gydytojos V. K., atlikusios S. M. plaučių rentgenogramą, nurodant, kad įtariamas papildomas darinys šalia aortos (2010 m. rugsėjo 17 d.) ir būtini papildomi tyrimai, pulmonologo – onkologo konsultacija (2010 m. rugsėjo 20 d.). Ieškovės nepaaiškino, kokiu būdu K. V. atlikto papildomo įrašo faktas būtų iš esmės pakeitęs pačią situaciją. Aplinkybė, kad tokio įrašo neatliko gydytojas K. V., nereiškia, kad būtinybė kreiptis į šeimos gydytoją išsamiam tyrimui nebuvo išaiškinta žodžiu. Tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad S. M. buvo išaiškinta būtinybė kreiptis dėl diagnozės patikslinimo, išskyrus paties trečiojo asmens K. V. paaiškinimus, byloje nėra, tačiau, teismo vertinimu, gydytojo paaiškinimai yra nuoseklūs ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus.

Teismas sprendė, kad, atliekant S. M. krūtinės ląstos diagramą, įtarus pakitimus, ji buvo kartojama. Vien ši aplinkybė, teismo įsitikinimu, apdairiam ir rūpestingam asmeniui turėjo sukelti įtarimą dėl jo sveikatos būklės. Teismas suabejojo, kad trečiasis asmuo K. V., tinkamai atlikęs sveikatos tikrinimą, būtų nuslėpęs nuo S. M. gydytojo radiologo išvadas. Teismas nustatė, kad iki 2011 metų pavasario S. M. jautėsi gerai, atrodė sveikas, todėl tikėtina, kad pats S. M. nepakankamai rimtai įvertino kilusią grėsmę jo sveikatai ir dėl to laiku nesikreipė į gydytojus. Ieškovių teiginiai, kad S. M. būtų joms papasakojęs apie įtariamas sveikatos problemas, jei jam gydytojas būtų apie tai pranešęs, nepagrįsti įrodymais.

Teismas atmetė ieškovių teiginius, kad gydytojo neteisėtus veiksmus įrodo tai, kad jam paskirta drausminė nuobauda, nes jis nepakankamai aiškiai informavo pacientą apie būtinumą nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją. Drausminė nuobauda gydytojui skirta būtent dėl atitinkamų rekomendacijų neįrašymo į paciento sveikatos istoriją, dėl ko atsakovės gynybinė pozicija kilus ginčui tapo apsunkinta. Priešingai nei nurodo ieškovės, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pripažinusi savo darbuotojų kaltę dėl S. M. mirties. Pareigos tinkamai pildyti medicininius dokumentus pažeidimas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, sąlygojęs žalos atsiradimą, atsižvelgiant į tai, kad S. M. sveikatos istorijoje profilaktinio tyrimo metu buvo padaryti įrašai, leidę šeimos gydytojai spręsti apie būtinybę atlikti papildomus tyrimus, kai pacientas į ją kreipėsi.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą: trečiojo asmens paaiškinimus, S. M. sveikatos istorijoje esančius gydytojos V. K. įrašus, vėlesnius šeimos gydytojos įrašus, ieškovių paaiškinimus, padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka prieiti prie išvados, kad trečiasis asmuo atliko ieškovių įrodinėjamus neteisėtus veiksmus, t. y. nenurodė S. M. būtinybės kreiptis dėl tolimesnio diagnozės patikslinimo.

Pasisakydamas dėl priežastinio ryšio, teismas, remdamasis teismo paskirtos ekspertizės akto išvadomis, padarė išvadą, kad S. M. nustatytas nesmulkialąstelinis plaučių vėžys; išgyvenimo procentas susirgus šia liga labai mažas, todėl tikimybė pasveikti, diagnozavus šią ligą 2010 metų rugsėjo mėnesį, abejotina. Tikėtina, kad tuo metu liga jau buvo trečioje stadijoje, operacinis gydymas tokiu atveju netaikytinas, išgyvenimo prognozė bloga. Ankstesnis diagnozės nustatymas galbūt būtų pailginęs paciento gyvenimo laikotarpį keliais mėnesiais. Byloje surinktų įrodymų visetas leido teismui teigti, kad nustačius S. M. diagnozę po profilaktinio patikrinimo, mirties nebūtų išvengta, todėl nėra pagrindo spręsti net ir dėl netiesioginio priežastinio ryšio.

Spręsdamas dėl ieškovių patirtos žalos, teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad paciento mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi pilnamečiai vaikai, nepaisant darbingumo, jeigu santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs, pasižymintys nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu. Visos ieškovės S. M. mirties metu buvo pilnametės (31, 27 ir 24 metų amžiaus). Ieškovės K. A. ir S. M. gyvena Anglijoje nuo 2009 metų, K. A. yra susituokusi, S. M. gyvena kartu su gyvenimo draugu, sukūrusios savo šeimas, ilgą laiką gyvena atskirai nuo tėvų. Aplinkybės apie ieškovių ir mirusiojo S. M. itin artimą ryšį byloje įrodinėjamos tik pačių ieškovių paaiškinimais. Nurodytos aplinkybės (bendravimas su tėvais ,,Skype“ programos pagalba, telefonu, šeimos švenčių šventimas drauge, tėvų lankymas), teismo vertinimu, atitinka normalius savo šeimas sukūrusių pilnamečių vaikų ir tėvų santykius ir negali būti vertinamos kaip liudijančios išskirtinį, itin artimą ryšį su mirusiuoju, pagal nurodytą teismų praktiką sudarantį pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovė Ž. M. gyveno kartu su S. M. iki pat jo mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime taip pat nėra pakankama itin artimam ryšiui konstatuoti. Ketinusios itin artimus ryšius įrodinėti liudytojų parodymais, ieškovės šio ketinimo atsisakė.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl žalos atlyginimo ieškovės kreipėsi beveik po dviejų metų nuo S. M. mirties, ir po penkių mėnesių kai buvo sudaryta G. M. ir atsakovės taikos sutartis. Ieškovių reikalaujama žalos atlyginimo suma atitiko G. M. gautą sumą. Teismo vertinimu, tai leidžia daryti išvadą, kad arba ieškovės nevertino patyrusios neturtinę žalą dėl tėvo mirties, ir atitinkamą reikalavimą pareiškė tik dėl sėkmingos jų motinos pradėto proceso baigties, arba kad ieškovių nurodomos aplinkybės apie jų ir tėvų artimus santykius neatitinka tikrovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovės S. M., Ž. M. ir K. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydamos panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį patenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Skundo esminiai argumentai:

Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, nesivadovavo kasacinio teismo praktika apie gydytojų profesinės atsakomybės standartą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.245–6.250 straipsnius, ir padarė neteisingą išvadą, kad nėra atsakovės neteisėtų veiksmų: krūtinės ląstos rentgenogramos buvo atliktos du kartus ir įtarti plaučių patologiniai pakitimai, tačiau gydytojas K. V. vis tiek išdavė pažymą pacientui, kad jis yra sveikas ir gali dirbti pastatų remontininku, nenurodė gydytojo radiologo išvadų ir nesuteikė rekomendacijų dėl tolimesnių veiksmų, dėl to pacientas nežinojo apie pavojų, kilusį jo sveikatai. Gydytojo K. V. teiginiai, kad pacientui žodžiu nurodė kreiptis į šeimos gydytoją, yra atmestini kaip nepagrįsti, nes jis suinteresuotas išvengti atsakomybės; teismas neįvertino medicinos specialisto konsultacinės išvados Nr. 0084/14 ir teismo ekspertizės akto išvadų, kad, nesant atitinkamo įrašo, negalima spręsti, ar S. M. buvo išaiškinta būtinybė konsultuotis pas atitinkamus specialistus. Jei K. V. būtų skaitęs gydytojo radiologo išvadą ir iš tiesų rekomendavęs kreiptis į šeimos gydytoją, būtų įrašęs tokią rekomendaciją į paciento sveikatos istoriją ir pacientas būtų patvirtinęs tai savo parašu. Teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientui poliklinikoje buvo padaryta diagnostinių klaidų, jos suteiktos netinkama ir nekokybiškai – nenustatyta tiksli diagnozė, dėl ko laiku nepradėtas plaučių vėžio gydymas; atsakovė, atlikusi vidaus medicininį auditą, konstatavo, kad gydytojas K. V. nepakankamai aiškiai informavo pacientą apie būtinumą nedelsiant kreiptis pas savo šeimos gydytoją, o pacientas nesilaikė jo paskyrimų, už tai gydytojui K. V. paskirta drausminė nuobauda;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad gydytojų civilinė atsakomybė yra specifinė, tai lemia gydytojo profesijos ypatumai – profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo ir atsargumo standartus. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas. Pacientą ir gydytoją sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį; S. M. nebuvo informuotas apie būtinybę tirtis, nes iki 2011 m. pavasario jautėsi gerai ir atrodė sveikas, nejautė pavojaus savo sveikatai ir gyvybei. Vėžys yra liga, kuri kelia didelį pavojų gyvybei, todėl vien įtarimas apie tokią ligą paprastai žmonėms, bent minimaliai besirūpinantiems savo sveikata, sukelia išgąstį ir poreikį kreiptis medicininės pagalbos. S. M. labai rūpinosi savo sveikata. Plaučių vėžys diagnozuotas tik dėl to, kad jis daugiau nei po pusės metų dešinio kirkšnies srityje pajuto skausmą, nesusijusį su vėžiu. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nenustatytas priežastinis ryšys. Atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijęs su žalingais padariniais. Jei diagnozė būtų buvosi nustatyta iš karto po profilaktinio sveikatos patikrinimo, paciento gyvenimo laikotarpis būtų pailgėjęs arba jis būtų visiškai išgydytas. Plaučių vėžys, nors ir retai, bet yra pagydomas. Žmogaus gyvybė iš esmės yra aukščiausia ir svarbiausia jo gyvenimo vertybė, todėl net menkiausia galimybė ir tikėtinumas išgyti ar prailginti gyvenimo trukmę yra itin svarbūs.Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai sprendė, kad neįrodyta ieškovių patirta žala. Pilnamečiai vaikai, nepaisant darbingumo, turi teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą, jeigu jų santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs, nėra reikalaujama, kad ryšys su mirusiuoju būtų kažkuo išskirtinis, nepaprastai artimas, nes paprastai pilnamečiai vaikai nebūna nuolat kartu su tėvu, tačiau emocinis prieraišumas, tvirtumas, nuolatinis bendravimas, artumas, nuoširdumas ir draugiškų šeiminių santykių iki pat mirties palaikymas yra itin reikšmingos: S. M. dvasinis išgyvenimas ir emocinis sukrėtimas pasireiškė tuo, kad ji, būdama aštuntą mėnesį nėščia, sužinojo apie savo tėvo sunkią ligą, patirdama didžiulius dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, nepatogumus, turėjo labai stengtis, kad išlaikytų savo vidinės ramybės pusiausvyrą, kad nebūtų padaryta nepataisoma fizinė ir/ar psichinė žala įsčiose esančiam vaisiui. Dėl to gimdymas buvo labai sunkus ir komplikuotas. Ieškovė palaikė glaudų ryšį su tėvu, kai 2009 metais išvyko gyventi į Angliją: nuolat bendraudavo internetu, lankydavo jį Lietuvoje. Iki šiol ji negali atsigauti; Ž. M. dvasinis išgyvenimas ir emocinis sukrėtimas pasireiškė tuo, kad kai ji sužinojo apie tėvui nustatytą sunkią ligą, turėjo pusės metų dukrą, kurią reikėjo nuolat prižiūrėti, vienai auginti ir slaugyti sergantį tėvą, su kuriuo gyveno. Santykiai su tėvu buvo itin artimi; K. A. dvasinis išgyvenimas, emocinis sukrėtimas ir depresija pasireiškė tuo, kad ji ne tik patyrė dvasines kančias dėl tėvo sunkios ligos, bet dar ir būdama penktą mėnesį nėščia, išgyveno tėvo laidotuves. Santykiai su tėvu visada buvo artimi, kai ji išvyko 2009 metais gyventi į Angliją; su juo nuolat bendravo internetu.

Atsiliepimas

Atsakovė VšĮ Šeškinės poliklinika atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimo esminiai argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantės neįrodė, kad atsakovė, atlikdama profilaktinį S. M. sveikatos patikrinimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, kad profilaktinis patikrinimas S. M. buvo atliktas netinkamai ir pažyma darbo biržai išduota nepagrįstai. Darbo medicinos gydytojo K. V. rekomendacijos neįrašymas į S. M. medicinos dokumentus negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, nes teisės aktai, reglamentuojantys profilaktinių patikrinimų atlikimą, tokios pareigos darbo medicinos gydytojui nenumato.Rekomendacijų neįrašymas į S. M. medicinos dokumentus, nepaneigia gydytojo K. V. teiginių, kad visa reikalinga informacija S. M. buvo suteikta žodžiu. Drausminė nuobauda K. V. skirta tik dėl to, kad neįrašius rekomendacijos kreiptis į šeimos gydytoją, atsakovė yra priversta bylinėtis.Tarp rekomendacijos neįrašymo į medicinos dokumentus ir S. M. mirties nėra jokio priežastinio ryšio. Teismo ekspertizės akto išvadų 3-iame punkte nurodyta, kad tikimybė S. M. pasveikti, jei plaučių naviko diagnozė būtų nustatyta 2010 metų rugsėjo mėnesį, abejotina, nes šiuo konkrečiu atveju jam buvo nustatytas smulkialąstelinis plaučių vėžys – sunki, retai pagydoma liga. Iš 2010 m. rugsėjo 20 d. atliktos S. M. plaučių rentgenogramos galima įtarti, kad tuo metu liga jau buvo trečioje stadijoje; operacinis gydymas tokiu atveju netaikytinas, išgyvenimo prognozės blogos.Teismo medicinos konsultacine specialisto išvada Nr. 0084/14 nėra pagrindo vadovautis, nes tai tik asmeninė specialisto nuomonė, joje nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Iš VU Onkologijos instituto gydymo stacionare istorijos Nr. 4693/11 išrašo akivaizdu, kad S. M. jau iki 2011 m. balandžio 8 d. vizito į UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centras“ jautė ir žinojo savo sveikatos būklės blogėjimą (dusulį fizinio krūvio metu, blogą apetitą, svorio kritimą, bendrą silpnumą, galvos svaigimą), tačiau apie jį nesakė nei savo artimiesiems, nei šeimos gydytojui, nei Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydytojams. Informacijos apie blogėjančią sveikatą slėpimas, paskirtų tyrimų neatlikimas rodo, kad S. M. dėl nežinomų priežasčių nenorėjo tirtis ir gydytis dėl onkologinio susirgimo.Apeliantės neįrodė, kad jų ir S. M. santykiai buvo itin artimi ir glaudūs. Apeliantės K. A. ir S. M. gyveno Anglijoje nuo 2009 metų, K. A. yra susituokusi, S. M. gyvena kartu su gyvenimo draugu, yra sukūrusios savo šeimas, ilgą laiką gyvena atskirai nuo tėvų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 str., 24 str. 1 d.). Pagal CK 6.263 straipsnį kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui.

Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui, o padarius žalą, gydytojui (sveikatos priežiūros įstaigai) taikoma deliktinė civilinė atsakomybė, tačiau civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246–6.249 str.). Gydymo įstaigos ar jos darbuotojų kaltė tiesiogiai siejama su atsiradusiais neigiamais padariniais pacientui dėl jo sveikatos pablogėjimo ar mirties, todėl sprendžiant dėl teisinės atsakomybės nepakanka konstatuoti faktą, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, reikia įvertinti ir aplinkybes nulėmusias tokias pasekmes. Taip pat laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti, bet paciento sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

Sveikatos sistemos įstatyme skiriamos kelios asmens sveikatos priežiūros rūšys, viena iš jų – prevencinė medicinos pagalba, kurią, be kitų prevencinės veiklos rūšių, sudaro ir profilaktiniai patikrinimai (Sveikatos sistemos įstatymo 17, 18 str.).

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad vertinant sveikatos tikrinimą vykdančios sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų veiksmus teisėtumo aspektu, privalu atsižvelgti į tai, kad gydytojas, tikrinantis asmens sveikatą, skirtingai nuo gydančio gydytojo, paprastai neturi arba nepakankamai turi pirminės informacijos (objektyvios – klinikinių duomenų, bei subjektyvios – paciento nusiskundimų), kad galėtų įtarti paciento sveikatos sutrikimus, nes sveikatą besitikrinantis asmuo paprastai jaučiasi sveikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2010). Kita vertus, tai nereiškia, kad įstaigai, vykdančiai profilaktinį sveikatos patikrinimą (jos darbuotojams), netaikomi aukštesni profesinės atsakomybės standartai ir kad ji neturi atidumo, rūpestingumo ir atsargumo pareigos, tačiau šios pareigos turinys objektyviai skiriasi, nes skiriasi atliekamų veiksmų pobūdis ir siekiamas tikslas. Negalima kelti asmeniui jo galimybes ir kompetenciją viršijančių reikalavimų. Be to, sprendžiant dėl sveikatos priežiūros, atliekančios asmens sveikatos profilaktinį patikrinimą, atsakomybės, būtina atsižvelgti ir į tai, ar savo pareigas tinkamai atliko kita šio santykio šalis – pacientas, nes visais atvejais turėtų būti vadovaujamasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad paciento ir sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros įstaigų santykiai yra grindžiami savitarpio pagarbos, supratimo ir pagalbos principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2010 ir kt.).

Darbo medicinos gydytojo teisės, pareigos ir atsakomybė reglamentuoti Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-516 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 73:2007 „Darbo medicinos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kurios 10.5 punkte įtvirtinta darbo medicinos gydytojo pareiga nepriskirtais darbo medicinos gydytojo kompetencijai atvejais siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą. Šios normos 11.13 punktas įtvirtina darbo medicinos gydytojo pareigą tvarkyti medicinos dokumentus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose tvarka patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301. Šios tvarkos 1 priedo, reglamentuojančio profilaktinių sveikatos tikrinimų rūšis ir apmokėjimo tvarką, 11 punkte nurodyta, kad profilaktinių sveikatos tikrinimų duomenys įrašomi į paciento asmens sveikatos istoriją. Šios Tvarkos 13 priedo „Asmenų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje galima profesinė rizika (kenksmingų veiksnių poveikis ir (ar) pavojingas darbas), privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas)“ 5.3 punkte nurodytas vienas iš profilaktinio sveikatos patikrinimo tikslų – įvertinti, ar įsidarbinantys asmenys ir darbuotojai gali dirbti konkretų darbą konkrečiomis galimos profesinės rizikos sąlygomis. Aprašo 10 punktas nustato, kad privalomus profilaktinius sveikatos tikrinimus atlieka šeimos medicinos paslaugas teikiantys gydytojai arba darbo medicinos gydytojas, privalomai arba prireikus konsultuodamiesi su šiame priede nurodytų kitų profesinių kvalifikacijų gydytojais ir, esant indikacijų, skirdami privalomus arba kitus tyrimus. Šeimos medicinos paslaugas teikiantis arba darbo medicinos gydytojas, įvertinęs tyrimų rezultatus, konsultavusių kitų profesinių kvalifikacijų gydytojų išvadas bei kontraindikacijas, daro išvadą apie asmens profesinį tinkamumą (Aprašo 10.4 p.). Gydytojas, atliekantis profilaktinį sveikatos patikrinimą, pacientui praneša apie su juo asmeniškai susijusius jo profilaktinio sveikatos tikrinimo rezultatus, taip pat informuoja ir pataria, koks sveikatos tikrinimas reikalingas jam, pasibaigus kenksmingo rizikos veiksnio poveikiui. Gydytojas įrašo į paciento asmens sveikatos istoriją (F Nr. 025/a), kad suteikė pacientui informaciją, ir nurodo kokią (Aprašo 16 p.).

Iš paminėtų teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad priešingai nei teigia atsakovas, darbo gydytojui yra ne tik nustatyta pareiga informuoti pacientą apie patikrinimo rezultatus ir atlikti įrašą apie tokios informacijos suteikimą, bet ir konkrečiai nurodyti tokios suteiktos informacijos turinį.

Byloje nustatyta, kad profilaktinis patikrinimas S. M. buvo atliktas nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d. Jos metu padaryta krūtinės ląstos rentgenograma. 2010 m. rugsėjo 17 d. įtarta kairio plaučio patologija, dėl to pacientui paskirta pakartotinė krūtinės ląstos rentgenograma. Gydytoja V. K., 2010 m. rugsėjo 20 d. atlikusi pakartotinę S. M. plaučių rentgenogramą, sveikatos istorijoje padarė įrašą, užfiksavusi, kad ,,įtariamas papildomas darinys šalia aortos, būtini papildomi tyrimai ir pulmonologo – onkologo konsultacija“. 2010 m. rugsėjo 21 d. darbo medicinos gydytojas K. V. S. M. išdavė pažymą, kad jis gali dirbti pastatų remonto darbininku. Jokių gydytojo K. V. įrašų, kad pacientui buvo suteikta informacija apie paminėtas gydytojos rentgenologės pastabas, nėra, nors tokia pareiga jam buvo nustatyta teisės aktuose.

Byloje iš esmės nėra ginčo, kad šiuo laikotarpiu S. M. buvo atlikti visi profilaktiniam patikrinimui reikalingi tyrimai, paskirtos visos reikiamos gydytojų specialistų konsultacijos, kad pats profilaktinis sveikatos patikrinimas buvo atliktas tinkamai. Apeliantės neginčija gydytojo išduotos pažymos, tačiau teigia, kad gydytojas K. V. nenurodė gydytojo radiologo išvadų ir nesuteikė rekomendacijų dėl tolimesnių veiksmų, todėl pacientas S. M. nežinojo apie pavojų, kilusį jo sveikatai, dėl to laiku nesikreipė į šeimos gydytoją, ir diagnozė (IV stadijos plaučių vėžys su komplikacijomis) buvo nustatyta pavėluotai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gydytojo K. V. atitinkamas įrašas savaime neturi jokios lemiamos reikšmės, o tai, kad visa reikalinga informacija pacientui buvo suteikta žodžiu, patvirtina trečiojo asmens gydytojo K. V. paaiškinimai. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014 ir kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių atsakovės įrodinėjamas aplinkybes apie žodžiu suteiktą informaciją. Visų pirma pati atsakovė byloje pripažino, kad gydytojas K. V. privalėjo įrašyti duomenis į paciento sveikatos istoriją apie suteiktą būtiną informaciją, dėl to jam, atlikus vidaus medicininį auditą, buvo paskirta drausminė nuobauda. Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad pacientui buvo suteikta informacija apie būtinybę toliau konsultuotis ir atlikti detalesnius tyrimus, todėl padaryti vienareikšmę išvadą, kad informacija buvo suteikta žodžiu, ją grindžiant tik gydytojo K. V. paaiškinimais, kuris iš esmės yra suinteresuotas bylos baigtimi, nėra pagrindo (CPK 185 str.). Negali būti pateisinamos situacijos, kai profilaktinių patikrinimų metu pacientas nėra aiškiai informuojamas apie įtariamą ligą, ypač tokio pobūdžio, nes, paminėta, tokiu būdu iš esmės yra teikiama ir prevencinė medicinos pagalba, kurios metu profesinės pareigos atliekamos atidžiai, rūpestingai ir tinkamai (CK 1.5 str.). Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės veiksmai pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nepripažinti neteisėtais, nes atsakovė netinkamai atliko profesinę pareigą, nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.246 str. 1 d.).

Paminėta, kad atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai nustatomi ne tik neteisėti veiksmai, bet ir žalos faktas ir dydis bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos. Atmestini kaip nepagrįsti apeliančių teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai sprendė, kad nenustatytas neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos priežastinis ryšys.

Ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp asmens atliktų veiksmų (neveikimo) ir kilusių neigiamų padarinių, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio apibrėžtį ir formuojamą teismų praktiką skiriamas tiesioginis ir netiesioginis priežastinis ryšys. Tiesioginiu priežastiniu ryšiu laikomas toks priežastinis ryšys, kai dėl neteisėtų asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai, t. y. teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmai yra tiesiogiai susiję su kilusiais neigiamais padariniais. Netiesioginis priežastinis ryšys konstatuojamas tada, kai asmens veiksmai tiesiogiai nelemia žalos padarymo, tačiau sudaro sąlygas žalai atsirasti ir jai padidėti, t. y. asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda, tam tikru laipsniu lemia neigiamų padarinių atsiradimą. Nustatant netiesioginį priežastinį ryšį būtina svarstyti, ar asmens atlikti veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktiką formuojantis kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

Apeliančių nuomone, jei diagnozė būtų buvusi nustatyta iš karto po profilaktinio sveikatos patikrinimo, paciento gyvenimo laikotarpis būtų pailgėjęs arba jis būtų visiškai išgydytas. Tokie apeliančių argumentai grindžiami prielaidomis.

Pirma, jei gydytojas būtų informavęs S. M. apie galimo susirgimo prielaidą, dar nereiškia, kad S. M. būtų vykdęs gydytojo K. V. nurodymus ir kreipęsis į šeimos ar kitus specialistus dėl tikslios diagnozės nustatymo. Tiek iš pačių apeliančių teiginių apie tai, kad S. M. itin daug dirbo ir nesirūpino savo sveikata, tiek iš byloje esančių duomenų matyti, kad iki 2011 metų pavasario S. M. nesiskundė sveikata, jautėsi tariamai gerai, atrodė visiškai sveikas. 2011 m. kovo 30 d., kai S. M. kreipėsi į savo šeimos gydytoją visiškai dėl kito susirgimo – dėl dešinio kirkšnio išvaržos, šeimos gydytoja, susipažinusi su 2010 m. rugsėjo 20 d. gydytojos radiologės įrašu, S. M. nedelsiant paskyrė tyrimus, krūtinės ląstos rentgenogramą bei gydytojo chirurgo konsultaciją. S. M. atvyko pas gydytoją chirurgą konsultuotis dėl dešinio kirkšnio išvaržos 2011 m. kovo 31 d., tačiau tyrimų ir pakartotinės krūtinės ląstos rentgenogramos dėl įtariamo onkologinio susirgimo neatliko. Į Šeškinės polikliniką S. M. pakartotinai atvyko tik 2011 m. balandžio 8 d. su UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centro“ išrašu, kuriame buvo nurodyta išplitusio plaučių vėžio diagnozė. 2011 m. balandžio 4 d. S. M. buvo nuvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, kur atsisakė būti hospitalizuotas, o taip tolimesnio ištyrimo; jokios informacijos gydytojams apie įtariamą onkologinį susirgimą ir blogėjančią būklę nepateikė (išrašas iš medicininių dokumentų, nurodytas Ekspertizės akto 3 psl.). Tai, kad S. M. gydytojų rekomendacijas ir jų paskyrimus ignoravo, įrodo jo nerūpestingą požiūrį į savo sveiktą. Tai paneigia apeliančių teiginį apie tai, kad S. M. labai rūpinosi savo sveikata, nes tai patvirtinančių įrodymų nėra (CPK 178 str.). S. M. sveikatos istorijoje nuo 1999 metų (apie 10 metų) nėra jokių duomenų apie jo apsilankymus pas gydytojus (šeimos gydytoją, kitus specialistus), atliktus kokius nors profilaktinius/prevencinius tyrimus. 2011 m. kovo 30 d. šeimos gydytojai nenurodė jokių nusiskundimų, susijusių su plaučių ligomis, tačiau yra pagrindas teigti, kad tam tikrus ligos požymius tuo metu S. M. turėjo jausit, nes gana greitai, 2011 m. balandžio 12 d. VU Onkologiniame institute buvo aprašyti S. M. nusiskundimai, susiję su plaučių onkologine liga: dusulys fizinio krūvio metu, blogas apetitas, svorio kritimas, bendras silpnumas, galvos svaigimas (VU Onkologijos instituto išrašas iš gydymo stacionare istorijos Nr. 4693/11, nurodytas teismo ekspertizės akte). Aplinkybė, kad profilaktinio patikrinimo metu rentgenograma buvo kartojama, apdairiam ir rūpestingam asmeniui taip pat paprastai turėtų sukelti tam tikrų įtarimų ir paskatinti domėtis sveikata. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1 str. 2 d.) nustato, kad paciento ir sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros įstaigų santykiai grindžiami savitarpio pagarbos, supratimo ir pagalbos principais, o Sveikatos sistemos įstatymas (85 str.) nustato Lietuvos Respublikos gyventojų pareigą rūpintis savo sveikata Byloje nėra duomenų, kad tokios pareigos (rūpintis savo sveikata) S. M. laikėsi. Gydytojai neturi pareigos, nei priemonių priversti asmenį rūpintis savo sveikata, jei asmuo to nenori.

Antra, teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantės taip pat nepagrindė savo teiginių, kad jei diagnozė būtų buvusi nustatyta iš karto po profilaktinio sveikatos patikrinimo, paciento gyvenimo laikotarpis būtų pailgėjęs arba jis būtų visiškai išgydytas. Ekspertizės akto išvadų 3-iame punkte nurodyta, kad tikimybė, kad S. M. būtų pasveikęs, jei plaučių naviko diagnozė būtų nustatyta 2010 metų rugsėjo mėnesį, abejotina, nes šiuo konkrečiu atveju jam buvo nustatytas smulkialąstelinis plaučių vėžys – sunki, retai pagydoma liga. Profilaktinio tikrinimo metu liga jau buvo trečioje stadijoje, operacinis gydymas tokiu atveju netaikytinas, o išgyvenimo prognozės blogos.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, tikimybės išgyventi, esant nustatytai diagnozei, laipsnis nepakankamas konstatuoti priežastinį ryšį. Priežastinis ryšys, kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, jis turi būti įrodomas žalos atlyginimo siekiančio asmens. Iš esmės visi įrodymai, kurių netinkamą vertinimą nurodo apeliantės, yra susiję su gydytojų veiksmų teisėtumo vertinimu, tačiau jie nepagrindžia priežastinio ryšio tarp atsakovės gydytojo veiksmų ir paciento sveikatos būklės ir jo mirties, o neteisėti atsakovės veiksmai (gydytojo K. V. neįrašyta rekomendacija į paciento ligos istoriją kreiptis į šeimos gydytoją dėl ligos diagnozės patikslinimo) yra pernelyg nutolę (CK 6.247 str., CPK 185 str.). Neigiamos pasekmės (S. M. mirtis) atsirado ne dėl paminėto įrašo ir informacijos stokos (byloje nustatyta, kad informacijos apie galimą susirgimą S. M. pakako), o dėl paties mirusiojo S. M. didelio nerūpestingumo, pareigos rūpintis savo sveikata pažeidimo.

Nesant nei tiesioginio, nei netiesioginio priežastinio ryšio tarp apeliančių nurodomų atsakovės veiksmų (neveikimo) ir S. M. mirties, nėra pagrindo konstatuoti apeliančių išimtinio pobūdžio išgyvenimų kaip pagrindo nustatyti pinigais priteistiną neturtinę žalą. Artimojo netektis visais atvejais sukelia tam tikrą žalą, tačiau ji gali būti atlyginama tik nustačius visas privalomas civilinės atsakomybės sąlygas. Nesant vienos iš jų (priežastinio ryšio), nėra pagrindo pasisakyti dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasNijolė PiškinaitėAntanas Rudzinskas