Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Luminor Bank AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo ir 2024 m. birželio 6 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. G. ir A. G. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai A. G. ir A. G. (toliau – ieškovai) 2022 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė:

1.1. Pripažinti ieškovų su Nordea banku (Nordea ir DNB bankams susijungus – akcinė bendrovė (toliau – AB) Luminor Bank (teisių perėmėjas – Luminor Bank AS (toliau – atsakovas arba bankas)) 2008 m. liepos 16 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbiami) (toliau – sutartis) sąlygas, numatytas Specialiosios dalies 2.1 ir 2.2 papunkčiuose dėl 378 805 CHF kredito, bei sutarties 2.9.3 papunktyje numatytą sąlygą taikyti LIBOR CHF bazinę palūkanų normą, nesąžiningomis;

1.2. Pripažinti sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją – visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias atliko ieškovai pagal sutartį Šveicarijos franko (CHF) valiuta paskolos grąžinimui (skolos ir palūkanų mokėjimui) perskaičiuoti į eurus kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu;

1.3. Pripažinti ieškovų su banku sutarties užtikrinimui 2008 m. liepos 31 d. sudarytą sutartinę hipoteką Nr. (duomenys neskelbiami) negaliojančia nuo jos sudarymo momento;

1.4. Priteisti ieškovams iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad 2008 m. liepos 16 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbiami) su Nordea banku. Paskola buvo suteikta 378 805 Šveicarijos frankais (CHF), tačiau bankas neatskleidė valiutos kurso svyravimo rizikos ir sukūrė klaidingą įspūdį apie Šveicarijos franko stabilumą. 2021 metais bankas pranešė apie vienašališką palūkanų normos pakeitimą iš LIBOR CHF į EURIBOR, o ieškovams atsisakius, paaiškėjo, kad banko teiginiai buvo klaidinantys. Ieškovai kreipėsi į banką su prašymu modifikuoti sutartį, tačiau bankas atsisakė tai padaryti. Sutarties sąlygos yra nesąžiningos, todėl sutartis turi būti pripažinta negaliojančia bei taikoma restitucija. Atitinkamai, negaliojančia turi būti pripažinta ir 2008 m. liepos 31 d. hipotekos sutartis.

3. Atsakovas sutinka, kad nesąžiningos sąlygos egzistavo nuo sutarties sudarymo momento, todėl sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento). Atsakovas siūlo restituciją taikyti Šveicarijos frankais, kad abi šalys grąžintų viena kitai tai, ką gavo, taip išlaikant sąžiningumą ir vengiant ieškovų nepagrįsto praturtėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 4 d. sprendimu ieškovų A. G. ir A. G. ieškinį patenkino – pripažino negaliojančiomis paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbiami) sąlygas, numatytas Specialiosios dalies 2.1 ir 2.2 papunkčiuose bei Specialiosios dalies 2.9.3 papunktyje, nesąžiningomis; pripažino paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbiami) negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją – priteisė Luminor Bank AS solidariai iš ieškovų 27 634,91 Eur, pripažino negaliojančia 2008 m. liepos 31 d. sudarytą sutartinę hipoteką Nr. (duomenys neskelbiami)nuo jos sudarymo momento, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. 2024 m. birželio 6 d. teismas priėmė papildomą sprendimą, kuriuo priteisė ieškovui A. G. iš atsakovo Luminor Bank AS 450 Eur.

5. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl 2008 m. liepos 16 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbiami) Specialiosios dalies 2.1 papunkčio, kuriame įtvirtinta kredito suma (278 805 CHF), 2.2 papunkčio, kuriame įtvirtinta kredito valiuta (CHF), ir 2.9.3 papunkčio, kuriame nustatyta bazinė palūkanų norma (LIBOR CHF), vertinimo sąžiningumo vartotojų atžvilgiu aspektu bei šių sutarties sąlygų modifikavimo teismo sprendimu.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje 2022 m. lapkričio 21 d. priimtoje nutartyje jau buvo konstatuota kitoje analogiškoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-68-3-35629-2017-4) kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų svarba ir aktualumas ginčo situacijai. Toje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2022 m. rugpjūčio 25 d. daline nutartimi (Nr. e3K-3-134-969/2022) analogiškomis aplinkybėmis (kredito įstaigai nepateikiant tikslios ir pakankamos informacijos, kuri leistų vidutiniam vartotojui pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurių jam atsiranda dėl pasirinkto kredito užsienio valiuta, įvertinti paskolos kainą, įtaką, pasekmes vartotojo įsipareigojimų apimčiai, nepateikiant galimų valiutų kursų svyravimų ir rizikos pavyzdžių) sudarytų kredito sutarčių sąlygas dėl kredito valiutos (CHF) pripažino nesąžiningomis vartotojų atžvilgiu. Byloje nenustačius jokių objektyvių duomenų, kurie leistų sutarties sudarymo aplinkybes vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta kasacinio teismo aptariamoje civilinėje byloje, sutarties Specialiosios dalies 2.1, 2.2 ir 2.9.3 papunkčiai vertintini kaip nesąžiningos sutarties sąlygos.

7. Teisinės pasekmės, pripažinus kredito užsienio valiuta sąlygą nesąžininga, aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartyje Nr. e3K-3-385-969/2023. Kasacinis teismas pabrėžė, kad, jeigu nesąžiningos sąlygos negalima panaikinti, būtina pripažinti visą sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją.

8. Teismo posėdyje nustatyta, kad tarp šalių nėra ginčo dėl sutarties Specialiosios dalies 2.1, 2.2 ir 2.9.3 papunkčių pripažinimo nesąžiningais ir dėl sutarties negaliojimo nuo sudarymo momento.

9. Teismas, atsižvelgdamas į proceso šalių poziciją dėl ieškinio reikalavimų pripažinti sutarties tam tikras sąlygas nesąžiningomis ir dėl to sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento, bei remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2022 ir 2023 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-969/2023), ieškinio reikalavimus pripažinti sutarties sąlygas, numatytas Specialiosios dalies 2.1, 2.2 ir 2.9.3 papunkčiuose, nesąžiningomis bei sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kartu taikant restituciją, įvertino kaip teisėtus ir pagrįstus, todėl patenkino.

10. Remdamasis Hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbiami), teismas nustatė, kad ieškovai, užtikrindami 375 805 CHF dydžio prievolių pagal sutartį vykdymą, įkeitė bankui jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), pastatą – pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) ir 1357/2230 žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)). Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju tarp šalių sudaryta sutartinė hipoteka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.175 straipsnio 2 dalis), grindžiama sutartimi (Specialiosios dalies 3 dalis), ir pripažinęs sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (lot. ab initio), teismas patenkino ieškovų reikalavimą ir pripažino 2008 m. liepos 31 d. Sutartinę hipoteką Nr. (duomenys neskelbiami) negaliojančia.

11. Spręsdamas dėl restitucijos pagrindu bankui iš ieškovų priteistinos sumos dydžio, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovai nepateikė detalaus šios sumos apskaičiavimo. Teismo posėdyje ieškovė nurodė, kad bankas jiems išdavė 147 886,90 Eur kreditą, o per sutarties vykdymo laikotarpį ieškovai bankui sumokėjo iš viso 120 252 Eur. Taikant restituciją, ieškovams tektų grąžinti bankui dar 27 634,91 Eur. Bankas 2024 m. gegužės 15 d. pateikė detalų išmokėto kredito, grąžinto kredito ir sumokėtų palūkanų apskaičiavimą tiek CHF, tiek EUR valiuta. Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino, kad abi pateiktos lentelės (bylos DOK-17388) yra tapačios, o skirtumas atsiranda tik dėl skirtingų valiutų nurodymo. Banko pateiktų lentelių analizė iš esmės patvirtina ieškovų poziciją dėl taikytinos restitucijos piniginės išraiškos.

12. Pagal banko pateiktus apskaičiavimus, ieškovams suteiktas kreditas yra 146 233,90 Eur (Grafiko, jei kreditas būtų eurais, lentelės 1 eilutės 3 grafa), o ieškovų sumokėta įmokų suma yra 120 252 Eur (lentelės paskutinės eilutės 13 grafa). Likusi negrąžinta kredito suma (be kredito kainos) yra 26 120,71 Eur (Grafiko, jei kreditas būtų eurais, lentelės paskutinės eilutės 12 grafa), tai iš esmės beveik sutampa su ieškovų nurodytomis sumomis. Teismo posėdyje ieškovų atstovas paaiškino, kad nežymus skirtumas (1 653 Eur) susidaro dėl banko klaidingai nurodyto pradinio kredito dydžio – vietoje 147 886,90 Eur nurodant 146 233,90 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovų siūlomas restitucijos būdas ir apimtis, priteisiant iš jų bankui skirtumą tarp banko išmokėto kredito ir jų bankui sumokėtų įmokų, atitinka restitucijos esmę (grąžinti sandorio šalis į pradinę, iki sandorio buvusią padėtį) ir nepažeidžia nė vienos iš šalių teisių, nesuteikdamas nei vienai iš šalių nepagrįsto pranašumo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovas Luminor Bank AS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų A. G. ir A. G. reikalavimas dėl restitucijos taikymo patenkintas, nustačius restitucijos taikymo būdą, bei perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. papildomą sprendimą; priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties taikymo. Šis klausimas turi esminę reikšmę teisingam ginčo išsprendimui, kadangi, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.228⁴ straipsnio 10 dalimi, praleistas ieškinio senaties terminas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovų ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo. Teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, dėl ieškinio senaties taikymo nepasisakė ir jo neišsprendė, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalį, kuri reikalauja tinkamai motyvuoti teismo sprendimą.

13.2. Ieškovų reikalavimui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovai yra praleidę. Ieškovai turėjo suprasti apie tariamą teisių pažeidimą dar 2009 metais, kai padidėjo jų kredito įmokos, tačiau ieškinį jie pateikė tik 2022 metais, iš esmės viršydami ieškinio senaties terminą.

13.3. Pirmosios instancijos teismas neatliko esminio bylos nagrinėjimo senaties taikymo klausimu, todėl apeliacinis procesas visa apimtimi būtų netinkamas. Atsižvelgiant į tai, byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui, kad šis išnagrinėtų ieškinio senaties taikymo klausimą.

13.4. Teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė dėl esminio ginčo klausimo – restitucijos taikymo būdo. Restitucija buvo pritaikyta formaliai, nukrypstant nuo kasacinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikos, pažeidžiant pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą. Dėl to buvo neatskleista bylos esmė ir priimtas neteisingas sprendimas. Be to, restitucija buvo pritaikyta eurais vietoje Šveicarijos frankų, taip neatkuriant šalių padėties iki nesąžiningos sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į šiuos pažeidimus, byla turėtų būti perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

13.5. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas ieškovams suteikė 239 472,63 CHF kreditą, o ieškovai iki 2024 m. gegužės 20 d. grąžino 139 090,19 CHF. Negrąžintas kredito likutis – 100 382,44 CHF, kuris, konvertavus į eurus pagal 2024 m. gegužės 20 d. kursą, yra 101 597,07 Eur. Tačiau dėl teismo sprendime taikyto restitucijos būdo eurais, ieškovai turėtų grąžinti tik 27 634,91 Eur, t. y. 73 962,16 Eur mažiau, nei reikėtų. Dėl tokio teismo sprendimo ieškovai sumokėtų tik 18 proc. visos paskolos, nors jiems realiai grąžinti liko 42 proc. paskolos. Tai reiškia, kad dėl teismo sprendimo ieškovai galėtų grąžinti 24 proc. mažiau paskolos, nei priklausytų pagal faktinę negrąžintą sumą. Dėl tokio teismo sprendimo atsakovas negautų visos ieškovams sutarties pagrindu perduotos sumos, o ieškovai nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita, o tai prieštarauja CK nuostatoms dėl nepagrįsto praturtėjimo.

13.6. Teismo nustatytas restitucijos taikymo būdas, konvertuojant tiek atsakovo išmokėtą kreditą, tiek ieškovų sumokėtas įmokas iš Šveicarijos frankų į eurus, faktiškai modifikuoja ginčo sutarties sąlygas, keičiant valiutą, o tai prieštarauja 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatoms, ESTT ir kasacinio teismo praktikai.

13.7. Teismas turėjo taikyti restituciją Šveicarijos frankais, nes ginčo sutartis buvo sudaryta ir vykdyta šia valiuta, kuri išlieka teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Restitucijos tikslas – sugrąžinti šalis į padėtį, buvusią iki sandorio, todėl tiek atsakovas, tiek ieškovai turėtų grąžinti viena kitai sumokėtas lėšas Šveicarijos frankais, taip atkuriant status quo ante (padėtis buvusi iki tol). Restitucijos vykdymas eurais, kaip tai nustatyta apskųstame sprendime, prieštarauja restitucijos esmei ir yra neteisingas.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai A. G. ir A. G. prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismo posėdyje atsakovo atstovė neprašė taikyti ieškinio senatį, ir ginčo dėl tam tikrų sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis nebuvo, nes sutarties sąlygos pripažintos negaliojančiomis sutartinai. Byloje kilo ginčas tik dėl restitucijos taikymo būdo. Atsakovo pozicija dėl ieškinio senaties pagrįsta CK nuostatomis. Kadangi sutartis dar tebevykdoma, tai laikoma tęstiniu pažeidimu, ir ieškinio senaties terminas kasdien atsinaujina. Todėl darytina išvada, kad atsakovo atstovė sutiko su šiuo paaiškinimu, nepalaikydama ankstesnio prašymo dėl ieškinio senaties taikymo.

14.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas nustato, jog nesąžiningos sąlygos negali būti pakeistos, jis privalo pripažinti visą sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Tačiau prieš tai teismas turi įvertinti galimas neigiamas pasekmes vartotojui, atsižvelgti į jo nuomonę ir spręsti dėl galimybės pakeisti nesąžiningą sąlygą. Nagrinėjamoje byloje proceso šalys nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo, o ieškovai patvirtino, kad restitucijos taikymas tokiu būdu, jog iš ieškovų bankui būtų priteista jiems išmokėto kredito ir bankui sumokėtų įmokų (kredito, palūkanų ir kt.) skirtumo suma, jiems žalingų pasekmių nesukels.

14.3. Nagrinėjant restitucijos pagrindu priteistinos sumos dydį, ieškovai nepateikė detalaus šios sumos apskaičiavimo. Jie nurodė, kad bankas suteikė 147 886,90 Eur kreditą, iš kurio per sutarties vykdymo laikotarpį grąžinta 120 252 Eur, todėl restitucijos taikymo pagrindu liktų grąžinti bankui 27 634,91 Eur. Bankas pateikė detalius duomenis, patvirtinančius, kad skaičiavimai tiek Šveicarijos frankais, tiek eurais yra tapatūs, o skirtumas atsiranda tik dėl valiutų konvertavimo. Nors banko apskaičiavimu kredito suma yra 146 233,90 Eur, ši suma beveik atitinka ieškovų nurodytą sumą. Nedidelis 1 653 EUR skirtumas yra klaida, atsiradusi netiksliai nurodžius pradinę banko ieškovams išmokėtą sumą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovų siūlomas restitucijos būdas, grindžiamas skirtumo tarp gauto kredito ir sumokėtų įmokų grąžinimu, atitinka restitucijos taikymo principus. Toks restitucijos būdas nesukelia žalos nė vienai iš šalių, todėl yra pagrįstas.

14.4. Teismo sprendimas pripažinti sutartį negaliojančia ir taikyti 27 634,91 Eur restituciją yra teisingas, nes nepažeidžia sutarties sąlygų ir užtikrina teisingumą bei interesų pusiausvyrą tarp šalių. Atsakovo teiginiai, kad sutarties sąlygos buvo modifikuotos, neturi pagrindo, nes teismo pasirinktas restitucijos taikymo būdas atitinka 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas ir nesukelia nesąžiningų pasekmių vartotojui.

14.5. Teismas turi užtikrinti vartotojų teisių apsaugą, kai nustatomos nesąžiningos sutarties sąlygos, ir priimti sprendimus, atsižvelgiant į objektyvią situaciją. Nors abi šalys turi grąžinti tai, ką gavo, negali būti priimami sprendimai, kurie pažeistų vartotojų teises ir sugrąžintų juos į ypač nepalankią padėtį.

14.6. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų priėmęs atsakovo pasiūlytą restitucijos būdą, 239 472 CHF kredito sumai būtų įskaičiuotos grąžinimo įmokos, sudarančios 139 090,19 CHF. Tokiu atveju ieškovų negrąžinta paskola 2024 m. gegužės 20 d. būtų 100 382,44 CHF. Pripažinus sutarties sąlygas, įtvirtintas sutarties Specialiosios dalies 2.1 ir 2.2 papunkčiuose dėl 378 805 CHF kredito, bei Specialiosios dalies 2.9.3 papunktyje numatytą sąlygą taikyti LIBOR CHF bazinę palūkanų normą, nesąžiningomis, tektų sutikti su ieškovų argumentais, jog atsakovas nepateikė tikslios ir pakankamos informacijos, leidžiančios vidutiniam vartotojui pagal aiškius kriterijus numatyti ekonominius padarinius, atsirandančius dėl užsienio valiuta imamo kredito. Be to, bankas nepateikė informacijos apie galimą valiutų kursų svyravimų ir riziką, todėl ieškovams sukeltos pasekmės nebūtų pašalintos.

14.7. Ginčas dėl padidėjusios vartotojo pagrindinės skolos ir nuo jos skaičiuojamų palūkanų būtų išspręstas atsakovo naudai. Tokiu atveju būtų pažeistos materialiosios teisės normos dėl restitucijos taikymo, taip pat 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, nacionalinių teismų ir ESTT praktika.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. birželio 11 d. ieškovai pateikė Bankui paraišką dėl 810 000 CHF kredito suteikimo.

18. 2008 m. liepos 16 d. ieškovai ir bankas sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbiami). Pagal sutartį bankas ieškovams suteikė 378 805 CHF paskolą iki 2038 m. birželio 20 d. Sutartyje nustatytos 0,70 proc. maržos ir LIBOR CHF bazinės palūkanų normos sąlygos (Specialiosios dalies 2.9.1 ir 2.9.3 papunkčiai).

19. 2021 m. lapkričio 18 d. ieškovas A. G. pranešė bankui, kad nesutinka su bazinės palūkanų normos nustatymo tvarkos pakeitimu, tačiau nutraukti sutartį nepageidauja.

20. 2021 m. lapkričio 28 d. ieškovas paprašė pakeisti paskolos valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus pagal paskolos išdavimo dienos kursą, taip pat keisti LIBOR CHF į EURIBOR bei perskaičiuoti atliktas įmokas.

21. 2021 m. gruodžio 1 d. bankas informavo ieškovą, kad nesutinka tęsti sutartį esamomis sąlygomis dėl Europos Komisijos reglamento.

22. 2021 m. gruodžio 2 d. bankas nurodė, kad paskola gali būti keičiama į eurus, taikant sutarties pakeitimo dienos komercinį kursą.

23. 2021 m. gruodžio 3 d. ieškovas vėl kreipėsi į banką su tuo pačiu prašymu dėl kredito valiutos ir palūkanų normos pakeitimo.

24. Bankui nesutikus, ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: pripažinti 2008 m. liepos 16 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbiami) sąlygas, numatytas sutarties specialiosios dalies 2.1 ir 2.2 papunkčiuose bei sutarties 2.9.3 papunktyje numatytą sąlygą nesąžiningomis ir sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją, perskaičiuojant įmokas į eurus pagal mokėjimo dienos kursą; pripažinti sutartinę hipoteką negaliojančia.

25. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 4 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino.

26. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, susijusią su restitucijos taikymu, ir perduoti bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

27. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimams dėl restitucijos taikymo ir dėl to apskritai nepasisakė. Apelianto nuomone, tai reiškia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neįvykdė pareigos tinkamai motyvuoti sprendimą (pagal CPK 270 straipsnį) ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliantas prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovų reikalavimas dėl restitucijos taikymo ir nustatytas jos taikymo būdas, ir pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą perduoti bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

28. Vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ieškinio senatis yra įstatyme nustatytas laikotarpis, per kurį asmuo turi teisę pareikšti ieškinį dėl savo pažeistų teisių gynimo (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau, jei ginčo šalis pareikalauja taikyti ieškinio senatį, tai gali būti pagrindas atmesti ieškinį, nebent teismas pripažintų, kad senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

29. Remiantis teisės normomis, ieškinio senatį taikyti gali tik teismas, ir tik tuo atveju, jei to prašo ginčo šalis. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, tokį prašymą teismui turi teisę pateikti ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus yra nukreiptas pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Šią nuostatą savo praktikoje aiškiai įtvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėdamas, kad prašyti taikyti ieškinio senatį gali tik materialinio teisinio santykio šalis, kuriai pareikštas reikalavimas gali sukelti neigiamas teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018).

30. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, ieškinio senaties instituto prigimtį, tikslus ir jos taikymo pasekmes, daroma išvada, kad ginčo šaliai pateikus prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas privalo tokį prašymą išnagrinėti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismui taip pat tenka pareiga patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pateiktą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

31. Ši pareiga yra taikoma teismui ex officio, net ir tuo atveju, jei ginčo šalis nepateikia pakartotinio priminimo ar prašymo taikyti ieškinio senatį. Tai nurodyta kasacinio teismo praktikoje, kurioje pažymėta, jog teismas privalo veikti pagal įstatymų reikalavimus, užtikrindamas tinkamą ginčo teisinį išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020).

32. Šioje byloje ieškovai ieškiniu prašė pripažinti tam tikras kreditavimo sutarties sąlygas nesąžiningomis, pripažinti visą sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją, pripažinti negaliojančia sutartinę hipoteką.

33. Remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 10 dalimi, vartotojų reikalavimams dėl vartojimo sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ieškinio senaties terminas nėra taikomas. Tačiau, kai vartotojai prašo susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas pagal nesąžiningomis pripažintas vartojimo sutarčių sąlygas, tokiems reikalavimams taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį šis terminas yra dešimt metų.

34. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas reikalavimą taikyti ieškinio senatį iškėlė dar 2022 m. vasario 24 d. atsiliepime į ieškinį (1.1–1.9 papunkčiuose) ir pakartojo 2022 m. kovo 24 d. triplike (1–5 punktuose). Šiuose dokumentuose atsakovas argumentavo, kad ieškovai pateikė ieškinį praleidę ieškinio senaties terminą. Atsakovo teigimu, ieškovai apie Šveicarijos franko kurso kilimą, kuris nulėmė didesnes įmokas pagal ginčo sutartį ir, jo nuomone, pažeidė jų teises dėl tariamai nesąžiningų sutarties sąlygų, galėjo ir privalėjo sužinoti daugiau nei prieš dešimt metų iki ieškinio pateikimo 2022 m. sausio 21 d., todėl, atsakovo vertinimu, ieškovai reikšmingai praleido senaties terminą.

35. Ieškovai, atsikirsdami į atsakovo reikalavimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, 2022 m. kovo 9 d. dublike nurodė, kad ieškinys, pateiktas 2022 m. sausio 21 d., nebuvo pateiktas pavėluotai. Pasak ieškovų, sutartis iki šiol nėra pasibaigusi, įsipareigojimai vis dar vykdomi, todėl pažeidimas yra tęstinis (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), kuriam ieškinio senaties terminas dar nėra suėjęs.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstą teismo sprendimą, sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Atsakovas aiškiai kėlė šį klausimą ir prašė atmesti ieškinį, remdamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo apskritai nenagrinėjo ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateikė įvertinimo. Tai, remiantis CPK 270 straipsnio 4 dalimi, laikytina proceso teisės normų pažeidimu.

37. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas pagal nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas neišnagrinėjo visų byloje pareikštų reikalavimų. Šis trūkumas užkerta kelią visapusiškai bylos analizei ir lemia būtinybę perduoti dalį bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai užtikrins visapusišką šalių teisių gynimą ir tinkamą proceso teisės normų laikymąsi (CPK 327 straipsnio 2 dalis).

38. Pažymėtina, kad nustatyti ir teisiškai įvertinti ieškinio senaties taikymui reikšmingas faktines aplinkybes tiesiogiai apeliacinės instancijos teisme būtų netikslinga. Tokia praktika sudarytų situaciją, kai šios aplinkybės būtų pirmą kartą nustatytos ir įvertintos tik apeliaciniame procese, o tai pažeistų šalių teisę pasinaudoti apeliacijos teise dėl tokių aplinkybių.

39. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, nepasisakė dėl restitucijos taikymo būdo. Dėl šios priežasties restitucija buvo pritaikyta formaliai, netinkamai taikant restitucijos institutą reglamentuojančias teisės normas, nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos ir pažeidžiant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais bei ją aiškinančią ESTT praktiką.

40. Šioje byloje esminis ginčas kilo dėl konkretaus restitucijos taikymo būdo, pripažinus ginčo sutartį ab initio negaliojančia. Ieškovai teigė, kad restitucija turi būti taikoma eurais, iš atsakovo priteisiant skirtumą tarp išmokėto kredito ir sumokėtų įmokų. Tuo tarpu atsakovas laikėsi pozicijos, kad restitucija turi būti taikoma Šveicarijos frankais.

41. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2008 m. rugpjūčio 12 d. išmokėjo 239 472,63 CHF kreditą, o ieškovai iki 2024 m. gegužės 20 d. sumokėjo 139 090,19 CHF. Ieškovų negrąžinta paskolos suma per šį laikotarpį – 100 382,44 CHF, kuri 2024 m. gegužės 20 d. pagal Europos Centrinio Banko duomenis buvo lygi 101 597,07 Eur.

42. Teismas apskųsto sprendimo 33–35 punktuose konvertavo tiek atsakovo išmokėtą kredito sumą, tiek ieškovų sumokėtas įmokas iš Šveicarijos frankų į eurus. Remiantis šiuo sprendimu, atsakovui buvo priteista 27 634,91 Eur. Nors sutartis buvo sudaryta ir vykdyta Šveicarijos frankais, teismas nusprendė restituciją taikyti eurais.

43. Vertindama apelianto argumentus dėl ginčo santykiui taikytino restitucijos būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinus sutartį negaliojančia ab initio, kyla teisinės pasekmės, numatytos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Ši teisės norma nustato, kad kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Jei natūra grąžinti negalima, turi būti atlyginta jo vertė pinigais, jei įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, pripažinus sandorį negaliojančiu, paprastai taikoma dvišalė restitucija, t. y. abi šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį. Restitucijos klausimai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, reguliuojami CK 6.145–6.153 straipsniuose, tačiau šiose normose nėra atskiro reglamentavimo dėl restitucijos vykdymo užsienio valiuta, todėl taikytinos bendrosios piniginėms prievolėms taikomos CK normos.

44. CK 6.36 straipsnio, reglamentuojančio piniginių prievolių valiutą, 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju, Šveicarijos frankai gali būti laikoma teisėta atsiskaitymo valiuta Lietuvos Respublikoje. Todėl, remiantis bendrąja taisykle, pripažinus sutartį negaliojančia, vartotojai turėtų grąžinti bankui gautą kreditą Šveicarijos frankais, o bankas, savo ruožtu, turėtų grąžinti vartotojams jų pagal sutartį sumokėtas sumas taip pat Šveicarijos frankais, kad šalys būtų grąžintos į padėtį, buvusią iki nesąžiningos sutarties sudarymo.

45. CK 6.873 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai paskolos dalykas yra pinigų suma, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, nesvarbu, kaip keičiasi piniginio vieneto vertė, išskyrus atvejus, kai sutartyje numatyta kita sąlyga. Kitaip tariant, paskolos gavėjas turi grąžinti tik tą sumą, kuri buvo sutarta, ir nereikia atsižvelgti į rinkos pokyčius, tokius kaip infliacija ar devalvacija, nebent sutartyje būtų numatyta kitaip (pvz., jeigu paskolos grąžinimas turi būti atliktas pagal rinkos kursą arba su indeksavimu).

46. Taigi, šiuo atveju, pagal Lietuvos Respublikoje taikomas restitucijos taisykles, pripažinus sutartį negaliojančia, vartotojai (ieškovai) turėtų grąžinti bankui jo paskolintą sumą Šveicarijos frankais, nes ši valiuta pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Tokia praktika atitiktų ne tik bendruosius sąžiningumo ir protingumo principus, bet ir restitucijos taisyklę, pagal kurią jos taikymas neturėtų lemti sankcijos vienai šaliai, o kitai – nepagrįsto praturtėjimo.

47. Restitucijos taikymas kita valiuta nei pradinėje kreditavimo sutartyje (pvz., eurai vietoje Šveicarijos frankų) reikštų pradinės sutarties sąlygų pakeitimą, o tai prieštarauja tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.

48. ESTT akcentuojama, kad nacionalinis teismas gali keisti nesąžiningas sutarties sąlygas tik išimtiniais atvejais, jei visos sutarties panaikinimas sukeltų vartotojui ypač žalingų pasekmių, kurios nebūtų siejamos vien su piniginiais nuostoliais. Tokiomis aplinkybėmis nesąžininga sąlyga gali būti pakeista tik dispozityvia nacionalinės teisės norma arba šalių susitarimu (ESTT 2023 m. sausio 12 d. sprendimas byloje D. V. prieš M. A., C?395/21, 60–62 punktai).

49. Lietuvoje nėra dispozityvios teisės normos, leidžiančios pakeisti nesąžiningas sąlygas sutartyje. Kadangi šalys nesusitarė dėl Šveicarijos frankų pakeitimo kita valiuta, teismas negali savo nuožiūra intervencijos būdu keisti šalių sudarytų sutarties sąlygų ir skolą priteisti eurais.

50. Be to, pažymėtina, kad pagal CK 6.36 straipsnio 3 dalį, kai prievolė teisėtai išreikšta užsienio valiuta, kreditorius, reikšdamas ieškinį Lietuvoje dėl šios prievolės įvykdymo, turi įstatymų suteiktą pasirinkimo teisę: jis gali reikalauti, kad skola būtų priteista užsienio valiuta, kuria buvo išreikšta prievolė, arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą.

51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.36 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „mokėjimo diena“ reiškia faktinę dieną, kai skolininkas vykdo teismo sprendimą, t. y. sumoka pinigus arba jie yra išieškomi priverstinai vykdymo proceso metu. Tai nėra prievolės (sutarties) įvykdymo termino suėjimo diena. Todėl, jei prievolė išreikšta užsienio valiuta, reikalavimas priteisti skolą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta turi būti grindžiamas ne ankstesniu valiutų kursu, galiojusiu prievolės sudarymo ar vykdymo metu, bet tuo kursu, kuris galioja faktinio mokėjimo pagal teismo sprendimą dieną (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-493-701/2017).

52. Taigi, net ir tuo atveju, kai priimamas sprendimas paskolos likutį grąžinti eurais, turėtų būti taikomas valiutų kursas, galiojantis mokėjimo dieną, o ne kursas, buvęs prievolės sudarymo ar vykdymo metu.

53. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją formaliai ir visiškai nemotyvuodamas esminio ginčo klausimo – restitucijos taikymo būdo, pripažinus sutartį ab initio negaliojančia, pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti skundžiamą sprendimą (CPK 270 straipsnis). Dėl šio motyvavimo trūkumo nebuvo tinkamai atskleista bylos esmė, o priimtas teismo sprendimas – nepagrįstas.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime neišspręsdamas ir nepasisakydamas dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, susijusį su ieškovų reikalavimu taikyti restituciją, bei nemotyvuodamas restitucijos taikymo būdo, kuris buvo nustatytas eurais, neatskleidė bylos esmės. Toks sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

55. Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jei nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai arba jei byla iš esmės neištirta ir pagal pateiktus įrodymus negali būti išnagrinėta apeliaciniame teisme.

56. Kasacinis teismas išaiškino, kad bylos esmė suprantama kaip pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos teisingam ginčo išsprendimui. Vertinant, ar egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, būtina atsižvelgti į neištirtų aplinkybių mastą, jų pobūdį bei įrodymų gavimo galimybes. Jei neištirtos aplinkybės yra tokios apimties, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai rodo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).

57. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos sąlygos perduoti dalį ieškinio reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimams, susijusiems su restitucijos taikymu. Restitucija buvo taikoma formaliai, nemotyvuojant ir neaptariant jos būdo, kai sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento. Teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, taip pat pažeidė Europos Sąjungos teisę ir ją aiškinančią ESTT praktiką.

58. Atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių ir klausimų mastą bei pobūdį, bylos nagrinėjimas apeliaciniame teisme reikštų pirmosios instancijos teismo funkcijų perėmimą. Toks procesas prieštarautų apeliacijos paskirčiai, kuri yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, bei ribotų šalių teisę apskųsti galutinį sprendimą.

59. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkintas ieškovų reikalavimas dėl restitucijos taikymo ir nustatytas restitucijos taikymo būdas, panaikinamas. Ši sprendimo dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

60. Taip pat panaikinamas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. papildomas sprendimas, kuriuo buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme klausimas.

61. Po apeliacinio skundo pateikimo atsakovas pateikė naujus rašytinius įrodymus: Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Privatinės teisės instituto profesoriaus dr. V. J. parengtą mokslinę-ekspertinę nuomonę bei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros asist. dr. E. L. ir asist. dr. E. Z. parengtą teisinę išvadą.

62. Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių įrodymų priėmimo klausimas nėra sprendžiamas. Dėl jų pasisakys pirmosios instancijos teismas.

63. Bylos dalį perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiuo metu nėra sprendžiamas ir šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovų reikalavimas dėl restitucijos taikymo ir nustatytas jos taikymo būdas, bei 2024 m. birželio 6 d. papildomą sprendimą panaikinti ir bylą dėl šių reikalavimų perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Rasa Gudžiūnienė Vilija Mikuckienė Antanas Rudzinskas