- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-24
- Bylos Nr.
- e2S-677-854/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02784-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- I. G.
- Atsakovas
- R. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui R. B. (R. B.) dėl išlaikymo dydžio pakeitimo ir atsakovo R. B. (R. B.) priešieškinį dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. G. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus su ieškiniu, prašydama: 1) pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-4134-892/2017 priteistą išlaikymo dydį iš R. B. savo nepilnamečiam vaikui A. B. nustatant išlaikymą po 385 Eur per mėnesį pradedant skaičiuoti nuo pareiškimo padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, pinigus sumokant vaiko motinai I. G., kuri vaiko pinigines lėšas tvarkys uzufrukto teise išimtinai vaiko interesais; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas R. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė: 1) tenkinti ieškinį iš dalies ir pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-4134-892/2017 priteistą išlaikymo dydį iš atsakovo savo nepilnamečiui vaikui A. B., nustatant po 250 Eur per mėnesį pradedant skaičiuoti nuo pareiškimo padavimo dienos iki vaiko pilnametystės; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
3. Atsakovas pateikė priešieškinį, prašydamas: 1) pakeisti Vilniaus rajono apylinkės 2017 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-4134-892/2017 5 punktą ir jį išdėstyti taip:
„5. R. B. ir I. B. kartu rūpinasi dukters auklėjimu, jos priežiūra, fiziniu vykdymu, mokymu bei lavinimu, t.y. visapusiškai dalyvauja vaiko auklėjime.
5.1. R. B. turi teisę kasdien su nepilnamete dukterimi A. B. bendrauti telefonu, skype ir kitais telekomunikacijų įrenginiais.
5.2. R. B. esant Lietuvoje atsakovas su nepilnamete dukterimi A. B. bendrauja neporinių savaičių savaitgaliais Lietuvoje nuo penktadienio po ugdymo įstaigos užsiėmimo pabaigos iki sekmadienio 19 val.
5.3. Apie numatomą bendravimą R. B. informuoja I. B. prieš 7 dienas.
5.4. Pirmoji ir antroji nepilnametės dukters A. B. kelionė nuo nepilnametės dukters A. B. gyvenamosios vietos iki R. B. gyvenamosios vietos ir atgal per einamuosius kalendorinius metus apmokama I. B. lėšomis. Trečioji ir ketvirtoji nepilnametės dukters A. B. kelionė nuo vaikų gyvenamosios vietos iki R. B. gyvenamosios vietos ir atgal per einamuosius kalendorinius metus apmokama R. B. lėšomis. Visos sekančios vaikų kelionės nuo nepilnametės dukters A. B. gyvenamosios vietos iki R. B. gyvenamosios vietos ir atgal per einamuosius kalendorinius metus šalių yra apmokamos lygiomis dalimis. Nepilnametės dukters A. B. kelionės išlaidas apmokėjusi šalis turi teisę reikalauti iš kitos šalies pusės šių išlaidų atlyginimo“;
2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį prašė atsakovo priešieškinį tenkinti iš dalies ir nustatyti jos siūlomą bendravimo tvarką. Ieškovė nurodė, kad ji su šalių dukterimi gyvena Norvegijoje, todėl atsakovo siūlomos bendravimo tvarkos nėra įmanoma įgyvendinti. Ieškovė pažymėjo, kad po jos su dukterimi išvažiavimo į Norvegiją 2021 m. sausio mėn., atsakovas nutraukė bendravimą su dukra.
5. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad nuo 2021 m. sausio mėn. gyvena Norvegijoje, (duomenys neskelbtini), kad šalių duktė ten lanko mokyklą. Atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas gyvena Vilniuje, (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. gruodžio 31 d. nutartimi ieškovės ieškinį ir atsakovo priešieškinį paliko nenagrinėtais.
Šalies argumentai
7. Teismas nustatė, kad ieškovė su šalių nepilnamete dukterimi nuo 2021 m. sausio mėn. gyvena Norvegijoje. Nors ieškinyje, pateiktame 2021 m. rugsėjo 13 d., ieškovė nurodė, kad gyvena Lietuvoje, Vilniaus rajone, tačiau vėlesniuose savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį) bei parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2021 m. sausio mėn. kartu su šalių dukterimi gyvena Norvegijoje, (duomenys neskelbtini). Duktė ten lanko mokyklą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovės ir šalių nepilnametės dukters nuolatinė gyvenamoji vieta tiek ieškinio pateikimo metu, tiek šiuo metu yra Norvegijoje, (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovė su dukterimi deklaravo gyvenamąją vietą Vilniaus rajone, nepaneigia aplinkybės, kad tiek ieškovės, tiek šalių nepilnametės dukters faktinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės parengiamojo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad Lietuvos Sodra moka jai vaiko priežiūros išmoką. Ieškovė patvirtino, kad tiek ieškinio pateikimo metu, tiek šiuo metu gyvena Norvegijoje, leidžia vaiką į mokyklą. Šalių duktė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams taip pat nurodė, jog mokosi jau nebe Lietuvoje, o Norvegijoje, 8 klasėje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad negalima laikyti, jog ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Taigi byla turi tarptautinį elementą.
9. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčas susijęs su kita valstybe, į pareikštą ieškinį bei priešieškinį, ieškinio ir priešieškinio reikalavimų jurisdikcijos klausimas sprendžiamas pagal šias taisykles: 1) dėl priešieškinio reikalavimo dėl bendravimo su vaiku bei dalyvavimo jį auklėjant tvarkos pakeitimo teismingumo spręstina remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – ir Reglamentas „Briuselis II bis“), 2) dėl ieškinio reikalavimo pakeisti išlaikymo dydį teismingumo spręstina remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).
10. Teismas nurodė, kad Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, Reglamente Briuselis II bis įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).
11. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente, yra suformuluoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (preambulės 12 punktas). Pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.
12. Teismas, nustatęs, kad vaiko gyvenamoji vieta yra Norvegijoje, konstatavo, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti atsakovo priešieškinio dėl bendravimo tvarkos nustatymo (pakeitimo).
13. Spręsdamas klausimą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo jurisdikcijos, teismas pažymėjo, jog Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
14. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad atsakovas gyvena Vilniaus mieste, o ne Vilniaus rajone, patvirtino tiek atsakovo atstovo paaiškinimai parengiamojo teismo posėdžio metu, tiek paties atsakovo priešieškinyje nurodymas, kad jo gyvenamoji vieta yra Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o ieškovės – Norvegijoje, (duomenys neskelbtini). Taigi teismas sprendė, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, galėjo kreiptis arba į kompetentingą Norvegijos teismą, arba į atsakovo gyvenamosios vietos teismą, t.y. į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
15. Teismas pažymėjo, kad esant tarptautiniam elementui ir esant ginčui tarp šalių, sprendžiant jurisdikcijos ir teismingumo klausimą, neturi reikšmės aplinkybė, kad šalių santuoka buvo nutraukta Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu (žr. pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-544-460/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-916/2021; 2021 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-943/2021).
16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas ieškinio ir priešieškinio reikalavimus paliko nenagrinėtais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas šalims išaiškino, kad ieškovė su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio pakeitimo turi teisę kreiptis į kompetentingą Norvegijos teismą arba į Vilniaus miesto apylinkės teismą, o atsakovas su reikalavimais dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo (pakeitimo) – į kompetentingą Norvegijos teismą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovė I. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. nutarties dalį, kuria ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui; netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. nutarties dalį, kuria ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir ieškovės ieškinio nagrinėjimą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir nepagrįstai paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtą, nors turėjo spręsti, kad byla ir toliau yra teisminga pagal ieškovės turimą turtą ir deklaruotą gyvenamąją vietą (CPK 30 straipsnio 2 ir 4 dalys), arba perduoti bylos nagrinėjimą Vilniaus miesto apylinkės teismui, t.y. pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Ieškovė sutinka su ta nutarties dalimi, kuria atsakovo priešieškinis buvo paliktas nenagrinėtas.
18.2. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė ne tik yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, bet čia turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Ieškovei nuosavybės teise priklauso: 1) automobilis Audi Q7, registruotas Lietuvos Respublikoje; žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) bei 3) šiame žemės sklype esantis butas, adresu (duomenys neskelbtini). Būtent šiame bute ieškovė yra deklaravusi gyvenamąją vietą, šį adresą ji nurodė ir ieškinyje. Be to, dar 2021 m. spalio mėn. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai lankėsi adresu (duomenys neskelbtini), kur rado tiek ieškovę, tiek jos nepilnametę dukrą A. B.
18.3. Civilinėje byloje turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: asmens gyvenimo toje vietoje trukmė ir tęstinumas; duomenys apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose; asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat ir jų gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Jei asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis gyventojų registre sprendžiant apie asmens gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011).
Šalies argumentai
18.4. Iki pat šiol didžioji dalis ieškovės ekonominių ir socialinių interesų yra Lietuvoje. Ieškovė 2021 m. gruodžio 28 d. parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškino, kad Norvegijoje gyvena nepilnus metus, t.y. dar trumpą laiko tarpą, be to, dažnai lankosi Lietuvoje, čia yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą ir gauna vaiko priežiūros išmokas, savo gyvenamąją vietą dokumentuose nurodo Lietuvoje. Ieškovė turi Lietuvoje kilnojamojo ir nekilnojamojo turto.
18.5. Teismas, nustatęs, kad ieškovės ieškinys teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, t.y. nustatęs, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turėjo bylą perduoti šiam teismui, o ne palikti ieškinį nenagrinėtą. Tai atitiktų ir proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principus, kadangi palikus ieškinį nenagrinėtą, ieškovė turėtų iš naujo kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, o atsakovas turėtų iš naujo teikti atsiliepimą, kas ne tik ištęstų procesą laiko prasme, bet ir padidintų bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
19. Atsakovas R. B. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą patenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Sutiktina su ieškove, kad jos ir vaikų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, Vilniaus rajone, kadangi ji ten yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, Lietuvoje turi tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto.
19.2. Teisės doktrinoje nurodoma, kad „įprastinė gyvenamoji“ vieta nėra tapati sąvokai „gyvenamoji vieta“. Reglamentas nepateikia šios sąvokos apibrėžimo. Kita vertus, kadangi ši sąvoka jau vartojam Briuselio IIa reglamente, galima teigti, kad šios sąvokos turi būti aiškinamos panašiai. Tad pagal Briuselio IIa reglamentą, skirtingai nuo gyvenamosios vietos sąvokos, įprastinė gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą faktiškai susiklosčiusią situaciją. Įprastinė sutuoktinio gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje, į kurią jis išvykęs laikinam darbui, bet toje, į kurią jis planuoja grįžti, išskyrus atvejus, kai buvimas toje kitoje valstybėje jau paliko socialinės integracijos pasekmių. Doktrinoje teigiama, jog esminiai bruožai, apibūdinantys asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, yra tai, kad asmuo ją traktuoja kaip centrinę savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vietą.
19.3. Netgi tuo atveju, jeigu nebūtų įmanoma nustatyti ieškovės ir jos dukros įprastinės gyvenamosios vietos, jos galėtų remtis Išlaikymo reglamento 6 straipsniu, kuriame nurodoma, kad jei pagal 3, 4 ir 5 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas ir pagal Lugano konvenciją neturi joks valstybės narės, kuri yra tos konvencijos šalis ir nėra valstybė narė, teismas, tai jurisdikciją turi valstybės narės, kurios piliečiai yra abi šalys, teismai. Teisės doktrinoje nurodoma, kad Išlaikymo reglamento 6 ir 7 straipsniai iš esmės suformuoja baigtą išlaikymo bylų teismingumo sistemą.
19.4. Ieškovė nurodo, kad ji su vaiku gyvena Lietuvoje, todėl atsakovo priešieškinis teismingas Lietuvos teismui, nes, priešingu atveju, išvežus vaiką nuolat gyventi į kitą valstybę be atsakovo sutikimo, toks veiksmas iš esmės būtų laikomas neteisėtu vaiko išvežimu. Todėl šioje byloje, nagrinėjant atskirąjį skundą, būtina nustatyti, ar vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra pasikeitusi.
Šalies argumentai
19.5. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tam, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, jog toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką. Taip pat reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančioje valstybėje narėje įsigijimas ar išsinuomojimas, kurios gali būti nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo rodiklis.
19.6. Pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų aplinkybių netyrė, todėl nebuvo teisėto pagrindo laikyti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra pasikeitusi. Teismui tokias aplinkybes nustačius, atsakovas suprastų, kad vaikas buvo išvežtas neteisėtai, t.y. neturint jo sutikimo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
22. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. nutarties dalis, kuria ieškovės ieškinys dėl išlaikymo dydžio pakeitimo paliktas nenagrinėtas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo taip pat paliko nenagrinėtą, tačiau atsakovas atskirojo skundo dėl to neteikė, o ieškovė atskirajame skunde nurodo, kad šios teismo nutarties dalies ji neskundžia. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, šioje nutartyje dėl atsakovo priešieškinio palikimo nenagrinėtu nepasisakys ir su tuo atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą susijusių argumentų nevertins.
Dėl ieškinio reikalavimui taikytinos jurisdikcijos
24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė su nepilnamete dukra A. B. nuo 2021 m. sausio mėn. gyvena Norvegijoje, (duomenys neskelbtini), ten šalių dukra lanko mokyklą, sprendė, kad Norvegija laikytina ieškovės ir šalių nepilnametės dukters nuolatine gyvenamąja vieta. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčas susijęs su kita valstybe, ieškinio reikalavimo pakeisti išlaikymo dydį teismingumo klausimą teismas sprendė remdamasis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje. Vadovaudamasis šio reglamento 3 straipsnio a) ir b) punktais, įvertinęs tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o ieškovės – Norvegijoje, (duomenys neskelbtini), sprendė, kad ieškovės ieškinys nėra teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams, todėl ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas išaiškino, kad su ieškiniu ieškovė turi kreiptis arba į kompetentingą Norvegijos teismą, arba į atsakovo gyvenamosios vietos teismą, t.y. į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
25. Ieškovė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydama, kas jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Norvegijoje, o Lietuvoje, Vilniaus rajone. Teigia, kad būtent Lietuvoje ji yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, gauna vaiko priežiūros išmokas, be to, čia turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto (automobilį bei butą su žemės sklypu). Pasak ieškovės, tai, kad jos ir šalių nepilnametės dukros gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, Vilniaus rajone, patvirtina ir tai, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai 2021 m. spalio mėn. lankęsi jos gyvenamosios vietos adresu Vilniaus rajone, rado ten tiek ieškovę, tiek jos nepilnametę dukrą. Be to, ieškovės teigimu, teismas, nustatęs, kad ieškinys teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, ieškinį turėjo ne palikti nenagrinėtą, tačiau pagal teismingumą perduoti šiam teismui.
26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl ieškovės atskirojo skundo ir atsakovo atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų, susijusių su ieškinio palikimu nenagrinėtu.
27. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.
28. Tuo atveju, kai kilęs ginčas turi tarptautinį elementą, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintos tarptautinės jurisdikcijos patikrinimo procedūrinės taisyklės – teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirma, turi nustatyti ieškinio dalyką, o tais atvejais, kai ieškiniu pareiškiami keli reikalavimai, teismas juos vertina atskirai, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, leidžia juos vertinti kartu. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs šiuos duomenis (inter alia (be kita ko), susijusią valstybę (valstybes), bylos šalių duomenis, ginčo dalyką ir kt.), teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui dėl atitinkamo reikalavimo. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pavyzdžiui, konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis: 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laike. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60-61 punktai).
30. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje (dėl šios teismo išvados pagrįstumo – žr. šios nutarties 24 punktą), atsakovo – Lietuvos Respublikoje. Kadangi ginčas susijęs su kita valstybe, kuri nėra Europos Sąjungos narė, dėl reikalavimo padidinti teiktino išlaikymo dydį teismingumo spręstina remiantis 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusioje 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nustatytomis taisyklėmis. Pažymėtina tai, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju netaikytinos specialiojo ES teisės akto – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje – nuostatos, nes nagrinėjamas ginčas yra susijęs su Norvegijos Karalyste, kuri nėra Europos Sąjungos narė, o bylų dėl išlaikymo teismingumas reglamentuotas Europos Sąjungos ir Norvegijos Karalystę siejančioje daugiašalėje tarptautinėje sutartyje.
31. Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalies a) punkte numatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose. Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).
32. Remiantis Lugano konvencijos 59 straipsnio 1 dalimi, teismas, norėdamas nustatyti, ar šalies nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurios teismuose yra iškelta byla, taiko savo vidaus teisę. Tai reiškia, kad šiuo atveju sprendžiant reikalavimo dėl išlaikymo dydžio padidinimo teismingumo klausimą, yra svarbus nacionalinės teisės dėl fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo (CK 2.12 straipsnis) aiškinimas.
33. CK 2.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.
34. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Vaiko gyvenimą užsienio valstybėje, be kita ko, gali rodyti informacija apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.
35. Nagrinėjamu atveju ieškovė 2021 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams pateikė ieškinį, prašydama teismo pakeisti (padidinti) iš atsakovo jų nepilnametei dukrai priteistą išlaikymo dydį. Ieškovės ieškinys priimtas 2021 m. rugsėjo 14 d. bylą nagrinėjančios teisėjos rezoliucija ir išsiųstas atsakovui atsiliepimui, o Tarnybai išvadai pateikti. Po ieškinio priėmimo paaiškėjo, jog ieškovė su šalių nepilnamete dukra nuo 2021 m. sausio mėn., taigi jau iki ieškinio pateikimo teismui, gyvena Norvegijoje, (duomenys neskelbtini), jog ten dukra taip pat lanko mokyklą, yra 8 klasėje. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nekilo. Be to, šias aplinkybes patvirtino tiek pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į priešieškinį pasisakydama dėl siūlomos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos) bei 2021 m. gruodžio 28 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, tiek šalių nepilnametė dukra, bendraudama su Tarnybos specialistais (2021 m. spalio 22 d. Tarnybos išvada).
36. Nors ieškovė ir nepateikė teismui duomenų apie Norvegijos Karalystėje nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais galimai valdomą būstą, mokamus mokesčius, galimą jos darbovietę, kt., tačiau ta aplinkybė, jog ieškovė su dukra į Norvegijos Karalystę išvyko 2021 metų pradžioje, taigi šiuo metu ten gyvena jau daugiau nei vienerius metus laiko (duomenų byloje, kad situacija šiuo metu būtų pasikeitusi, nėra), ir šalių dukra šioje šalyje lanko mokyklą, leidžia daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, jog ieškovės su dukra išvykimas į šią šalį negali būti vertinamas laikinu buvimu joje ar tam tikrais pavieniais vizitais, turint turistinių ar kitų trumpalaikių tikslų (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad šalių dukra Norvegijos Karalystėje nuolat lanko mokyklą sudaro pakankamai svarų pagrindą teigti apie ieškovės siekį kartu su nepilnamete dukra šioje valstybėje įsikurti ir joje nuolat gyventi, kurti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Pažymėtina tai, kad pati šalių dukra Tarnybos specialistams, rengusiems 2021 m. spalio 22 d. išvadą byloje, nurodė, kad ji mokosi jau nebe Lietuvoje, o Norvegijoje, kadangi persikelia ten gyventi nuolatinai, taigi iš esmės patvirtino apie nuolatinį gyvenimą užsienio valstybėje.
37. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).
38. Nagrinėjamu atveju tai, kad ieškovės ir jos dukros gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, Vilniaus rajone, taip pat tai, kad čia ji turi turto, bei kad tam tikrais laikotarpiais grįžta į Lietuvą, įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes (laiko tarpą, kurį ieškovė ir dukra jau gyvena Norvegijos Karalystėje, bei tai, kad dukra ten lanko mokyklą), šiuo konkrečiu atveju nekeičia teisinės situacijos vertinimo bei nesudaro pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublika laikytina nuolatine šalių dukros gyvenamąja vieta. Pažymėtina tai, kad asmens siekis įsitvirtinti kitoje valstybėje ir ten siekti stabilių asmeninių, ekonominių, socialinių ryšių susiformavimo, savaime nereiškia, jog turi būti nutraukti bet kokie ankstesni ryšiai su buvusia valstybe, šiuo atveju Lietuvos Respublika, jog šalyje, kurioje iki tol daugelį metų buvo gyventa, asmuo negali turėti turto, ar negali joje tam tikrais laikotarpiais apsilankyti, sugrįžti.
39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad anksčiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės su dukra išvykimas į Norvegijos Karalystę yra nulemtas siekio šioje šalyje įsikurti, kurti joje savo interesų centrą, todėl šalių nepilnametės dukros nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Norvegijos Karalystė, o ne Lietuvos Respublika.
40. Esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalies a) punktu, ieškinys dėl išlaikymo dydžio pakeitimo teismingas Norvegijos Karalystės teismams, t.y. šalių nepilnametės dukros (kreditorės) nuolatinės gyvenamosios vietos teismams. Kadangi ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, šiai aplinkybei paaiškėjus po bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 782 straipsnis).
41. Pastebėtina tai, kad Lugano konvencijoje nėra kitų ginčo šalių santykiams dėl išlaikymo dydžio pakeitimo aktualių jurisdikciją numatančių taisyklių, kurios darytų išimtį iš bendrosios taisyklės, taip pat nėra numatytas ir alternatyvus teismingumas, t.y. ir pagal atsakovo gyvenamąją vietą, ką numato, Išlaikymo reglamentas, kurį pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai taikė, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio perdavimu pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui, t.y. pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
42. Nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus, t. y. šios taisyklės taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-986-790/2020). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju teismingumo klausimus reguliuoja daugiašalė tarptautinė sutartis (Lugano konvencija), byloje taip pat nėra pagrindo taikyti CPK 787 straipsnyje numatytas nacionalinio teismingumo taisykles.
Dėl procesinės bylos baigties
43. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio teismingumą, ginče turinčiame tarptautinį elementą, ir, nepaisant to, jog rėmėsi netinkamu tarptautiniu teisės aktu, spręsdamas dėl ieškinio teismingumo, iš esmės padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovės ieškinys dėl išlaikymo dydžio pakeitimo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, o tokį reikalavimą ieškovė turi pareikšti pagal teismingumą Norvegijos Karalystės teismams. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
ieškovės I. G. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 31 d. nutartį dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu palikti nepakeistą.