Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl apmokėjimo už teisines paslaugas ir atstovavimo.

Dėl naujų įrodymų

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, tačiau nepagrindė būtinybės minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui. Be to, ieškovas nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, nes juos bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje šiuos įrodymus turėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomos aplinkybės, kodėl nepateikė šių įrodymų pirmosios instancijos teismui – „jie nebuvo pateikti pirmoje instancijoje tikintis, kad teismui pakaks įvertinti PVM deklaracijas“ – nėra pakankamas pagrindas šiuos įrodymus teikti tik apeliacinėje instancijoje. Esant šioms aplinkybėms, teismas nevertina ieškovo pateiktų naujų įrodymų.

Faktinės bylos aplinkybės

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas advokatas A. Š. su atsakovu R. B. sudarė atstovavimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atstovauti atsakovo interesams santykiuose su visais fiziniais asmenimis, visomis privataus ir neprivataus kapitalo įmonėmis, įstaigomis ir valstybės institucijomis, įskaitant visas gydymo įstaigas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą ir jos skyrius, VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“, Valstybinę mokesčių inspekciją, visus bankus ir kitas kredito įstaigas, gauti iš jų advokatui reikalingą informaciją apie atsakovą, tame tarpe apie turtą, turimus debitorinius ir kreditorinius įsipareigojimus, pinigines lėšas, taip pat atstovauti ir ginti atsakovą visų instancijų Lietuvos Respublikos teismuose ir teisėsaugos institucijose nagrinėjant įvairaus pobūdžio bylas, kuriuose atsakovas pripažintas proceso dalyviu.

Dėl teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo

15. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad šalių sudaryta atstovavimo sutartis yra vartojimo sutartis ir kad šiai sutarčiai atitinkamai taikomos teisės normos, kurios reglamentuoja vartojimo teisinius santykius. Teismas nevertino, kad atsakovas yra individualią veiklą vykdantis asmuo, t. y. verslininkas, todėl jo negalima laikyti tiesiog fiziniu asmeniu vartojimo teisinių santykių kontekste. Šalių sudaryta atstovavimo sutartis yra pavedimo sutartis. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

16. Sutartys ir kitokie sandoriai, tiesiogiai numatyti įstatymuose arba juose ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys, yra įstatyme įtvirtinti asmens teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kai asmuo ieškinio reikalavimą kildina iš sutarčių, teismui kyla būtinybė teisiškai kvalifikuoti sutartį bei išsiaiškinti tikrąjį sutartimi nustatytą šalių teisių ir pareigų turinį, remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

18. Taigi, advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).

19. Nagrinėjamu atveju tarp šalių (duomenys neskelbtini) sudaryta atstovavimo sutartis, kurioje nurodyta, jog R. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), paveda advokatui A. Š., advokato praktika besiverčiančiam advokato A. Š. kontoroje, atstovauti atsakovo interesams santykiuose su visais fiziniais asmenimis, visomis privataus ir neprivataus kapitalo įmonėmis, įstaigomis ir valstybės institucijomis, įskaitant visas gydymo įstaigas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą ir jos skyrius, VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“, Valstybinę mokesčių inspekciją, visus bankus ir kitas kredito įstaigas, gauti iš jų advokatui reikalingą informaciją apie atsakovą, tame tarpe apie turtą, turimus debitorinius ir kreditorinius įsipareigojimus, pinigines lėšas, taip pat atstovauti ir ginti atsakovą visų instancijų Lietuvos Respublikos teismuose ir teisėsaugos institucijose nagrinėjant įvairaus pobūdžio bylas, kuriuose atsakovas pripažintas proceso dalyviu.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas R. B. minėtą atstovavimo sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, kitaip jį vertinti nėra jokio pagrindo. Todėl apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad vien tai, kad atsakovas sudarė (duomenys neskelbtini) atstovavimo sutartį pasirašydamas savo vardu, savaime nereiškia, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiformavo verslininko (ieškovo) ir vartotojo (atsakovo) santykis, nes fizinis asmuo, taip pat gali būti verslininkas, vertintini kaip nepagrįsti. Sutiktina, jog fizinis asmuo gali būti ir verslininkas, tačiau iš bylos įrodymų visumos, suteiktų paslaugų, atstovavimo sutarties turinio matyti, kad minėtą sutartį atsakovas R. B. sudarė kaip fizinis asmuo. Įrodymų, kad atsakovas sutartį sudarė kaip verslininkas, apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2022-05-25 pranešime apie nutraukiamą (duomenys neskelbtini) atstovavimo sutartį su R. B. ir nutraukiamą atstovavimo sutartį su MB „(duomenys neskelbtini)“ apeliantas kalba tik apie atsakovui suteiktas paslaugas ikiteisminiame tyrime, jo gynimą. Nors nurodo, kad nutraukia abi sudarytas sutartis, tačiau jokių užuominų apie teiktas paslaugas MB „(duomenys neskelbtini)“ neužsiminta. 2022-05-24 ataskaitoje už laikotarpį nuo 2022-02-02 iki 2022-05-20 taip pat nurodytos tik paslaugos, susijusios su ikiteisminiu procesu, t. y. su atsakovo, kaip fizinio asmens, interesų gynimu.

22. 2022 m. gegužės mėn. 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta – „už teisines paslaugas ikiteisminiame tyrime (duomenys neskelbtini) pagal pateiktą 2022-05-24 ataskaitą R. B. (atskaičius PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą sumą).“ Vėlgi nėra jokios nuorodos už teiktas paslaugas ir bendrijai. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad su atsakovu buvo sudaryta atstovavimo sutartis kaip su MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu, negalima vertinti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nėra vartotojas. Paslaugas ieškovas kaip advokatas šiuo atveju atsakovui teikė kaip fiziniam asmeniui jo asmeniniams poreikiams tenkinti pagal su atsakovu fiziniu asmeniu R. B. sudarytą atstovavimo sutartį. Aplinkybė, kad ieškovas su atsakovu, kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu, yra sudaręs dar vieną sutartį, nesudaro pagrindo atsakovo nevertinti kaip vartotojo.

23. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pagrįstai pirmosios instancijos, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai nustatė tarp šalių susiklosčius santykius ir ex oficio atstovavimo sutartį įvertimo kaip vartojimo sutartį.

Dėl skolos už advokato teiktas paslaugas

24. Teisę pasirinkti advokatą turi kiekvienas asmuo. Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Šių sutarčių apskaita tvarkoma ir jos saugomos advokato darbo vietoje ar advokatų profesinės bendrijos buveinėje. Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalis numato, kad advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. To paties įstatymo 51 straipsnio 1 dalis numato, kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą.

25. Įstatymas įtvirtina advokato atstovavimo kliento interesams du aspektus: vidinį, t. y. kliento ir atstovo (advokato) tarpusavio santykius, bei išorinį – advokato atstovavimą kliento interesams prieš trečiuosius asmenis. Atlikdamas procesinius veiksmus byloje atstovaujamo kliento vardu teisme advokatas yra atstovas pagal pavedimą, kurio teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi (CK 6.756 straipsnis, CPK 56 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 57 straipsnio 3 dalis).

26. Sutarties laisvės principas reiškia civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo sudaryti sutartį, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (CK 6.156 straipsnis).

27. Kai su vartotoju sudaromos tipinės, standartinės, individualiomis sąlygomis nesuderėtos sutartys, kai jų sąlygas parengia ir jas pasiūlo kita sutarties šalis – verslininkas, teismui aiškinant jų turinį nesąžiningų sutarties sąlygų nustatymo teisminės kontrolės tikslu, be kita ko, taikytina contra proferentem taisyklė (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialiųjų žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas per sutarties sąlygas gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Šalių individualiai neaptartos vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus: jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

28. Nagrinėjamu atveju buvo sudaryta atstovavimo sutartis su fiziniu asmeniu R. B., kurioje numatyta, kad ieškovas įsipareigojo atstovauti atsakovo interesams santykiuose su visais fiziniais asmenimis, visomis privataus ir neprivataus kapitalo įmonėmis, įstaigomis ir valstybės institucijomis, įskaitant visas gydymo įstaigas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą ir jos skyrius, VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“, Valstybinę mokesčių inspekciją, visus bankus ir kitas kredito įstaigas, gauti iš jų advokatui reikalingą informaciją apie atsakovą, tame tarpe apie turtą, turimus debitorinius ir kreditorinius įsipareigojimus, pinigines lėšas, taip pat atstovauti ir ginti atsakovą visų instancijų Lietuvos Respublikos teismuose ir teisėsaugos institucijose nagrinėjant įvairaus pobūdžio bylas, kuriuose atsakovas pripažintas proceso dalyviu.

29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas kliento ir advokato ginčą dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo, turi teisę nustatyti konkretų advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydį taip, kad nebūtų paneigta advokato teisė gauti atlygį už suteiktas paslaugas. Bylą nagrinėjantis teismas iš bylos duomenų turi nustatyti: 1) kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas ir už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016; 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018).

30. Nepagrįsti apelianto apeliacinio skundo argumentai, jog advokatas neturi perkelti visus teisės norminiuose aktuose advokatui įtvirtintus įgalinimus, teises ir funkcijas. Pažymėtina, kad Lietuvos advokatūros statuto patvirtinimo įsakymo 72 punkte numatytas advokato honoraro už klientui teikiamą teisinę pagalbą tvarka ir sąlygos. Šiame įstatyme reglamentuota, jog honoraro dydis, jo apskaičiavimo formos ir mokėjimo tvarka, terminai nurodomi sutartyje dėl teisinės pagalbos teikimo. Sutartyje dėl teisinės pagalbos teikimo taip pat gali būti nurodyta papildomų išlaidų, vykdant pavedimą, atlyginimo tvarka, terminai, dydis. Lietuvos advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 5 dalis nustato, jog advokatas susitaria su klientu dėl pavedimo apimties, atlyginimo ir kitų esminių advokato paslaugų sąlygų bei sudaro sutartį Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme nustatyta tvarka. Advokatas gali su klientu susitarti dėl atlyginimo, išreikšto pinigine išraiška, kuris priklauso nuo pasiekto rezultato (pactum de quota litis), laikydamasis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Taigi, advokatas sutartyje turi susitarti dėl pavedimo apimties. Lietuvos advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 6 dalis nustato, jog advokatas privalo iki sutarties su klientu pasirašymo atskleisti klientui visas sutarties sąlygas ir informuoti klientą apie atlyginimo už teikiamas teisines paslaugas dydį, jo apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, galimas kitas atlygintinas advokato teikiamų teisinių paslaugų išlaidas.

31. Taigi, honoraro dydis ir jo mokėjimo tvarka turėjo būti suprantamai aptarti šalių sudarytoje atstovavimo sutartyje, ar atskirame susitarime, tačiau ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti neabejotiną išvadą jog šalys sudarė susitarimą dėl honoraro dydžio ir mokėjimo tvarkos. Apelianto pateiktos ataskaitų, atstovavimo sutarčių su kitais klientais kopijos, kitų advokatų suvestinės, PVM sąskaitos faktūros, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, kad būtent su atsakovu R. B. buvo susitarta dėl teisinių paslaugų kainos valandinio 120,00 Eur užmokesčio plius PVM. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismui, kad šalys sutartyje nedetalizavo ir neaptarė kainos už konkrečias suteiktas paslaugas, taip pat nėra jokių duomenų apie tarp šalių vykusias derybas dėl paslaugų kainos. Tai reiškia, jog apeliantas neįrodė, kad šalys susitarė dėl valandinio 120,00 Eur užmokesčio plius PVM. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto pateikta Pridėtinės vertės mokesčio deklaracija taip pat neįrodo, kad šalys susitarė dėl 120,00 Eur valandinio užmokesčio.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad advokatas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po apmokėjimo už suteiktas teisines paslaugas – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas turi teisę žinoti, kokios teisinės paslaugos jam buvo suteiktos ir už kokias jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo ar turi sumokėt, ir gauti visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar jo eigą. Atsakovas nurodė, kad negavo ataskaitų apie apelianto deklaruotas plataus pobūdžio paslaugas, todėl nurodytos paslaugų apimties nebuvo galima objektyviai patikrinti.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikia vadovautis Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kad nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.

34. Iš bylos įrodymų visumos nustatyta, kad apeliantas atstovavo atsakovą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame (duomenys neskelbtini) atsakovas buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), įtariant jį labai didelio narkotinių medžiagų kiekio platinimu. (duomenys neskelbtini) atsakovui buvo paskirtas suėmimas 3 mėnesiams. Apeliantas teikė prašymus dėl kardomosios priemonės atsakovui pakeitimo, dalyvavo byloje teisme nagrinėjant prašymą dėl kardomosios priemonės atsakovui pakeitimo švelnesne kardomąją priemone. Iš advokato orderio šaknelių matyti, kad apeliantas vyko susitikti su atsakovu 6 kartus. Iš R. B. skambučių išklotinės matyti, kad ne kartą apeliantas kalbėjo telefonu su atsakovu, trukmė įvairi – nuo 18 sekundžių iki 919 sekundžių (apytiksliai 15 min.) Taip pat apeliantas teikė konsultacijas atsakovo tėvams ir sugyventinei, rengė prašymus ir atsakovo artimųjų vardu, pateikta rengtų 13 prašymų. Prašymai nedidelės apimties, nuo poros pastraipų iki 2 puslapių. Apeliantas atstovavo atsakovą, gaunant iš AB Swedbank atsakovo sąskaitos išrašą. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju viena iš esminių aplinkybių, jog atsakovui buvo pakeista kardomoji priemonė-suėmimas švelnesne kardomąja priemone – atsakovas buvo paleistas į laisvę, šis klausimas buvo sprendžiamas teisme pagal prokurorės pareiškimą.

35. Pažymėtina, kad atsakovas neigia, jog gavo visas ataskaitoje nurodytas paslaugas, todėl apeliantas galėjo pateikti į bylą papildomus įrodymus apie teiktas ginčijamas paslaugas. Pvz., nėra pateikta duomenų, kad apeliantas atsakovo artimiesiems teikė konsultacijas, kiek ir kokios trukmės konsultacijų suteikė.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą – atstovavimo mastą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, pasiektą rezultatą ir kitas reikšmingas aplinkybes (šalių sudaryta atstovavimo sutartis yra vartojimo sutartis; nėra duomenų, jog advokatas iki sutarties su klientu pasirašymo atskleidė klientui visas sutarties sąlygas ir informavo klientą – atsakovą apie atlyginimo už teikiamas teisines paslaugas dydį, jo apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką; nėra įrodymų, jog su atsakovu R. B. buvo susitarta būtent dėl teisinių paslaugų kainos valandinio 120,00 Eur užmokesčio plius PVM; atsakovui nebuvo pateikta susipažinti ataskaita apie apelianto suteiktas paslaugas; nepakanka įrodymų apie suteiktų paslaugų trukmę), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 12 571,38 Eur dydžio atlyginimas už suteiktas paslaugas pagal (duomenys neskelbtini) šalių pasirašytą atstovavimo sutartį yra neprotingai didelis ir pažeidžia bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus ir teisingas atlygis apeliantui už jo atliktų veiksmų kiekį ir pobūdį yra 6000,00 Eur, kuriuos jis gavo iš atsakovo motinos V. B. (duomenys neskelbtini) atstovavimo sutarties pagrindu. Manytina, jog ši suma nepaneigia advokato teisės gauti atlygį už suteiktas paslaugas.

Dėl skundžiamo sprendimo aprašomosios dalies neteisingai nurodytų ieškovo ir atsakovo paaiškinimų

37. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje, darydamas ieškovo paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, santrauką, iškreipė ieškovo pasisakymus, nurodydamas aplinkybes, kurios nebuvo pasakytos ir kurios neatitinka tiesos. Teigia, kad teismo nurodytas sakinys aprašomojoje skundžiamo sprendimo dalyje: „Bendra visa sumokėta suma už atstovavimą buvo 16 000 Eur“, – neatitinka tikrovės ir turėtų būti pašalintas iš teismo sprendimo. Apeliantas pažymi, kad taip nebuvo pasakyta ir kad toks teiginys yra visiškai neatitinkantis tiesos, nes už teisines paslaugas (atsakovo atstovavimą) iš atsakovo tėvo ieškovas iš pradžių (vasario mėn.) gavo 2000,00 Eur, vėliau (kovo mėn.) iš motinos 4000,00 Eur, viso 6000,00 Eur. Ieškovas neteigė, kad už atstovavimą iš atsakovo tėvų yra gavęs 16000,00 Eur, kaip nurodo teismas.

38. Atsakovas nesutinka su apelianto reikalavimu dėl teismo motyvų pašalinimo iš teismo sprendimo, nes tam nėra nei faktinio, nei juridinio pagrindo. Atsakovas šią informaciją pateikė atsiliepime ir jos neatkartos. Faktas, kad atsakovo tėvai perdavė apeliantui 16 000,00 Eur, yra patvirtintas. Ieškovas neginčija 6000,00 Eur perdavimo, 10 000,00 Eur perdavimo klausimas yra ikiteisminio tyrimo dalykas. Taigi, pateikta informacija dėl 16 000,00 Eur perdavimo apeliantui yra tikrovę atitinkanti, tačiau piniginių lėšų paskirtis yra šalių ginčas, kuris bus išspręstas ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra jokio pagrindo šalinti nurodytos informacijos iš teismo sprendimo.

39. Teismo sprendimą pagal CPK 270 straipsnio 1 dalį sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, o tai reiškia, kad teismo sprendimas yra vientisas dokumentas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog teismo sprendimas – vientisas dokumentas, teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama ir taikoma sprendimo motyvų kontekste (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje Nr. e3K-3-362-415/2015).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodomas galimai neteisingas sakinys yra nurodytas skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje, o ne motyvuojamojoje. Aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame teismo sprendime šalių reikalavimai ir atsikirtimų santrauka, kaip to reikalauja CPK nuostatos, yra išdėstyta. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė pastabas, o iš sprendimo aprašomosios dalies šalinti nurodytą sakinį nėra pagrindo, nes nesukelia jokių teisinių padarinių. Kaip jau buvo minėta, teismo sprendimo rezoliucinė yra aiškinama ir taikoma sprendimo motyvų kontekste.

41. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

42. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

44. Atsakovas R. B. prašo priteisti iš ieškovo jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pridėjo įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, todėl ši suma priteistina iš ieškovo atsakovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. Š. atsakovui R. B. 800,00 (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.