Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. gynėjo advokato Viktoro Geco apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas R. N. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2021 m. birželio 17 d. 23.30 val. iki 2021 m. birželio 18 d. 14.22 val., t. y. viena para, kuri prilyginama 2 MGL dydžio baudai, ir R. N. paskirta galutinė bausmė – 98 MGL (4 900 Eur) bauda, nurodant paskirtą baudą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, R. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2021 m. birželio 18 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, R. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotas iš R. N. jam su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis automobilis „Mercedes Benz E220“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. N. nuteistas už tai, kad 2021-06-17 apie 23.01 val., ties pastatu (duomenys neskelbtini), Palangoje, vairavo automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius jam neblaivumo požymius, 23.14 val. atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.14. Kadangi policijos įstaiga nepradėjo administracinės teisenos dėl transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam, todėl vertintina, kad policijos pareigūnams nebuvo teisinio pagrindo reikalauti, kad R. N. būtų atlikta neblaivumo patikra, todėl jo atsisakymas buvo pagrįstas ir teisėtas, kadangi policijos pareigūnai nenustatė transporto priemonės vairavimo fakto.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su R. N. nuteisimu ir prašo jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalino abejonių, turinčių esminę įtaką teisingo sprendimo priėmimui. Pasak gynėjo, R. N. transporto priemonės neblaivus nevairavo ir šio fakto nei policijos pareigūnai, nei teismas patikimai nenustatė. Liudytoja N. S., kuri neva matė važiuojantį R. N. automobilį, negalėjo patvirtinti, kad būtent jis, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę. Pats R. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neprisipažino vairavęs automobilį būdamas neblaivus, o dėl savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jog jis buvo neblaivus ir vengė neblaivumo patikrinimo, teisme paaiškino, kad prisipažino dėl to, jog suprato, kad bus atimta teisė vairuoti transporto priemones. Todėl vertinti R. N. parodymus dėl kaltės pripažinimo, kai jis savo prisipažinimą vertino tik kaip prisipažinimą buvus neblaiviam ir vengus neblaivumo patikrinimo nebuvo pagrindo, kadangi leistinomis priemonėmis teismas nenustatė, kad R. N. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, dėl to jam nebuvo pradėta administracinė teisena, todėl jis neprivalėjo sutikti būti tikrinamas dėl jo blaivumo. Teismas neįvertino, kad visi vaizdo įrašai įvykio metu buvo atlikti slapta policijos kamera ir asmeniui esant neblaiviam, be to, įvykio metu R. N. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, todėl neblaivaus R. N. paaiškinimus, užfiksuotus policijos vaizdo įrašuose, vertinti kaip patikimus asmens kaltės įrodymus nebuvo pagrindo, kadangi leistinomis priemonėmis nebuvo nustatyta, kad R. N. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Aplinkybė, kad įvykio metu R. N. sėdėjo savo transporto priemonėje būdamas neblaivus, nesudarė pagrindo reikalauti pradėti jam baudžiamąjį persekiojimą, kartu reikalauti, kad jis sutiktų pasitikrinti neblaivumą. Gynėjo nuomone, šiuo atveju už blaivumo patikrinimo vengimą R. N. galėjo būti taikoma atsakomybė, numatyta ANK 422 straipsnio 5 dalyje, tačiau tik patikimai nustačius, kad jis tikrai vairavo transporto priemonę. Sutikti su šiais apelianto skundo argumentais nėra pagrindo.

6. Pažymėtina, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių prašymų ir versijų atmetimas pats savaime taip pat nerodo teismo šališkumo, neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo.

7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Taigi vien apelianto nesutikimas su teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo ar jų vertinimo apimties (pasak gynėjo, Palangos miesto vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo įvykį, tačiau šis vaizdo įrašas nebuvo pateiktas į bylą, apelianto teigimu, dėl to, kad jame buvo užfiksuotos R. N. paaiškinimą patvirtinančios aplinkybės, kad įvykio metu jis transporto priemonės nevairavo), savaime nereiškia, kad bylos nagrinėjimas vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas.

8. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o nuteistojo R. N. gynėjo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams jų pakankamumo ir patikimumo aspektu yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Plungės apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį R. N. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. N. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama R. N. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

9. R. N. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė, tvirtindamas, kad prieš atvykstant policijos pareigūnams jis automobilio nevairavo, jį perstatė kažkokios moters prašymu kur kas anksčiau – apie 20.00 val. – ir tik po to automobilyje vartojo alkoholinius gėrimus (tik ką prieš atvykstant pareigūnams), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos R. N. parodymus vertino kaip jo gynybos versiją, atkreipdamas dėmesį į tai, kad ją paneigia tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos N. S., taip pat policijos pareigūno E. B. nuoseklūs parodymai, kurie neprieštarauja kitiems bylos įrodymams: įvykio registracijos kortelės duomenims, vaizdo įrašuose užfiksuotiems duomenims, neblaivumo nustatymo aktui, taip pat iš dalies paties R. N. parodymams.

10. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad R. N. vairavo, visų pirma, patvirtina nuoseklūs ir išsamūs liudytojos N. S. parodymai. Ši apylinkės teisme apklausta liudytoja neabejotinai patvirtino, kad vakare su dukra grįždama nuo jūros ji pamatė praviromis durimis stovintį automobilį, kuriame vairuotojo vietoje sėdėjo pasviręs vyras, dėl to ji priėjo prie automobilio įsitikinti, ar vairuotojui viskas gerai. Vyras atrodė miegantis arba jam buvo bloga. Bandė jį pažadinti, tačiau į beldimą jis nereagavo, pajudinus jį pasirodė, kad yra neblaivus, todėl patraukė jį nuo pravirų automobilio durų ir jas uždarė. Tada nueidama pamatė, kad jis užsikūrė variklį, pavažiavo keletą metrų ir užgeso. Bijodama, kad jis dar kur nevažiuotų, ji iš karto paskambino policijai. Taigi, kaip matyti, ši liudytoja patvirtino neabejotini mačiusi R. N., vairuojantį automobilį, o kadangi šis jai pasirodė esantis girtas, ji iš karto iškvietė policijos pareigūnus ir laukė jų atvykstančių, o šiems atvykus papasakojo tai, ką matė. Netikėti šios liudytojos parodymais teismas neturi jokio pagrindo, nes ji iki įvykio R. N. nepažinojo, taigi pagrindo jį apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti jį neturėjo. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad pareigūnus ji iškvietė netrukus po to, kai pamatė, kad vyras, kuris jai pasirodė esantis girtas, užsikūrė variklį ir pavažiavęs keletą metrų sustojo. Kol atvyko pareigūnai, iš įvykio vietos ji niekur nebuvo nuėjusi. Iš įvykio registracijos kortelės matyti, kad liudytoja apie įvykį pranešė telefonu 22.57 val., o policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko 23.01 val. (t. 1, b. l. 156). Šie duomenys, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, paneigia R. N. teiginius, kad automobilį kažkokios moters prašymu jis perstatė apie 20.00 val. ir tik po to, prieš atvykstant pareigūnams, vartojo alkoholį automobilyje. Apelianto abejonės šios liudytojos parodymais tuo aspektu, kad ji po įvykio bendravo su tyrėja, kurios prašymu pažymėjo konkrečią vietą, iš kurios pajudėjo vairuotojas, tai papt tai, jog R. N. jai nebuvo parodytas atpažinti, kad šis procesinis veiksmas atliktas netinkamai, kadangi tyrėja liudytojai pati atsiuntė elektroniniu paštu nuotrauką su R. N. transporto priemonės atvaizdu, nepagrįstos. Kaip minėta, liudytoja N. S. neabejotinai patvirtino, kad pamačiusi, jos nuomone, vairuojantį neblaivų, kaip vėliau buvo nustatyta, R. N., netrukus iškvietė policijos pareigūnus, kol šie atvyko, iš įvykio vietos ji niekur nebuvo nuėjusi, o šiems atvykus nurodė būtent R. N., kuris jai pasirodė girtas, kaip automobilį vairavusį asmenį. O tai, kad ši liudytoja vėliau tyrėjos prašymu pažymėjo konkrečią vietą, iš kurios pajudėjo vairuotojas, priešingai apelianto tvirtinimui, nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų, kurie nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, patikimumu. Juolab, kad šios liudytojos parodymai yra užfiksuoti policijos pateiktame „Body“ kamera užfiksuotame vaizdo įraše, iš kurio aiškiai matyti ir girdėti, kaip ji neabejotinai patvirtino, jog būtent R. N. vairavo automobilį. Šiame vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kaip pats R. N. patvirtino patraukęs savo automobilį moters prašymu (vaizdo įrašo 2021_0617_230202_002 4.27 min.), nurodydamas, kad prieš pasirodant moteriai miegojo ir jos prašymu apsimiegojęs patraukė savo automobilį (minėto vaizdo įrašo 1.24 min.), ir šie jo policijos pareigūnams duoti paaiškinimai įvykio vietoje visiškai sutampa su minėtais liudytojos N. S. parodymais.

11. Nors apeliantas teigia, kad Palangos miesto vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo įvykį, tačiau šis vaizdo įrašas nebuvo pateiktas į bylą, kadangi jame neva buvo užfiksuotos R. N. parodymus patvirtinančios aplinkybės, jog įvykio metu jis automobilio nevairavo, tačiau, kaip matyti iš byloje esančio Klaipėdos apskrities VPK Palangos miesto PK pranešimo Palangos apylinkės teismui, jame nurodyta, kad vaizdo įrašai dėl techninių galimybių yra saugomi 31 dieną, kartu pažymint: „Vaizdo įrašai 2021-06-17 nebuvo išsaugoti, nes galimai kamerų stebėjimo laukas buvo nukreiptas priešingai negu įvyko įvykis ir automobilis nebuvo užfiksuotas <...>.“ (t. 1, b. l. 155). Todėl apelianto keliamos abejonės dėl galimo sąmoningo Palangos miesto vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašų nepateikimo atmestinos kaip nepagrįstos. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015). Taigi vien apelianto nesutikimas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl įrodymų tyrimo ar jų vertinimo apimties savaime nereiškia, kad bylos nagrinėjimas vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apylinkės teismas, tenkindamas gynėjo prašymą, pareikalavo policijos pateikti registruojamų įvykių išrašą ir (duomenys neskelbtini) gatvėje buvusių kamerų užfiksuotą vaizdo įrašą, o tai, kad šie įrašai nebuvo pateikti dėl objektyvaus negalimumo juos pateikti (įrašų neišsaugojimo), priešingai apelianto tvirtinimui, nepažeidė R. N. procesinių teisių ir įrodinėjimo tvarkos. Policijos pareigūnai pateikė teismui registruojamų įvykių išrašą, kuriame užfiksuotas liudytojos N. S. 2021-06-17 22.57 val. pranešimas policijai, t. y. nurodyta: „Nuo turgaus link (duomenys neskelbtini) g. važiuoja su a/m, tamsiai mėlynas, v/n (duomenys neskelbtini) girtas vyras.“ (t. 1, b. l. 156). Ši liudytoja, kaip minėta, netrukus po pranešimo į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams neabejotinai patvirtino mačiusi, kaip vėliau buvo nustatyta, R. N., kuris jai pasirodė esantis girtas, vairuojantį automobilį, tai užfiksuota ir minėtuose policijos pateiktuose „Body“ kamera užfiksuotuose vaizdo įrašuose, kuriuose, be kita ko, užfiksuoti paties R. N. parodymai, kad prieš pasirodant moteriai jis automobilyje miegojo ir jos prašymu apsimiegojęs patraukė savo automobilį, į policijos pareigūno klausimą, ar jis yra vartojęs alkoholio, nurodė, kad paskutinį kartą vartojo prieš 10 minučių. Šios paties R. N. policijos pareigūnams nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su liudytojos N. S. parodymais, todėl abejoti jų patikimumu nėra pagrindo.

12. Taigi, kaip matyti, aplinkybę, kad R. N. vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatyti akivaizdūs neblaivumo požymiai, patvirtina baudžiamojoje byloje apklaustų visiškai jo nepažinojusių, taigi nešališkų ir bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų N. S., policijos pareigūno E. B. duoti parodymai, baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas, iš dalies ir paties nuteistojo R. N. parodymai, kai jis pakartotinės 2021-07-27 apklausos metu prisipažino ir gailėjosi, nors pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2021-06-18 ir teisme jis savo kaltę neigė, teisiamojo posėdžio metu nurodydamas, kad apklausos protokolą pasirašė jo neperskaitęs, nes jam buvo daromas spaudimas, tik sėdėdamas autobuse suprato, kokia bausmė, priėmus baudžiamąjį įsakymą, jam bus paskirta. Tokia R. N. parodymų kaita, kai jis pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu savo kaltę neigė, nors 2021-07-27 apklausos ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir gailėjosi, be kita ko, nurodydamas: „<...> Sėdėdamas vairuotojo priekinėje sėdynėje aš valgiau, gėriau degtinę. <...>. Degtinės išgėriau, kad galėčiau greičiau užmigti. Išgėriau apie 150 gr. degtinės. Kadangi buvo labai karšta, o aš dar išgėriau degtinės, todėl užmigau. Prabudęs pamačiau prie mano automobilio stovinčius policijos pareigūnus. <...> Aš pareigūnams pasakiau, kad nevažiavau, o tik biški patraukiau automobilį. Kiek metrų patraukiau automobilį, tai yra pavažiavau juo, aš nežinau. Dėl ko aš patraukiau automobilį, nežinau, negaliu pasakyti. Jei liudytoja parodo, kad aš iki 10 m. vairavau savo automobilį, tai taip ir galėjo būti.“ (t. 1, b. l. 85–86), tik parodo, kad R. N. pasirinko tokią gynybos poziciją, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, kurią paneigia byloje surinktų duomenų visuma. R. N. teiginiai, kad šį apklausos protokolą jis pasirašė jo net neperskaitęs dėl jam daromo spaudimo, yra išimtinai deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nes, kaip matyti, šios apklausos metu jis išsamiai papasakojo įvykio aplinkybes, ir nėra jokio pamatuoto pagrindo teigti, jog jį apklaususi vyr. tyrėja D. J., kurios suinteresuotumas byloje nenustatytas, šiame R. N. 2021-07-27 apklausos protokole, kurį jis pasirašytinai patvirtino, būtų nurodžiusi išgalvotas aplinkybes.

13. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl R. N. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. kad jis 2021-06-17 apie 23.01 val. ties pastatu (duomenys neskelbtini) g. 2, Palangoje, vairavo automobilį „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius jam neblaivumo požymius 23.14 val. atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo. Šie R. N. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neabejotinai įrodyta ir abejonių nekelia, o remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais deklaratyviais argumentais, R. N. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nėra pagrindo.

14. Dėl apelianto skundo argumentų, kad policijos pareigūnai netinkamai nustatė R. N. neblaivumą, neužtikrino jo teisės per valandą po girtumo nustatymo kreiptis į medicinos įstaigą dėl sveikatos būklės patikros, pažymėtina, kad R. N. kategoriškai atsisakė pasitikrinti neblaivumą, nors pareigūnai net keletą kartų to prašė ir įspėjo R. N., kad vengimas pasitikrinti neblaivumą užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tačiau jis vis tiek atsisakė pasitikrinti neblaivumą, nors bendravimo su pareigūnais metu neneigė, jog buvo išgėręs. Neblaivumo požymiai akivaizdžiai matomi ir iš filmuotos medžiagos, o neblaivumo nustatymo aktu nustatyta, kad jaučiamas iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Ir nors akte nurodyta, kad R. N. gali eiti tiesia linija, o stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą, tai nepaneigia kitų akte nurodytų neblaivumo požymių.

15. Taigi, išanalizavus visą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuotina, kad R. N. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – vengė neblaivumo patikrinimo, kai transporto priemonės vairavimo metu jam buvo nustatyti akivaizdūs neblaivumo požymiai, todėl jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, nėra pagrindo.

16. Nuteistojo gynėjas nesutinka ir su apylinkės teismo R. N. paskirta bausme, apeliaciniame skunde pažymėdamas, kad ši nuosprendžio dalis nemotyvuota, nesuprantama, kodėl pirmą kartą teisiamam asmeniui teismas skyrė būtent tokią bausmę ir būtent tokio dydžio baudą, kuri, panašu, paskirta didesnė, kadangi asmuo teisme savo kaltę neigė. Tačiau pagrindo sušvelninti nuteistajam R. N. paskirtą bausmę apeliacinės instancijos teismas nenustatė. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nuteisdamas asmenį, t. y. paskirdamas jam bausmę už nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jis pripažįstamas kaltu, teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kaip antai dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), dėl bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 straipsnis), bausmės skyrimo, esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertindamas kiekvienos šių aplinkybių reikšmę, atsižvelgdamas į šių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkdamas švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys), ir kt. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

17. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko), numatyta, kad tas, kas vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą R. N. skyrė švelniausią savo rūšimi bausmę – 100 MGL dydžio baudą, jos dydį, kaip matyti, nustatydamas artimą minimaliam (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už nesunkų nusikaltimą numatyta nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas R. N. už padarytą tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, gerokai mažesnę nei nustatytas šios bausmės vidurkis (1 025 MGL), artimą minimaliai baudą – 100 MGL, teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis yra neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, baustas administracine tvarka, nuobauda galioja. Įvertinęs šias aplinkybes, apylinkės teismas R. N. paskyrė BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – 100 MGL baudą, kurios dydis, kaip minėta, yra artimas minimaliam. Be to, teismas, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį ir R. N. turtinę padėtį, nustatė ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, nei numatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalyje, t. y. 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

18. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam R. N. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų R. N. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam, ir konstatuoja, jog apylinkės teismas, parinkdamas R. N. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, todėl darytina išvada, jog jam paskirta bausmė tinkamai individualizuota.

19. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo R. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui, apeliaciniame skunde pažymėdamas, jog teisės vairuoti atėmimas R. N. yra negalimas, nes įvykio metu transporto priemonės jis nevairavo, t. y. nebuvo eismo dalyvis, todėl teismo išvada, kad nusikalstama veika yra susijusi su transporto eismo saugumu, yra niekuo nepagrįsta. Sutikti su šiais gynėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

20. Pagal teismų praktiką, BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu su bausme skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialiąja teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

21. Skundžiamu nuosprendžiu R. N. už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą 2 metams buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.

22. Uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones gali būti paskirtas nuo 1 iki 5 metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas R. N. nustatė 2 metų šios BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminą, kuris yra mažesnis nei šios bausmės vidurkis (3 metai). Baudžiamojo poveikio priemonė asmeniui, kuriam ji paskirta, turi daryti maksimalų poveikį. Tokios poveikio priemonės taikymu siekiama asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo ar atėmimo ir t. t. Paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui, baudžiamasis įstatymas nepažeistas. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos terminą, pakankamai įvertintos baudžiamojo poveikio priemonių individualizavimui reikšmingos bylos aplinkybės.

23. Nors tokio pobūdžio nusikalstamą veiką, dėl kurios nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. N., kaip akcentuoja jo gynėjas, padarė pirmą kartą, tačiau praeityje jis ne kartą buvo baustas administracine tvarka, iš jų ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus – nustatyto greičio viršijimą (ANK 416 straipsnio 3 dalis), taip pat už tai, kad vairuodamas automobilį nesilaikė saugaus atstumo, atsitrenkė į priekyje sustojusį automobilį ir apgadino abu automobilius (ANK 417 straipsnio 8 dalis), taip pat už nusižengimus, susijusius su alkoholio vartojimu, t. y. už neblaivaus (nustatytas 3,09 promilės girtumas) pasirodymą viešoje vietoje, tokiu savo elgesiu įžeidė žmogaus garbę ir orumą (ANK 484 straipsnio 1 dalis) (t. 1, b. l. 105–107), turi galiojančių administracinių nuobaudų. Šios aplinkybės parodo, kad nors R. N., kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, praeityje nebuvo teistas, tačiau teisės pažeidimai ir visuomenėje priimtų elgesio normų nesilaikymas nėra atsitiktinis reiškinys jo gyvenime. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu R. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas 2 metams, t. y. mažesniam nei vidurkis terminui, yra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai, ji neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir nevaržo nuteistojo akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

24. Nuteistojo R. N. gynėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl automobilio „Mercedes Benz E220“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad ši nuosprendžio dalis dėl yra nepagrįsta, kadangi teismas netyrė šios transporto priemonės nuosavybės teisės, nesiaiškino, ar R. N. sutuoktinė žinojo apie jo buvimo vietą ir jo būseną įvykio metu, todėl teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad automobilis tikrai buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Sutikti su šiais apelianto skundo argumentais taip pat nėra pagrindo.

25. Pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Remiantis BK 72 straipsnio 3 dalimi ir teismų praktika, nuteistam asmeniui tokio turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas, o išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Šiame kontekste, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės apsaugą, nuostatas; kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, Nr. 2K-168-511/2020).

26. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. N. vairavo automobilį būdamas neblaivus ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius, vengė neblaivumo patikrinimo. Taigi R. N. sąmoningai elgėsi pavojingai su kitais eismo dalyviais, suvokė tokios savo veikos pavojingumą ir norėjo taip elgtis, t. y., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, panaudodamas automobilį. Minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonė, kuri pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konfiskuotinas turtas.

27. Apelianto teiginiai, kad teismas konfiskavo automobilį, neatsižvelgdamas į tai, kam nuosavybės teise jis priklauso, nepagrįsti. Pažymėtina, jog pats R. N. 2021-07-27 įtariamojo apklausos metu nurodė: „Automobilis „Mercedes Benz E220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruotas mano žmonos N. N. vardu, tačiau šis automobilis yra bendras mūsų šeimos turtas. <...> Šį automobilį aš kartu su žmona už bendrus šeimos pinigus įsigijome 2015 m.“, be to, nurodė: „Automobiliu „Mercedes Benz E220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važinėju aš. Žmona važinėja kitu automobiliu, kuris yra registruotas mano vardu.“ (t. 1, b. l. 85). Šių duomenų kontekste kalbėti apie nepagrįstą automobilio konfiskavimą tuo aspektu, kad jis, pasak apelianto, yra nuteistojo sutuoktinės asmeninė nuosavybė, nėra pagrindo. Kaip matyti, tiek nuteistojo R. N., tiek ir apeliacijos posėdyje kaip liudytoja apklaustos jo sutuoktinės N. N. parodymai dėl automobilio įsigijimo yra prieštaringi. R. N., priešingai jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, apeliacinės instancijos teisme teigė, kad automobilis buvo įsigytas už žmonos tėvų duotus pinigus. Tuo tarpu N. N. parodė, kad automobilis buvo pirktas už jos ir jos tėvų pinigus, galiausiai patikslino, kad automobilio pirkimui panaudojo 9 000 Eur savų pinigų, 3 000 Eur paskolino jos mama N. B. ir 4 000 Eur paskolino draugė S. R.. Tačiau, kolegijos nuomone, aplinkybė, kad automobiliui pirkti galimai buvo panaudoti santuokos metu įgyti N. N. sąskaitoje buvę pinigai, taip pat pagal jos, kaip R. N. sutuoktinės, prisiimtą prievolę mamos ir draugės paskolinti pinigai, niekaip nepatvirtina, kad dėl to santuokos metu įgytas automobilis tapo asmenine N. N., o ne bendrąja jungtine N. N. ir R. N. nuosavybe. Be to, šios N. N. nurodytos aplinkybės prieštarauja R. N. 2021-07-27 įtariamojo apklausos protokole užfiksuotiems duomenims, kad automobilį jie pirko už bendrus šeimos pinigus ir jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bei teisme jo duotiems parodymams, kad automobilį pirko už žmonos tėvų duotus, t. y. dovanotus, pinigus.

28. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jeigu kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir kitam asmeniui, toks bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, priešingai apelianto tvirtinimui, neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas panaudotas darant nusikalstamą veiką. Tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio neteisėtų veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-339/2008, 2K-205-628/2018 ir kt.). Vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nuteistajam ir jo sutuoktinei, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas yra aiškiai neproporcinga priemonė padarytai nusikalstamai veikai, kad ji sudaro nuteistajam individualią ir pernelyg didelę naštą ar pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020, 2K-13-458/2021). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. N. tinkamai taikė BK taikė 72 straipsnio nuostatas.

29. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas iš pagrįstas, keisti jį nuteistojo R. N. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. N. gynėjo advokato Viktoro Geco apeliacinį skundą atmesti.