- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-31
- Bylos Nr.
- e2A-154-450/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01229-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „K73“
- Ieškovas
- Vilniaus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „K73“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus kredito unijos ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Ingofo“, atstovaujamai nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Fondeksa“, ir uždarajai akcinei bendrovei „K73“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus kredito unija kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Ingofo“ ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „K73, prašydama pripažinti atsakovių 2020 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta? pirkimo–pardavimo sutarti? dėl ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia, taikyti restitucija? natūra, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos pripažinti ginčo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Ieškovė su atsakove BUAB „Ingofo“ 2018 m. spalio 3 d. sudarė kredito sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo kredito sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais suteikti kredito gavėjai atsakovei BUAB „Ingofo“ 84 000 Eur dydžio kreditą. Atsakovei BUAB „Ingofo“ tinkamai ir laiku nevykdant kredito sutarties pagrindu kylančių prievolių, kredito sutartis nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo nutraukta, o 2019 m. spalio 11 d. Vilniaus miesto 14–ojo notaro biuro išduotas vykdomasis įrašas pateiktas vykdyti antstolei. Išieškomą sumą sudarė 86 523,14 Eur skola ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos. Prievolių, kylančių kredito sutarties pagrindu, įvykdymo užtikrinimui atsakovė BUAB „Ingofo“ ieškovės naudai buvo įkeitusi nekilnojamąjį turtą, kurį, nepardavusi iš varžytynių, 2020 m. rugsėjo 22 d. antstolė perdavė ieškovei už pradinę turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainą – 43 200 Eur. Vykdomojoje byloje liko neišieškota 50 479,81 Eur skola ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos. Ieškovė iš antstolės sužinojo, kad atsakovė BUAB „Ingofo“ 2020 m. rugpjūčio 5 d. pardavė jai nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovei UAB „K73“.
3. Ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ir nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino. Atsakovė BUAB „Ingofo“ ginčo sandoriu pardavė vienintelį savo neįkeistą turtą. Antstolės 2020 m. rugsėjo 22 d. nurodymu iš atsakovės BUAB „Ingofo“ priverstinai nurašytos tik 3 330,48 Eur piniginės lėšos. Atsakovė BUAB „Ingofo“, sudariusi ginčo sandorį, tapo nemokia. Pareigos sudaryti ginčo sandorį atsakovė BUAB „Ingofo“ neturėjo, o iš gautų pajamų su ieškove neatsiskaitė. Atsakovė UAB „K73“ įsteigta vos prieš kelis mėnesius iki ginčo sandorio sudarymo – 2020 m. liepos 17 d., jos buveinės adresas – ginčo sandoriu įsigyto turto adresas ((duomenys neskelbtini)). Be to, abiejų atsakovių elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, nes atsakovės UAB „K73“ atstovas V. S. (V. S.) dalyvavo ieškovės atstovų organizuotuose susitikimuose, siekiant išsiaiškinti faktinę situaciją, susijusią su ieškovei atsakovės BUAB „Ingofo“ pateiktomis užtikrinimo priemonėmis, nes dalis ieškovei pateiktų užtikrinimo priemonių yra įkeista taip pat ir atsakovės UAB „K73“ atstovo V. S., kuriam gerai žinoma, kad atsakovė BUAB „Ingofo“ yra skolinga ieškovei. Šalys pasiekė bendrą susitarimą nekilnojamojo turto objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), užbaigti statybos darbus tam, kad būtų galima realizuoti šiuos objektus už ne mažesnę nei rinkos kainą. Šiam susitarimui įgyvendinti V. S. sutiko investuoti ne mažesnę nei 180 000 Eur sumą, o S. Š. išreiškė ketinimą atlikti statybų užbaigimui reikalingus darbus (preliminaraus susitarimas). Susitarimas nebuvo pasirašytas ir buvo skirtas dėmesiui nukreipti, siekiant įgyvendinti ginčijamą turto perleidimo sandorį.
4. Nuginčijus sandorį, restitucijos taikymas natūra geriausiai atitiktų tiek ieškovės, tiek atsakovės BUAB „Ingofo“ interesus.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo nuo jos sudarymo momento; taikė restituciją natūra ir grąžino atsakovei BUAB „Ingofo“ ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas minėta nutartimi konstatavo, kad: (1) ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę BUAB „Ingofo“; (2) atsakovė BUAB „Ingofo“ neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį; (3) atsakovės UAB „K73“ veiksmai sudarant ginčijamą sandorį neatitinka sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš naujo turi būti nustatyta, ar kreditorės (ieškovės Vilniaus kredito unijos) teisės ginčijamu sandoriu buvo pažeistos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuo jos sudarymo momento; taikė restituciją natūra ir grąžino atsakovei BUAB „Ingofo“ ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovei iš atsakovių BUAB „Ingofo“ ir UAB „K73“ po 2 634,51 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas, nustatęs, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-144-553/2022, kuria panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, konstatuoti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai: (1) ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę BUAB „Ingofo“; (2) atsakovė BUAB „Ingofo“ neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį; (3) atsakovės UAB „K73“ veiksmai sudarant ginčijamą sandorį neatitinka sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes, nutarė pasisakyti tik dėl likusių neaptartų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų: (1) ar ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės teises; (2) ar atsakovė BUAB „Ingofo“ buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės teises.
9. Teismas nustatė, kad byloje esanti UAB „Creditinfo Lietuva“ 2020 m. rugpjūčio 5 d. ataskaita patvirtina, jog ginčijamu sandoriu atsakovei UAB „K73“ perleistas žemės sklypas buvo vienintelis atsakovei BUAB „Ingofo“ priklausantis nekilnojamasis turtas. Sudarius ginčijamą sandorį, juo perleisto turto verte sumažėjo BUAB „Ingofo“ turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertė. Antstolė, vykdanti išieškojimą iš BUAB „Ingofo“, 2020 m. rugsėjo 25 d. patvarkyme nurodė, kad remiantis valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ duomenimis, atsakovė neturi jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto; remiantis VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovei nepriklauso jokia transporto priemonė. 2020 m. rugsėjo 22 d. turto arešto aktu antstolė areštavo visas pinigines lėšas / grynuosius pinigus, esančius BUAB „Ingofo“ kasoje, bei visą registruose neregistruotą skolininkei priklausantį turtą. 2020 m. rugsėjo 25 d. nurodymu antstolė areštavo visas BUAB „Ingofo“ priklausančias banko sąskaitas. Pagal pritaikytus banko sąskaitų apribojimus, į antstolės banko sąskaitą buvo nurašyta 3 330,48 Eur suma, daugiau mokėjimų pagal antstolės pateiktą nurodymą gauta nebuvo.
10. Teismas iš antstolės 2022 m. liepos 12 d. patikslinto patvarkymo dėl ekspertizės turto rinkos vertei nustatyti skyrimo nustatė, kad BUAB „Ingofo“ priklauso 40 vnt. vardinių paprastųjų UAB „Elnola“ akcijų, kurios antstolės 2022 m. gegužės 24 d. patikslintu turto arešto aktu buvo areštuotos. 2022 m. liepos 19 d. Ekspertizės akte ekspertė nustatė, kad 40 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Elnola“ akcijų vertė yra 0,40 Eur. 2022 m. rugpjūčio 11 d. patvarkyme dėl areštuoto turto vertės nustatymo antstolės nustatyta, kad 40 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Elnola“ akcijų vertė yra 0,40 Eur.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovei BUAB „Ingofo“ priklausytų kitas vertę turintis turtas, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas ieškovės naudai.
12. Teismas, įvertinęs atsakovės turimo turto sudėtį ir vertę, pripažino, kad ginčijamu sandoriu, kuriuo perleistas 181 500 Eur vertės nekilnojamasis turtas, buvo iš esmės sumažinta atsakovės BUAB „Ingofo“ turto, į kurį gali būti nukreipiamas ieškovės išieškojimas, vertė. Po ginčo sandorio sumažėjusios BUAB „Ingofo“ turto vertės nepakanka ieškovės finansiniams reikalavimams (50 479,81 Eur skolos ir 6 procentų dydžio metinių palūkanų išieškojimui) patenkinti. Dėl to teismas nusprendė, kad ginčijamu sandoriu, perleidžiant vienintelį BUAB „Ingofo“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo pažeistos ieškovės, kaip atsakovės kreditorės, teisės atgauti vykdymo procese išieškomą skolą.
13. Teismo vertinimu, BUAB „Ingofo“, kaip asmuo geriausiai žinantis savo turtinę padėtį, ieškovės ir kitų kreditorių vykdytinų piniginių įsipareigojimų dydį, žinojo (turėjo žinoti), kad ginčijamas sandoris itin reikšmingai sumažina jos turimo turto vertę, išieškojimą iš atsakovės ieškovės naudai daro iš esmės neįmanomą, tokiu būdu buvo pažeistos ieškovės teises atgauti vykdymo procese išieškomą skolą.
14. Teismas nusprendė, kad ieškovė įrodė egzistuojant kitas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės teises; atsakovė BUAB „Ingofo“ buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės teises. Ieškovei įrodžius visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, teismas tenkino ieškinio reikalavimą pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu.
15. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, nustatė, kad pagal ginčijamą sandorį atsakovė UAB „K73“ nėra atlikusi mokėjimų nekilnojamojo turto pardavėjai atsakovei BUAB „Ingofo“. Atsakovė UAB „K73“ 2021 m. kovo 17 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad jai pardavinėjant atskirus daugiabučio butus, prie kurių kainos būtų pridedamas pridėtinės vertės mokestis, atsakovė UAB „K73“ įgytų teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą taip, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį, t. y. mokėtina pridėtinės vertės mokesčio suma su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) būtų sudengta. Dėl to teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti vienašalę restituciją, t. y. pripažinus 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, žemės sklypą grąžinti atsakovei BUAB „Ingofo“.
16. Teismas, nustatęs, kad atsakovės UAB „K73“ atliktos realios investicijos į ginčo žemės sklypą sudaro 3 240 Eur (240 Eur pagal paslaugos sutartį topografinei nuotraukai parengti ir 3 000 Eur pagal 2020 m. rugsėjo 9 d. projektavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovės UAB „K73“ (kaip užsakovės) ir UAB „RV architektų studija“ (kaip projektuotojos); 1 287,61 Eur sumos, sumokėtos Vilniaus miesto 26–ojo notaro biuro notarei nevertino kaip investicijos, nes mokėta už nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, duomenų patikslinimą viešuosiuose registruose, duomenų perdavimą registrams bei nuosavybės teisės registravimą), atsakovės UAB „K73“ argumentus, jog ši yra atlikusi ženklias investicijas į žemės sklypą, todėl restitucijos taikymas būtų nesąžiningas, atmetė kaip visiškai nepagrįstus.
17. Teismas atmetė atsakovės UAB „K73“ argumentus, kad restitucija turi būti taikoma ne visam pagal nuginčytą sandorį perleistam skolininkės turtui, o tik ieškinį pareiškusios kreditorės reikalavimo apimtį atitinkančiai jo daliai, ir pažymėjo, jog konstatuotos visos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, negaliojančiu pripažintas visas ginčytas sandoris. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, lemia ne restitucijos, o vykdymo proceso ypatumus, t. y. restitucijos būdu ginčijamu sandoriu perleistą turtą grąžinus į skolininko turto masę vykdymo procese iš skolininkui grįžusio turto išieškoma tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (tik kreditoriaus reikalavimo suma). Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškiniu nėra prašoma priteisti ieškovės naudai nuginčyto sandorio vertę atitinkančią pinigų sumą. Ieškovė ieškiniu siekia tik to, kad patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, į atsakovės BUAB „Ingofo“ turto masę patektų nuginčyto sandorio pagrindu perleistas turtas, iš kurio galėtų vykdomas išieškojimas ieškovės naudai išieškomos skolos apimtyje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Atsakovė UAB „K73“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo ir klausimą išspęsti iš esmės – taikyti dvišalę restituciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Teismas nepagrįstai taikė vienašalę, o ne dvišalę restituciją:
18.1.1. ginčijamas sandoris yra pirkimo–pardavimo sutartis, kuris yra atlygintinis sandoris, tai konstatavo teismas, nurodydamas, kad iš ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 ir 3.1 punktų matyti, jog šalys susitarė, kad parduodamo žemės sklypo kaina su PVM yra 181 500 Eur, iš kurių 150 000 Eur yra sumokėta prieš pasirašant ir notarui patvirtinant šią sutartį pagal 2020 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą, o 31 500 Eur sumokėti įskaitymo būdu. Be to, ginčijamą sutartį patvirtino Vilniaus m. 26–ojo notaro biuro notarė, kuri, prieš sandorį tvirtindama, aiškinosi visas su jo sudarymu, be kita ko, ir atsiskaitymu susijusias aplinkybes.
18.1.2. atsiskaitymą patvirtina 2020 m. rugpju?čio 3 d. skolų suderinimo aktas. Teismas neįvertino, kad neginčijami jokie iki ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo sudaryti sandoriai, taip pat ir nurodyti sutarties 3.1 punkte, įskaitant ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. skolų suderinimo aktą.
18.1.3. teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė BUAB „Ingofo“ net neįrodinėjo, jog su ja atsakovė UAB „K73“ nebu?tų atsiskaičiusi, t. y. nėra pareikšta nei reikalavimo dėl nesumokėtos kainos pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovė BUAB „Ingofo“ perleidusi ½ dalį žemės sklypo UAB „K73“ gavo turtinę naudą 181 500 Eur sumai, t. y. turtinio pobu?džio patenkinimą, dėl to atsakovė UAB „K73“ nepagrįstai ir nesąžiningai yra žymiai blogesnėje padėtyje, tai sąlygos naujus teisminius ginčus.
18.2. Teismas nepagrįstai restituciją taikė visam pagal nuginčytą sandorį perleistam žemės sklypui, o ne tik ieškinį pareiškusios kreditorės reikalavimo apimtį atitinkančiai jo daliai. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobu?dis. Atsižvelgiant į tai, pripažįstant sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą, yra reikšmingas kreditoriaus įsiskolinimo dydis ir ginčijamu sandoriu perleisto turto vertė, tačiau šios aplinkybės teismas net nevertino. Nagrinėjamu atveju ieškovės neišieškotos iš BUAB „Ingofo“ skolos suma sudaro 46 768,75 Eur, kai ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties vertė siekia 181 500 Eur, t. y. ieškovės reikalavimo teisė yra beveik 4 kartus mažesnė nei ginčo sutartimi perleisto turto vertė, dėl to teismas galėjo spręsti tik dalies ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą, t. y. ne ½ dalies, o ne daugiau kaip ¼ dalies ginčo žemės sklypo sugrąžinimo skolininkei BUAB „Ingofo“.
Atsiliepimas
19. Ieškovė Vilniaus kredito unija atsiliepime į atsakovės UAB „K73“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Teismo panaikinta pirkimo–pardavimo sutartis neatitinka atlygintumo sąlygos, nes iki ginčijamo sandorio sudarymo BUAB „Ingofo“ nebuvo skolinga UAB „K73“, todėl UAB „K73“ neturėjo jokios reikalavimo teisės į BUAB „Ingofo“. Pagal sudarytą ginčijamą sandorį UAB „K73“ nesumokėjo BUAB „Ingofo“ už perleistą ½ dalį žemės sklypo. Taigi, taikant restituciją ir atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Ingofo“ už UAB „K73“ perleistą nekilnojamąjį turtą naudos negavo, neįmanoma grąžinti apeliantei to, ko ji nėra perleidusi pagal ginčijamą sandorį.
Žemesnės instancijos teismas
19.2. Įskaitymą atlikusių šalių tolimesnių materialinių teisių ir pareigų klausimas (po ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl jų ir neprivalėjo pasisakyti. Kita vertus, reikalavimai, kurie buvo įskaityti, iš esmės ir buvo sukurti tam, kad BUAB „Ingofo“ neatlygintinai perleistų susijusiai bendrovei ½ dalį žemės sklypo, nes nei BUAB „Ingofo“ ir UAB „K73“, nei BUAB „Ingofo“ ir A. M. Z. viena kitai neturėjo jokių įsipareigojimų ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, kuriuos galėtų įskaityti, todėl atliktas įskaitymas prieštarauja kasacinio teismo praktikoje suformuotoms įskaitymo sąlygoms ir toks atsiskaitymas už nekilnojamąjį turtą nėra galimas. BUAB „Ingofo“ perleido UAB „K73“ savo vienintelį, paskutinį turimą nekilnojamąjį turtą užskaitydama susijusio juridinio asmens UAB „Raistva“ įsipareigojimus V. S.. Be to, skolų suderinimo akte konstatuojama, kad BUAB „Ingofo“ dar lieka skolinga UAB „Raistva“. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartyje konstatavo tokių sudarytų susitarimų, tarpusavio įskaitymų abejotiną tikrumą ir galiojimą.
19.3. Apeliantė nepagrįstai siekia dvišalės restitucijos, nes sudarydama ginčijamą sandorį buvo akivaizdžiai nesąžininga, tai konstatavo ir teismas. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad neatlygintinio nuginčyto sandorio ir nesąžiningo jį sudariusių šalių atveju yra taikoma vienašalė restitucija.
19.4. Atsakovė BUAB „Ingofo“ neįrodinėjo, kad su ja apeliantė pagal ginčijamą sandorį neatsiskaitė, nes BUAB „Ingofo“ ir apeliantės atstovai yra tarpusavyje susijusios šalys, per fizinius asmenis – S. Š. ir J. J., V. S. ir A. M. Z.. BUAB „Ingofo“ buvo nepalanku įrodinėti, kad iš tikrųjų nėra gavusi lėšų už perleistą nekilnojamąjį turtą, nes visos šalys susijusios ir tikslingai veikė nesąžiningai, sudarydamos ginčijamą sandorį.
19.5. Apeliantė CK 6.66 straipsnio 4 dalies nuostatą aiškina neteisingai. Ieškovė neprašo pagal nuginčytą sandorį perduoti visą ½ dalį žemės sklypo, prašo grąžinti turtą skolininkei BUAB „Ingofo“, kurios atžvilgiu ieškovė galės vykdyti išieškojimą. Atsakovei BUAB „Ingofo“ 2022 m. rugpjūčio 1 d. yra iškelta bankroto byla, todėl grąžinus nekilnojamąjį turtą, jis bus naudojamas visų BUAB „Ingofo“ kreditorių reikalavimams patenkinti.
Atsiliepimas
20. Atsakovė BUAB „Ingofo“ atsiliepimu į atsakovės UAB „K73“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Pagal ginčijamą sandorį atsakovė UAB „K73“ nėra atlikusi mokėjimų nekilnojamojo turto pardavėjai BUAB „Ingofo“, todėl teismas pagrįstai pritaikė restituciją natūra, grąžindamas nuginčyto sandorio šalis į tokią pat padėtį kokia ji buvo iki ginčijamojo sandorio sudarymo. Atsakovė BUAB „Ingofo“ iki nuginčyto sandorio sudarymo nebuvo skolinga UAB „K73”, todėl atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Ingofo“ nieko negavo iš UAB „K73“ už nekilnojamojo turto perleidimą, negalima grąžinti UAB „K73“ to, ko ji nėra sumokėjusi.
20.2. Iki bankroto bylos iškėlimo, BUAB „Ingofo“ vadovu ir atstovu nagrinėjamoje byloje buvo S. Š., tas pats asmuo, kuris sudarė nesąžiningą ir pažeidžiantį kreditorių interesus nekilnojamojo turto perleidimo sandorį. Sudarydamas sandorį BUAB „Ingofo“ vadovas veikė prieš BUAB „Ingofo“ ir jos kreditorių interesus, todėl ir nebuvo suinteresuotas įrodinėti, kad BUAB „Ingofo“ iš tikrųjų negavo lėšų už sudarytą kreditorių interesus pažeidžiantį sandorį.
20.3. CK 6.66 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, lemia ne restitucijos, o vykdymo proceso ypatumus, t. y. restitucijos būdu ginčijamu sandoriu perleistą turtą grąžinus į skolininko turto masę vykdymo procese iš skolininkui grįžusio turto išieškoma tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (tik kreditoriaus reikalavimo suma). Ieškiniu nėra prašoma priteisti ieškovės naudai nuginčyto sandorio vertę atitinkančią pinigų sumą. Ieškovė ieškiniu siekia, kad patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją, į BUAB „Ingofo“ turto masę patektų nuginčyto sandorio pagrindu perleistas turtas, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas ieškovės naudai išieškomos skolos apimtyje. Be to, grąžinus BUAB „Ingofo“ tik dalį nuginčyto sandorio pagrindu perleisto turto, būtų pažeistos kitų kreditorių teisės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
21. Byloje nustatyta, kad ieškovė Vilniaus kredito unija ir atsakovė BUAB „Ingofo“ 2018 m. spalio 3 d. sudarė kredito sutartį Nr. VER201810-000007, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo kredito sutartyje numatytos sąlygomis ir terminais suteikti kredito gavėjai atsakovei BUAB „Ingofo“ 84 000 Eur dydžio kreditą, o atsakovė BUAB „Ingofo“ įsipareigojo paimti kreditą, naudoti jį pagal paskirtį, jeigu kreditas suteiktas tikslinei paskirčiai, grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir (ar) tinkamai vykdyti kitas kredito sutartyje nustatytas prievoles. Kredito sutartyje numatyta kredito tikslinė paskirtis – 20 000 Eur skirta 2018 m. rugsėjo 21 d. skolos perkėlimo sutarties, sudarytos su P. P. (P. P.) refinansavimui, o 64 000 Eur – dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimui.
22. 2018 m. spalio 5 d. sutartinės hipotekos pagrindu, įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas atsakovei BUAB „Ingofo“ nuosavybės teise priklausantis: 0,1114 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 86,78 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini); 86,60 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini).
23. 2020 m. rugpjūčio 3 d. skolų suderinimo aktu atsakovė BUAB „Ingofo“ patvirtino, kad yra skolinga UAB „Raistva“ 168 197 Eur pagal 2019 m. spalio 8 d. teisių ir pareigų perleidimo susitarimą; UAB „Raistva“ skolinga V. S. 150 000 Eur pagal 2019 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartį; V. S. skolingas A. M. Z. 150 000 Eur sumą pagal 2019 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį. Minėtu aktu šalys susitarė, kad atsakovė BUAB „Ingofo“ perleidžia už V. S., A. M. Z. BUAB „Ingofo“ priklausančią ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio kaina 150 000 Eur, tokiu būdu šalys susitaria, jog bus laikoma, kad po dalies žemės sklypo perleidimo: atsakovė BUAB „Ingofo“ padengė dalį skolos UAB „Raistva“, UAB „Raistva“ pilnai ir tinkamai atsiskaitė su V. S., o V. S. atsiskaitė su A. M. Z.. Taip pat skolų suderinimo akte šalys nurodė, kad po ginčo žemės sklypo perleidimo atsakovė BUAB „Ingofo“ lieka skolinga UAB „Raistva“ likusią negražintą skolos dalį – 18 197 Eur; UAB „Raistva“ patvirtino, jog ½ dalies ginčo žemės sklypo perleidimas A. M. Z. (arba jos teisių perėmėjo) nuosavybėn yra tinkamas atsakovės BUAB „Ingofo“ dalies skolos 150 000 Eur užskaitymas pagal 2019 m. spalio 8 d. teisių ir pareigų perleidimo susitarimą.
24. 2020 m. rugpjūčio 5 d. atsakovė BUAB „Ingofo“ (kaip pardavėja) ir atsakovė UAB „K73“ (kaip pirkėja) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu pardavėja pardavė ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šalių sutarimu parduodamo turto kaina buvo numatyta – 181 500 Eur, iš kurių: 150 000 Eur sumokėta prieš pasirašant ir notarui patvirtinant sutartį pagal 2020 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą skolų suderinimo aktą; 31 500 Eur pirkėja šalių susitarimu sumokės įskaitymo būdu, t. y. pirkėja perims iš pardavėjos pareigą į valstybės biudžetą sumokėti turto kainos dalį sudarančią pridėtinės vertės mokesčio sumą (3.1, 3.1.1 ir 3.1.2 punktai).
26. Neįvykus varžytynėms, 2020 m. rugsėjo 22 d. turto perdavimo išieškotojui aktu ieškovei buvo perduotas įkeistas turtas, t. y. 0,1114 ha ploto žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini); 86,60 kv. m ploto patalpos / butas ir 86.78 kv. m ploto patalpos / butas, esantys (duomenys neskelbtini). Perduodamo turto vertė – 43 200 Eur. 2021 m. sausio 7 d. antstolės patvarkymas patvirtina, kad 2021 m. sausio 7 d. atsakovės BUAB „Ingofo“ ieškovei įsiskolinimo likutis vykdomojoje byloje sudaro 46 162,26 Eur skolą, 606,49 Eur nepadengtų metinių palūkanų, iš viso 46 768,75 Eur.
27. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti aukščiau nurodytą atsakovių 2020 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta? pirkimo–pardavimo sutarti? negaliojančia actio Pauliana pagrindu bei taikyti restitucija? natūra. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-144-553/2022, kuria byla perduota nagrinėti iš naujo, konstatuoti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai, jog: (1) ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę BUAB „Ingofo“; (2) atsakovė BUAB „Ingofo“ neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį; (3) atsakovės UAB „K73“ veiksmai sudarant ginčijamą sandorį neatitinka sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškinti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes, nusprendė, kad egzistuoja ir likusios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: (1) ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės teises; (2) atsakovė BUAB „Ingofo“ buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovės teises. Dėl ko teismas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį pripažino negaliojančiu. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti vienašalę restituciją, žemės sklypą grąžinant atsakovei BUAB „Ingofo“, nes atsakovė UAB „K73“ neatliko jokių mokėjimų BUAB „Ingofo“, o UAB „K73“ argumentus, jog ši atliko ženklias investicijas į ginčo žemės sklypą, atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovė UAB „K73“ iš dalies su teismo išvadomis dėl vienašalės restitucijos nesutinka ir teigia, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma dvišalė restitucija, nes ginčijama sutartis yra atlygintinas sandoris.
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl restitucijos taikymo rūšies. Tuo tarpu šalys argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl 2020 m. rugpjūčio 5 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu nereiškia, dėl to teisėjų kolegija šios sprendimo dalies nevertins ir dėl jos nepasisakys.
Dėl restitucijos taikymo rūšies
29. Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma siekiant eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, nusprendė taikyti vienašalę restituciją, žemės sklypą grąžinant atsakovei BUAB „Ingofo“.
30. Atsakovė UAB „K73“ su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma dvišalė restitucija, nes ginčijama sutartis yra atlygintinis sandoris, tai patvirtinta ginčo sutarties 2.1 ir 3.1 punktų turinys, 2020 m. rugpju?čio 3 d. skolų suderinimo aktas ir jame nurodyti sandoriai, kurie nėra nuginčyti, be to, atsakovė BUAB „Ingofo“ nereiškia UAB „K73“ jokių turtinių reikalavimų, susijusių su neatsiskaitymu už ginčo žemės sklypą.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies turinį, motyvus, iš dalies su apeliantės motyvais sutinka ir daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ginčo sandorio neatlygintumo ir atitinkamai dėl vienašalės restitucijos taikymo rūšies, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, jas aiškino neatsižvelgdamas į restitucijos instituto tikslus, be to, skundžiamame sprendime pateikta teismo pozicija neatitinka bylos medžiagos ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai.
32. Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio (nuo pradžios) teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-706/2015, 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018 29 punktą ir kt.).
33. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinius padarinius, taip pat yra nurodęs, kad restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti teisiniai institutai, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015, 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-469/2021 41.6 punktą ir kt.).
34. Vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad ginčo sandoris buvo neatlygintinis, nes nustatė, jog apeliantė UAB „K73“ atsakovei BUAB „Ingofo“ neatliko jokių mokėjimų ir mokestinės nepriemokos užskaitų pagal ginčo sutartį.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra formali, padaryta neanalizuojant ir nevertinant byloje nustatytų ir taikytinai restitucijai (jos rūšiai) teisiškai reikšmingų aplinkybių.
37. Teisėjų kolegija aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (žr., nutarties 23 ir 24 punktus) pažymi, kad sandorio atlygintinumo forma gali būti ne tik piniginė, kaip iš esmės nusprendė pirmosios instancijos teismas, bet ir kita. Ta aplinkybė, kad apeliantė BUAB „Ingofo“ neatliko mokėjimų ir (ar) mokestinės nepriemokos užskaitų nėra pagrindas teigti, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo neatlygintinis sandoris. Nagrinėjamu atveju ginčo sutarties šalių susitarimas dalį žemės sklypo kainos (150 000 Eur) padengti 2020 m. rugpjūčio 3 d. skolų suderinimo akte nurodytais reikalavimo teisių užskaitymo sandoriais, teisėjų kolegijos vertinimu, formaliai atitinka atlygintinumo požymį. Nors ieškovė laikosi pozicijos, kad 2020 m. rugpjūčio 3 d. skolų suderinimo akte nurodyti užskaitymo sandoriai buvo imituoti, siekiant perleisti BUAB „Ingofo“ nekilnojamąjį turtą susijusiam asmeniui, tačiau, kaip pagrįstai nurodė apeliantė apeliaciniame skunde, tiek pats 2020 m. rugpju?čio 3 d. skolų suderinimo aktas, tiek ir jame nurodomi iki ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo sudaryti sandoriai nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.
38. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pritaikius restituciją vienašale forma, nevertinant 2020 m. rugpju?čio 3 d. skolų suderinimo akte nurodytų sandorių, kurie nurodomi kaip atsiskaitymo už ginčo žemės sklypą pagrindas, jų sudarymo aplinkybių, teisėjų kolegija neturi galimybės nustatyti, ar pirmosios instancijos teismo pasirinktas vienašalės restitucijos taikymo būdas nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogino pirkėjos (apeliantės) padėties, nes pirkėja (apeliantė) turi teisę atgauti tai, ką ji prarado sudarydama ginčo sutartį. Taigi pirmosios instancijos teismui, pritaikius restituciją vienašale forma, prieš tai neįvertinus užskaitymų sandorių, nurodytų 2020 m. rugpju?čio 3 d. skolų suderinimo akte, apeliacinėje instancijoje nėra galimybės nustatyti, ar ginčo sandorio šalys buvo grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (lot. status quo ante), t. y. ar nėra sukuriama vienos šalies padėties nepagrįsto pablogėjimo, o kitos – nepagrįsto pagerėjimo situacija, kurios siekiama išvengti taikant CK 6.145 straipsnio 2 dalį.
39. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nesiaiškinęs ir netyręs aukščiau nurodytų aplinkybių (žr., nutarties 38 punktą), neatskleidė šalių ginčo dėl restitucijos taikymo rūšies esmės, todėl apskųsto sprendimo dalyje padaryta išvada dėl taikytinos vienašalės restitucijos negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.
40. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
41. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010 ir kt.).
42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, nulemtą to, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, netyrė ir nevertino esminių aplinkybių dėl aptariamų užskaitymų sandorių, kurios yra reikšmingos, sprendžiant dėl taikytinos restitucijos rūšies, konstatuoja, jog dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų ginčo šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus apskųstą teismo sprendimo dalį, yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad analizuojant bei vertinant aptariamus užskaitymo sandorius bei darant faktines išvadas, neabejotinai bus sprendžiama ir dėl šioje byloje nedalyvaujančių asmenų UAB „Raistva“, V. S. ir A. M. Z. teisių ir pareigų. Tokia teisinė situacija suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos rūšies gali turėti tiesioginės įtakos aukščiau nurodytų asmenų, kurie nebuvo įtraukti dalyvauti nagrinėjamoje byloje, teisėms ir pareigoms.
44. Papildomai pažymėtina ir tai, kad nors Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-144-553/2022, kuria ši byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 25–27 punktuose nurodė, kad sprendimas dėl ginčijamos sutarties panaikinimo į procesą neįtrauktų UAB „Raistva“, V. S. ir A. M. Z. teisėms ir pareigoms įtakos neturi, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas darė išimtinai tik actio Pauliana instituto sąlygų, vertinant 2020 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties (ne)galiojimą, taikymo apimtyje; apeliacinės instancijos teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartyje restitucijos taikymo klausimo nesprendė. Tuo tarpu restitucijos rūšies taikymo klausimas šioje byloje neabejotinai yra susijęs su susitarimų, kuriuos sudarė atsakovė BUAB „Ingofo“ bei į bylą neįtraukti UAB „Raistva“, V. S. ir A. M. Z., vertinimu.
45. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme įtvirtintas draudimas teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis).
46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ar pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas, kitoks nusprendimas, turintis įtakos neįtraukto dalyvauti asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas žemesnės instancijos teismo sprendimą nurodytu pagrindu gali panaikinti tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018).
47. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, sprendžia, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė klausimą dėl restitucijos taikymo rūšies, neįvertinęs 2020 m. rugpju?čio 3 d. skolų suderinimo akte nurodytų užskaitymo sandorių, kurie nurodomi kaip atsiskaitymo už ginčo žemės sklypą pagrindas (150 000 Eur) bei kurių sudaryme dalyvavo ir šioje byloje nedalyvaujantys asmenys UAB „Raistva“, V. S. ir A. M. Z., leidžia padaryti išvadą, jog teismo procesas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vyko su esminiais trūkumais ir šiuo atveju egzistuoja ne tik CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas sprendimo panaikinimo pagrindas dėl neatskleistos bylos esmės, bet ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tai savo ruožtu sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo ir grąžinti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
48. Atsižvelgdama į tai, kad apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina dėl neatskleistos bylos esmės ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo, kai nusprendžiama dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pagrindų bei byla šioje dalyje perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija plačiau dėl kitų apeliaciniame skunde ar atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytų argumentų ir keliamų klausimų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir priėmė sprendimą dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjant šią bylą pakartotinai, į ją trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, turėtų būti įtraukti UAB „Raistva“, V. S. ir A. M. Z., kurių kartu su BUAB „Ingofo“ sudaryti ir 2020 m. rugpju?čio 3 d. skolų suderinimo akte nurodyti užskaitymo sandoriai buvo kaip atsiskaitymo už ginčo žemės sklypą, dėl kurio restitucijos šioje byloje tarp šalių kilo ginčas, pagrindas. Taip pat pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant dėl restitucijos taikymo rūšies turėtų būti įvertinti nurodytų asmenų sudaryti užskaitymo sandoriai, jų sudarymo aplinkybės, siekiant parinkti tokią restitucijos taikymo rūšį, kuri ginčo sandorio šalis leistų grąžinti į tą padėtį, kuri buvo iki ginčo sandorio sudarymo (lot. status quo ante).
50. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.