- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-219-372/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00685-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Ieškovas
- J. Ž.
- Atsakovas
- V. Ž.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Ž. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-825-959/2015 pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovui V. Ž. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo, į bylą esant įtrauktai institucijai, duodančiai byloje išvadą, Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. J. Ž. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu priteistą nepilnamečiams vaikams E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir I. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymo dydį, padidinant jį iki 150,00 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui nuo 2015 m. birželio 1 d. iki vaikų pilnametystės, priteisti iš atsakovo ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad dukroms paaugus, padidėjo ir jų poreikiai, dukros bręsta, dažnai reikia atnaujinti rūbus, nes juos išauga, susidėvi. Lavinimui ir laisvalaikiui reikalingos įvairios mokymosi priemonės, knygos, kompiuteris, telefonas, todėl priteisto išlaikymo po 170 Lt (49,24 Eur) kas mėnesį nebeužtenka. Ieškovė su dukromis gyvena J. K., ieškovė supranta, kad užsienyje pragyvenimas yra brangesnis nei Lietuvoje ir negali reikalauti, kad atsakovas, gyvendamas Lietuvoje, padengtų pusę patiriamų išlaidų vaikų išlaikymui, tačiau teigia, kad iš atsakovo priteistas išlaikymas yra labai mažas ir vertinant pagal pragyvenimo lygų Lietuvoje.
A. V. Ž. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Joniškio rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pakeitė Joniškio rajono apylinkės teismo 2012-01-09 teismo įsakymu bei 2012-11-14 sprendimu priteistą išlaikymo nepilnamečiams vaikams E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir I. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), dydį, padidinant jį iki 100 Eur kiekvienam vaikui nuo ieškinio padavimo dienos (2015-06-16) iki vaikai sulauks pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo nukreipė vykdyti skubiai. Priteisė iš atsakovo V. Ž. 353,08 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei J. Ž. bei 36,78 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog teismo įsakymas, kuriuo nustatytas šiuo metu galiojantis išlaikymo dydis, buvo priimtas prieš beveik ketverius metus. Per šį laikotarpį šalių vaikai paaugo, atitinkamai padidėjo ir jo poreikiai, ieškovė su vaikais persikėlė gyventi į J. K.. Todėl teismas konstatavo esminį vaikų poreikių padidėjimą ir sprendė, kad šiuo metu galiojantis išlaikymo dydis 49,24 Eur per mėnesį yra neproporcingas ir negali patenkinti padidėjusių vaikų poreikių. Spręsdamas klausimą dėl 150 Eur dydžio išlaikymo priteisimo, teismas atsižvelgė į tai, kad abu ieškovės vaikai iš valstybės, kurioje gyvena, gauna finansinę paramą, siekiančią apie 188 Eur per mėnesį. Be to, ieškovei su vaikais priklauso 11170 Eur vertės nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvoje, kuriuo nei pati ieškovė, nei jos vaikai, gyvendami J. K., nesinaudoja ir kurį pardavus, iš gautų lėšų gali būti tenkinami vaikų poreikiai. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra įrodyta, jog kiekvieno iš šalių nepilnamečių vaikų poreikiai per mėnesį pinigine išraiška viršija vieną minimalią mėnesio algą (325,00 Eur). Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą, abiejų tėvų pareigos vaikams yra lygios, ieškovės turtinė padėtis šiuo metu yra žymiai geresnė, nei atsakovo, vaiko poreikiai, viršijantys 1 MMA per mėnesį byloje neįrodyti, šalių nepilnamečiai vaikai turi ir turto, ir pajamų, kuriuos tvarko ieškovė uzufrukto teise ir iš kurių gali būti iš dalies tenkinami jų poreikiai, teismas sprendė, kad iš atsakovo jo vaikams priteisto išlaikymo dydis padidintinas iki 100 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovė J. Ž. prašo pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
1. Teismui pateiktame ieškinyje ieškovė nepateikė išsamaus vaikų poreikių ir jų išlaikymui išleidžiamų lėšų sąvado, nurodė tik keletą aplinkybių, įrodančių, kad vaikų poreikiai yra padidėję ir jiems priteistas išlaikymas net minimaliai jų nepatenkina. Ir tai susiję ne su tuo, kad vaikai su ieškove gyvena J. K., kurioje vaiko poreikiams patenkinti būtina skirti daugiau lėšų, o su tuo, kad dukroms augant didėja jų poreikiai. J. K. šalių vaikams teikiama finansinė parama padengia tik labai nedidelę dalį vaikų išlaikymui reikalingų išlaidų, todėl, prašant padidinti vaikas priteistą išlaikymą, buvo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamu orientaciniu vaiko išlaikymui reikalingu dydžiu - Lietuvoje nustatyta minimalia mėnesine alga, kuri šiuo metu yra 325,00 Eur, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo kiekvienai dukrai mažiau nei pusė minimalios algos. Todėl teismo išvada, kad byloje nėra įrodyta, jog kiekvieno vaiko poreikiai per mėnesį viršija vieną minimalią mėnesio algą, yra nepagrįsti.
2. Teismo išvados apie ieškovei ir vaikams priklausantį 11 170,00 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, kurį, pasak teismo, pardavus iš gautų lėšų gali būti tenkinami vaikų poreikiai, prieštarauja teisingumo ir protingumo principui ne tik dėl to, kad teismas neįvertino visų su šiuo turtu susijusių aplinkybių, bet ir dėl rekomendacijos suvartoti šeimos gyvenamojo būstą. Ieškovė nurodė, kad gyventi į užsienį išvyko dėl to, kad iš Lietuvoje gauto darbo užmokesčio ir atsakovo dukroms mokamo išlaikymo, mokant kreditą bankui, su dukromis išgalėjo gyventi tik žemiau skurdo ribos, bet tai nereiškia, kad neketina grįžti į Lietuvą. Teismo minimas nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas su priklausiniais, yra vienintelis nuosavas šeimos būstas ir ieškovė vaikų interesais negali jo prarasti, privalo užtikrinti vaikams priklausančios turto dalies išsaugojimą, nes atsakovas tuo visiškai nesirūpina.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas vertino VĮ Registrų centro duomenis, tačiau nevertino to, kad nekilnojamasis turtas yra įsigytas už paskolą, gautą iš banko AB Parex (dabar - AB Citadele bankas) pagal 2007 m. lapkričio 29 d. kredito sutartį, turtui nuo 2007 m. gruodžio 5 d. taikoma hipoteka, paskolos grąžinimo įmokas ieškovė turės mokėti dar iki 2040 metų. Teismui buvo pateiktas teismo sprendimo byloje dėl šalių santuokos nutraukimo kopija, iš kurios matosi, kad, nutraukiant santuoką, atsakovas savo dalį gyvenamojo namo ir priklausinių paliko dukroms, kompensacijos iš ieškovės neprašė, ir tai buvo dėl to, kad šis nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už banko paskolą, paskola tik pradėta dengti. Sutartyje nurodyta, kad pareiga vykdyti įsipareigojimus kreditoriui AB Citadele bankui lieka abiem šalims, nes bankas nesutiko modifikuoti kredito sutarties, tačiau realiai šiuos įsipareigojimus vykdo viena ieškovė.
4. Teismas išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis blogesnė nei ieškovės, padarė remdamasis viešųjų registrų duomenims, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto, kad jo vardu registruoti automobiliai seni ir atsakovas niekur nedirba. Toks vertinimas yra itin formalus. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad viešuosiuose registruose gali neatsispindėti tikroji atsakovo turtinė padėtis. Teismas turėjo duomenis, kad atsakovas nuo 2009 m. dirbo individualiai ir tai patvirtina, kad atsakovas gali dirbti ir tam turi patirties, bet nedirba. Atsakovas pakankamai aiškiai yra pasisakęs, kad nebeteiks dukroms išlaikymo, todėl tikėtina, kad jis slepia savo pajamas, neregistruoja turto savo vardu.
5. Teismas, vertindamas tėvų turtinę padėtį, turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-495/2009, Nr. 3K-3-27-686/2015, ir kt.).
Atsiliepimas
6. Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Atsakovas šiuo atveju visiškai ignoravo bylos nagrinėjimą, nepriėmė procesinių dokumentų, neteikė atsiliepimų, įrodymų, nors žinojo apie šios bylos iškėlimą - į byloje priteistą laikinąjį išlaikymą reagavo ieškovei ir dukroms pasakydamas, kad išlaikymo iš viso neteiks, nuo rudens su dukromis iš viso nebendrauja, o vasarą būdamos atostogose Lietuvoje dukros matė, kad jų tėvas kasdien eina į darbą. Tai, kad ieškovė visada stengėsi ir dirbo, kad išlaikytų vaikus, dėl to net išvažiavo į svetimą šalį, neatleidžia sveiko, darbingo atsakovo nuo pareigos išlaikyti vaikus ir apylinkės teismas nepagrįstai pateisina tai, kad atsakovas niekur oficialiai nedirba.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad per tam tikrą laikotarpį tėvų galimybės teikti išlaikymą ir (ar) vaikų poreikiai gali pakisti, įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą), nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CK 3.201 str., CPK 279 str. 5 d,). Pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties arba vaiko poreikių pasikeitimai; išlaikymą teikiančio tėvo (motinos) turtinės padėties nedidelis pasikeitimas nėra pagrindas keisti išlaikymo dydį; sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti, turi nustatyti ir įvertinti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu (pvz., vienas iš tėvų, teikęs vaikui išlaikymą, iš dalies ar visiškai prarado darbingumą ir dėl to gerokai sumažėjo jo nuolatinės pajamos, arba, priešingai, pakeitė darbą ir gauna gerokai didesnes pajamas; pablogėjus sveikatos būklei, jei toks pablogėjimas yra nuolatinio pobūdžio, padidėjo išlaidos sveikatos priežiūrai; atsirado kitų pagal įstatymą išlaikytinų asmenų, kt.), ir, antra, aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu (pvz., dėl vaiko ligos atsirado papildomų sveikatos priežiūros išlaidų, didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų ugdymui, pomėgiams, kt.) ar sumažėjimu (vaikas nebelanko papildomo ugdymo užsiėmimų, pasveiko po ligos, kurios gydymui reikėjo specialių išlaidų, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013, pažymėjo, kad CK 3.201 straipsnio nuostatoms dėl priteisto išlaikymo dydžio padidinimo taikyti teisiškai reikšmingas yra faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą išlaikymo dydžiui nustatyti, esminis pokytis per laikotarpį nuo teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Be to, net ir nustačius esminį tokių aplinkybių pasikeitimą, tai dar savaime nelemia išlaikymo dydžio pakeitimo, nes tiek tėvų turtinės padėties, tiek vaikų poreikių pasikeitimą teismas turi įvertinti pirmiau nurodyto tėvų prievolių išlaikyti nepilnamečius vaikus reglamentavimo kontekste, atsižvelgdamas į vaiko teisių apsaugos prioriteto, tėvų ir vaikų teisių bei interesų pusiausvyros, tėvų valdžios lygybės principus. Nepriklausomai nuo to, ar išlaikymo dydis buvo vienašališkai nustatytas teismo ar šalių susitarimu, patvirtintu teismo sprendimu (CK 3.53 straipsnio 3, 4 dalys), visais atvejais teigtina, jog teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis atitiko tuo metu buvusią to iš tėvų, kuris teismo sprendimu įpareigotas teikti išlaikymą, turtinių galimybių ir vaiko (vaikų), kuriam priteistas išlaikymas, poreikių pusiausvyrą, užtikrino galimybę patenkinti būtinus ar bent minimalius vaiko raidos poreikius. Taigi, toks teismo sprendimas, nepažeidžiant CK 3.3 straipsnyje įtvirtinto vaiko teisių ir interesų prioritetinio gynimo principo, gali būti pakeistas, padidinant teismo priteistą išlaikymo sumą, tik tuo atveju, jei nustatomas reikšmingas aplinkybių pasikeitimas, įvykęs būtent po teismo sprendimo, ir jei dėl to iš esmės padidėja vaiko (vaikų) poreikiai arba iš esmės pagerėjo įpareigoto mokėti išlaikymą vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis, arba iš esmės pablogėjo geranoriškai išlaikymą teikiančio tėvo (motinos), su kuriuo gyvena vaikas, turtinė padėtis.
Byloje nustatyta, kad Joniškio rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (b. l. 8-10). Šiuo sprendimu patvirtinus taikos sutartį atsakovas V. Ž. įsipareigojo, o ieškovė J. Ž. sutiko ir neprieštaravo, kad nepilnametėms dukroms I. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), vaikų tėvas teiktų išlaikymą iki dukrų pilnametystės kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis po 170 Lt (49,24 Eur). Pateikdama ieškinį, apeliantė (ieškovė) nurodė, kad po sprendimo priėmimo padidėjo dukterų poreikiai, ji su dukromis yra išvykusi gyventi į J. K., dukroms per mėnesį poreikių tenkinimui reikia apie 500 Eur kiekvienai, dukros gauna vaikų pašalpas per abi 185 Eur, ieškovė šiuo metu niekur nedirba, yra motinystės atostogose, jos pajamos yra apie 700 Eur, o pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra ieškovės gyvenimo draugo ir sūnaus tėvo gaunamas darbo užmokestis.
Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nebuvo teikta įrodymų ir nebuvo įrodinėjamos aplinkybės nei apie reikšmingą ieškovės turtinės padėties pasikeitimą (pablogėjimą), nei apie reikšmingą atsakovo turtinės padėties pasikeitimą (pagerėjimą), o ieškinys iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad padidėjo nepilnamečių vaikų poreikiai.
Kaip jau buvo minėta, teismo sprendimas, kuriuo buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, priimtas 2012 m. lapkričio 14 d., nustatytas išlaikymo dydis būtinų nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui – 49,24 Eur. Teismo sprendimo priėmimo metu šalių nepilnametės dukros buvo 8 ir 11 metų amžiaus. Praėjus beveik trims metams, ieškovė kreipėsi į teismą dėl išlaikymo dydžio padidinimo kiekvienai dukrai net iki 150 Eur, t. y. prašė padidinti priteisto išlaikymo dydį daugiau nei tris kartus kiekvienam vaikui. Pažymėtina ir tai, kad ieškovei kreipusis į teismą ieškiniu dėl išlaikymo dydžio padidinimo, šalių jaunesnioji dukra I. buvo tokio pat amžiaus, kaip ir vyresnioji dukra Evelina, 2012 m. lapkričio 14 d. teismo sprendimo priėmimo metu (11 metų), ir prieš tris metus 11 metų amžiaus mergaitei abiejų tėvų bendru sutarimu pakako 49,24 Eur sumos per mėnesį būtiniausių poreikių tenkinimui. Vyresnioji šalių dukra šiuo metu yra 14 metų amžiaus.
Vaiko poreikių vertinimas yra būtina sąlyga ne tik nustatant, bet ir keičiant išlaikymo vaikui dydį. Nors kasacinis teismas yra ne vienoje byloje pasisakęs, kad, vaikams augant, jų poreikiai didėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2011; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008), tačiau tai nereiškia, kad konkrečioje byloje neturi būti įrodinėjami pasikeitę vaiko poreikiai vien dėl to, kad vaikas paaugo. Vaiko individualūs poreikiai priklauso nuo daug įvairių aplinkybių (vaiko sveikata, jam reikalinga priežiūra, ugdymas ir t. t.), todėl vien tai, kad vaikas yra didesnis, nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra didesni, kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos konkrečios bylos faktinės aplinkybės (pavyzdžiui, didesniam geros sveikatos vaikui nėra reikalingos papildomos vaiko priežiūros išlaidos, tačiau jam gali būti reikalinga didesnė asmeninė gyvenamoji erdvė).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pasikeitusius vaikų poreikius, atsižvelgiant į jų amžių, į tai, kad vaikai gyvena užsienyje ir gauna finansinę paramą, siekiančią apie 188 Eur per mėnesį, ir nustatė, kad vaikams reikalingas išlaikymas per mėnesį sudaro 100 Eur kiekvienam vaikui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, kad ieškovės prašyta 150 Eur suma kiekvienam vaikui per mėnesį neatitinka protingumo bei proporcingumo reikalavimų. Svarbus aspektas byloje yra tai, kad šalims nutraukiant santuoką ir pateikus teismui tvirtinti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, sutarties 6 ir 7 punktais buvę sutuoktiniai susitarė, kad santuokos metu įgytas nekilnojamas turtas namas su žemės sklypu ir kitais priklausiniais, t. y. ūkinis pastatas, kiemo rūsys, sandėlis ir kiemo statiniai, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), kurių ½ priklauso J. Ž. ir po ištuokos lieka J. Ž., o kita ½, priklausanti V. Ž., atitenka lygiomis dalimis dukroms I. Ž. ir E. Ž.; V. Ž. patvirtino, kad kompensacijos už J. Ž. tenkančią didesnę turto dalį nereikalauja (b. l. 8-10). Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovei su vaikais priklauso 11170,00 Eur vertės nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvoje, kuriuo nei pati ieškovė, nei jos vaikai, gyvendami J. K., nesinaudoja. Svarbus aspektas yra ir tai, kad minėtas nekilnojamasis turtas gali būti nuomojamas, ko pasėkoje gaunamų pajamų ½ dalis gali būti skiriama vaikų išlaikymui, juolab, kad ½ nekilnojamojo turto kaip tik ir priklauso šalių nepilnamečiams vaikams (b. l. 58-60). Tai, kad ieškovė moka kreditą bankui, nepaneigia jos galimybės nuomoti nurodytą nekilnojamąjį turtą.
Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Paprastai vaikų poreikiai nesiskiria priklausomai nuo to, kurioje vietovėje, valstybėje vaikai gyvena, tačiau gali skirtis tų poreikių tenkinimo sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad minimali mėnesinė alga yra tik orientacinis dydis, kurio teismas rekomenduoja laikytis nustatant išlaikymo vaikui dydį. Išlaikymo vaikui dydis visų pirma priklauso nuo vaiko poreikių visumos, o tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama neatskiriamai nuo tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus, kurią jie turi vykdyti tinkamai ir vaikui teikti pakankamo dydžio išlaikymą. Dėl vaikų išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusios jų poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikai išvyko iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą.
Nagrinėjamojoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad nuo 2012 m. lapkričio 14 d. vaikų poreikiai padėjo net tris kartus (CPK 178 str.), byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovo turtinė padėtis leistų padidinti iš jo priteistą nepilnametėms dukroms išlaikymą nuo 49,24 Eur iki 150 Eur kiekvienam vaikui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi (b. l. 57), jis turi lengvąjį automobilį O. V., 1993 m. gamybos (b. l. 55), nuolatinio darbo neturi, iki 2014-12-10 jis buvo registruotas kaip savarankiškai dirbantis asmuo nuo 2009 metų (todėl ši aplinkybė buvo šalims žinoma ir teismui dar 2012 metais teikiant tvirtinti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kuomet šalys susitarė, jog vaikų poreikių tenkinimui atsakovas privalo skirti 49,24 Eur), atsakovui nuo 2014-12-19 iki 2015-06-18 buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, kuri už paskutinius mokėjimo mėnesius sudarė apie 146,50 Eur (b. l. 62). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 100 Eur per mėnesį išlaikymo suma kiekvienam vaikui pakankama būtiniausiems nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti ir yra atitinkanti atsakovo turtines galimybes.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės motyvai apie tai, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, visiškai nepagrįsti. Įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, ieškovė nepateikė (CPK 178 str.).
Dėl išdėstyto, Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.