- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-10
- Bylos Nr.
- e2A-214-826/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Danutė Žvinklytė, Milda Skersienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Redus LT“
- Ieškovas
- V. Č.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Skersienės, Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Redus LT“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2450-514/2022 pagal ieškovės V. Č. paslaugų įmonės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Redus LT“ dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 24 184,95 Eur įsiskolinimą, 3 187,81 Eur palūkanas (8 procentų dydžio metines pavėluoto mokėjimo palūkanas už prašomą priteisti skolą) nuo dienos, kai praėjo 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gavo PVM sąskaitą faktūrą, iki bylos iškėlimo teisme, 40 Eur išieškojimo išlaidoms kompensuoti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už prašomą priteisti skolą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2019 metais žodžiu su atsakove susitarė, kad ieškovė pagal poreikį teiks atsakovei transporto paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas transporto paslaugas tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė pagal krovinio važtaraščius du kartus per mėnesį parengdavo transporto paslaugų suvestinę, ją suderinusi su atsakove, išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė laikotarpiais nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2020 m. birželio 19 d., nuo 2020 m. birželio 22 d. iki 2020 m. birželio 30 d., nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 17 d. ir nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. liepos 31 d. pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. VJP000719, VJP000721, VJP000723, VJP000728 suteikė atsakovei transporto paslaugų atitinkamai už 6 688,92 Eur, 5 604,03 Eur, 11 501,38 Eur ir 4 390,59 Eur. Atsakovė iš dalies apmokėjo tik sąskaitą faktūrą Nr. VJP000719, 2020 m. rugpjūčio 18 d. sumokėdama 2 000 Eur ir 2 000 Eur sumokėdama 2021 m. birželio 8 d. Įsiskolinimas pagal sąskaitą faktūrą Nr. VJP000719 yra 2 688, 92 Eur, likusios sąskaitos faktūros neapmokėtos. Be to, atsakovė už suteiktas transporto paslaugas nesumokėjo 0,03 Eur pagal 2020 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VJP000710. Atsakovė 2020 m. lapkričio 5 d. skolų suderinimo aktu Nr. 200930-314 pripažino, kad skola ieškovei 2020 m. rugsėjo 30 d. yra 26 184,95 Eur. 2021 m. gegužės mėnesį ieškovė pasiūlė atsakovei geranoriškai spręsti susidariusią situaciją, ieškovė sutiko su atsakovės 2021 m. gegužės 28 d. pateiktu skolos dengimo grafiku, tačiau atsakovė pagal minėtą skolos dengimo grafiką sumokėjo tik 2 000 Eur. 2022 m. sausio 26 d. skolų suderinimo aktu Nr. 220126-1 atsakovė pripažino, kad skola ieškovei 2021 m. gruodžio 31 d. yra 24 184,95 Eur, tačiau, ieškovei 2022 m. kovo 29 d. ir 2022 m. balandžio 5 d. registruotais laiškais pateikus prašymą padengti susidariusį įsiskolinimą, atsakovė įsiskolinimo nepadengė.
3. Ieškovė su atsakove susiklosčiusius santykius vertino kaip paslaugų pirkimo–pardavimo teisinius santykius ir remdamasi CK 6.716 straipsnio 1 dalimi, 6.720 straipsnio 1 dalimi, bendrosiomis Civilinio kodekso nuostatomis dėl prievolės vykdymo bei aplinkybėmis, jog ieškovei suteikus paslaugas atsakovė jokių pretenzijų dėl suteiktų paslaugų neteikė, už paslaugas neatsiskaitė, prašė susidariusį įsiskolinimą priteisti teismine tvarka. Remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, prašė priteisti 8 procentų dydžio metines pavėluoto mokėjimo palūkanas už prašomą priteisti skolą, apskaičiuotas nuo dienos, kai praėjo 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkė gavo PVM sąskaitą faktūrą, iki bylos iškėlimo teisme, 40 Eur išieškojimo išlaidoms kompensuoti, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo išieškomos skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė teikdama ieškinį po atsakovės pateiktų prieštaravimų dėl teismo įsakymo išdavimo privalėjo laikytis pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo apsibrėžtų faktinio ir teisinio pagrindo ribų, t. y. ieškiniu turėjo būti reiškiami tokie patys reikalavimai, kurie buvo nurodyti pareiškime. Ieškinys grindžiamas papildomomis faktinėmis aplinkybėmis ir papildomais įrodymais, kurie nebuvo nurodyti pareiškime, todėl ieškiniu reiškiant papildomus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pareiškime, ieškinys neturėjo būti teismo priimtas ir turėjo būti taikomas ieškinio trūkumų šalinimo nuostatos.
5. Pasisakydama dėl ieškinio reikalavimo priteisti 24 184,95 Eur skolą pagal PVM sąskaitas faktūras, atkreipė dėmesį į tai, jog transporto paslaugų suvestinėse transporto paslaugų gavėja ne visais atvejais yra atsakovė, dauguma atvejų krovinių gavėjai yra kiti juridiniai asmenys. Pavyzdžiui, prie sąskaitos faktūros Nr. VIP 007919 pridėtoje suvestinėje, kurios laikotarpis nuo 2020 m. birželio 16 d. iki 2022 m. birželio 19 d., paslaugų gavėja tik 4 atvejais yra atsakovė, o 14 atvejų kaip kroviniu gavėjai nurodomi kiti juridiniai asmenys. Tai, jog didžioji dalis paslaugų buvo teikta ne atsakovei, bet kitiems juridiniams asmenims, patvirtina ieškovės į bylą pateikti krovinių važtaraščiai, nors kai kurie ir nėra pasirašyti arba neįskaitomi. Be to, suvestinės nėra pasirašytos atsakovės, nėra duomenų, kad suvestinės buvo derintos su atsakove, suvestinėse neteisingai nurodyti nuvažiuoti atstumai ir įkainiai, pervežtų medžiagų kiekiai. Šalys siekė ginčą dėl sąskaitose faktūrose nurodytų sumų mažinimo pagal šalių prieš paslaugų teikimą žodžiu aptartus įkainius spręsti gera valia, tačiau atrasti kompromiso šalims nepavyko. Tai, jog ieškovė net dvejus metus nesiekė ginčo spręsti teisminiu keliu, vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, patvirtina, kad jos išrašytose sąskaitose už suteiktas paslaugas nurodytos sumos nėra teisingos. Ieškovei nepagrindus PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų susidarymo ir teisės į užmokestį įgijimo, atsakovė pagrįstai ir teisėtai sustabdė mokėjimą pagal nurodytas sąskaitas. Akcentavo, jog ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros nėra atsakovės priimtos. Esant ginčui dėl to, ar paslaugas ieškovė suteikė tinkamai ir pagal šalių žodinio susitarimo sąlygas ir įgijo teisę į užmokestį už jas suvestinėse nurodytomis sąlygomis ir įkainiais, pareigą tai įrodyti turi ieškovė. Pažymėjo, jog suvestinių pateikimas į bylą nepagrindžia tinkamo paslaugų suteikimo pagal šalių aptartas sąlygas, todėl tokia aplinkybė sudaro atskirą pagrindą ieškinį atmesti. Byloje esančiais skolų suderinimo aktais vadovautis taip pat nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi atsakovės vardu aktuose pasirašęs asmuo neturėjo teisės veikti atsakovės vardu, tokia teisę turi atsakovės direktorius. Pritarimo pasirašyti skolų suderinimo dokumentus atsakovės vadovas niekam neišdavė.
Atsiliepimas
6. Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimu priteisti 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų, vertindama šį reikalavimą kaip nepagrįstą, o patirtų išlaidų dydį neįrodytu. Pažymėjo, kad pareiškime tokio reikalavimo dėl 40 Eur išlaidų nebuvo nurodyta, tokios sumos niekada ieškovė nereikalavo, į bylą skolos išieškojimo išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. Kadangi šalys nebuvo sudariusios jokios komercinės sutarties, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme, šio įstatymo nuostatos šiuo atveju netaikytinos (Įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys, 2 straipsnio1 dalis). Minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą. Nesant komercinės sutarties, įstatymo nuostatos dėl 40,00 Eur sumos išieškojimo netaikytinos, nes tokios teisės pagal minėtą įstatymą ieškovė nėra įgijusi. Analogiškais argumentais prašė atmesti ir reikalavimą dėl 8 procentų dydžio pavėluoto mokėjimo palūkanų už prašomą priteisti skolą, skaičiuojant jas nuo dienos, kai praėjo 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkė gavo PVM sąskaitą faktūrą, iki bylos iškėlimo teisme.
7. Atsakovė nesutiko su ieškovės reikalavimu dėl bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti dydžiu ir nurodė, kad, pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 5 punktą, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Konkrečiu atveju advokato padėjėjo prašomas priteisti užmokestis už teisines paslaugas turėtų būti 80 procentų nuo pateiktos bylinėjimosi išlaidų sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
8. Plungės apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei V. Č. paslaugų įmonei iš uždarosios akcinės bendrovės „Redus LT“ 24 184,95 Eur skolą, 3 187,81 Eur palūkanas, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas ir 6 procentų dydžio palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 045 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė ieškiniu siekia išieškoti iš atsakovės įsiskolinimą, atsakovei neatsiskaičius su ieškove už pagal krovinio pervežimo užsakymus suteiktas krovinio pervežimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalių žodinė sutartis laikytina atitinkančia paslaugų sutarties sampratą, nes joje šalys susitarė dėl paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už jas tvarkos (CK 6.716 straipsnis).
10. Teismas nurodė, kad byloje nekyla ginčo dėl to, kad, ieškovei atlikus krovinių pervežimą, atsakovė turi pareigą už suteiktas paslaugas sumokėti, tačiau, atsakovės vertinimu, ieškovė, apskaičiuodama įsiskolinimą už paslaugas, nesilaikė esminių sutarties sąlygų, dėl kurių šalys buvo susitarusios. Pagal ieškovės pateiktas transporto paslaugų suvestines, transporto paslaugų gavėja ne visais atvejais yra atsakovė, dauguma atvejų krovinių gavėjai yra kiti juridiniai asmenys, nepaisant šių aplinkybių, už paslaugas nurodoma sumokėti atsakovei. Kaip ir nurodė atsakovė, ieškovės pateiktuose krovinių važtaraščiuose ne visais atvejais krovinio siuntėja ir krovinio gavėja yra atsakovė, tačiau sutartis dėl transporto paslaugų teikimo buvo sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės, ne faktinį krovinio gavėją, bet atsakovę su ieškove siejo sudaryta žodinė paslaugos sutartis, todėl padarė išvadą, kad būtent atsakovei kyla sutartinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti už ieškovės suteiktas transporto paslaugas. Byloje nesant rašytinės paslaugų sutarties, atsakovei kilo procesinė pareiga įrodyti, kad šalys buvo sudariusios kitokį susitarimą dėl mokėjimo už paslaugas, nei numato CK 6.716 straipsnio nuostatos, atsakovė įrodymų, patvirtinančių buvus kitokį susitarimą dėl mokėjimo už paslaugas, nepateikė, todėl atsakovės nurodomos aplinkybės, susijusios su faktiniais krovinio gavėjais, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant ginčą dėl atsakovės prievolės sumokėti ieškovei už suteiktas transporto paslaugas.
Atsiliepimas
11. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ieškovės suvestinės, pagal kurias išrašytos sąskaitos faktūros, nėra pasirašytos atsakovės, nėra duomenų, kad suvestinės buvo derintos su atsakove, suvestinėse neteisingai nurodyti nuvažiuoti atstumai ir įkainiai, pervežtų medžiagų kiekiai. Teismas nurodė, kad atsakovės pastebėjimai apie neteisingus įkainius, atstumus, pervežtus medžiagų kiekius yra abstraktaus pobūdžio, nenurodyta jokių konkrečių duomenų, nepateikta jokių įrodymų, paneigiančių suvestinėse nurodomų įrašų teisingumą, todėl teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Teismo vertinimu, atsakovės nurodoma aplinkybė, kad suvestinės nėra pasirašytos atsakovės atstovų, nepaneigia paslaugų suteikimo fakto, ką patvirtina į bylą pateikti krovinio važtaraščiai.
Žemesnės instancijos teismas
12. Be to, teismas nustatė, kad iš ieškovės atstovės paaiškinimo nustatyta, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos atsakovei apmokėti tik po to, kai pagal krovinio važtaraščius sudarytos suvestinės buvo suderintos su atsakove. Buvus tokį šalių bendradarbiavimo modelį, patvirtina nustatytos aplinkybės, jog atsakovė, gavusi sąskaitas faktūras dėl sumokėjimo už paslaugas, pretenzijų dėl suteiktų paslaugų nereiškė, sutiko su įsiskolinimo dydžiu, derindama įsiskolinimo dydžius, teikdama pasiūlymus dėl skolos grąžinimo terminų.
Atsiliepimas
13. Atsakovė teigė, jog nėra teisinio pagrindo vadovautis byloje esančiais skolų suderinimo aktais, kadangi juos pasirašė ne vadovas. Nagrinėjamu atveju įsiskolinimo dydis įrodinėjamas ne tik skolos suderinimo aktu, bet ir kitais dokumentais (suvestinėmis, važtaraščiais, sąskaitomis faktūromis), todėl vien dėl to, kad skolų suderinimo aktą galbūt pasirašė neįgaliotas asmuo, negalima daryti išvados, kad skolų suderinimo akte nurodyti duomenys yra neteisingi (2020 m. rugsėjo 30 d. skola sudarė 16 184,95 Eur, 2021 m. gruodžio 31 d. atsakovės skola sudarė 24 184,95 Eur), kadangi skolų suderinimo aktas yra buhalterinės apskaitos dokumentas, sudaromas pagal iki jo sudarymo išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus. Nagrinėjamu atveju atsakovė pagal 2020 m. lapkričio 5 d. skolų suderinimo grafike nurodomą įsiskolinimą teikė pasiūlymą dėl skolos mokėjimo terminų, 2021 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte nurodoma suma sutampa su ta, kurią ieškinyje nurodė ieškovė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė įrodymų, paneigiančių skolos suderinimo aktuose užfiksuotus įsiskolinimo dydžius, neteikė, aktuose nurodomo įsiskolinimo dydžio nenuginčijo, bylos metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dalį skolos sumokėjo (2020 m. rugpjūčio 18 d. ir 2021 m. birželio 8 d. mokėjimai po 2 000 Eur), taip pripažindama ieškovės nurodomo įsiskolinimo dydį.
Atsiliepimas
15. Atsakovė atsiliepimu neigė gavusi iš ieškovės PVM sąskaitas faktūras, nurodydama, jog jos atsakovės nėra priimtos. Tačiau šią atsakovės nurodomą aplinkybę paneigia Valstybinės mokesčių inspekcijos informacija apie tai, kad ieškovės V. Č. paslaugų įmonės pateiktame išrašomų sąskaitų faktūrų registre ir atsakovės „Redus LT“ gaunamų sąskaitų faktūrų registre PVM sąskaitų faktūrų Nr. VJP000719, VJP000721, VJP000723, VJP000728 duomenys sutampa, t. y. ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros atsakovės įtrauktos į apskaitą.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atsakovės elgesys vykdant sutartį (vedant derybas dėl skolos grąžinimo grafiko, derinant įsiskolinimo dydį, iš dalies apmokant pateiktas sąskaitas faktūras) patvirtina, jog pagal sudarytą žodinę transporto paslaugų sutartį būtent atsakovė įsipareigojo sumokėti už transporto paslaugas ieškovės nurodomą įsiskolinimą, apskaičiuotą pagal ieškovės taikytus įkainius.
17. Anot atsakovės, aplinkybė, kad ieškovė net dvejus metus nesiekė ginčo spręsti teisminiu keliu, leidžia daryti išvadą, kad išrašytose sąskaitose už suteiktas paslaugas nurodytos sumos nėra teisingos. Vertinant šį ieškovės argumentą, pastebėtina, kad sudarius skolų grąžinimo grafiką, pagal kurį atsakovės paskutinis mokėjimas dėl skolos grąžinimo turėjo būti atliktas 2021 m. rugpjūčio 27 d., 2022 m. sausio 26 d. skolų suderinimo aktu šalims nustačius savo tarpusavio atsiskaitymų balansą, kuris iš esmės yra skirtas užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui ateityje dėl šalių tarpusavio skolų, ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį, kad atsakovė vykdys savo įsipareigojimus pagal šalių suderintą grafiką ir ginčo dėl įsiskolinimo dydžio nebus. Atsakovei nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 2022 m. balandžio 25 d. pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Tik ieškovė gali spręsti, kada ir kokiu būdu ginti savo pažeistas teises, todėl atsakovės nurodoma aplinkybė dėl ieškovės kreipimosi į teismą laiko niekaip nėra susijusi su nurodomu skolos dydžiu.
18. Dėl palūkanų. Ieškovė prašė priteisti 8 procentų dydžio metines pavėluoto mokėjimo palūkanas už prašomą priteisti skolą, t. y. 3 187,81 Eur, apskaičiuotas, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už prašomą priteisti skolą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
19. Atsakovė nesutiko su reikalavimu dėl 8 procentų dydžio metinių pavėluoto mokėjimo palūkanų už prašomą priteisti skolą, teigdama, jog tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė komercinė sutartis, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme, todėl minėtos šio įstatymo nuostatos netaikytinos. Tokį atsakovės argumentą teismas atmeta kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
20. Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta žodinė paslaugų sutartis, kuri laikoma komerciniu sandoriu. Ginčo sutartis sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, įstatyme nenumatyta, kad įstatymo nuostatos taikomos tik tarp ūkio subjektų, sudariusių rašytinę komercinę sutartį, todėl įstatymo nuostatos taikytinos visoms tarp ūkio subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Ieškovė pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio nuostatas turi teisę reikalauti iš atsakovės priteisti 8 procentų dydžio procesines metines palūkanas, kurių dydžio atsakovė neginčijo, reikalavimas dėl palūkanų tenkinamas ir 3 187,81 Eur priteistina ieškovei iš atsakovės.
21. Dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų priteisimo. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą. Taigi, minėto įstatymo nuostatos kreditoriaus teisės reikalauti 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų nesieja su faktiniu išlaidų dydžiu, dėl to atsakovės argumentas, kad ieškovė nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų, atmestinas. Sutartis buvo sudaryta tarp ūkio subjektų, todėl šis sandoris vertintinas kaip komercinis sandoris minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme ir ieškovė kaip kreditorė įgijo teisę reikalauti 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensavimo iš atsakovės. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, ieškovės reikalavimas dėl 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų pagrįstas ir tenkinamas.
22. Dėl ieškovės teisės reikšti papildomus reikalavimus. Atsakovė, prašydama atmesti ieškinį, nurodė, kad ieškovė, teikdama ieškinį po atsakovės pateiktų prieštaravimų dėl teismo įsakymo išdavimo, privalėjo laikytis pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo apsibrėžtų faktinio ir teisinio pagrindo ribų. Ieškovės ieškinys grindžiamas papildomomis faktinėmis aplinkybėmis ir papildomais įrodymais, kurie buvo nurodyti pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, t. y. prašoma papildomai priteisti 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų bei 3 187,81 Eur palūkanų, kurios nebuvo nurodytos pareiškime, todėl, ieškovei pareiškus papildomus reikalavimus, teismas neturėjo priimti ieškovės ieškinio, bet privalėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo nuostatą.
Šalies argumentai
23. Šiuos atsakovės argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja V. Č. paslaugų įmonė 2022 m. balandžio 25 d. kreipėsi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama išieškoti iš skolininkės UAB „Redus LT“ 24 184,95 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas, t. y. 100 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei 545 Eur bylinėjimosi išlaidas. Reiškiamo reikalavimo faktiniu pagrindu nurodė skolininkės įsiskolinimą, kuris susidarė šiai neatsiskaičius su kreditore už jos suteiktas krovinio pervežimo paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 2020 m. kovo 31 d. bei laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 22 iki 2020 m. liepos 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
24. Plungės apylinkės teismas 2022 m. balandžio 26 d. įsakymu nutarė išieškoti iš skolininkės UAB „Redus LT“ kreditorės V. Č. paslaugų įmonės naudai 24 184,95 skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, ir 237 Eur bylinėjimosi išlaidas. Gavęs skolininkės prieštaravimus, teismas nustatė terminą, per kurį kreditorė turi teisę pateikti ieškinį bei primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.
Šalies argumentai
25. Ieškovė pateikė teismui ieškinį, juo prašo priteisti iš atsakovės 24 184,95 Eur įsiskolinimą, 3 187,81 Eur palūkanas (8 procentų dydžio metines pavėluoto mokėjimo palūkanas už prašomą priteisti skolą), apskaičiuotas nuo dienos, kai praėjo 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gavo PVM sąskaitą faktūrą, iki bylos iškėlimo teisme, 40 Eur išieškojimo išlaidoms kompensuoti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už prašomą priteisti skolą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio faktiniu pagrindu nurodė atsakovės įsiskolinimą, kuris susidarė šiai neatsiskaičius su ieškove už jos pagal krovinio pervežimo užsakymus suteiktas krovinio pervežimo paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras 2020 m. kovo 31 d. bei laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 22 iki 2020 m. liepos 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
26. Sumarinio proceso esmė – įstatymo numatyta šio proceso transformavimosi į ginčo teiseną galimybė, kai, panaikinus teismo įsakymą, bylos nagrinėjimas tęsiamas pagal ieškinį, kuris nuo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo skiriasi įrodymų pateikimo prasme, t. y. tuo, jog ieškovas su ieškiniu papildomai turi pateikti faktinį ieškinio pagrindą pagrindžiančius įrodymus, todėl teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog kreditorius ieškiniu negali reikšti naujų, kitu faktiniu pagrindu grindžiamų reikalavimų nei tie, kurie buvo pareikšti pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia tuo pačiu faktiniu pagrindu, kuris buvo nurodytas pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo (atsakovės prievolės pažeidimui pagrįsti nurodomos tos pačios PVM sąskaitos faktūros, kurių mokėjimo terminą skolininkė yra praleidusi), todėl faktinis ieškinio pagrindas nepasikeitė.
27. Analizuojant ieškinio reikalavimus matyti, kad ieškinys papildytas reikalavimu dėl palūkanų, apskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, ir to paties įstatymo pagrindu pateiktu reikalavimu dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų. Sutiktina su atsakovės motyvu, jog ieškinyje nurodomas papildomas teisinis pagrindas, tačiau reikalavimas dėl palūkanų priteisimo kildinamas iš tos pačios sutarties, ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nėra savarankiškas, jis yra susijęs su pagrindiniu skolos reikalavimu, be to, reikalavimas dėl palūkanų buvo pareikštas ir pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, todėl nors ieškovė ir padidino reikalavimus dėl palūkanų, toks ieškinio dalyko patikslinimas nelaikytinas teisinio ir faktinio pagrindo ribų išplėtimu. Aiškinant įstatymo nuostatas taip, kaip tai supranta atsakovė, ieškovės reikalavimas dėl papildomų palūkanų turėtų būti reiškiamas atskiroje civilinėje byloje, o tai neatitiktų pagrindinio proceso principo civilinę bylą išnagrinėti teisme operatyviau ir ekonomiškiau. Ieškinio reikalavimas dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų vertinamas kaip reikalavimas dėl ikiteisminių išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu, dėl kurių ieškinio dalykas iš esmės nesikeičia.
28. Atsižvelgiant į bylos dėl skolos už suteiktas paslaugas ginčo faktines aplinkybes, į proceso koncentruotumo reikalavimą, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju teismui nebuvo pagrindo priimant ieškinį taikyti trūkumų šalinimo institutą.
29. Plungės apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 29 d. ištaisė rašymo apsirikimą Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje, 10 pastraipoje nurodant skolos sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
30. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
30.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių dėl šalių žodinių susitarimų dėl paslaugų teikimo apimties, pobūdžio, paslaugų teikimo ir suteikimo tinkamumo sąlygų, įkainių, mokėjimo už paslaugas pagrindo ir terminų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl ginčo esmės.
30.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei dėl aplinkybių, jog šalys buvo sudariusios kitokį susitarimą dėl mokėjimo už paslaugas, nei numato CK 6.716 straipsnio nuostatos, ir dėl paslaugų teikimo įkainių, suteiktų paslaugų apimties ir tinkamumo, paslaugų suteikimo atsakovei, bet ne kitiems asmenims, kurie yra nurodyti ieškovės pateiktuose dokumentuose.
30.3. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 8 procentų dydžio (3 187,81 Eur) metines pavėluoto mokėjimo palūkanas, neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Atsakovės vertinimu, pati ieškovė pripažino, jog šalių santykiai nepatenka į paminėto įstatymo teisinio reguliavimo sritį ir jis šalims netaikomas, kadangi, pateikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, neprašė priteisti minėtų palūkanų. Be to, nesant rašytinės sutarties, šalių žodinių susitarimų nėra pagrindo prilyginti komerciniams sandoriams. Be to, tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl teikiamų paslaugų įkainių ir apimties, kas savaime rodo, jog, neišsprendus ginčo, atsakovė turėjo teisę iki ginčo išsprendimo sustabdyti savo prievolių vykdymą.
30.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir MAPKSVPĮ) nuostatas priteisdamas 40 Eur dydžio išieškojimo išlaidas, kadangi į bylą nėra pateikta skolos išieškojimo išlaidas patvirtinančių dokumentų. Be to, tarp šalių nėra sudarytos komercinės sutarties, atitinkančios MAPKSVPĮ nurodytą komercinės sutarties sampratą, todėl reikalavimą dėl šios sumos priteisimo pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai.
30.5. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 100 proc. ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti, neteisingai išsprendė tokį reikalavimą. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 5 punkte numatyta, jog už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Taigi, šiuo konkrečiu atveju ieškovei galėjo būti priteista tik 80 proc. bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas.
Atsiliepimas
31. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie motyvai:
31.1. Kiekvieną teismo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė atitinkamais įrodymais, dėl visų išvadų pasisakė ir jas motyvavo, pasisakė ir dėl visų atsakovės argumentų juos priimdamas ar paneigdamas.
31.2. Atsakovė įrodymų, paneigiančių skolos suderinimo aktuose užfiksuotus įsiskolinimo dydžius, neteikė, aktuose nurodomo įsiskolinimo dydžio nenuginčijo, bylos metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dalį skolos sumokėjo taip pripažindama ieškovės nurodomo įsiskolinimo dydį.
Šalies argumentai
31.3. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškovės prašomų priteisti palūkanų ir mano, kad jos priteistos pagrįstai ir teisėtai. Taip pat ieškovė sutinka su argumentais dėl išieškojimo išlaidų priteisimo pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.
31.4. Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek vienos šalies, tiek kitos šalies argumentus, paaiškinimus, rašytinius įrodymus, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teises normas, ir nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.
31.5. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl kurio nors vieno ieškovės teiginio ar argumento, nereiškia, jog šie įrodymai apskritai nebuvo vertinami, o tokia situacija negali būti laikoma įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
33. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
34. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo priteistas įsiskolinimas už suteiktas paslaugas (krovinio pervežimo/transporto), palūkanos bei išieškojimo išlaidos pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteistas įsiskolinimas, teisėtumo ir pagrįstumo
35. Atsakovė apeliacinį skundą iš esmės motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus ir nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių dėl šalių žodinių susitarimų dėl paslaugų teikimo apimties, pobūdžio, paslaugų teikimo ir suteikimo tinkamumo sąlygų, įkainių, mokėjimo už paslaugas pagrindo ir terminų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl ginčo esmės. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei dėl aplinkybių, jog šalys buvo sudariusios kitokį susitarimą dėl mokėjimo už paslaugas, nei numato CK 6.716 straipsnio nuostatos, ir dėl paslaugų teikimo įkainių, suteiktų paslaugų apimties ir tinkamumo, paslaugų suteikimo atsakovei, bet ne kitiems asmenims, kurie yra nurodyti ieškovės pateiktuose dokumentuose. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
36. Ieškovė įrodinėjo, jog tarp ieškovės ir atsakovės žodinės sutarties pagrindu susiklostė paslaugų (krovinio pervežimo/transporto) teikimo teisiniai santykiai. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CPK 6.716 straipsnis).
37. Kadangi tarp šalių rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, aiškinantis tarp šalių buvusio susitarimo esmę, reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-323/2010). Taigi, sprendžiant šalių ginčą, svarbu tinkamai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, įvertinti šalių veiksmus sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, nustatyti civilinės atsakomybės ribas.
38. Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, jog krovinių pervežimai buvo derinami arba su atsakovės pardavimų vadovu, arba su T. D., kurie nurodydavo krovinio pakrovimo ir iškrovimo vietą. Krovinio važtaraščiuose pasirašydavo objekte dirbę atsakingi asmenys (darbų vadovai), tik suderinus atliktų paslaugų apimtis pagal suvestinę, atsakovei išrašydavo sąskaitą faktūrą. Susidariusio įsiskolinimo grąžinimo terminų grafiką derino su atsakovės direktoriumi, įsiskolinimo dydis nebuvo ginčijamas.
39. Ieškovė savo pozicijai pagrįsti pateikė PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VJP000710 (mokėtina suma 0,03 Eur) už 2020 m. kovo mėnesį suteiktas transporto paslaugas; 2020 m. birželio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VJP000719 (mokėtina suma 2 688,92 Eur) už 2020 m. birželio mėnesio pirmoje pusėje suteiktas transporto paslaugas; 2020 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VJP000721 (mokėtina suma 5 604,03 Eur) už 2020 m. birželio mėnesio antroje pusėje suteiktas transporto paslaugas; 2020 m. liepos 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VJP000723 (mokėtina suma 11 501,38 Eur) už 2020 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje suteiktas transporto paslaugas; 2020 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VJP000728 (mokėtina suma 4 390,59 Eur) už 2020 m. liepos mėnesio antroje pusėje suteiktas transporto paslaugas). Iš minėtų sąskaitų faktūrų nustatyta, jog jos išrašytos atsakovei už transporto paslaugas. Pateikti krovinių važtaraščiai patvirtinta, jog ieškovė atliko krovinio (smėlio, žvyro, žvirgždo, skaldos) pervežimo paslaugas, o atsakovė visuose važtaraščiuose nurodyta kaip krovinio siuntėja. Byloje pateiktas 2022 m. sausio 26 d. skolų suderinimo aktas Nr. 220126-1 patvirtina, jog atsakovė sutiko, jog jos įsiskolinimas už suteiktas paslaugas yra 24 184,95 Eur.
40. Atsakovė nesutikimą su ieškovės reikalavimu pirmiausia grindė tuo, jog transporto paslaugų suvestinėje neteisingai nurodyti nuvažiuoti atstumai ir įkainiai, pervežtų medžiagų kiekiai, jog šalys žodžiu buvo aptarusios kitokias esmines paslaugų teikimo pagal poreikį sąlygas, tačiau ieškovė šių nesilaikė.
41. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog tarp šalių buvo kitoks susitarimas dėl paslaugų teikimo, nei nurodė ieškovė. Byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės transporto paslaugų suvestinėse nurodytus atstumus, įkainius, pervežtų medžiagų kiekius ir pan. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovė transporto paslaugų iš ieškovės neužsakė arba jog jai nurodytos transporto paslaugos nebuvo suteiktos, jog paslaugos buvo suteiktos nekokybiškai.
42. Atsakovė nesutikimą su ieškovės reikalavimu taip pat grindė tuo, jog parengtos transporto paslaugų suvestinės yra parengtos vienasmeniškai ir nebuvo derintos su atsakove, atsakovės nepatvirtintos, suvestinėse kaip krovinio gavėja ne visada nurodyta atsakovė, daugeliu atveju kaip krovinio gavėjai nurodyti kiti juridiniai asmenys, sąskaitos faktūros atsakovės nepasirašytos. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtų aplinkybių ir į jas neatsižvelgė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovės argumentais, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo paminėtus atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentus.
43. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors transporto paslaugų suvestinėse ne visais atvejais kaip krovinio gavėja nurodyta atsakovė, o nurodyti ir kiti juridiniai asmenys, tačiau visuose važtaraščiuose kaip krovinio siuntėja nurodyta atsakovė. Kaip jau paminėta, ieškovė paaiškino, jog visi užsakymai buvo suderinti su atsakovės atstovais. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog tarp šalių buvo susitarimas, jog už suteiktas paslaugas atsiskaitys kiti juridiniai asmenys, kurie nurodyti transporto paslaugų suvestinėje. Aplinkybė, jog transporto paslaugų suvestinė parengta vienasmeniškai ir nebuvo suderinta su atsakove, neturi teisinės reikšmės, kadangi atsakovė pretenzijų dėl pateiktų suvestinių nebuvo pareiškusi. Nors sąskaitos faktūros atsakovės nepasirašytos, tačiau, kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų, VMI pateikė duomenis, jog ieškovės pateiktame išrašomų sąskaitų faktūrų registre ir atsakovės gaunamų sąskaitų faktūrų registre PVM sąskaitų faktūrų Nr. VJP000719, VJP000721, VJP000723, VJP000728 duomenys sutampa, t. y. ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros atsakovės įtrauktos į apskaitą. Įrodymų, jog atsakovė būti teikusi pretenzijas dėl sąskaitose faktūrose nurodyto įsiskolinimo dydžio, nepateikta.
44. Be to, ieškovė su atsakovė pasirašė 2022 m. sausio 26 d. skolų suderinimo aktą Nr. 220126-1, kuris patvirtina, jog atsakovė sutiko, jog jos įsiskolinimas už suteiktas paslaugas yra 24 184,95 Eur. Nors paminėtas aktas yra išvestinis buhalterinės apskaitos dokumentas, tačiau įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas, jis yra pasirašytas abiejų šalių, nepaneigtas byloje esančiais įrodymais, todėl patvirtina atsakovės įsiskolinimą ir jo dydį. Be to, pateikti įrodymai, jog atsakovė pasiūlė ieškovei sudaryti skolos mokėjimo grafiką ir pagal minėtą grafiką buvo sumokėjusi 2 000 Eur.
45. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus įrodymus bei faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė žodinės paslaugų (krovinio pervežimo/transporto) sutarties pagrindu yra skolinga ieškovei 24 184,95 Eur, o atsakovė neįrodė, jog šalys buvo susitarusios dėl kitokių paslaugų teikimo sąlygų, apimties, kiekio, nei nurodyta ieškovės pateiktuose dokumentuose (CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Dėl palūkanų ir 40 Eur išieškojimo išlaidų priteisimo pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą
46. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 8 procentų dydžio (3 187,81 Eur) metines pavėluoto mokėjimo palūkanas, neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Atsakovės vertinimu, pati ieškovė pripažino, jog šalių santykiai nepatenka į paminėto įstatymo teisinio reguliavimo sritį ir jis šalims netaikomas, kadangi, pateikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, neprašė priteisti minėtų palūkanų. Be to, nesant rašytinės sutarties, šalių žodinių susitarimų nėra pagrindo prilyginti komerciniams sandoriams. Be to, tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl teikiamų paslaugų įkainių ir apimties, kas savaime rodo, jog, neišsprendus ginčo, atsakovė turėjo teisę iki ginčo išsprendimo sustabdyti savo prievolių vykdymą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais.
47. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – MAPKSVPĮ) tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai (MAPKSVPĮ 1 straipsnio 1 dalis). MAPKSVPĮ kontekste komercinė sutartis yra apibrėžiama kaip ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalis apibrėžia atvejus, kurie nepatenka į MAPKSVPĮ taikymo sritį.
48. Taigi, darytina išvada, jog šalių žodinė sutartis dėl paslaugų (krovinio pervežimo/transporto) savo prasme atitinka paminėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą komercinės sutarties sampratą. Kadangi MAPKSVPĮ taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalis), darytina išvada, jog sutarties forma neturi reikšmės šio įstatymo taikymui. Be to, paminėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, jog ir tais atvejais, kai palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas.
49. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė turi teisę į palūkanų, dėl kurių dydžio ginčo neiškilo, priteisimą, vadovaujantis MAPKSVPĮ nuostatomis.
50. Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteista 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, vadovaujantis MAPKSVPĮ nuostatomis. Atsakovė teigia, jog į bylą nėra pateikta skolos išieškojimo išlaidas patvirtinančių dokumentų. Be to, tarp šalių nėra sudarytos komercinės sutarties, atitinkančios MAPKSVPĮ nurodytą komercinės sutarties sampratą, todėl reikalavimą dėl šios sumos priteisimo pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais.
51. MAPKSVPĮ 7 straipsnis apibrėžia išieškojimo išlaidų kompensavimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (MAPKSVPĮ 7 straipsnio 2 dalis). Kadangi šioje byloje konstatuota, jog šalys sudarė žodinę paslaugų (krovinio pervežimo/transporto) sutartį, kuri patenka į paminėto įstatymo taikymo sritį, ieškovė turi teisę į paminėtų išlaidų atlyginimą.
52. Atsakant į atsakovės argumentą, jog byloje nėra pateikta šias išlaidas pagrindžių įrodymų, pažymėtina, jog teismų praktikoje išaiškinta, jog MAPKSVPĮ 7 straipsnis nustato tik kreditoriaus, įgijusio teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, išieškojimo išlaidų kompensavimo tvarką, inter alia, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta maksimali neįrodinėtina 40 Eur suma, susijusi su galimu išieškojimu dėl pavėluoto mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022). Taigi, ieškovė neturėjo pareigos įrodymais pagrįsti šios 40 Eur išieškojimo išlaidų sumos.
53. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
54. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 100 proc. ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti, neteisingai išsprendė tokį reikalavimą. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 5 punkte numatyta, jog už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 proc. šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Taigi, šiuo konkrečiu atveju ieškovei galėjo būti priteista tik 80 proc. bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
55. Paminėtų Rekomendacijų 5 punkte numatyta, jog už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų nuo maksimalių Rekomendacijų 8 punkte nustatytų dydžių, o ne nuo ieškovės nurodytos bylinėjimosi išlaidų sumos.
56. Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 900 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas detaliai apskaičiavo maksimalius ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius, vadovaudamasis Rekomendacijų 7 punktu, ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės prašomos priteisti išlaidos už advokato padėjėjo pagalbą yra daug mažesnės nei galimas maksimalus tokių išlaidų dydis.
57. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė bylinėjimosi išlaidų priteisimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai taikė Rekomendacijų nuostatas.
Dėl bylos procesinės baigties
58. Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, įrodymus, tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
59. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
60. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei priteistinos 430 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
palikti Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Redus LT“ ieškovei V. Č. paslaugų įmonei 430 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.