- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-96-531/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32858-2021-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus
- Nukentėjusysis
- V. M.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis, Darius Karvelis, Sigita Mačytė-Šulskienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. vasario 18 d. nutarties, kuria pripažinta, kad J. Š., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)).
Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. Š. 2021 m. rugsėjo 21 d., apie 14.30 val., V. M. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), sode, kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia papurškė V. M. į veidą ir kairę ausį ašarinių dujų, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam V. M. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. J. Š. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. vasario 18 d. nutartį ir procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nutraukti. Jei procesas nebūtų nutrauktas, skirti ambulatorinį stebėjimą. Mano, kad priverstinis gydymas stacionarinėje įstaigoje jam paskirtas be pagrindo, nes jokios nusikalstamos veikos jis nepadarė, pats geranoriškai gydosi pagal gyvenamąją vietą, lankosi pas gydytojus, kai reikia, jam išrašomi vaistai. Teigia, kad nors teismas pripažino jį nepakaltinamu, vis tiek turi būti išklausyta jo nuomonė. Jis gali papasakoti visas įvykio aplinkybes, todėl mano, kad turėtų būti apklaustas posėdžio metu. Savo kaltės nepripažino, nes nebuvo taip, kad kilus konfliktui jis tyčia, be jokios priežasties, norėdamas sužeisti V. M. ar sukelti jam skausmą, papurškė dujų. V. M. su S. G. jį kaltina, nes jie abu draugai ir susitarę meluoja. Paaiškina, kad S. G. ir V. M. jis bijo. S. G. jam yra sakęs, kad sėdėjo kalėjime 12 metų už nužudymą, todėl mano, kad jis gali būti pavojingas. Be to, jo žmona J. G. taip pat sėdėjusi kalėjime, nes buvo sunkiai sužalojusi žmogų. Mano, kad jis dėl to jam gali keršyti. O pats V. M. yra praeityje prieš jį smurtavęs, todėl mano, kad jie jam tą dieną kėlė pavojų sveikatai ar net gyvybei, todėl ir panaudojo dujas. Pabrėžia, kad tikrai jokios įstatymų uždraustos veikos nėra padaręs. Tą dieną, t. y. 2021 m. rugsėjo 21 d., po pietų grįžo į savo namus, (duomenys neskelbtini), ir buvo savo sodybos teritorijoje, kai pamatė, kad link jo eina S. G. su V. M.. S. G. rankose laikė kirvį, o V. M., kiek dabar pamena, kastuvą. Jie artinosi link jo nusiteikę agresyviai, norėjo jį pulti, o jis, siekdamas apsiginti, papurškė V. M. dujomis į veidą. Jokio tikslo sukelti jam fizinį skausmą ar jį sužeisti neturėjo, norėjo tik apsiginti, nes esant konfliktinei situacijai tarp jo ir V. M. bei N. G., jie būtų jį tikrai sumušę. Mano, kad esant tokiai situacijai, jo veiksmai negali būti vertinami kaip veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių, nes jis tik gynėsi ir todėl jam negali būti skiriama priverčiamoji medicininė priemonė. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta daug liudininkų, tačiau jie įvykio nematė ir nieko pasakyti negali kaip viskas įvyko. O V. M. su N. G. meluoja, nes tiesiog nori juo atsikratyti dėl jų konfliktiškų tarpusavio santykių. Net ir tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad jis buvo neteisus, pvz.: viršijo būtinosios ginties ribas papurkšdamas dujomis V. M., mano, kad stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje yra neproporcingai griežta priemonė, pažeidžianti jo teisę į laisvę. Net tuo atveju, jei asmuo teisiamas pirmą kartą, jam neskiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė už nesunkaus nusikaltimo padarymą, t. y. šiuo atveju būtų skiriama viešųjų darbų ar laisvės apribojimo bausmė, kuri neapriboja žmogaus laisvės, o jam paskirtas gydymas stacionarioje gydymo įstaigoje mažiausiai 6 mėnesiams suvaržytų jo laisvę, ir tik po to yra sprendžiamas klausimas dėl gydymo nutraukimo arba pratęsimo. Teigia, kad skirti asmeniui stacionarinį priverstinį gydymą gydymo įstaigoje galima tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl jo laisvės ribojimas negalimas. Tuo atveju, jei ir būtų gydymas, jis turėtų būti ambulatorinis pagal gyvenamąją vietą.
Atsiliepimas
3. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra (Utena) atsiliepime į J. Š. apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Nurodo, kad teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, tarp jų ir J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusiojo V. M., liudytojų R. M., N. G., R. K. teisme duotus parodymus, kitą rašytinę bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajam V. M. kaltininko J. Š. padarytais veiksmais, t. y. ašarinių dujų balionėliu papurškus į veidą ir kairę ausį, buvo sukeltas fizinis skausmas. Įvertinus teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenis, pateiktą išvadą ir teismo psichiatro eksperto teismui duotus paaiškinimus, pagrįstai pripažinta, kad J. Š., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, sirgo psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), dėl ko negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. buvo nepakaltinamas. Atsižvelgus į ekspertizės akte pateiktas rekomendacijas ir išvadą, eksperto paaiškinimus, pagrįstai konstatuota, kad J. Š. reikalingas prievartinis gydymas specializuotoje psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, nes jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Paaiškina, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 396 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2022 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnas surašė protokolą, kad dėl J. Š. psichikos būklės negalima atlikti proceso veiksmų, kuriuose jis dalyvautų. Nuo protokolo surašymo momento informacija apie atliekamus proceso veiksmus ir priimtus sprendimus buvo teikiama jo gynėjui.
4. V. M. atsiliepime į J. Š. apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, įvertinus liudytojų, teismo psichiatro eksperto teismo posėdžio metu duotus parodymus, taip pat kitą rašytinę bylos medžiagą, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. J. Š. apeliaciniame skunde nurodytos iš esmės visiškai kitokios buvusio įvykio aplinkybės yra nepagrįstos jokiais objektyviais bylos duomenimis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėti teisiamajame posėdyje nedalyvaujant J. Š.. Be to, teisminio nagrinėjimo metu, teismo psichiatras ekspertas duodamas paaiškinimus nurodė, kad J. Š. yra visiškai nekritiškas, valdomas kliedesių, kurie įtakoja jo elgesį. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. Š. interesams atstovavo ir jį gynęs advokatas, kuris realizavo savo ginamojo teises proceso metu, todėl nėra pagrindo vertinti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos J. Š. teisės ir teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą J. Š. nedalyvaujant procesas pažeistas nebuvo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad J. Š. taikytina BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini). Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka J. Š. padarytos veikos pobūdį, jam konstatuoto psichikos sutrikimo sunkumą, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdyje J. Š. ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o nukentėjusysis, jo atstovė ir prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
8. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta J. Š. nedalyvaujant. Tačiau kolegija sprendžia, jog šiuo atveju tai nelaikytina proceso pažeidimu, sudarančiu pagrindą naikinti skundžiamą nutartį. Pažymėtina, kad tokį sprendimą apylinkės teismas priėmė atsižvelgęs į ekspertų pateiktą išvadą, kad dėl savo psichikos būklės J. Š. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes serga psichikos sutrikimu. Tai laikytina tinkamu ir teisėtu pagrindu nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Pažymėtina, kad byloje esančiame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog J. Š. negali dalyvauti atliekant procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus bei dalyvauti teismo posėdžiuose. J. Š. interesus teisiamojo posėdžio metu atstovavo jo gynėjas advokatas Darius Karvelis, o priimant nutartį buvo remiamasi J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Taigi, J. Š. teisė į gynybą šiuo atveju pažeista nebuvo. Be kita ko, nagrinėjamu atveju J. Š. savo paaiškinimus dėl įvykio išsamiai išdėstė pateiktame apeliaciniame skunde, taip pat dalyvavo teismo posėdyje jį nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, o atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo išklausyta jo pateikta įvykio versija ir to priežastys.
9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (LAT 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017).
10. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino, jog J. Š. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
11. Pats J. Š. savo kaltę dėl minėtos veikos padarymo neigia. Apklausiamas apygardos teisme aiškino, kad dujas panaudojo ne specialiai. V. M. papurškė dėl būtinosios ginties situacijos. Rugsėjo 21 d., kai jie statė tvorą, namuose nebuvo. Grįžo iš darbo. Buvo savo teritorijoje. Ten buvo V. M. ir N. G.. Išlipo iš automobilio, jie artinosi prie jo. Veiksmas vyko jo žemėje – (duomenys neskelbtini). Kai purškė dujas, buvo savo žemėje. V. M. buvo savo pusėje. Tarp jo ir V. M. buvo 3-4 metrai. Prieš purškiant dujas, vienas ėjo link jo su kirviu, kitas – su kastuvu. Jie jo dar nepuolė, tik artinosi link jo. Visą laiką buvo savo teritorijoje. Jo ribų jie nebuvo peržengę. V. M. papurškė dujų, nes negalėjo garantuoti už šį žmogų ir dėl N. G., kuris yra teistas už žmogžudystę. Teisėjų kolegija, šiuos J. Š. argumentus vertina kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos būdą, kadangi juos paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.
12. Tai, jog J. Š. padarė jam inkriminuotą, baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo V. M. parodymai. Apklausiamas teisme V. M. paaiškino, kad jis pasikvietė kaimyną, kad padėtų tvorą tverti, pradėjo kasti duobes kuoliukams. Tuo metu parvažiavo J. Š., jo automobilis įsuko į kiemą, jis išlipo iš mašinos, ir kažką nerišliai pradėjo rėkauti savo kieme. Po to iš šono priėjo prie jo ir papurškė į kairę akį, nosį ir kairę ausį. Papurškus dujų, jis pradėjo ašaroti, buvo skausmas, perštėjimas. Tris dienas nėjo į darbą, pastoviai bėgo ašaros, akyse buvo rūkas. Iki J. Š. papurškiant dujomis, konfliktas nevyko, nes jis buvo išvažiavęs. Jie su kaimynu dirbo prie jo (nukentėjusiojo) tvoros, kasė duobes. J. Š. grįžo, išlipo iš mašinos kažką burbuliuodamas, priėjo iš šono ir purškė. Neperspėjo, buvo labai netikėta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais V. M. parodymais, kadangi juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja R. M. apklausiama teisme parodė, kad pradėjo statyti tvorą, pakvietė kaimyną N. G. į pagalbą. Pradėjo gręžti skyles tvoros stulpeliams. Ji buvo namuose, kai pamatė, kad J. Š. grįžo su mašina, įvažiavo į kiemą. Išėjo į kiemą ir jau per tą laiką vyrui buvo papurkšta į akis, veidą. Paklausė kas atsitiko, N. G. pasakė, kad papurškė dujų į akis. Liudytojas N. G. apklausos, vykusios apylinkės teisme, metu parodė, kad yra kaimynai su M.. V. M. paprašė padėti prie tvoros, ir jie kasė duobes kuoleliams. J. Š. grįžo, kažką subumbėjo ir iš karto papurškė ašarinių dujų. Prieš J. Š. papurškiant dujų, nebuvo jokio konflikto, apsižodžiavimo. Liudytoja R. K. apklausiama teisme parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini). Dirbo reaguojančiose pajėgose ir buvo gautas pranešimas, kad kaimynas nupurškė dujomis. Nuvykus į vietą, ten buvo greitosios darbuotojai. Pakalbėjus nurodė, kad pranešėjui matomi paraudimai akyse ir nustatyti šiokie tokie sužalojimai. Ji tęsė bendravimą su nukentėjusiuoju, kuris paaiškino, kad nestabilios psichikos kaimynas papurškė jį dujomis. Buvo apklausti liudytojai, kurie paliudijo, kad netikėtai buvo kaimyno užpulti. Tikrai matėsi nukentėjusiojo akyse paraudimai ir akys nuolat ašarojo, tikrai, kaip po dujų nupurškimo. 2021 m. rugsėjo 21 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, kad V. M. veido oda yra paraudusi, akių obuoliuose matyti paraudimai, kairė ausis ir jos kaušelio vidus paraudę. Protokole užfiksuotą informaciją patvirtina prie jo pridėtos V. M. fotonuotraukos. 2021 m. lapkričio 10 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad remiantis įvykio aplinkybėmis, V. M. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas.
13. Įvertinus tai, kas išdėstyta matyti, kad įvykio dieną nei V. M., nei N. G. jokių veiksmų, kurie būtų leidę J. Š. pamanyti, jog jam gresia pavojus, neatliko. Jie tiesiog kasė duobes tvoros kuoleliams, kuomet grįžęs J. Š., pats priėjo prie jų ir V. M. apipurškė ašarinėmis dujomis. Taigi, J. Š. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį šiuo atveju nėra jokio pagrindo, priešingai, įvykio aplinkybės rodo, jog jis pats buvo konflikto iniciatoriumi. Akivaizdu, kad dėl tokių apelianto veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, todėl jie pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darydamas aptariamą veiką J. Š. sirgo psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), dėl ko negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, t. y. buvo nepakaltinamas. Pagal BK 17 straipsnio 2 dalį asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ekspertizės akte pateiktas rekomendacijas ir išvadą, kad J. Š. reikalingas prievartinis gydymas specializuotoje psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis ((duomenys neskelbtini)), nutarė jam taikyti būtent tokią priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas). J. Š. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad tai yra neproporcingai griežta priemonė, pažeidžianti jo teisę į laisvę. Net tuo atveju, jei asmuo teisiamas pirmą kartą, jam neskiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė už nesunkaus nusikaltimo padarymą, t. y. šiuo atveju būtų skiriama viešųjų darbų ar laisvės apribojimo bausmė, kuri neapriboja žmogaus laisvės, o jam paskirtas gydymas stacionarioje gydymo įstaigoje mažiausiai 6 mėnesiams suvaržytų jo laisvę, ir tik po to yra sprendžiamas klausimas dėl gydymo nutraukimo arba pratęsimo. Teigia, kad skirti asmeniui stacionarinį priverstinį gydymą gydymo įstaigoje galima tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl jo laisvės ribojimas negalimas. Prašo skirti ambulatorinį gydymą. Šie apelianto argumentai atmetami.
15. Pažymėtina, kad priverčiamoji medicinos priemonė nėra bausmė, tai priverstinio gydymo priemonė, kurios taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją pats spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Tačiau BK 98 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (LAT 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021).
16. Byloje esančiame 2021 m. gruodžio 8 d. – 2021 m. gruodžio 22 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nusikalstamos veikos metu įtariamajam J. Š. konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), jis negalėjo suprasti veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu įtariamajam J. Š. konstatuojamas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. J. Š. tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemonės – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos įstaigose ((duomenys neskelbtini)). Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklaustas teismo psichiatras ekspertas Virginijus Diktanas patvirtino ekspertizės akto išvadas. Paaiškino, kad ekspertizės metu buvo nustatyta, kad tiriamasis nuo 1982 m. išsakė santykių persekiojimo poveikio idėjas. Ir buvo stebimas neadekvatus, agresyvus elgesys. Jis dėl to buvo gydytas (duomenys neskelbtini). Pradžioje buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) diagnozė. Tačiau ir toliau elgėsi neadekvačiai, išsakė kliedesius ir nuo 1995 m. jam buvo nustatyta (duomenys neskelbtini). Dėl agresyvaus elgesio 18 kartų jis gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Paskutinį kartą 2011 m. ambulatoriškai gydėsi nereguliariai, vengė vaistų vartojimo. Dėl to išliko kliedesiai. O nuo 2015 m. kai buvo nustatyti (duomenys neskelbtini), toliau visai nesilankė ir niekur nesigydė. Tačiau išliko (duomenys neskelbtini) simptomatika, liguistu pagrindu kylančios kliaudingos mintys, sprendimai ir korekcijai nepasiduodantys samprotavimai. Inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu išsakė kliedesius, kad buvusi žmona jo kaimynui siunčia pinigus, kad su juo susidorotų. Dėl to jis atliko šitą veiką. Apibendrinus tyrimo rezultatus matyti, kad tiriamasis serga (duomenys neskelbtini) ir negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kadangi jis ambulatoriškai nesigydo, rekomendavo jam taikyti priverčiamąsias medicinos priemones - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, (duomenys neskelbtini). Jis visiškai nekritiškas, valdomas kliedesių, tie kliedesiai įtakoja jo elgesį ir jis būna agresyvus. Paskyrus stacionarinį gydymą yra tikimybė, kad būklė pagerės. Priverstinio gydymo ambulatoriškai nepakaktų, nes jis nesilanko pas medikus ir piktnaudžiauja alkoholiu. (duomenys neskelbtini) pažymoje nurodyta, kad J. Š. įrašytas į psichiatro įskaitą, nustatyta diagnozė - (duomenys neskelbtini).
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, taip pat J. Š. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutardamas jam skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini), priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. J. Š. nustatyta psichinė liga - (duomenys neskelbtini). Dėl to jis yra valdomas kliedesių, būna agresyvus, nesigydo, pas medikus nesilanko, piktnaudžiauja alkoholiu, nėra kritiškas savo padarytai veikai, bando save pateisinti, taigi, yra socialiai pavojingas ir jam būtinas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis. Šiuo atveju ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis J. Š. taikymas būtų neefektyvus.
18. J. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pats geranoriškai gydosi, pagal gyvenamąją vietą, lankosi pas gydytojus, kai reikia jam išrašomi vaistai, tačiau šie jo argumentai vertintini kritiškai, kadangi jis nepateikė ir nėra jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių duomenų.
19. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. vasario 18 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
J. Š. apeliacinį skundą atmesti.