Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. T. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-13533-1184/2022 pagal pareiškėjo (skolininko) G. T. skundą dėl antstolio R. K. veiksmų, suinteresuotas asmuo (išieškotojas) – R. Š.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas G. T. pateikė skundą dėl antstolio R. K. veiksmų ir prašė vykdomoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą 2022 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti bei patikslinti išlaikymo įsiskolinimą, mažinant jį sumokėta 2 192 Eur dydžio suma.

2. Pareiškėjas savo skunde nurodė, jog jis 2022 m. rugsėjo 8 d. pateikė antstoliui R. K. prašymą patikslinti išlaikymo įsiskolinimo dydį, įskaitant jo sumokėtą 2 192 Eur sumą (2020 m. spalio 29 d. padarytas 1 006 Eur pavedimas, 2020 m. lapkričio 25 d. – 1 006 Eur pavedimas, 2021 m. gegužės 7 d. – 60 Eur pavedimas ir 2021 m. rugpjūčio 17 d. – 120 Eur pavedimas). Antstolis R. K. 2022 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė tenkinti jo prašymą, nurodydamas, kad vadovaujasi vykdomuoju raštu, kuriame išieškotoja – R. Š. – nepilnamečio vaiko motina – yra pagrindinė gaunamų lėšų tvarkytoja. Pareiškėjas su tokiu antstolio išaiškinimu nesutinka, nes pareiškėjas teikė išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui pervesdamas jį į sūnaus asmeninę sąskaitą banke. Pavedimus atliko remdamasis žodiniu susitarimu su išieškotoja. R. Š. buvo žinoma apie minėtus pavedimus, todėl ji kaip įstatyminė savo vaiko atstovė ir teismo sprendimu priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoja, būdama rūpestinga, atsakinga ir moralinį ryšį su vaiku palaikantis asmuo, galėjo ir turėjo žinoti apie pinigines lėšas, pervedamas tiesiogiai į vaiko sąskaitą. Antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas, todėl, pareiškėjo manymu, antstolis turėjo įskaityti jo pavedimus sūnui ir patikslinti įsiskolinimo dydį.

3. Antstolis R. K. 2022 m. spalio 18 d. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo skundo netenkino. Antstolis nurodė, jog išieškotoja antstoliui raštu patvirtino, kad skolininkas lėšas kaip išlaikymą sūnui pervedė tris kartus (2021 m. vasario 18 d., 2021 m. gegužės 17 d., 2021 m. liepos 12 d.). Minėtas sumas antstolis išskaitė iš išieškotinos sumos. Remiantis išieškotojos nurodymais, jokių kitų pavedimų skolininkas išieškotojai nepervedė, pavedimų pačiam nepilnamečiam vaikui ji nelaiko kaip išlaikymo įsiskolinimo dengimo. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, vykdo teismo valią, t.y. antstolio veiklos ribas apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas ir antstoliui nesuteikta teisė keisti teismo sprendimo. Antstolis vykdo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame G. T. įsipareigoja mokėti po 400 Lt (115,85 Eur) periodines išmokas per mėnesį nepilnamečio sūnaus N. T. išlaikymui nuo 2010 m. vasario 1 d. iki vaiko pilnametystės. R. Š. nustatyta teisė tvarkyti sūnui skiriamą išlaikymą uzufrukto teise. Remdamasis šiuo teismo sprendimu jis vykdo savo funkcijas ir neišeina už jo ribų. Antstolis pinigines sumas, pervestas į asmeninę vaiko sąskaitą, vertina kaip papildomas lėšas sūnaus išlaikymui, todėl atsisako tikslinti išlaikymo įsiskolinimo dydį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų pateikimo

16. Apeliantas G. T. kartu su atskiruoju skundu prašo prijungti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus – 2015 m. vasario 24 d., 2015 m. kovo 24 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. rugsėjo 16 d., 2015 m. rugsėjo 28 d. pavedimų ir susirašinėjimų su išieškotoja kopijas.

18. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame (atskirajame) skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu (atskiruoju) skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).

19. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Kartu pažymėtina, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami teismo sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

20. Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde nepateikė argumentų, kodėl jo teikiami įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į rašytinių įrodymų sudarymo datas, vertina, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateiktos 2015 metų pavedimų kopijos yra nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, nes byloje kilo ginčas dėl apelianto nuo 2020 metų nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų piniginių lėšų mokėjimo.

21. Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) R. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą taip pat nepateikė argumentų, kodėl jos teikiami įrodymai - 2019-2022 metų susirašinėjimo kopijos - nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš dalies pateiktų susirašinėjimų nėra įmanoma nustatyti susirašinėjimų datos, todėl tokiais įrodymais negalima remtis vertinant suinteresuoto asmens atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujų įrodymų priėmimas, juose užfiksuotų faktinių duomenų tyrimas ir vertinimas iš esmės reikštų naujų faktinių aplinkybių aiškinimąsi, o tokia proceso apeliacinės instancijos teisme eiga prieštarautų pačiam apeliacijos modeliui, įtvirtintam civilinio proceso įstatyme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto ir suinteresuoto asmens (išieškotojos) teikiamus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

23. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra atliekamas išieškojimas, – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalius). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad išieškojimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 392- 313/2016). Antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012; 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2013).

24. Pirmosios instancijos teismas neginčijamai nustatė, kad antstolis R. K. vykdo vykdomąją bylą pagal išieškotojos R. Š. 2022 m. birželio 1 d. pateiktą vykdomąjį raštą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2010 m. vasario 24 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo, kuriame nurodyta, kad skolininkas G. T. įsipareigoja mokėti po 400 Lt (115,85 Eur) periodines išmokas kas mėnesį nepilnamečio sūnaus N. T., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui nuo 2010 m. vasario 1 d. iki vaiko pilnametystės. R. Š. paskirta teisė tvarkyti sūnui skiriamą išlaikymą uzufrukto teise. Antstolis 2022 m. birželio 2 d. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė pateiktą vykdomąjį dokumentą vykdyti ir kartu su raginimu įvykdyti sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei vykdymo išlaidų apskaičiavimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntė juos skolininkui elektroniniu paštu. Antstolis, atsižvelgdamas į tai, jog N. T. (duomenys neskelbtini) sukako pilnametystė, paprašė išieškotojos ir jos sūnaus papildomos informacijos dėl tolimesnio priverstinio vykdymo iš skolininko. Išieškotoja bei nepilnametis sūnus N. T. raštu patvirtino, kad skolininkas G. T. neteikė išlaikymo nuo 2022 m. gegužės 11 d., todėl prašo tęsti išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą, bei sūnus patikslino, kad jis sutinka, jog išlaikymo įsiskolinimas ateityje būtų ir toliau vedamas į R. Š. priklausančią sąskaitą. 2022 m. birželio 30 d. skolininkas antstolį elektroniniu paštu informavo, kad nesutinka su antstolio reikalavimu. Antstolio prašymu, skolininkas 2022 m. liepos 20 d. antstoliui pateikė bankinių pavedimų ir mokėjimų nurodymų kopijas, iš kurių matyti, kad skolininkas G. T. vykdė piniginių lėšų pavedimus į nepilnamečio sūnaus N. T. asmeninę sąskaitą bei kitas bankines sąskaitas bei įvairias sumas laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 29 d. iki 2021 m. rugpjūčio 17 d. Gavęs pateiktas mokėjimų nurodymų kopijas antstolis kreipėsi į išieškotoją R. Š. ir pareikalavo jos pateikti paaiškinimus dėl skolininko nurodytų naujų aplinkybių. 2022 m. liepos 28 d. išieškotoja antstolį informavo, kad ji perskaičiavo pagal indeksaciją išlaikymo įsiskolinimo dydį ir nurodė, kad išlaikymo įsiskolinimo dydis yra 3 245,36 Eur. Pripažino mokėjimus, atliktus 2021 m. vasario 18 d. (198,02 Eur), 2021 m. gegužės 17 d. (110 Eur) ir 2021 m. liepos 12 d. (288,91 Eur), kaip išlaikymo įsiskolinimo dengimą ir nurodė, kad įsiskolinimo suma 2022 m. liepos 28 d. yra 2 648,43 Eur. Išieškotoja 2022 m. liepos 25 d. atsiųstame elektroniniame laiške antstoliui papildomai nurodė, kad nuo 2020 m. birželio mėnesio skolininkas neteikė išlaikymo savo nepilnamečiam sūnui, išskyrus atliko du vienkartinius pavedimus jai, kaip uzufruktorei. Kitus pavedimus, kurie buvo atlikti į asmeninę sūnaus sąskaitą, vertina kaip dovanas ar papildomas lėšas asmeninėms sūnaus išlaidoms. Skolininkas kreipėsi į antstolį, pateikdamas 2022 m. rugsėjo 8 d. prašymą, kuriuo antstolio prašė patikslinti įsiskolinimo dydį, mažinant jį sumokėta 2 192 Eur suma. Antstolis R. K. 2022 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) skolininkui nurodė, kad vadovaujasi tik teismo sprendimu bei jo pagrindu išduotu vykdomuoju raštu, kuriame nurodyta, jog „atsakovas įsipareigoja iki einamojo mėnesio 15 dienos sumokėti išlaikymą vaikui ieškovei R. Š. ir nustatyti ieškovei R. Š. teisę tvarkyti sūnui N. T. skiriamą išlaikymą uzufrukto teise“ bei išieškotojos nurodymais, todėl patikslinti įsiskolinimo sumą nėra pagrindo, ir todėl skolininko prašymą atsisakė tenkinti.

25. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nei teismo sprendime, nei vykdomajame rašte nesant konkrečiai nurodytos banko sąskaitos ir mokėjimo tvarkos, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog išlaikymo mokėjimas galimas pasirinktinai vaikui ir (arba) R. Š.. Teismas nevertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad išieškotoja pati turėjo finansinių problemų su antstoliais, todėl išieškotojos ir skolininko G. T. žodiniu susitarimu išlaikymas buvo vedamas tiesiai į vaiko asmeninę sąskaitą pareiškėjui manant, kad šią sąskaitą vaiko vardu atidarė pati išieškotoja ir yra šios sąskaitos faktinė valdytoja. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo ribas apibrėžia skunde reiškiami reikalavimai (skundo dalykas) ir nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje išsprendė klausimą dėl antstolio veiksmų teisėtumo pagal pareiškėjo 2022 m. spalio 8 d. skunde dėl antstolio veiksmų suformuluotą reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), t. y. neperžengdamas pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo ribų. Aukščiau pareiškėjo nurodytos aplinkybės nebuvo nurodytos pareiškėjo skunde dėl antstolio veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, jame taip pat negalima reikšti naujų reikalavimų (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis, 338 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisako.

26. Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog nei teismo sprendime, nei vykdomajame rašte, nei pati išieškotoja nenurodė skolininkui, į kokią konkrečią banko sąskaitą reguliariai turi būti pervedamos materialinio išlaikymo lėšos, nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad piniginės sumos nėra pervestos konkrečiai į išieškotojos banko sąskaitą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Taigi, apeliantas turėjo pareigą būti aktyvus ir susižinoti, į kokią banko sąskaitą išieškotoja pageidauja gauti pinigines lėšas. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų kreipęsis į išieškotoją dėl minėtų duomenų pateikimo. CK 6.39 straipsnio 1 dalis nustato, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Jeigu sutartis ar įstatymas konkrečiu atveju nenustato konkretaus prievolės įvykdymo būdo, jei kreditorius nedavė sutikimo ar akivaizdžiai vengia priimti prievolės įvykdymą, ar nėra kreditoriaus ar kito jo įgalioto asmens, tai skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę CK 6.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. sumokėdamas skolą į notaro, banko, ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Būtent toks prievolės įvykdymo būdas yra laikomas tinkamu prievolės įvykdymu (CK 6.56 straipsnio 2 dalis).

28. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas aukščiau nurodytus argumentus, pažymi, kad CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas (pareiškėjas) privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju išieškotoja R. Š. nei pirmosios instancijos teisme, nei atsiliepime į atskirąjį skundą, neginčija aplinkybių, jog su pareiškėju buvo sutarę, kad pareiškėjas mokės išlaikymą tiesiogiai vaikui. Tačiau kartu išieškotoja teigė, kad pareiškėjui 2021 m. vasario 18 d. tiesiogiai vaikui pervedus 198,02 Eur sumą (šią sumą išieškotoja yra užskaičiusi ir į išlaikymo įsiskolinimo sumą jų netraukė), vaikas neatsakingai panaudojo pinigus ir pareiškėjas buvo informuotas, kad pinigus pervestų į jos banko sąskaitą, tačiau pareiškėjas tai daryti atsisakė. Taigi, būtent pareiškėjas privalėjo įrodyti aplinkybes, kad po 2021 m. vasario 18 d. jis vis dar turėjo išieškotojos sutikimą vesti išlaikymą tiesiogiai nepilnamečiui vaikui į jo asmeninę banko sąskaitą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, iš išieškotojos nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog išieškotoja, tvarkanti vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise, sutikimą vesti vaiko išlaikymui skirtas pinigines lėšas tiesiogiai vaikui buvo davusi tik trumpam laikui (vienam mėnesiui), tačiau ilgesniam laikotarpiui išieškotoja sutikimo nebuvo davusi, o pareiškėjas rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo ir išieškotojos bendrą sutarimą dėl konkrečiai vaikui pervedamo išlaikymo dydžio, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien apelianto nurodoma aplinkybė, kad išieškotoja nepilnamečio vaiko materialinio išlaikymo lėšas pasiimdavo, jomis disponavo ir jokių pretenzijų apeliantui nereiškė ilgą laiką iki pat vykdomojo dokumento pateikimo antstoliui, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtina, kad toks išlaikymo teikimo būdas ją tenkino ir jai buvo žinomas.

29. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad Civiliniame kodekse įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas, pagal kurį nepilnametis gali būti nuosavybės teisinių santykių subjektas, turto savininkas. Dėl to teismas priteisia išlaikymą vaikui, o ne jo įstatyminiam atstovui, todėl skolininkas, mokėdamas išlaikymą tiesiogiai vaikui, tinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaiką. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jo 2022 m. spalio 8 d. skunde dėl antstolio veiksmų. CPK 306 straipsnyje yra įtvirtinti aiškūs reikalavimai apeliaciniam (atskirajam) skundui, be kita ko, jame privalo būti nurodoma, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo (nutarties) ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliaciniame skunde pateikiami apelianto argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo trūkumais. Šiuo atveju apeliantas nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų vertinant aukščiau minėtus apelianto argumentus. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamos nutarties turinį akivaizdu, kad visi apelianto argumentai įvertinti pirmosios instancijos teisme. Išnagrinėjęs vykdomosios bylos ir civilinės bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Taigi, vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip jo argumentus įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

30. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nei CPK, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisės antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui, galimas tik esant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išlaikymo mokėjimas tiesiogiai į nepilnamečio vaiko banko sąskaitą nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimui, neapsaugo nepilnamečio vaiko interesų, pažeidžia CK 3.155 straipsnio nuostatą dėl tėvų valdžios turinio, jog vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra prižiūrimi tėvų.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taip pat pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, pateiktu išaiškinimu, kad teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą.

32. Pažymėtina, kad apeliantas atskirojo skundo argumentais minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė, taip pat nepateikė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą nesivadovauti nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu.

33. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nepilnamečiam vaikui nustatyto išlaikymo forma ir dydis negali būti ribojami vien tik minimalių poreikių tenkinimu, todėl įvertinus pervestų lėšų paskirtį „gimtadienio dovana“, „papa“ ir pan. negalima sutikti su nutartyje nurodytu šių lėšų vertinimu, kad šios lėšos tai tik asmeniškai skolininko, kaip vaiko tėvo, pervestos lėšos, niekaip nesusijusios su teismo priteistu nepilnamečiui vaikui išlaikymo teikimu. Lėšų savininkas pagal teismo sprendimą, kuriuo priteistas išlaikymas, yra vaikas ir šios lėšos negali tapti vieno iš tėvų nuosavybe, todėl atsižvelgiant į jų periodiškumą, tiesioginę paskirtį, šių sumų vertinti kitaip nei sudėtinė teikiamo išlaikymo nepilnamečiui šalių vaikui suma, nėra pagrindo, priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje.

34. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, kadangi apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pervesdamas minėtas lėšas siekė, kad šios lėšos būtų laikomos išlaikymui skirtomis lėšomis. Nors teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma, tačiau pareiškėjo skirtos lėšos vienkartinėms dovanoms ar kitų asmeninių vaiko poreikių tenkinimui, dėl kurių nebuvo susitarta su vaiko įstatymine atstove – mama, su kuria nustatyta vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, negali būti laikomos nuolatiniu būtinųjų vaiko poreikių tenkinimu. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas minėtais lėšų pavedimais teikė nuolatinį išlaikymą vaikui.

35. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad antstolis, atsisakydamas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nepažeidė vykdymo veiksmų atlikimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, antstolio veiklos principų, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą, teisėtą bei motyvuotą nutartį, todėl tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.