- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-09
- Bylos Nr.
- e2-4-464/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šamada“, uždarajai akcinei bendrovei „Statom parduodam“, uždarajai akcinei bendrovei „Faciem“
- Ieškovas
- J. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Šamada“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. patikslintą ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Statom parduodam“, uždarajai akcinei bendrovei „Šamada“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Faciem“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Statom parduodam“ priteisti 74 202,43 Eur skolą; 2) iš atsakovės UAB „Šamada“ priteisti 51 326,73 Eur skolą; 3) iš atsakovės UAB „Faciem“ priteisti 52 685 Eur skolą; 4) iš atsakovių UAB „Statom parduodam“, UAB „Šamada“ ir UAB „Faciem“ priteisti 11,75 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovė UAB „Šamada“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2023 m. vasario 27 d. sutartį Nr. VIN3-2023.02.27 nutraukta dėl ieškovo kaltės; 2) taikyti restituciją, priteisiant atsakovei UAB „Šamada” iš ieškovo 52 320,08 Eur, sumokėtus pagal sutartį Nr. VIN3-2023.02.27, o ieškovui priteisiant pagal sutartį Nr. VIN3-2023.02.27 jo sumontuotus langus, esančius (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti ieškovą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis demontuoti ir išsivežti (duomenys neskelbtini) esančius langus, sumontuotus pagal sutartį Nr. VIN3-2023.02.27; ieškovui neįvykdžius šio įpareigojimo, leisti atsakovei UAB „Šamada” demontuoti langus, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovo lėšomis; 4) priteisti atsakovei UAB „Šamada” iš ieškovo 11,65 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti atsakovei UAB „Šamada” iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 14 d. nutartimi įpareigojo atsakovę UAB „Šamada“ per 7 d. nuo nutarties įsiteisėjimo dienos sumokėti už patikslintą ieškinį 790 Eur žyminio mokesčio.
4. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtiniuose ginčuose žyminio mokesčio dydžiai apskaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Atsakovė UAB „Šamada“ prašo priteisti iš ieškovo 52 320,08 Eur, o toks reikalavimas turi būti apmokėtas 1 010 Eur dydžio žyminiu mokesčiu. Atsakovė UAB „Šamada“ už priešieškinį sumokėjo 220 Eur žyminio mokesčio, todėl privalo sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, t. y. 790 Eur.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Atsakovė UAB „Šamada“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Žyminis mokestis dėl atsakovės UAB „Šamada” pareikštų reikalavimų turėtų būti skaičiuojamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nurodyta, kad ginčuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.) mokamas 200 Eur žyminis mokestis, išskyrus ginčus dėl sutarčių turtinio pobūdžio nuostatų modifikavimo.
5.2. Pagrindinis priešieškinio reikalavimas yra pripažinti nutraukta 2023 m. vasario 27 d. sutartį Nr. VIN3-2023.02.27 dėl ieškovo kaltės. Atsakovė UAB „Šamada“ reikalauja pripažinti sutartį su ieškovu nutraukta, o toks reikalavimas priskirtinas prie CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardytų ginčų dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.), taigi, pritaikius indeksavimą, buvo sumokėtas 220 Eur žyminis mokestis. Kadangi išvestiniai priešieškinio reikalavimai negali būti nagrinėjami atskirai ir yra neatsiejami nuo minėto pagrindinio reikalavimo, atsakovės UAB „Šamada“ mokėtinas žyminis mokestis turėtų būti skaičiuojamas tik už pagrindinį priešieškinio reikalavimo, už kurį atsakovė UAB „Šamada“ jau yra sumokėjusi žyminį mokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymo saugomas interesas.
7. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius – civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017; 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas).
8. Žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. Taigi, žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-378/2017).
9. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį kaip vieną iš teisminio proceso iniciavimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams; padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas būtų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-464/2020, 13 punktas).
10. Nuo to, kokia yra teisinio ginčo prigimtis (turtinis ar neturtinis ginčas), priklauso ir tai, kokio dydžio žyminiu mokesčiu bus apmokestintas ieškinys (CPK 80 straipsnis), ar, atitinkamai, priešieškinis, kuris yra pareiškiamas pagal ieškiniui pareikšti nustatytas taisykles (CPK 143 straipsnio 3 dalis). Ar pareikštas reikalavimas laikytinas turtinio, ar neturtinio pobūdžio reikalavimu, apsprendžia jo turinys. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtiniuose ginčuose už ieškinį turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos.
11. Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo pradėta pagal ieškovo J. J. ieškinį, jam reikalaujant sutarties įvykdymo (piniginių lėšų priteisimo), o apeliantė, gindamasi nuo jai pareikštų turtinio pobūdžio reikalavimų, siekia inicijuoti priešpriešinį procesą, prašydama pripažinti sutartį, iš kurios kylančias prievoles reikalauja vykdyti ieškovas, nutraukta dėl ieškovo kaltės ir taikyti dvišalę restituciją, grąžinant jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai (ieškovui) vykdydama sutartį, tuo pat metu jai grąžinant ieškovui tai, ką apeliantė iš jo yra gavusi.
12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs turtinį kilusio byloje ginčo pobūdį ir ginčo sumos dydį (52 320,08 Eur), įpareigojo apeliantę sumokėti žyminį mokestį, apskaičiuotą pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas taisykles. Apeliantė kitokią savo poziciją atskirajame skunde grindžia argumentais, kad reikalavimas dėl restitucijos taikymo yra išvestinis iš reikalavimo dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir atskirai neturėtų būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu, o reikalavimas dėl sutarties nutraukimo yra apmokestinamas ne proporciniu, o įstatymų leidėjo CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kurį apeliantė yra sumokėjusi. Tačiau tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.
13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Taigi, dispozityvumo principas lemia, kad tik pats asmuo nusprendžia, ar jam kreiptis į teismą dėl savo teisių ir interesų gynybos, kokius gynybos būdus tam pasirinkti (CPK 5, 13 straipsniai).
14. CK 1.138 straipsnio 1–2 punktuose kaip skirtingi civilinių teisių gynimo būdai yra išskiriami buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas (2 punktas) bei teisinio santykio nutraukimas arba pakeitimas (5 punktas). Šie skirtingi civilinių teisių gynimo būdai jų taikymo prašančiai šaliai sukuria ir skirtingus teisinius padarinius. Teisinį santykį nutraukus arba pakeitus, atitinkamu būdu bei apimtimi modifikuojamos šalių teisės ir pareigos; atkūrus buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, šalys gali būti įpareigotos grąžinti viena kita tai, kai yra gavusios iki teisės pažeidimo. Priešieškinio pirmuoju ir antruoju reikalavimais (pripažinti 2023 m. vasario 27 d. sutartį Nr. VIN3-2023.02.27 nutraukta dėl ieškovo kaltės; taikyti restituciją, priteisiant apeliantei iš ieškovo 52 320,08 Eur) apeliantė reikalauja taikyti ieškovui skirtingus jos civilinių teisių gynimo būdus, kaip minėta, sukuriančius ir skirtingus teisinius padarinius. Taigi, pati priešieškinį pareiškusi apeliantė apsisprendė, kokio pobūdžio priešieškinį (turtinį ar neturtinį) jai pareikšti ir kokių jos teisių gynimo būdų taikymo reikalauti.
15. Apeliantė, be kita ko, reikalauja taikyti ir tokį jos teisių gynimo būdą, kuris sukelia konkrečius turtinius padarinius, nes jos priešieškinio tekinimo atveju ji įgytų konkretaus dydžio turtinę reikalavimo teisę į ieškovą. Pažymėtina, kad ir proceso teisės normoje, kuria remiasi apeliantė, t. y. CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra numatyta išlyga, kai mokamas ne šioje dalyje nurodyto dydžio (200 Eur) žyminis mokestis – kai ginčas kyla dėl sutarčių turtinio pobūdžio nuostatų modifikavimo.
16. Atskirojo skundo argumentai, kad apeliantės reikalavimas dėl restitucijos taikymo, priteisiant iš ieškovo apeliantės jam sumokėtą pinigų sumą, yra išvestinis, nes galėtų ir turėtų būti tenkinamas pripažinus pagrįstu jos pirmąjį reikalavimą dėl sutarties pripažinimo nutraukta, patys savaime nesuponuoja vertinimo, kad ji neturi sumokėti proporcinio žyminio mokesčio, apskaičiuoto už prašomą priteisti iš ieškovo pinigų sumą.
17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad restitucijos taikymas sutarties nutraukimo atveju skiriasi nuo restitucijos taikymo kaip sandorių negaliojimo pasekmės. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, būtent tokiu sutarties pabaigos, kaip jos nutraukimas, atveju restitucijos taikymo ypatumai yra nustatyti CK 6.222 straipsnyje, pagal kurį šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Tačiau restitucija sutarties nutraukimo atveju nėra taikoma teismų ex officio (savo iniciatyva), tam būtinas šalies prašymas ją taikyti. Tuo šis restitucijos taikymas skiriasi nuo restitucijos, taikomos pripažinus sandorį negaliojančiu, kai pats teismas privalo išspręsti restitucijos klausimą ex officio. Restitucijos taikymą nustatančiame CK 6.222 straipsnyje įtvirtinta norma laikytina dispozityviąja, todėl, nutraukus sutartį, šalys gali nustatyti ir kitokius sutarties nutraukimo padarinius. Dispozityvumo principas lemia, kad tik pati šalis gali nuspręsti, ar jai reikalauti iš kitos sutarties šalies grąžinti viską, ką ji yra perdavusi vykdydama sutartį, kurios nutraukimo teisėtumo klausimas yra sprendžiamas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 82 punktas; 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2024, 50 punktas).
18. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei jį aiškinančia kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad restitucija yra tik vienas iš galimų sutarties modifikavimo (nutraukimo) teisinių padarinių, bet ne vienintelis ar, juo labiau, teismui savaime (be šalies reikalavimo) privalomas išspręsti klausimas. Priešingai, restitucijos taikymui būtina aiškiai išreikšta sutarties šalies valia (pareikštas atitinkamas reikalavimas). Šalis, galėdama rinktis ir pasirinkdama iš antrosios šalies reikalauti būtent turtinių, o ne kitokių sutarties nutraukimo teisinių padarinių, kartu esant expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įstatymo leidėjo įtvirtintai sąlygai, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta žyminio mokesčio mokėjimo taisyklė turtinių ginčų atveju netaikoma, turi sumokėti proporcinį žyminį mokestį, atitinkantį jos reikalavimo pobūdį.
19. Todėl šioje byloje susiklosčiusioje situacijoje nėra pagrindo vadovautis apeliantės įvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022 išaiškinimais dėl pagrindinio ir išvestinio reikalavimų santykio bei sąsajų, nustatant mokėtino žyminio mokesčio dydį. Toje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žyminį mokestį, aiškinimo ir taikymo būtent servituto nustatymo bylose, o atitinkami išaiškinimai pateikti atsižvelgiant į tokių ginčų nagrinėjimo specifiką, t. y. į tai, kad ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl servituto jo naudai nustatymo (pagrindinį neturtinį reikalavimą), kartu turi pareigą reikšti ir reikalavimą priteisti iš jo atsakovui kompensaciją už servitutą (išvestinis reikalavimas), o teismas turi pareiga nustatyti kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022, 25–29 punktai).
20. Nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto; nepatikrinus faktų), bet konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į tos konkrečios bylos faktines aplinkybes ir siedamas šias su taikytina teisės norma. Aukštesnės instancijos teismo konkrečioje byloje suformuluoti išaiškinimai turi precedento reikšmę tik teismams nagrinėjant labai panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas aukštesnės instancijos teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Taigi, skirtingai negu tvirtina apeliantė, priešieškinio reikalavimas taikyti restituciją, priteisiant jai iš ieškovo 52 320,08 Eur, negali būti pripažintas atskirai žyminiu mokesčiu nepamokestinamu reikalavimu, kaip buvo pripažinta pirmiau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022, kurioje vyravo tos bylos ieškovo neturtinis interesas jo naudai nustatyti servitutą kitam asmeniui priklausančiame daikte. Nagrinėjamoje byloje vyrauja turtinio pobūdžio apelianto interesas susigrąžinti iš ieškovo apeliantės pagal 2023 m. vasario 27 d. sutartį Nr. VIN3-2023.02.27 sumokėtus 52 320,08 Eur, taip pat išvengti kitų turtinių padarinių pagal ieškovo ieškinį atsiradimo (51 326,73 Eur skolos ir 11,75 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo), nes apeliantė priešieškinį pareiškė, be kita ko, ir siekdama paneigti ieškinio turtinio pobūdžio reikalavimų pagrįstumą (CPK 143 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai).
21. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą, kurio patenkinimo atveju jam tiesiogiai priteisiamas turtas (lėšos, akcijos, daiktas, kt.), toks ieškinys kvalifikuotinas kaip turtinis. Jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu; ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009).
22. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi, ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis – ji gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019, 27 punktas; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020, 16 punktas).
23. Vertinant priešieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo pobūdį, aktuali ir tokia kasacinio teismo praktika, kurioje pabrėžta, kad esant turtiniam ginčui, nepriklausomai nuo to, iš kokių teisinių santykių jis kyla, civilinio proceso tvarka nagrinėtinas ginčas dėl turto turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu dydžiu. CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotė „turtiniuose ginčuose“ reiškia, kad ji yra universali, savo turiniu platesnė negu vartojama CK. Ji apima visus atvejus, kai teisme reiškiamas ginčas dėl turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2012; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-916/2022, 28 punktas).
24. Akivaizdu, kad priešieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo yra turtinio pobūdžio, kadangi tokiu reikalavimu apeliantė siekia turtinių teisinių padarinių – 52 320,08 Eur gavimo iš ieškovo. Nors restituciją apeliantė prašo taikyti kaip sutarties nutraukimo teisinį padarinį, vien šis priešieškinio reikalavimų tarpusavio ryšys nesudaro pagrindo aptariamą reikalavimą pripažinti neturiniu ir jo neįvertinti, nustatant už priešieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydį. Kitaip tariant, aplinkybė, kad antrasis priešieškinio reikalavimas (dėl restitucijos taikymo) yra susijęs su pirmuoju priešieškinio reikalavimu (pripažinti 2023 m. vasario 27 d. sutartį Nr. VIN3-2023.02.27 nutraukta dėl ieškovo kaltės), neeliminuoja apeliantės pareigos sumokėti už priešieškinio reikalavimą proporcinį žyminį mokestį.
25. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog priešieškinio reikalavimas dėl 52 320,08 Eur priteisimo yra turtinio pobūdžio ir už jį apeliantė nėra sumokėjusi žyminio mokesčio, pagrįstai įpareigojo apeliantę sumokėti šio mokesčio trūkstamą dalį. Dėl žyminio mokesčio dydžio netinkamo apskaičiavimo atskirajame skunde argumentų nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.
26. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nutartimi nustatytas terminas apeliantei sumokėti 790 Eur žyminio mokesčio dalį skaičiuotinas nuo minėtos nutarties įsiteisėjimo dienos, jis dar nėra pasibaigęs. Todėl apeliacinės instancijos teismas nenustato apeliantei naujo termino Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nutartyje nurodytam įpareigojimui įvykdyti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.