Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilstata“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-381-280/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tekanas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilstata“, dalyvaujant tretiesiems asmenims: uždarajai akcinei bendrovei „Ignalinos butų ūkis“ ir O. K. (O. K.), dėl skolos priteisimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilstata“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tekanas“ dėl atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais, atliktų darbų kainos sumažinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Dėl ieškinio reikalavimų

Dėl priešieškinio reikalavimų

Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo nesant faktinio ir teisinio priešieškinio patenkinimo pagrindų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6 Kai kurie teismo motyvai prieštarauja bylos medžiagai ir vienas kitam. Viena vertus, teismas nurodo, kad ieškovės atliktų darbų apžiūroje su ekspertu S. M. dalyvavo ir atsakovės atstovas, vėliau teigiama, kad atsakovė nedalyvavo S. M. atliekant ekspertinį vertinimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad teismas nėra nuoseklus, nėra įsigilinęs į bylos medžiagą, ypač atsakovės argumentus ir sprendimą motyvavo išimtinai ieškovei palankia linkme.

14. Atsižvelgiant į byloje iškeltas abejones dėl teismo ekspertizės akto pakankamumo, jo atitikimo įstatymo reikalavimams, į 2015 m. balandžio 13 d. objekto apžiūros akte nurodytus atliktų darbų trūkumus, manytina, kad teismas, siekdamas objektyviai ir išsamiai išnagrinėti visus byloje esančius reikalavimus, turėjo paskirti papildomą ieškovės atliktų darbų ekspertizę. Nagrinėjamu atveju teismas, iš dalies pripažindamas ekspertizės aktą neišsamiu, be pagrindo netaikė CPK 219 straipsnio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl faktinių aplinkybių

Byloje kilo ginčas dėl atliktų statybos rangos darbų priėmimo, kokybės ir atsiskaitymo už juos.

2014 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais ieškovė atliko projektavimo ir statybos rangos darbų už 171 536,36 Eur, tačiau atsakovė 2014 m. spalio 31 d., 2014 m. lapkričio 28 d. priėmimo – perdavimo aktais priėmė ir atsiskaitė už juos tik iš dalies – sumokėjo ieškovei 77 047,36 Eur.

Pareikštu priešiniu reikalavimu ieškovei atsakovė prašė pripažinti negaliojančiais 2014 m. spalio 31 d. ir 2014 m. lapkričio 28 d. darbų priėmimo – perdavimo aktus, kaip pasirašytus neįgalioto asmens, ir priteisti iš ieškovės pagal šiuos dokumentus ir jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras 130 880,36 Eur, atlyginti ieškovės atliktų darbų trūkumų ištaisymo išlaidas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantė galėjo su apeliaciniu skundu teikiamą rašytinį įrodymą pateikti anksčiau, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys įrodo, kad 2015 m. rugpjūčio 14 d. teismo ekspertizės aktas šalims buvo pateiktas susipažinti 2015 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tačiau per visą bylos nagrinėjimo iš esmės laiką iki 2015 m. spalio 5 d. teismo posėdžio apeliantė nereiškė prieštaravimų dėl ekspertizės akto įrodomosios vertės, neprašė atlikti pakartotinę ar papildomą teismo ekspertizę. Tik paskutinę teismo posėdžio dieną (2015 m. spalio 5 d.), neatvykus apeliantės atstovui į teismo posėdį, raštu informavusi teismą apie nedalyvavimą bylos nagrinėjime, apeliantės atstovas parašė teismo posėdyje apklausti teismo ekspertę Z. B.. Kitų prašymų nei prieštaravimų dėl ekspertizės nebuvo pareikšta.

Dėl skundo argumentų

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, remdamasis bylos įrodymų visetu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Kvestionuodama skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliantė teigia, kad teismo teiginiai, kad ji (apeliantė) be jokių priežasčių atsisako priimti 2014 m. gruodžio 19 d. priėmimo – perdavimo aktuose nurodytus darbus, neatitinka bylos duomenų ir yra neteisingi. Be to, teismas neįvertino, kad ieškovė tinkamai nepranešė apie pasirengimą perduoti nurodytus darbus, kad atsiliko nuo suderinto darbų atlikimo grafiko.

CK 6.694 straipsnio, reglamentuojančio darbų perdavimą ir priėmimą, 1 dalyje nustatyta, kad užsakovas, gavęs rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą arba, jeigu tai numatyta sutartyje, apie įvykdytą darbų etapą, privalo nedelsdamas pradėti darbų priėmimą; darbų perdavimo ir priėmimo sąlygas nustato įstatymas ir šalių sudaryta rangos sutartis. Pagal to paties straipsnio 2 dalies nuostatą, darbų priėmimą organizuoja ir atlieka užsakovas savo lėšomis, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, o pagal 4 dalį, tuo atveju, jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis; vienašalis perdavimo aktas gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu teismas pripažįsta, kad kita šalis atsisakė pasirašyti aktą pagrįstai.

Sisteminė CK 6.694 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad pradėti (organizuoti) darbų priėmimą užsakovas privalo, gavęs rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad forma, kuria turi būti daromas pranešimas, įstatyme nenustatyta, dėl to tai turėtų būti aptarta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2010). Nagrinėjamu atveju šalys rangos sutartyje neaptarė, kokios formos turi būti rangovo pranešimas apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą. Taigi galima spręsti, kad šalys pranešimo formai neteikė reikšmės. Vadinasi, pranešimas galėjo būti bet kokios formos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2014 m. gruodžio 19 d. priėmimo – perdavimo aktų išsiuntimas 2014 m. gruodžio 23 d. registruotu paštu (t. 1, b. l. 88) apeliantei, jos turėjo būti vertinamas ne kaip besąlygiškas reikalavimas pasirašyti šiuos dokumentus ir priimti darbus be jų apžiūros, o kaip rangovo pranešimas apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą. Konstatuodamas, kad apeliantė vengė pasirašyti paminėtus atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktus, teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančiais duomenimis, kad apeliantės atstovas kartu su ieškovės ir darbų priežiūrą vykdžiusios UAB „Projektų rengimo centras“ atstovais 2015 m. sausio 13 d. apžiūrėjo ginčo darbus, atliktus objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tačiau paminėtų dokumentų nepasirašė ir nenurodė jokių atliktų darbų trūkumų. Atsakingi apeliantės atstovai ieškovės buvo kviečiami ir į jos (ieškovės) suorganizuotą atliktų statybos darbų (faktinių aplinkybių) konstatavimą 2015 m. sausio 21 d. bei į 2015 m. sausio 30 d. vykusį ieškovės pasitelkto profesoriaus S. M. ekspertinį vertinimą, siekiant nustatyti atliktus darbus bei jų atitikimą techninio darbo projekto reikalavimams, tačiau nei vienoje iš nurodytų apžiūrų apeliantės atstovai iš esmės nedalyvavo. Nors 2015 m. sausio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole antstolis V. Č. nurodė, kad jį pasitiko abiejų ginčo šalių atstovai, atliekant konstatavo veiksmus pažymėjo, kad apeliantės atstovai nusprendė juose nedalyvauti, o ekspertinėje apžiūroje apeliantės atstovai nedalyvavo motyvuodami vėlai gautu 2015 m. sausio 29 d. pranešimu apie tokios apžiūros atlikimą ir prašė ją atidėti 2015 m. vasario 2 d. (t. 1, b. l. 69-84, 86-87, 129). Aptarti bylos duomenys paneigia apeliantės teiginius, kad ieškovė jos neinformavo apie 2014 m. gruodžio mėnesio darbų etapo užbaigimą ir ji nebuvo kviečiama atvykti priimti ginčo darbus.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog apeliantės atstovai dalyvavo 2015 m. sausio 30 d. vykusiame ekspertiniame ieškovės atliktų darbų vertinime, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 328 str.).

Apeliantės atsisakymo priimti 2014 m. gruodžio 19 d. atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytus darbus ir už juos atsiskaityti nepateisina ir skunde akcentuojama aplinkybė, kad užsakovė – UAB „Ignalinos butų ūkis“, 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimu informavo ją (apeliantę) apie atsilikimą nuo patvirtinto rangos darbų grafiko (t. 1, b. l. 123). Paminėtame dokumente užsakovė nurodė darbų, atliktų iki 2014 m. gruodžio 1 d., vykdymo rezultatus, o ginčo darbų priėmimo – perdavimo aktais apeliantei buvo siekiama perduoti 2014 m. gruodžio mėnesį atliktus darbus. Pažymėtina ir tai, kad užsakovės ir apeliantės nustatyto darbų atlikimo grafiko nesilaikymas nesukliudė pastarajai užsakovei perduoti ne tik iki 2014 m. gruodžio 1 d., bet ir 2014 m. gruodžio mėnesį ieškovės atliktus darbus. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė iki šio teisminio ginčo pradžios būtų pareiškusi ieškovei pretenzijas dėl pažeistų terminų darbams atlikti.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad skirtumai tarp 2014 m. gruodžio 19 d. darbų priėmimo – perdavimo aktuose, 2015 m. sausio 21 d. antstolio faktinių aplinkybių protokole ir užsakovei perduotuose darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytų darbų kiekių leidžia spręsti apie ieškovės netinkamai ir klaidingai užpildytus ginčo dokumentus.

Ieškovės teigimu, ji darbus pagal rangos sutartį atlikinėjo ir po 2014 m. gruodžio 19 d. darbų priėmimo – perdavimo aktų sudarymo ir šių dokumentų pateikimo apeliantei 2014 m. gruodžio 23 d. Tokią faktinę aplinkybę, kolegijos vertinimu, įrodo bylos duomenys, kad rangos sutarties vykdymas ieškovės vienašališkai buvo sustabdytas tik 2015 m. sausio 6 d. (CPK 185 str.). Ginčo sutartis ieškovės vienašališkai nutraukta nuo 2015 m. vasario 22 d., o 2014 m. gruodžio mėnesį atlikti darbai apeliantei užsakovės perduoti 2015 m. kovo ir liepos mėnesiais. Įrodymų nepateikta, todėl tikėtina, kad ieškovei atlikus tik dalį rangos sutartimi sulygtų darbų, apeliantė savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą užsakovei po ginčo sutarties nutraukimo tęsė pati arba pasitelkusi kitus rangovus. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad 2015 m. sausio 21 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymo ir ginčo darbų perdavimo užsakovei metu darbų buvo atlikta daugiau, negu nurodyta 2014 m. gruodžio 19 d. darbų priėmimo – perdavimo aktuose. Nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti apie ieškovės nesąžiningumą, tuo labiau byloje nesant duomenų, kad ieškovė reikalautų atlyginimo už darbus, kurie nėra nurodyti paminėtuose aktuose.

Bylos duomenys, kad apeliantė faktiškai naudojasi jos nepasirašytuose ginčo darbų priėmimo – perdavimo aktuose nurodytais darbais, juos yra perdavusi užsakovei UAB „Ignalinos butų ūkis“ ir gavusi už juos atsiskaitymą, sudaro pagrindą būtent apeliantę laikyti nesąžininga ginčo sutarties šalimi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės dėl bendrovės vadovybės pasikeitimo, akcininkų tarpusavio nesutarimų ginčo darbų vykdymo metu neatleidžia apeliantės nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Rangos sutartimi apeliantė įsipareigojo ne tik priimti rangos darbus sutartyje nustatyta tvarka, bet ir nedelsiant pranešti ieškovei apie pastebėtus trūkumus (rangos sutarties 1.3.3, 1.3.4 p.). UAB „Vilstata“ buvusių ir naujai išrinktų valdymo organų nesutarimai savaime neįrodo, kad bendrovė neturėjo objektyvių galimybių apžiūrėti ieškovės atliktų darbų, pareikšti pretenzijas dėl jų trūkumų. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantei buvo trukdoma vykdyti aptariamas pareigas (CPK 178 str.).

Sutiktina su apeliantės pozicija, kad savalaikis trūkumų nenurodymas ar pretenzijų nepareiškimas nepanaikina jos galimybės pretenzijas pareikšti vėliau ir reikalauti trūkumų ištaisymo išlaidų atlyginimo. Kita vertus, išskyrus apeliantės prielaidas, byloje nėra duomenų apie ginčo darbų kokybės problemas. Iš esmės vienintelis įrodymas, kuriuo apeliantė grindė savo teiginius apie ieškovės netinkamai atliktus darbus – trečiojo asmens UAB „Ignalinos butų ūkis“ 2014 m. gruodžio 31 d. pranešimas apie atsilikimą nuo patvirtinto rangos darbų grafiko, dėl kurio įrodomosios reikšmės teisėjų kolegija jau pasisakė.

Į šalių ginčo teisminį nagrinėjimą įtraukta užsakovė laikėsi neutralios pozicijos ir apeliantės teiginių apie nekokybiškus ieškovės atliktus darbus nepatvirtino (t. 2, b. l. 152). Net pareiškusi ieškovei priešinį reikalavimą dėl atliktų darbų trūkumų ištaisymo išlaidų atlyginimo apeliantė negalėjo tiksliai įvardinti realių ir konkrečių ieškovės darbo trūkumų bei pagrįsti patirtų jų šalinimo išlaidų. Paminėta, kad apeliantė buvo pasyvi teismo proceso dalyvė (CPK 176-178 str.).

Atmestinas apeliantės skundo argumentas, kad teismas nevertino šalių sutarties nuostatų ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos. Toks argumentas grindžiamas aplinkybe, kad teismas, priteisdamas ieškovei visą jos reikalaujamą sumą, neatsižvelgė į pastarosios pareigą iš atliktų darbų kainos išskaičiuoti sumas už generalinės rangos paslaugas.

Rangos sutarties 3.7 punktas nustato, kad rangovas sumoka generaliniam rangovui 4 procentus sutarties kainos su PVM už generalinės rangos paslaugas; atlyginimas už generalinės rangos paslaugas išskaitomas po kiekvieno surašyto tarpinio akto mokėtinų sumų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovės pozicija, kad sutarties 3.7 punkte nustatytos kainos su PVM sumokėjimui yra būtinas teisinis pagrindas. Ginčo atveju toks pagrindas – apeliantės išrašyta PVM sąskaita faktūra. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė atlyginimo už generalinės rangos paslaugas reikalaudavo atskirai, pateikdama ieškovei buhalterinį dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą.

Apeliantė priešiniame ieškinyje nereiškė reikalavimų dėl suteiktų generalinės rangos paslaugų apmokėjimo, nepateikė sutarties 3.7 punkto pagrindu ieškovei išrašytų ir pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kurias pastaroji turėtų apmokėti, todėl jos pretenzijos pirmosios instancijos teismui dėl nevisapusiškai įvertintų šalių sutarties nuostatų, ginčo faktinių aplinkybių – nepagrįstos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė neįvykdė sutarties 7.1 punkto, kuris nustatė jai pareigą per 5 darbo dienas pateikti apeliantei laidavimo raštą sutarties įvykdymui užtikrinti – 10 procentų dydžio sutarties kainos iki objekto užbaigimo ir atliktų darbų perdavimo akto pasirašymo dienos, tačiau ne trumpiau kaip iki 30 kalendorinių dienų po sutartyje nustatyto vėliausio sutartinių įsipareigojimų įvykdymo termino pabaigos, nepaneigia ieškovės teisės į atlyginimą už dalį atliktų rangos sutartimi sulygtų darbų. Apeliantė nepaaiškina, kokią įtaką laidavimo rašto nepateikimas galėjo turėti ieškovės atliktų darbų kokybei ar jų trukmei. Aptariamos ieškovės pareigos nevykdymas nepaneigia apeliantės pareigos apmokėti ieškovės atliktų darbų dalį.

Nesutikdama su teismo atliktu ekspertizės akto vertinimu, apeliantė teigia, kad teismo išvados, vertinant šį įrodymą, – prieštaringos, kad šis dokumentas neatitinka įstatymų reikalavimų, kad teismas ekspertizės akto nevertino visapusiškai su kitais bylos duomenimis, kad ekspertizės aktas skyrėsi nuo byloje pateikto 2015 m. balandžio 13 d. objekto apžiūros akto, kuris teismo iš esmės nebuvo įvertintas, o ekspertizės atlikimo metu ekspertė atsisakė priimti šį dokumentą.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus, kaip nepagrįstus.

Pirma, apeliantė abstrakčiai teigia, kad byloje atliktos teismo ekspertizės aktas neatitinka įstatymų reikalavimų. Apeliantės teigimu, atsakydama į antrą teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje skirti ginčo statybos darbų ekspertizę klausimą, ekspertė vadovavosi tik statybos darbų žurnalais bei kitais statybos techniniais dokumentais, ir iš esmės nevertino atliktų darbų pagal Statybos įstatymo ir kitus privalomus statybos techninius reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo ekspertės pateiktas atsakymas į klausimą dėl ieškovės atliktų darbų kokybės tinkamumo, kad paminėti darbai atitinka nustatyta tvarka paruoštus ir suderintus techninius darbo projektus, kokybės reikalavimus, kad darbai vizuoti techninės priežiūros specialistų, pateikti statybos produktų sertifikatai, neleidžia spręsti, jog toks atsakymas pateiktas nesivadovaujant Statybos įstatymo ir kitų privalomųjų statybos techninius reikalavimus nustatančių teisės aktų nuostatomis. Apeliantei nenurodžius, kokių konkrečiai paminėtų teisės aktų nuostatų ekspertė nesilaikė, teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau pasisakyti dėl šio skundo argumento.

Ekspertizės akto prieštaravimo įstatymų reikalavimams neįrodo ir tai, kad šio dokumento įžanginėje dalyje ekspertė nepažymėjo, kad jai yra žinoma atsakomybė už neteisėtą atsisakymą vykdyti savo pareigas ir už melagingą paaiškinimų pateikimą. Byloje ekspertinį tyrimą atliko į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įtraukta ekspertė Z. B., todėl atskiras patvirtinimas apie galimą atsakomybę už melagingos išvados pateikimą nebuvo reikalingas (CPK 217 str. 1 d., Teismo ekspertizės įstatymo 10 str. 5 d.).

Antra, ekspertizės akte nurodytų atliktų statybos rangos darbų trūkumų – įtrūkusių dviejų namo, esančio (duomenys neskelbtini), langų stiklų, nekokybiško apie 12 m² tinko namo fasado apačioje ir viršuje, atsiradimo priežastys, ekspertės vertinimu, neaiškios: langų įtrūkimai galėjo atsirasti jau po darbų perdavimo, o fasado apdailos trūkumų aktuose nėra. Įvertinus šiuos duomenis bei tai, kad ieškovė atliko tik dalį rangos sutartimi sulygtų darbų, kad po sutarties nutraukimo daugiabučių namų renovacijos darbai buvo tęsiami, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad esminiai ieškovės atliktų darbų trūkumai nenustatyti ir teismo ekspertizės akte. Tai, kad teismas nurodė ekspertės nustatytus nežymius atliktų darbų trūkumus, neleidžia teigti apie teismo išvadų, vertinant aptariamą įrodymą, prieštaringumą.

Trečia, tai, kad ekspertizės akto išvados skiriasi nuo apeliantės į bylą pateikto 2015 m. balandžio 13 d. objekto – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros akto (t. 2, b. l. 8a), neįrodo apeliantės teiginio dėl nevisapusiško byloje surinktų įrodymų vertinimo. Objekto apžiūros aktas sudarytas pačios apeliantės darbuotojų, todėl nelaikytinas objektyviu įrodymu, galinčiu paneigti teismo ekspertizės akto išvadas (CPK 216, 218, 185 str.). Be to, paminėtas dokumentas nebuvo pateiktas teismui prieš ekspertizės, kuri byloje paskirta teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi, atlikimą ir teismui pateiktas tik 2015 m. liepos 23 d. (t. 2, b. l. 8). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ekspertės atsisakymą priimti 2015 m. balandžio 13 d. objekto apžiūros aktą (CPK 178 str.). Tai, kad ekspertizės akte nebuvo pateikta apžiūrėtų objektų nuotraukų, taip pat nepaneigia šio dokumento įrodomosios vertės.

Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia tai, kad teismas sprendime nenurodė motyvų, kuriais atmetė apeliantės atstovo prašymą teismo posėdyje apklausti ekspertę. Apeliantės teigimu, dėl tokio teismo procesinio sprendimo nebuvo sudarytos galimybės išsiaiškinti ekspertinio tyrimo mastą, pobūdį, pašalinti išvadų prieštaravimus.

Atmesdama šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės 2015 m. spalio 5 d. prašymas apklausti ekspertę teismo posėdyje, atsižvelgiant į tai, kad ekspertizės aktas į bylą buvo pateiktas dar 2015 m. rugpjūčio 18 d., buvo pareikštas netinkamoje proceso stadijoje, todėl pagrįstai teismo įvertintas kaip siekis vilkinti bylos nagrinėjimą. Teismo posėdžio metu pareikšti procesiniai prašymai sprendžiami protokoline nutartimi, todėl sprendime atskirai pasisakyti dėl aptariamo apeliantės prašymo teismas neturėjo pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad teismas, įvertinęs jos klausimą dėl teismo ekspertizės akto nepakankamumo, nekonkretumo, turėjo paskirti papildomą UAB „Tekanas“ atliktų darbų ekspertizę.

Teismas gali skirti papildomą ekspertizę byloje tuo atveju, kai ekspertizės akto išvados yra neišsamios, neaiškios, neįvertintos tam tikros aplinkybės, kai išvados prieštarauja viena kitai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, kai yra faktų, keliančių abejonių dėl ekspertų nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, taip pat paaiškėjus kitoms aplinkybėms (CPK 219 str. 1 d.). Paminėta, kad apeliantė prašymą apklausti ekspertizę atlikusią teismo ekspertę pateikė tik 2015 m. spalio 5 d. – paskutinio teismo posėdžio dieną, nors ekspertizės aktas jai buvo pateiktas dar 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Per nurodytą laikotarpį apeliantė prašymų skirti papildomą/pakartotinę ekspertizę nereiškė, o teismo pareiga pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 160 str. 1 d. 3 p., 179 str. 1 d.) negali būti tapatinama su CPK 212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise skirti ekspertizę. Ekspertizės skyrimas šiuo pagrindu turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą (teismo ekspertizės aktą, kitus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus) ir padarė pagrįstą išvadą dėl jų pakankamumo, nuspręsdamas dėl UAB „Tekanas“ atliktų statybos rangos darbų kiekio ir kokybės. Teismas neturėjo pagrindo paskirti papildomą teismo ekspertizę savo iniciatyva.

Dėl įpareigojimo pasirašyti atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktus

Apeliantė pagrįstai teigia, kad vienašališkai pasirašytas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, todėl galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu. Įstatymo nuostata, suteikianti vienos šalies pasirašytam aktui juridinę galią, yra specialioji, taikoma išskirtinai statybos rangos santykiams kaip priemonė, užkertanti galimybę užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vengti vykdyti kitas sutartines pareigas. Užsakovo interesų apsaugą užtikrina įstatyme įtvirtinta jo teisė ginčyti tokį aktą – vienašalis perdavimo aktas gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu teismas pripažįsta, kad kita šalis atsisakė pasirašyti aktą pagrįstai. Kadangi skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad apeliantė 2014 m. gruodžio 19 d. atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktus ginčija nepagrįstai ir turi pareigą pagal juos atsiskaityti, teismo įpareigojimas apeliantei pasirašyti paminėtus dokumentus, yra perteklinis ir teisiškai nereikšmingas. Ši aplinkybė nelemia skundžiamo teismo sprendimo esmės teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 328 str., 330 str.), tačiau sudaro pagrindą sprendimą šioje dalyje pakeisti – pašalinant iš rezoliucinės dalies įpareigojimą UAB „Vilstata“ pasirašyti UAB „Tekanas“ 2014 m. gruodžio 19 d. statybos darbų priėmimo – perdavimo aktus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Kiti nėra reikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies patenkinus atsakovės apeliacinį skundą – panaikinus įpareigojimą UAB „Vilstata“ pasirašyti UAB „Tekanas“ 2014 m. gruodžio 19 d. statybos darbų priėmimo – perdavimo aktus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3., sprendžiama, kad toks sprendimas iš esmės nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ieškovės esminio reikalavimo, patenkinus pagrindinį materialųjį interesą – priteisus iš apelianto ieškovei sumas už atliktus darbus. Dėl šios priežasties nėra pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų, ieškovės patirtų pirmosios instancijos teisme.

Ieškovei taip pat pripažintina teisė į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 93 str.).

Teismui pateikti dokumentai (2015 m. gruodžio 9 d. teisių paslaugų sutartis, vietinio mokėjimo nurodymas, PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas) įrodo, kad ieškovė UAB „Tekanas“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – rekomendacijos) nustatytų tokių paslaugų maksimalių dydžių, todėl iš atsakovės ieškovei UAB „Tekanas“ priteistinos visos jos patirtos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Panaikinti įpareigojimą atsakovei UAB „Vilstata“ pasirašyti ieškovės UAB „Tekanas“ 2014 m. gruodžio 19 d. statybos darbų priėmimo – perdavimo aktus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilstata“ (j. a. k. 155571031) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tekanas“ (j. a. k. 135190375) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.