- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-633-576/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39239-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė, Nida Vigelienė
- Nukentėjusysis
- Š. K.
- Kaltinamasis
- A. P.
- Civilinis ieškovas
- Š. K., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Elena Žilėnienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, A. P. (A. P.), jo gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Š. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje A. P. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 30 straipsnio nuostatas, buvo nutraukta. Civilinių ieškovų Š. K. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ greito reagavimo grupės apsaugos darbuotoju, 2018 m. rugpjūčio 14 d., apie 23.00 val., gavęs pranešimą, kad adresu (duomenys neskelbtini), buvo paspaustas pavojaus mygtukas, atvyko į viešbutį „(duomenys neskelbtini)“, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kur, viešbučio administratorei paaiškinus, kad viešbučio fojė fotelyje miegantis neblaivus nepageidaujamas asmuo atsisako išeiti iš viešbučio bei paprašius jį išvesti, jis, priėjęs prie administratorės nurodyto ant fotelio miegojusio neblaivaus Š. K., pažadinęs jį išvedė iš viešbučio, o šiam vėl bandant jėga patekti į viešbutį, bandydamas jį sulaikyti ir uždėti antrankius, suėmė nukentėjusįjį Š. K. už dešinės rankos, padarydamas kraujosruvas, po ko užsuko jam kairę ranką, dėl ko lūžo kairio alkūnkaulio vainikinė atauga, t. y. padarė sužalojimus, kurie vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais A. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde Š. K. nurodo, kad nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartimi, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir nusikaltimą įvykdžiusį asmenį paliko nenubaustą, todėl prašo ją panaikinti ir pagal BK 139 straipsnio 1 dalį priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. P. atžvilgiu bei patenkinti civilinį ieškinį.
2.1. Apelianto vertinimu, A. P. ne tik viršijo įstatymų suteiktus įgaliojimus, tačiau atliko neteisėtus veiksmus pastarojo atžvilgiu. Demokratinėje visuomenėje kiekvienas asmuo turi teisę rinktis savo elgesį ir veiksmus, kurių nedraudžia įstatymai, tuo tarpu specialius įgaliojimus įgijęs asmuo darbo metu vykdydamas savo funkcijas privalo veikti griežtai reglamentuotai, t. y. gali veikti tik teisės aktų nustatyta tvarka, jo elgesys privalo būti tik teisėtas, prognozuojamas.
2.2. Š. K. nurodė, kad, kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos ir vaizdo įrašų, jis, nors ir būdamas neblaivus, įvykdė teisėtą A. P. reikalavimą išeiti iš viešbučio. Jeigu būtų nevykdęs teisėto apsaugos darbuotojo reikalavimo išeiti iš pastato, apsaugos darbuotojas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktu, būtų turėjęs teisėtą pagrindą panaudoti fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu. Tuo tarpu A. P. panaudojo fizinę prievartą kieme, nesant absoliučiai jokio įstatymu įtvirtinto fizinės prievartos panaudojimo pagrindo, t. y. nebuvo Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatytų antrankių uždėjimo pagrindų, kadangi viešbučio automobilių stovėjimo aikštelė nėra saugomas objektas. Vadinasi, kieme visi A. P. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu – nuo trukdymo eiti numatyta kryptimi iki smurto užsukant ranką – buvo neteisėti. Apeliantas nurodė, kad teisėtumo ribos peržengiamos atliekant teisėtą veiksmą, tuo tarpu A. P. galimai atliko neteisėtą fizinės prievartos panaudojimą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintų fizinės prievartos panaudojimo pagrindų. Be kita ko, apelianto vertinimu, kritikuotinas teismo požiūris į nukentėjusiojo kaltės dalį dėl rankos lūžio, kadangi, jo manymu, rankos standinimas ginantis nuo neteisėto fizinio smurto nelaikytinas kaip neteisėtas pasipriešinimas. Š. K. vertinimu, A. P. automobilių stovėjimo aikštelėje neturėjo teisės jo atžvilgiu naudoti fizinės prievartos, kadangi jokios grėsmės nekėlė, o A. P. neteisėtų reikalavimų kieme vykdyti neprivalėjo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į apeliacinį skundą civilinis atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime nurodyta, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik vienu argumentu, t. y. tuo, kad A. P. savo veiksmus atliko jiems būnant kieme (automobilių stovėjimo aikštelėje), o ne viešbučio viduje, todėl, apelianto vertinimu, jis neprivalėjo vykdyti A. P. reikalavimų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertinimu, šis argumentas yra nelogiškas, neteisingas ir paneigiantis apsaugos darbuotojo specialaus įstatymo – Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo – jam suteiktų įgaliojimų vykdant darbo funkcijas esmę ir reikšmę. Apeliaciniame skunde esantis teiginys, kad automobilių stovėjimo aikštelė nėra saugomas objektas, todėl kieme visi A. P. veiksmai Š. K. atžvilgiu buvo neteisėti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo. Pabrėžia, kad apsaugos darbuotojo funkcijų reglamentavimas yra nuoseklus ir nepaisant to, ar veiksmas vyko viešbučio viduje, ar peržengus viešbučio durų slenkstį, apsaugos darbuotojo įstatymo jam suteiktų įgaliojimų apimtis nekinta. Atsiliepime nurodyta, kad A. P. vykdė savo teisėtus įgaliojimus pašalindamas nepageidaujamą asmenį iš viešbučio. Veiksmui iš viešbučio patalpos persikėlus į automobilių stovėjimo aikštelę, darbuotojo apsaugos funkcijos dar nebuvo baigtos, kadangi Š. K. priešinosi ir jėga bandė sugrįžti į viešbutį, todėl A. P. būdamas kieme (automobilių stovėjimo aikštelėje) vis dar vykdė savo teisėtus įgaliojimus ir atliko apsaugos darbuotojo teisėtą pareigą. Be kita ko, apeliantas, cituodamas Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo nuostatą, kurioje numatyta, jog apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti asmenis pašalindamas iš saugomų objektų, sąmoningai ignoruoja minėtame įstatyme įtvirtintas kitas apsaugos darbuotojo funkcijas, taip pat ir byloje užfiksuotas ir nepaneigtas aplinkybes: apeliantas buvo neblaivus bei agresyvus ir nors viešbučio patalpose buvo nepageidaujamas siekė į jas sugrįžti, į A. P. prašymus negrįžti į saugomą objektą nereagavo.
4. A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė netenkinti Š. K. apeliacinio skundo ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
4.1. Atsiliepime nurodyta, kad nukentėjusiojo teiginys, jog vaizdo įrašas patvirtina, kad jis įvykdė teisėtą A. P. reikalavimą, yra klaidingas. Nepagrįstas teiginys, kad stovėjimo aikštelė nėra saugomas objektas, kadangi viešbutis „(duomenys neskelbtini)“ yra automobilių stovėjimo aikštelės teisėtas valdytojas, ši aikštelė atitinkamai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomas objektas. Vaizdo įrašai tik patvirtina, kad Š. K. nepakluso teisėtiems reikalavimams ir nepaliko saugomo objekto, todėl visi jo atžvilgiu atlikti veiksmai automobilių stovėjimo aikštelėje, pasak A. P., buvo teisėti. Atsiliepime nurodyta, kad jis gynė kliento interesus ir bandė pašalinti viešosios tvarkos pažeidėją iš saugomos teritorijos, neviršydamas savo įgaliojimų. A. P. nurodė, kad antrankius panaudojo tik po to, kai buvo kelis kartus pastumtas link viešbučio, kai suvokė, kad Š. K. kelia pavojų tiek jam, tiek saugomam objektui, tiek visiems asmenims, kurie tuo metu galėjo eiti pro šalį ir nukentėti, kai jis buvo stumiamas. Be to, nukentėjusysis buvo kelis kartus įspėtas dėl specialių priemonių panaudojimo ir jos buvo panaudotos tik po agresyvių pastarojo veiksmų.
Šalies argumentai
4.2. A. P. nurodo, kad apklausiamas teisme ekspertas paaiškino, jog tokios traumos patiriamos sulaikymo metu, kad jos atsiranda ne tik dėl sulaikančiojo veiksmų, bet ir dėl sulaikomo asmens priešinimosi, taigi, A. P. vertinimu, paties nukentėjusiojo veiksmai turėjo didelę įtaką alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžiui. A. P. teigimu, visi neigiami padariniai atsirado tik dėl Š. K. neteisėtų veiksmų, o ne dėl profesinių pareigų atlikimo. Atsiliepime nurodyta, kad Š. K. po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad priekaištų A. P. neturi, tai nurodyta pareigūnų protokoluose. Taigi tuo metu Š. K. gal suprato, kad A. P. kaltės dėl susiklosčiusios situacijos nėra.
4.3. Apibendrindamas A. P. nurodo, kad jis veikė sąžiningai ir atsakingai, vykdė profesinę pareigą, gynė kliento interesus, kiek įmanoma delsė nenaudodamas specialiųjų priemonių ir iš karto, kai įtarė apie Š. K. sužalojimus, iškvietė greitąją pagalbą, o visiems jo fiziniams veiksmams sąlygas sudarė paties Š. K. neteisėtas elgesys.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdžio metu prokurorė Rasa Apšegienė, A. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Š. K. apeliacinis skundas atmetamas
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018).
7. Apeliaciniame skunde Š. K. ginčija BK 30 straipsnio taikymą šioje byloje, atitinkamai prašo tenkinti civilinį ieškinį. Taigi teisėjų kolegija vertins skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą dėl A. P. pritaikytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 30 straipsnyje, ir, atitinkamai, pasisakys dėl civilinio ieškinio.
8. BK 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo pagal BK neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo pagal BK atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu.
9. Taigi įstatymas nustato dvi žalos padarymo teisėtumo sąlygas vykdant profesines pareigas. Jų visuma šalina asmens baudžiamąją atsakomybę. Pirma sąlyga nustato, kad žala padaroma vykdant profesines pareigas – žala padaroma darbo santykių srityje ir žalos padarymas susijęs su profesinių funkcijų vykdymu. Antra sąlyga siejama su veikimu įgaliojimų ribose ir jų neviršijimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2009). Profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-380-942/2015, 2K-74-976/2017).
10. Taigi, kad būtų galima pritaikyti minėtą BK normą, pirmiausia reikia nustatyti, ar asmuo vykdė profesines pareigas ir, nustačius, kad jis jas vykdė, spręsti, ar sukeldamas žalą neviršijo, ar viršijo teisės aktais jam nustatytus įgaliojimus.
11. Profesinių pareigų vykdymas yra tokia situacija, kai žalą padaro asmuo, vykdantis bei atliekantis teisės aktuose numatytas funkcijas. Byloje nėra ginčo, kad A. P. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, o būtent atlieka apsaugos darbuotojo funkcijas. Atitinkamai ginčo nėra ir dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia apsaugos paslaugas viešbučiui „(duomenys neskelbtini)“, priklausančiam UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo konkrečiu atveju apeliantas kelia ginčą dėl to, kad automobilių stovėjimo aikštelė, esanti šalia minėto viešbučio, ir kurioje jam buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra saugomas objektas, todėl A. P. jo atžvilgiu veikė neteisėtai, t. y. nesant Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo (toliau – Asmens ir turto apsaugos įstatymas) 25 straipsnio 3 dalyje numatytų antrankių uždėjimo pagrindų.
12. Teisėjų kolegija, teismo posėdžio metu atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, nustatė, kad tiek viešbutis „(duomenys neskelbtini)“, esantis adresu (duomenys neskelbtini), tiek šalia jo esanti automobilių stovėjimo aikštelė priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia apsaugos paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (viešbučiui „(duomenys neskelbtini)“) (t. 2, b. l. 92-93). Tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašte (t. 2, b. l. 92), tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašte (t. 2, b. l. 93), nurodyta, kad pagal Asmens ir turto apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 punktą, automobilių stovėjimo aikštelė, esanti prie viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomas objektas.
13. Nors šiuo konkrečiu atveju teisiškai nėra svarbu, ar automobilių stovėjimo aikštelė yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugoma teritorija, kadangi A. P. užduotis buvo pašalinti Š. K. iš viešbučio, kuriame jis jame buvo nepageidaujamas ir viešbučio administratorė būtent dėl jo kvietė apsaugą, dėl ko ginčo šioje byloje nėra, tačiau teisėjų kolegija vertina, kad automobilių stovėjimo aikštelė, esanti šalia, t. y. į ją patenkama išėjus pro viešbučio duris, priklausanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neabejotinai yra „(duomenys neskelbtini)“ dalis, todėl yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ saugomas objektas. Be kita ko, teismo vertinimu, pašalinti nepageidaujamą asmenį iš saugomo objekto negali būti suprantama siaurinamai, t. y. asmuo ne tik turi būti pašalintas, tačiau jis turi į saugomą objektą nebegrįžti, nes, priešingu atveju, būtų galimai laikyti, kad apsaugos darbuotojas tik formaliai atliko savo pareigas ir neužtikrino saugomo objekto (kliento) interesų.
14. Byloje nėra ginčo, kad Š. K. buvo padaryti sužalojimai, konstatuoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent poodinės kraujosruvos dešinėje rankoje, kurios galėjo atsirasti nuo suspaudimo pirštais, bei kairiojo alkūnkaulio vainikinės ataugos lūžis, kuris galėjo susidaryti užsukus kairę ranką. Atsižvelgus į lūžį, buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o atsižvelgus į kraujosruvas dešinėje rankoje, buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 41-42).
15. Išdėstytų duomenų pagrindu konstatuotina, kad A. P. žalos Š. K. sveikatai padarymo metu vykdė profesines pareigas – atliko apsaugos darbuotojo funkcijas. Visgi šiuo konkrečiu atveju reikia nustatyti, ar A. P., veikdamas taip, kad atsirado aukščiau nurodyti padariniai, neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų.
16. Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Nustačius, kad asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, darančius žalos kito asmens teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams, tačiau jų atlikimas pagal konkrečios situacijos aplinkybes buvo negalimas arba nebuvo būtinas, turėtų būti konstatuojamas kaip įgaliojimų viršijimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-942/2015).
17. Šiuo konkrečiu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojos veiklą reglamentuoja Asmenų ir turto apsaugos įstatymas bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidiniai teisės aktai. Asmens ir turto apsaugos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas gali naudoti antrankius sulaikydamas ar pristatydamas į policiją įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis asmuo sulaikomas priešinasi arba jeigu kyla reali grėsmė, kad jis gali pasipriešinti ar pakenkti sau ar kitiems asmenims.
18. Iš byloje esančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ Greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojo darbo instrukcijos, esant ypatingiems įvykiams, teikiant elektroninės saugos ir elektroninės saugos su vaizdu paslaugas (I/P-205-5/4), matyti, kad 4 punkte yra numatyti apsaugos darbuotojo veiksmai, nustačius pažeidėją, o būtent: apsaugos darbuotojas, nustatęs pažeidėją, atlieka šiuos veiksmus: nurodant priežastį pažeidėjui mandagiai paaiškina, kad jis čia yra nepageidaujamas; išlydi pažeidėją iš objekto ir/ar objekto teritorijos; jei pažeidėjas priešinasi, bando išprovokuoti konfliktą, nevykdo žodinių nurodymų, panaudoja spec. priemones ir jį sulaiko; informuoja sulaikytą asmenį, kad pranešta policijos pareigūnams ir laukia jų atvykstant (apie policijos poreikį informuojamas valdymo centro operatorius); jei grumtynių metų buvo sužaloti asmenys, panaudotos spec. priemonės, informuoja valdymo centro operatorių ir prašo iškviesti greitąją medicininę pagalbą ir/ar policiją, ir laukia jų atvykstant; jei yra nukentėjusių asmenų, suteikia jiems pirminę medicininę pagalbą (t. 1, b. l. 179-181). Taigi iš minėtos instrukcijos matyti, kad apsaugos darbuotojas privalo pažeidėjui mandagiai paaiškinti, kad jis yra nepageidaujamas, išlydėti jį iš objekto ir/ar objekto teritorijos, panaudoti specialiąsias priemones, jeigu asmuo priešinasi, bando provokuoti konfliktą.
19. Iš bylos medžiagoje esančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ Fizinės prievartos, specialiųjų priemonių ir ginklo naudojimo instrukcijos (I/P-207-4/3) matyti, kad 6.1.5. punkte numatyta, kad darbuotojas fizinę prievartą ir specialiąsias priemones panaudoja pašalindamas iš saugomų objektų asmenis, jei šie nesilaiko nustatytų taisyklių ir nevykdo teisėtų darbuotojo reikalavimų; 6.7. punkte yra numatyti atvejai, kada galima panaudoti antrankius sulaikant ir pristatant į policijos įstaigą įtariamą teisės pažeidėją, o būtent, kai jis priešinasi sulaikymui, kai kyla pagrįstų abejonių, kad gali pasipriešinti ar pakenkti sau; 10.1. punkte numatyta, kad darbuotojas, panaudojęs fizinę prievartą, specialiąsias priemones privalo suteikti būtiną medicininę pagalbą, jei yra būtina (t. 1, b. l. 174-177).
20. Iš vaizdo įrašų matyti, kad A. P. atvykęs kalbėjosi su Š. K.. Liudytoja I. J. parodė, kad A. P. bendravo mandagiai, neagresyviai, pasiūlė iškviesti taksi. Vaizdo įrašuose matyti ir tai, kad Š. K. buvo išlydėtas iš viešbučio patalpų į lauką A. P. laikant jį per liemenį ir už kairės rankos, pastarajam nesipriešinant; išvestas į lauką jis buvo vedamas per automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau einant ėmė mosikuoti rankomis, pastūmė apsaugos darbuotoją, vyko pokalbis be kontakto, apsaugos darbuotojas paėmė savo telefoną, Š. K. ėjo link viešbučio, apsaugos darbuotojas jį paėmė už kairės rankos, jie ėjo lygiagrečiai viešbučio įėjimo, tačiau laikėsi per atstumą, Š. K. bandant eiti prie įėjimo, A. P. jį sulaikė ranka, kitoje rankoje turėdamas telefoną, Š. K. vis tiek ėjo link įėjimo į viešbutį, sustojo ir jie kalbėjosi; Š. K. einant link viešbučio, A. P. per atstumą užstojo jam įėjimą, Š. K. ėmė mosuoti rankomis, A. P. jį laikant, ranka trinktelėjo A. P. per jį laikančią ranką, tada A. P. stumtelėjo Š. K., o šis stumtelėjo A. P., tada A. P. jį sugriebė ir nuvedė prie tarnybinio automobilio, užsuko kairę ranką, Š. K. sukosi, judėjo. Taigi iš vaizdo įrašų matyti, kad Š. K. vis bandė patekti atgal į viešbučio patalpas, mosikavo rankomis, stumdė A. P. bei trinktelėjo per ranką. Atitinkamai apsaugos pareigūnas turėjo užtikrinti ne tik jo nepatekimą į viešbutį, tačiau ir išlydėjimą iš saugomo objekto teritorijos, kuri apėmė ir automobilių stovėjimo aikštelę. Š. K. vis bandė grįžti į viešbutį, pastūmė A. P., neklausė A. P. įspėjimų dėl galimo specialiųjų priemonių panaudojimo (Š. K. teigia neatsimenantis, ar buvo įspėtas, tačiau neteigia, kad nebuvo įspėtas), todėl jo atžvilgiu buvo nuspręsta panaudoti antrankius.
21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. P. pagrįstai panaudojo specialiąją priemonę – antrankius. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apsaugos darbuotojo veiksmai automobilių stovėjimo aikštelėje buvo neteisėti.
22. Šiuo konkrečiu atveju A. P. akivaizdu neturėjo tikslo sužaloti Š. K. ir vykdydamas savo pareigas tik siekė neįleisti nukentėjusiojo į viešbutį, kadangi šis buvo nepageidaujamas. Aplinkybę, kad Š. K. norėjo grįžti į viešbutį pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja G. S., įvykio metu dirbusi viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ bare, kuri parodė, kad Š. K. norėjo grįžti į vidų ,o jai rūkant lauke, kabinėjosi prie žmonių, mosikavo rankomis, nenorėjo klausyti apsaugos darbuotojo. Taigi A. P. fizinės prievartos veiksmai buvo panaudoti viešbučiui „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, siekiant neįleisti Š. K. į viešbučio patalpas. Be kita ko, ir kaltinime suformuluota, kad A. P. sužalojo Š. K. jam bandant jėga patekti į viešbutį. Taigi ir kaltinime nurodyta aplinkybė, jog sužalojimai buvo padaryti Š. K. bandant grįžti į saugomas viešbučio patalpas. Pats Š. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad bandė grįžti į viešbutį ir galimai neteisingai apsaugos darbuotojui išreiškė savo tikslus, bet tikrai nebuvo agresyvus, paaiškino, kad nesuprato, jog yra nepageidaujamas viešbutyje ir yra išprašytas.
23. Taigi, A. P. vykdė savo darbines pareigas,o jo veiksmus – fizinės prievartos priemonių panaudojimą - lėmė paties nukentėjusiojo elgesys, uždėdamas antrankius jis neturėjo tikslo Š. K. sužaloti. Antrankių uždėjimas paprastai nėra nukreiptas į sveikatos sutrikdymą, visgi, kaip nurodė teismo medicinos ekspertas pirmosios instancijos teisme, antrankių uždėjimas visada rizikingas alkūnės ataugos lūžiui. Be kita ko, A. P. iškvietė greitąją medicinos pagalbą, nurodydamas, kad išnarino ranką uždėdamas antrankius, neliko abejingas savo veiksmais sukeltiems padariniams ir rūpinosi sužalotu asmeniu, kaip yra numatyta aukščiau minėtoje apsaugos darbuotojo instrukcijoje.
24. Teismų praktikoje formuojama, kad asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, tačiau neviršydami įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, baudžiamoji atsakomybė šalinama visais atvejais taikant BK 30 straipsnį. Jame nėra nustatytų jo taikymo išimčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad A. P. atlikdamas profesines pareigas savo veiksmais sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą Š. K., tačiau jo veiksmai neviršijo teisės aktais jam suteiktų įgaliojimų.
25. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino, kad padarytiems padariniams įtakos galimai turėjo ir paties nukentėjusiojo veiksmai. Apeliantas kritikuoja tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdamas, kad ji yra visiškai nepagrįsta, tačiau teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka, nes teismo išvada pagrįsta bylos duomenimis. Pirmiausia, teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į teismo medicinos eksperto duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad paties sulaikomo asmens judesiai turi didelę įtaką lūžiui, nes įtakos lūžiui turi būtent judesiai, o ne smūgiai. Jeigu asmuo, kuriam bandoma uždėti antrankius, priešinasi, tada nuo abiejų asmenų veiksmų gali susidaryti jėga, nuo kurios lūžta alkūnkaulio atauga. Jei sulaikomas asmuo priešinasi ir standina rankas, tai abiejų asmenų veiksmai turi įtakos lūžiui. Atsistojimas yra judesys, kuris padidina jėgą, pareigūnas nežino, kad sulaikomas asmuo atsistos, jis fiksuotai laiko ranką ir, kai žmogus pradeda judėti, stotis, tada padidinama jėga, anatomijos kampas peržengia ribas ir įvyksta lūžis. Atsižvelgdamas į teismo medicinos eksperto paaiškinimus bei įvertinęs vaizdo įraše fiksuotą informaciją, o būtent, kad A. P. Š. K. palenkus prie mašinos ir užsukus kairę ranką, siekiant uždėti antrankius, Š. K. stojosi, sukosi, pirmosios instancijos teismas laikė, kad tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo veiksmai, galėjo turėti įtakos rankos lūžiui. Be kita ko, apeliantas neginčija, jog jis priešinosi sulaikomas, kadangi pats apeliaciniame skunde teigia, kad rankos standinimas ginantis nuo neteisėto fizinio smurto nelaikytinas neteisėtu pasipriešinimu.
26. Be kita ko, paties nukentėjusiojo parodymai dėl įvykių sekos ir sužalojimo būdo nebuvo nuoseklūs. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Š. K. teigė, kad jam buvo užlaužtos rankos ir padaryti sužalojimai, nes jis pastūmė apsaugos darbuotoją. Ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad jį per jėgą bandė išvesti iš viešbučio, išėjus į lauką jis truktelėjo kairę ranką, reikalaudamas paleisti, o apsaugos darbuotojas jam užsuko ranką. Taigi vien minėtos Š. K. nurodytos aplinkybės nesutampa. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Š. K. parodė, kad laužiant ranką juto nepakeliamą skausmą, kai tuo tarpu medicinos įrašuose fiksuota, kaip nurodyta specialisto išvadoje, kad skausmą jis įvertino tik 6 balais. Tokia nenuosekli nukentėjusiojo pozicija baudžiamojo proceso metu jo parodymus leidžia vertinti itin kritiškai ir atsižvelgti į juos tik kitų duomenų kontekste.
27. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog teismo padarytos išvados ne tokios, kaip to norėtų nukentėjusysis, savaime nereiškia esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2019).
28. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo dalis dėl A. P. nuteisimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalies yra atmetama, atitinkamai yra paliekamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
29. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Nukentėjusiojo Š. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.